Vaidas Pauliukėnas: „Žinojau, kad bus sunku, bet nemaniau, kad taip sunku“

Vai­das Pau­liu­kė­nas: „Ži­no­jau, kad bus sun­ku, bet ne­ma­niau, kad taip sun­ku“

„Šiau­lių“ krep­ši­nio klu­bas iš­gy­ve­na ne­leng­vą lai­ko­tar­pį. Iš jau­nų krep­ši­nin­kų su­bur­ta ko­man­da per se­zo­ną pel­nė vos po­rą per­ga­lių. Dar­bas su jau­ni­mu sun­kus, ta­čiau „Šiau­lių“ vy­riau­sia­sis tre­ne­ris Vai­das Pau­liu­kė­nas ti­ki sa­vo ko­man­da ir vi­lia­si, kad pa­vyks pa­kil­ti iš dug­no.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

– Vy­riau­sio­jo tre­ne­rio pa­rei­gas iki šiol ėjo­te tik Šiau­lių uni­ver­si­te­to krep­ši­nio ko­man­do­je. Pir­mą kar­tą kaip vy­riau­sia­sis tre­ne­ris dir­ba­te su LKL rung­ty­niau­jan­čia ko­man­da. Šių pa­rei­gų ėmė­tės ne­leng­vu klu­bui lai­ku. Tur­būt tai dvi­gu­bai di­des­nis iš­šū­kis?

– Su­dė­tin­ga tre­ne­rio da­lia. Priė­miau to­kį iš­šū­kį ži­no­da­mas, kad ko­man­da bus su­bur­ta jau­ni­mo pa­grin­du ir kad ne­bus leng­vų per­ga­lių.

Ir pra­džio­je bu­vo la­bai sun­ku. Ne­no­rė­jau su­si­tai­ky­ti su skau­džiais pra­lai­mė­ji­mais, bet pa­laips­niui tu­ri su­si­vok­ti, kad ne tre­ne­ris vis­ką le­mia.

Su­ti­kim, kad nie­kas ne­pirk­tų Leb­ro­no Džeim­so už 50 mi­li­jo­nų do­le­rių, jei­gu tre­ne­ris su bet kuo pa­siek­tų ge­rą re­zul­ta­tą. Dėl to žvaigž­dėms ir mo­ka­mi di­džiu­liai pi­ni­gai, kad ro­dy­tų re­zul­ta­tus.

O su jau­ni­mu rei­kia kant­riai dirb­ti, at­leis­ti jų klai­das ir at­lik­ti daug mo­ko­mo­jo dar­bo. Jau po tru­pu­tį su­komp­lek­ta­vom ko­man­dą, pa­da­rėm di­de­lį žings­nį pir­myn.

– Kaip į ko­man­dą įsi­lie­jo uk­rai­nie­tis Vla­dys­la­vas Ko­re­niu­kas?

– V. Ko­re­niu­kas la­bai pro­tin­gas vy­ras, iš kar­to pa­ro­dė sa­vo krep­ši­nio su­vo­ki­mą, mąs­ty­mą. Gai­la, kad jo ne­bu­vo nuo se­zo­no pra­džios. Jis la­bai di­de­lė pa­spir­tis ir po krep­šiu, ir ko­man­dos ko­mu­ni­ka­ci­jo­je – toks po­zi­ty­vas.

Jam už­te­ko tik vie­nos tre­ni­ruo­tės prieš rung­ty­nes su „Ne­vė­žiu“ ir jis pa­ga­vo vi­są mū­sų gy­ny­bą, vi­sus de­ri­nius, vis­ką.

– Kaip šis aukš­taū­gis pa­te­ko į „Šiau­lius“?

– Taip jau bū­na, pas vie­ną tre­ne­rį žai­dė­jas tin­ka, pas ki­tą – ne­tin­ka. Im­da­mas žai­dė­ją tu tu­ri jam ro­lę. Jei pa­tai­kai, bū­na la­bai ge­ras re­zul­ta­tas. V. Ko­re­niu­ko si­tua­ci­ja bu­vo to­kia: Len­ki­jo­je jis žai­dė pas vie­ną tre­ne­rį, gau­da­vo 20–25 mi­nu­tes, bet ko­man­dos re­zul­ta­tai bu­vo blo­gi, ir pa­kei­tė tre­ne­rį. Nau­jas tre­ne­ris at­si­ve­dė sa­vo du aukš­tus žai­dė­jus, ir Ko­re­niu­kui li­ko 10 mi­nu­čių žai­dy­bi­nio lai­ko.

Jo tai ne­ten­ki­no. Žai­dė­jui yra svar­bi ko­man­da, ku­ri juo pa­si­ti­ki, ku­rio­je gau­na pa­kan­ka­mai lai­ko žais­ti. La­bai džiau­giuo­si, kad jis atė­jo pas mus.

– Ne­se­niai at­si­svei­ki­no­te su ame­ri­kie­čiu Al­le­nu Wes­tu. Kuo jis ne­ti­ko?

– Po pir­mų dvie­jų tre­ni­ruo­čių pa­sa­kiau, kad jam čia ne vie­ta. Ne tik aš, vi­sas mū­sų tre­ne­rių šta­bas ir ne­tgi dak­ta­ras pa­sa­kė, kad tu­rė­sim su juo bė­dų.

Žmo­gus at­va­žia­vo ne­spor­ta­vęs gal me­tus. Ki­ta ver­tus, ži­no­jau, kad ga­li bū­ti pro­ble­mų su jo mąs­ty­mu. Bet ma­čiau jo vi­deo, kaip jis bė­ga, kaip šo­ka, kaip de­da, kaip gi­na­si... Kai no­ri, su to­kia ener­gi­ja ga­li pa­siek­ti ne­blo­gą re­zul­ta­tą. Bet at­va­žia­vo su že­mu krep­ši­nio su­vo­ki­mu, ne­pa­si­ruo­šęs. Tai ką jis ga­li čia pa­da­ry­ti? Nie­ko.

– Kuo ypa­tin­gas dar­bas su ko­man­da, ku­rios pa­grin­dą su­da­ro jau­ni­mas?

– La­bai su­dė­tin­gas da­ly­kas – psi­cho­lo­gi­ja. Jei­gu ko­man­do­je bū­tų la­biau pa­ty­ru­sių žai­dė­jų, gal­būt jau­ni­mas tu­rė­tų at­ra­mą. Kai ve­dan­tys žai­dė­jai yra jau­ni, ir nė­ra kas sto­vi už jų nu­ga­rų, kai ne­si­se­ka, jie pa­lūž­ta.

Daug rung­ty­nių pra­lai­mė­jom 50 taš­kų vien dėl to, kad jie pa­lū­žo. Kai žmo­gus pa­lūž­ta, jis pa­si­me­ta, pa­si­da­ro lė­tes­nis, „įšą­la“.

Bet mes ei­na­me į ge­rą­ją pu­sę. Vi­sa tai tu­ri iš­gy­ven­ti. Man bu­vo la­bai sun­ku. Ti­kė­jau­si, kad jie bus ko­vo­to­jai, lips per gal­vas, bet psi­cho­lo­gi­ja da­ro sa­vo. Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad ti­kė­jau­si dau­giau, nei ga­li­ma pa­da­ry­ti.

Ne­su bu­vęs nei kaip žai­dė­jas, nei kaip tre­ne­ris to­kio­je si­tua­ci­jo­je. Per kar­je­rą gal tik 3–4 rung­ty­nes esu pra­lo­šęs 40 taš­kų, ir bu­vo la­bai sun­ku, o da­bar, kai esu tre­ne­rio kė­dė­je, – dar sun­kiau. La­bai sun­ku prieš žiū­ro­vus, prieš sa­ve, prieš šei­mą. Ypač gė­da prieš sa­vo vai­ką. Su­ti­ki­me, yra pik­tų žmo­nių ir ne­la­bai su­pran­tan­čių si­tua­ci­ją, ku­riems rei­kia tik re­zul­ta­tų.

Kar­tais gal­vo­ju, gal ne man tas dar­bas? Bet su­si­dė­lio­ji vi­sus taš­kus ir dir­bi, ko­man­da la­bai sten­gia­si, tie­siog ski­ria­si meist­riš­ku­mo ly­gis ir psi­cho­lo­gi­ja kar­tais pa­ve­da.

– Gal­būt tu­ri­te psi­cho­lo­gą, ku­ris jums pa­gel­bė­tų šiuo sun­kiu me­tu?

– Mes ir taip vos al­suo­jam. Trūks­tam pi­ni­gų žai­dė­jams, tre­ne­riams, o kiek­vie­nas pa­pil­do­mas eta­tas yra pi­ni­gai.

Psi­cho­lo­gas gal ir ge­rai, bet jis neiš­bėgs į aikš­te­lę, pa­ts tu­ri vis­ką praei­ti. Žai­dė­jas tu­ri „ap­si­trin­ti“, tu­ri pa­jus­ti LKL ly­gį. Vis­gi še­ši žai­dė­jai atė­ję iš Na­cio­na­li­nės krep­ši­nio ly­gos. Vie­nas grei­čiau, ki­tas lė­čiau „ap­si­tri­na“, bet jie to­bu­lė­ja.

– Tad ten­ka bū­ti ir tre­ne­riu, ir psi­cho­lo­gu?

– Tre­ne­ris ir yra psi­cho­lo­gas. Kal­ba­mės su kiek­vie­nu at­ski­rai, mo­ty­vuo­jam. Žai­dė­jas tu­ri pa­jus­ti, kad tre­ne­ris juo pa­si­ti­ki, ir ži­no­ti, ko iš jo ti­ki­si.

Aš ne­su iš tų ne­ga­ty­vių tre­ne­rių, kur už pra­mes­tą me­ti­mą ar ne­taik­lų per­da­vi­mą žai­dė­ją so­di­na ant suo­lo. Jau vi­siš­kai tu­ri iš­ves­ti iš kant­ry­bės, kad pra­trūk­čiau. Ma­no ak­cen­tas dau­giau yra gy­ny­ba, jei­gu žai­dė­jas ne­žai­džia gy­ny­bo­je, ne­si­sten­gia ar žiop­li­nė­ja, už tai la­bai pyks­tu. Už klai­das puo­li­me ne­pyks­tu, jie jau­ni, jie tu­ri klys­ti.

Aš ti­kiu sa­vo ko­man­da. Jei­gu to­kią iš­lai­ky­sim iki se­zo­no pa­bai­gos, dar ga­lim su­ži­bė­ti.

– Ar ten­ki­na ki­tų le­gio­nie­rių dar­bas?

– Su tais, ku­rie li­ko, vis­kas yra ge­rai. Bet, pa­vyz­džiui, ame­ri­kie­tis De­vi­nas Pat­ter­so­nas yra ką tik bai­gęs uni­ver­si­te­tą, pir­mi me­tai Eu­ro­po­je, jam nė­ra leng­va pri­si­tai­ky­ti prie eu­ro­pi­nio krep­ši­nio.

Ame­ri­ko­je dau­giau žai­džia­mas in­di­vi­dua­lus krep­ši­nis, ma­žai de­ri­nių, ma­žai ko­man­dos val­dy­mo. O čia jis tu­ri bū­ti or­ga­ni­za­to­rius, iš jo rei­ka­lau­ja­ma, kad puo­li­me su­sta­ty­tų žai­dė­jus, ap­ra­min­tų. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad čia su juo pra­šo­vėm. Jis tu­rė­jo bū­ti pa­grin­di­nis įžai­dė­jas, o Do­na­tas Sa­bec­kis – kaip pa­gal­bi­nin­kas. Bet man Sa­bec­kis la­biau ti­ko, nes jis nors ir sun­kiai va­do­vau­ja puo­li­me, bet pui­kiai dir­ba gy­ny­bo­je.

– O kaip su­ta­ria tre­ne­rių ko­man­da? (Vy­riau­sio­jo tre­ne­rio asis­ten­to pa­rei­gas ko­man­do­je ei­na Ro­ber­tas Gied­rai­tis.)

– Mes pui­kiai su­ta­riam, kar­tu ta­ria­mės, nie­ko ne­da­rom at­ski­rai. Nė­ra to­kio da­ly­ko, kaip aš vy­riau­sias, o tu asis­ten­tas. Mes vis­ką po ly­giai pa­si­da­li­nam. Man ne­bū­tų jo­kių pro­ble­mų su­si­keis­ti su Ro­ber­tu vie­to­mis, ir jam tą esu sa­kęs, kad tik ko­man­dai bū­tų ge­riau. Ko­man­dai da­bar sun­ku. Mū­sų tiks­las, kad ji iš­gy­ven­tų, ne­ding­tų.

– Ar atė­jus į klu­bo pre­zi­den­to po­stą Min­dau­gui Žu­kaus­kui pa­ju­to­te tei­gia­mų po­ky­čių?

– Ma­nau, kad nau­ji vei­dai vi­sa­da pa­de­da. Ko­mu­ni­ka­ci­ja tarp mū­sų da­bar la­bai ge­ra – pa­si­kal­bam ir apie žai­dė­jus, ir apie atei­tį. Džiau­giuo­si ir, ma­nau, kad vi­si džiau­gia­si. Ti­kiuo­si, kad „step by step“ ko­man­da eis pir­myn. Kal­bu ne tik apie šį se­zo­ną, bet apie vi­są ko­man­dos vi­zi­ją.

– Ar LKL užė­mus pa­sku­ti­nę vie­tą ko­man­dai gre­sia iš­kris­ti?

– Kiek ži­nau, šiais me­tais tik­rai neišk­ri­si­me. Bet vis­ko bū­na gy­ve­ni­me. Tik aš ne­ma­nau, kad mes bū­sim pa­sku­ti­niai šia­me se­zo­ne. Ma­nau, tik­rai dar pa­kil­si­me, nes ir Aly­taus, ir Kė­dai­nių ko­man­dos yra pa­na­šaus pa­jė­gu­mo. Mes de­monst­ruo­jam vis ge­res­nį žai­di­mą. Ma­nau, kad pa­kil­sim iš dug­no.

Kad atei­tum į LKL, tu­ri tu­rė­ti bent 350 tūks­tan­čių eu­rų biu­dže­tą ir na­mų are­ną, be to, dar rei­kia no­rė­ti atei­ti į LKL, nes Na­cio­na­li­nės ly­gos ir LKL ly­giai la­bai ski­ria­si.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu vis daž­niau kal­ba­ma, kad ko­man­dai rei­kia už­siau­gin­ti, įtrauk­ti sa­vų žai­dė­jų – šiau­lie­čių. Ar tu­ri­te to­kių pla­nų?

– Esa­me nu­­ma­tę to­kią kryp­tį. Ei­si­me į Sa­vi­val­dy­bę pri­sta­ty­ti 8 me­tų pro­jek­tą. Tu­rė­tų at­si­ras­ti „Šiau­lių“ dub­le­rių ko­man­da Na­cio­na­li­nė­je krep­ši­nio ly­go­je, tu­rė­tų bū­ti di­des­nis bend­ra­dar­bia­vi­mas su krep­ši­nio aka­de­mi­jo­mis, kad ge­riau­si vai­kai neiš­va­žiuo­tų į Kau­ną, Vil­nių ar dar kaž­kur, o bū­tų sti­mu­las ei­ti link Šiau­lių vy­rų krep­ši­nio.

Su­ti­ki­me, nė­ra leng­va iš vai­kų krep­ši­nio iš kar­to atei­ti į vy­rų. To­dėl ir sa­kau, kad rei­kia ko­man­dos Na­cio­na­li­nė­je ly­go­je, ku­rio­je jau­ni­mas pa­si­dė­tų pa­grin­dus.

Jei­gu bū­tų dub­le­rių ko­man­da, iš ten kas­met po tris žai­dė­jus pa­siim­tu­me į vy­rų ko­man­dą. Pir­me­ny­bė bū­tų tei­kia­ma šiau­lie­čiams, lie­tu­viams, nu­si­pirk­tu­me ir le­gio­nie­rių, bet tik du, ge­rus.

Kuo dau­giau bus šiau­lie­čių ko­man­do­je, tuo bus dau­giau rė­mė­jų šiau­lie­čių, tuo dau­giau bus žiū­ro­vų, ir ga­lė­sim vėl džiaug­tis lie­tu­viš­ka ko­man­da. Bet nie­kas taip grei­tai ne­si­da­ro. Rei­kia lai­ko.

Jau­ni­mas no­ri di­de­lių pi­ni­gų. Jie ne­su­vo­kia, kad ge­riau bū­ti silp­nes­nė­je ko­man­do­je, kur su­da­ry­tos vi­sos są­ly­gos to­bu­lė­ti: žais­ti 30 mi­nu­čių, dirb­ti in­di­vi­dua­liai štan­gi­nė­je. O kaip yra da­bar? Iš­va­žiuo­ja į „Žal­gi­rio“, „Lie­tu­vos ry­to“ ar ko­kios Bar­se­lo­nos dub­le­ri­nes ko­man­das, pa­si­ra­šo tik­rai ne­ma­žus kont­rak­tus ir bū­na ant suo­le­lio. Na ir kas iš to, kad tu „Žal­gi­rio“ žai­dė­jas? Kur to­bu­lė­ji­mas?

Ti­kiuo­si, kad jau­ni­mas pa­keis po­žiū­rį, su­si­voks. Aiš­ku, vai­kus įkal­bė­ti gal ir leng­viau, bet jie tu­ri agen­tus, o agen­tai tu­ri sa­vo vi­zi­ją. Yra ke­le­tas agen­tų, ku­rie žiū­ri žai­dė­jo in­te­re­sų, o ne sa­vo, to­dėl Mar­ty­nas Echo­das at­si­ra­do „Šiau­liuo­se“.

– Ar ti­ki­te, kad „Šiau­liai“ iš­si­kaps­tys iš sun­ku­mų?

– Svar­biau­sia – ne­bank­ru­tuo­ti ir neišk­ris­ti iš LKL, nes pra­dė­ti vis­ką nuo nu­lio bū­tų la­bai sun­ku.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Priim­da­mas iš­šū­kį tap­ti „Šiau­lių“ krep­ši­nio ko­man­dos vy­riau­siuo­ju tre­ne­riu Vai­das Pau­liu­kė­nas sa­ko ne­nu­ma­nė, kad iš­ban­dy­mu taps ne tik dar­bas su „ban­guo­jan­čia“ jau­ni­mo ko­man­da, bet ir klu­bą už­klu­pę fi­nan­si­niai sun­ku­mai, Fi­nan­si­nių nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo tar­ny­bos kra­tos.

Ne­pai­sant sun­ku­mų, „Šiau­lių“ vy­riau­sia­sis tre­ne­ris Vai­das Pau­liu­kė­nas ti­ki sa­vo ko­man­da ir ma­no, kad pa­vyks pa­kil­ti iš Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos pir­me­ny­bių tur­ny­ri­nės len­te­lės dug­no.