Naujausios
Valdininkams nereikėtų drebėti: jų nemažės, tik algos didės
Paskutinė Saulėlydžio komisija praėjusį rudenį savo ataskaitoje deklaravo, kad per ketverius veiklos metus sugebėta likviduoti 166 įstaigas ir įstaigėles, daugiau nei dešimtadaliu sumažinti darbuotojų valstybės tarnyboje, sutaupyti 700 mln. litų darbo užmokesčio. Norite tikėkite tuo, norite – ne. Juk mažėjant gyventojų valstybės institucijos tik pūtėsi. Nuo šiol biurokratijos mechanizmo tobulinimu rūpinsis Viešojo valdymo tobulinimo komisija, jos sudėtį šią savaitę patvirtino Vyriausybė. Į ką bus koncentruojamas komisijos dėmesys? Ar tai, kad komisijos pavadinime neliko žodžio „saulėlydis“ nereiškia, kad biurokratinio aparato mažinimo laikas jau praeitis? Su tokiais klausimais „Respublika“ kreipėsi į komisijos pirmininką, premjero kanclerio pirmąjį pavaduotoją Remigijų MOTUZĄ.
 |
| Saulėlydžio komisijos pirmininkas Remigijus Motuzas ELTA nuotr. |
– Saulėlydžio komisija iš tikrųjų asocijavosi su institucijų mažinimu. Pradėjusių veikti Saulėlydžio komisijų uždavinys buvo peržiūrėti valstybinių institucijų skaičių ir atsisakyti nereikalingų. Manyčiau, kad tas etapas yra įveiktas. Iki šiol nemažai institucijų reorganizuota, uždaryta. Kaip vieną svarbiausių pasiekimų praėjusi Saulėlydžio komisija ataskaitoje nurodė Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės likvidavimą. Nesakau, kad tai yra blogai. Matyt, taip reikėjo. Kita vertus, paklauskime, ar tai buvo pagrindinė ir svarbiausia institucija, kurią reikėjo likviduoti. Juk šiandien neturime tautinių mažumų įstatymo, neišspręstas užsieniečių vardų ir pavardžių rašymas, tautinių mažumų švietimo problemos ir taip toliau. Manyčiau, daugiau turėtume žiūrėti valstybės institucijų efektyvios veiklos.
– Reiktų suprasti, kad mažinti biurokratinį aparatą nėra komisijos tikslas?
– Galima pasakyti labai paprastai ir aiškiai. Viena iš krypčių ir toliau bus tęsti ir peržiūrėti institucijų veiklą, ar jos iš tikrųjų nedubliuoja viena kitos ir peržiūrėti funkcijas. Sakykime, kultūros paveldo institucijos. Yra Kultūros paveldo departamentas ir Kultūros paveldo centras. Funkcijos lyg ir panašios. Kai kurias Kultūros paveldo departamentas dubliuoja su savivaldybėmis. Arba aplinkos apsauga. Mes turėjome ir Centrinę aplinkos apsaugos agentūrą, ir regionines, ir taip toliau. Dėl to kartais piliečiai sutrinka. Institucijas bandysime peržiūrėti vieno langelio principu, kad šiek tiek supaprastintume visuomenei tenkančią administracinę naštą. Kalbu ne tik apie kultūros, aplinkos institucijas. Dar daug jų yra atskaitingų ir Vidaus reikalų ministerijai.
– Žmonės piktinasi, kad šalyje gyventojų mažėja, o valdininkų armija laikosi stabiliai: jeigu vienur juos panaikina, atsiranda kitur.
– Valstybės institucijos visada randa tam tikrų argumentų, kad išliktų. Štai daug institucijų įsisteigė įstojus į Europos Sąjungą. Aš pats esu diplomatas. Daug metų dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje ir ambasadoriumi Švedijoje, matau, kad jos stabilizavosi. Dabar mes iš tikrųjų matome, kiek jų reikėjo, ir galime optimizuoti. Žinoma, šiek tiek padidėjo darbuotojų skaičius dėl pirmininkavimo Europos Taryboje, bet po 2014-ųjų liepos 1 dienos 200 žmonių vėl turėsime sumažinti.
– Ar išties reikalinga mums turėti tiek Europos informacijos centrų ir biurų, dubliuojančių vieni kitų veiklą? Juk kam išties reikia informacijos, tas puikiausiai ją gali surasti internete.
– Iš tikrųjų jau nuo sausio 1 dienos regioniniai Europos informacijos centrai yra panaikinti būtent dėl neefektyvios veiklos, nes nėra kvalifikuotų specialistų. Vietoj tų institucijų yra paliktas tam tikras programinis finansavimas, kai kurie darbuotojai veiklą tęs rengdami tam tikrus projektus. Todėl ir kalbu apie optimizavimą ir pertvarką. Tai galima suprasti plačiau, sakykime, kaip darbo vietų kūrimą. Mane sužavėjo Švedijos patirtis. Aš skambinu į kokią nors centrinę instituciją ir pataikau į Umeo miestą, kuris yra už tūkstančio kilometrų nuo Stokholmo. Pasirodo, tos institucijos centras yra specialiai įkurtas toli nuo sostinės, kad regione būtų užtikrintos darbo vietos. Turbūt mažai kas žino, kad Stokholme esančio centrinio SEB banko atlyginimų skaičiavimo centras yra Vilniuje. Taip atsižvelgiama į pigesnę darbo jėgą. Mūsų atveju, kai turime migracijos problemą, galime išlaikyti darbo vietas regionuose mažindami jas sostinėje. Sakykime, tarpukario Lietuvoje Žemės ūkio akademija buvo Dotnuvoje. Tokiu principu tobulinant viešąjį valdymą galima būtų šiek tiek atgaivinti kai kuriuos centrus regionuose.
– Patvirtintas komisijos pirmininku prasitarėte, kad vienas iš komisijos tikslų – peržiūrėti valdininkų atlyginimus. Ką tai reikštų?
– Galbūt tai ištraukta iš konteksto. Manęs klausė, kodėl visuomenė kartais nusivilia valdininkais. Aš atsakiau, kad iš tikrųjų didelės konkurencijos šiame etape valstybės tarnyboje nėra. Atlyginimai tikrai yra labai kuklūs. Vėl grįžtu prie Užsienio reikalų ministerijos. Prieš metus man teko būti diplomatų priėmimo komisijoje. Žmogus, mokantis tris keturias užsienio kalbas, studijavęs užsienyje, pirmoje diplomatinio darbo pakopoje gauna 1300 litų, suteikus atašė rangą – 1700. Tokį atlyginimą jis gaus trejus metus. Sutikite, tai nedidelis atlyginimas. Tad optimizuojant reiktų galvoti, kaip yra daugelyje Europos valstybių, apie eksperto institucijos atgaivinimą. Kad iš tikrųjų ekspertas galėtų dirbti už tris, kad nereiktų viso padalinio.
– Gal komisijai vertėtų papurtyti ministerijas, departamentus, kuriuose dirba aibė specialistų, tačiau įvairiems ekspertams išleidžia milžiniškas sumas?
– Mes kartais jautriai reaguojame, kiek institucijos išmoka priedų ar priemokų. Bet, kita vertus, gal mes laimėtume mažindami darbuotojų skaičių, o aukštos kvalifikacijos darbuotojams, kaip daro privačios kompanijos, galbūt galėtume mokėti ir didesnį atlyginimą. Todėl aš ir kalbu apie veiklos optimizavimą.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
