Naujausios
Valdžia apsimeta nematanti žmonių skurdo
Šiaulių universitete lankęsis profesorius socialinių mokslų daktaras Romas LAZUTKA skaitė paskaitą „Skurdo veidas Lietuvoje ir skurstančiųjų stigmatizacija“.
Interviu „Šiaulių kraštui“ profesorius pabrėžė, kad visuomenė turėtų spausti skurdo problemoms abejingą valdžią. „Pensininkai skundžiasi, kad jiems sunku. Kur pensininkų Maidanas Lietuvoje?“ – klausė R. Lazutka.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
– Ar Lietuvoje skurdas didesnis nei kitose šalyse?
– Lietuvoje skurdas yra nuožmesnis nei Amerikoje ar Vokietijoje. Skurstančiojo Lietuvoje sąlygos yra prastesnės nei skurstančiųjų kitose šalyse. Kita vertus, ukrainiečiai mums pavydi kaip ir kitos tautos, buvusios sovietiniame lageryje. Armėnai sako: „Jūsų receptai mums netinka, nes Lietuva – turtinga šalis“.
Bet Europos Sąjungoje esame paribys, viena iš skurdesnių šalių, todėl žiūrime į turtingas šalis ir tada jaučiamės prastai. Skurdas yra kiekvienos šalies palydovas, tik vienur jis yra atšiauresnis ir labiau paplitęs, nes tai priklauso nuo politikos.
– Lietuvos politikai tapo svetimi savo tautai ir nieko nedaro, kad skurdas būtų sutramdytas?
– Lietuvoje tuo mažai rūpinamasi. Politikų žodyne žodžio „skurdas“ apskritai nėra, nebent tada, kai jie būna opozicijoje. Esantieji valdžioje kelia „aukštesnius“ tikslus. Politikai nekalba apie skurstančius žmones, apie pagalbą, tik sako, kad reikia, jog augtų ekonomika ir tada visiems būsią geriau.
– Bet ekonomika auga, o skurdžių atlyginimai ir pašalpos lieka tokie patys?
– Taip, nes visuomenė yra susisluoksniavusi – vieni yra sėkmingi, turtingi, kiti – ne. Tai priklauso ne tik nuo tų žmonių, kurie skursta. Lietuvoje linkstama kaltinti pačius varguolius. Ir valdžia, ir visuomenė yra linkusi smerkti skurstančiuosius, vadina juos pašalpininkais, bedarbiais. Niekinamai kalbama: „kas nori dirbti, darbą visuomet ras“. Tokie įsitikinimai, nors ir klaidingi, yra gajūs, jie atskiria skurstančiuosius nuo likusios visuomenės dalies. Kartu tai geras pasiteisinimas valdžiai, kuri nesiima priemonių skurdui mažinti, nes laikoma, kad skurstantieji yra patys kalti.
– Ar įmanoma žmogui rasti darbą regione, kuriame nekuriama naujų darbo vietų ir uždirbti daugiau, jeigu darbdavys moka minimumą?
– Verslas elgiasi taip, kaip jam būdinga – siekia uždirbti daugiau pelno, akcininkai nori gauti daugiau pajamų. Žinoma, kad pirkdami darbo jėgą jie moka kiek galėdami mažiau, o tas žmogus, kuris dirba, norėtų gauti daugiau, bet jo ir darbdavio jėgos yra nelygios.
Nuo Vakarų šalių skiriamės dar ir tuo, kad žmonės nesijungia į profsąjungas, o būdami pavieniui jie nepajėgūs išsireikalauti didesnės algos. Kitas dalykas – ir veikiančioms profsąjungoms įstatymai nėra palankūs. Net streiko organizuoti jos negali. Jeigu darbdavys apskundžia teismui, kad streikas bus neteisėtas – jis neįvyksta.
Darbdavio noras mokėti mažiau – suprantamas, tik rinka neturėtų būti iškreipta. Matome, kad darbdavio galia labai didelė, todėl algos yra mažesnės, negu galėtų būti pagal mūsų ekonominį pajėgumą. Nelygybė toliau didėja – turintieji didesnę ekonominę galią ją dar labiau stiprina.
– Gyvename ne džiunglėse, koks valstybės vaidmuo šiame galios žaidime?
– Valstybė turėtų būti arbitras. Jeigu darbo jėgos pardavėjai yra silpnesni, tai valstybė turėtų palaikyti jų pusę. Minimalios algos didinimas – vienas iš būdų, stiprinančių darbo jėgos pozicijas.
Bet valdžia ilgai nekelia minimalaus darbo užmokesčio, paskui kilsteli ir vėl ilgam laikui užšaldo. Kitose šalyse nustatomos taisyklės ir nereikia keleris metus kariauti, kad minimalus atlyginimas būtų pakeltas.
Reikėtų priimti įstatymą, kuriame būtų numatyta, kad minimali alga kyla kiekvienais metais. Svarstant ateinančių metų biudžetą turėtų būti automatiškai didinama ne tik minimali alga, bet ir pensijos, socialinės išmokos tiek, kiek auga ekonomika. Augant ekonomikai sukuriamas didesnis produktas, kuris kažkam atitenka. Jeigu vieniems jis nedidėja, vadinasi kitiems, stipresniems, didėja sparčiau.
– Valdžia linkusi labiau pataikauti verslui, o ne atsižvelgti į skurstančią visuomenės dalį?
– Verslas ieško kelių į politikų širdis ir kišenes bei stengiasi palaikyti sau naudingą tvarką. Matome, kokie aktyvūs yra verslo organizacijų atstovai – jie nuolat kontroliuoja valdžią. Moko ją, kaip elgtis su švietimu ir sveikatos apsauga, ką daryti su minimalia alga.
Net keista, bankininkai kalba apie viską, išskyrus bankininkystės paslaugas. Nekalba, kodėl jie nemoka palūkanų už indėlius, bet moko Vyriausybę, ką daryti su sveikatos apsauga. Kodėl jie taip elgiasi? Bankininkai nori kontroliuoti valstybę, kad ši kuo mažiau pinigų išleistų sveikatos apsaugai, švietimui, pensijoms. Tai reiškia, kad nereikės mokėti daugiau mokesčių ir dalintis su visuomene.
Taip kuriama asimetrija – turintieji finansinę galią daro įtaką politikams, o skurstantys žmonės valdžios paveikti negali.
– Regis, vargšų mūsų šalyje yra daugiau, ir jie galėtų išsirinkti sau atstovaujančius politikus, bet Lietuvoje skurdiesiems sluoksniams apskritai niekas neatstovauja?
– Reikėtų organizuotis. Pavyzdžiui, aktualus pensijų grąžinimo klausimas. Kur pensininkų Maidanas Lietuvoje? Pensininkai skundžiasi, kad jiems sunku. Kodėl jie nesusirenka padainuoti liaudiškų dainų prie valdžios įstaigų? Tada matytumėme valdžios reakciją.
Tai patyrėme Sąjūdžio laikais. Sovietinę, tironišką valdžią žmonės įveikė dainomis. Kodėl dabar negalime pakeisti savo rinktos valdžios?
Valdžia, patirdama stiprų finansinių grupių spaudimą, linksta į vieną pusę. Nėra kito kelio – visuomenė taip pat privalo spausti valdžią.
Labai svarbi išsilavinusių atskirų sričių specialistų nuomonė. Žmonės gali pareikalauti paaiškinimo: kodėl nenustatomos aiškios taisyklės, kaip bus didinamos biudžetininkų algos, jeigu ekonomika augs?
– Kaip žmonėms dėl didesnės algos reikėtų derėtis su darbdaviais?
– Darbuotojai turėtų klausti darbdavių, kaip įmonėje panaudojamos gautos pajamos. Profsąjunga turėtų išsiaiškinti, kiek įmonė uždirbo ir kur tuos pinigus padėjo. Nežinant tokios informacijos derėtis su darbdaviu neįmanoma. Jis gali kabinti makaronus, kad atlyginimų mokėti neturi iš ko.
Kalbama, kad Arabų Emyratuose pilna smulkių Lietuvos įmonių savininkų, kurie leidžia sau prabangą ir perka auksą. Savo ruožtu jie spaudžia darbuotojus dejuodami, kad sunku mokėti didesnį atlyginimą.
Lietuvoje vyrauja uždarosios akcinės bendrovės. Vadinasi, savininkai nėra įsipareigoję savo finansinių ataskaitų skelbti viešai. Jos neprieinamos ir darbuotojams. Tada gali sakyti ką nori: „sunkiai verčiamės, ir jeigu prašote padidinti algą, atleisime dalį darbuotojų“.
Netiesiogiai valstybė galėtų įsikišti – surinkti Sodros duomenis ir paskelbti, kokius atlyginimus gauna, tarkim, privačių pensijų fondų valdytojai.
– Sakoma, kad Lietuvoje yra tik keli procentai pasiturinčiųjų, o visi kiti gyvena ant skurdo ribos?
– Statistikos departamentas skelbia, kokios algos mokamos pagal atskiras ūkio šakas – paslaugų, transporto, švietimo, ryšių, statybos sektoriuose. Bet nėra skelbiamos algos pagal pareigybes – kiek gauna turintieji daugiau kaip šimtą pavaldinių ir panašiai.
Turėdama tokių žinių visuomenė galėtų diskutuoti, ar pas mus didelė nelygybė. Nebūtų siekiama nukreipti skurstančiųjų pykčio konkrečia linkme – matome, kaip Ukrainoje žmonės daužo prabangius Prezidento automobilius. Tiesiog būtų aiškiau, kokia yra mūsų visuomenė.
Skelbiama, kad Lietuvoje bankuose yra 47 milijardai litų indėlių. Bet 80 procentų gyventojų indėliai – mažesni nei vienas tūkstantis litų, parodantys gyvenimą nuo algos iki algos. Užtat 0,8 procento gyventojų turi didžiausią dalį indėlių.
Turėdami daugiau duomenų labiau pažintume savo visuomenę ir pasiūlymai, ką daryti, būtų taiklesni. Dabar gyvename migloje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SUSVETIMĖJIMAS: Profesorius, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka sako, kad valdžia yra svetima savo tautai – politikų žodyne žodžio „skurdas“ iš viso nėra. Valdžia nekalba apie skurstančius žmones, apie pagalbą jiems.
ĮŽVALGA: „Valdžia, patirdama stiprų finansinių grupių spaudimą, linksta į vieną pusę. Nėra kito kelio – visuomenė taip pat privalo spausti valdžią“, – tvirtina Romas Lazutka.
