Valentinas Mazuronis: Lietuva ir jos ateitis Europos Sąjungoje

Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis: Lie­tu­va ir jos atei­tis Eu­ro­pos Są­jun­go­je

Už­sie­nio po­li­ti­ka yra vie­na pa­grin­di­nių vals­ty­bės funk­ci­jų, at­lie­ka­ma kar­tu su ki­to­mis svar­bio­mis funk­ci­jo­mis – švie­ti­mo po­li­ti­ka, svei­ka­tos ap­sau­gos po­li­ti­ka, mo­kes­čių po­li­ti­ka ir t.t. Už­sie­nio po­li­ti­ka ne tik pa­de­da vals­ty­bėms įsi­tvir­tin­ti tarp­tau­ti­nė­je are­no­je, su­kur­ti tam tik­rą įvaiz­dį, ku­ris, vi­sų pir­ma, pa­de­da ša­liai kur­ti eko­no­mi­nę ge­ro­vę – pri­trauk­ti in­ves­ti­ci­jas, ska­tin­ti eks­por­tą, kur­ti nau­jas dar­bo vie­tas, ge­rin­ti žmo­nių pra­gy­ve­ni­mo ly­gį. Šian­die­ną Lie­tu­vos vyk­do­mo­je už­sie­nio po­li­ti­ko­je aki­vaiz­džiai trūks­ta aiš­kių orien­ty­rų ir pra­gma­tiz­mo. La­bai daug is­te­riš­ku­mo ir blaš­ky­mo­si pa­me­tant mū­sų ša­lies in­te­re­sus, už­mirš­tant Lie­tu­vos pi­lie­čių vil­tis ir sie­kius.

Ko­kia už­sie­nio po­li­ti­ka šiuo me­tu tu­rė­tų bū­ti for­muo­ja­ma ir įgy­ven­di­na­ma? Pir­miau­sia mums rei­kia at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko­kią ma­to­me Eu­ro­pos Są­jun­gos atei­tį? Aki­vaiz­du, kad Eu­ro­pos Są­jun­gai iš­ki­lo dvi to­les­nės rai­dos al­ter­na­ty­vos: pir­mo­ji – stip­rin­ti fe­de­ra­liz­mą ir tap­ti fe­de­ra­ci­ne vals­ty­be, ta­čiau pra­ras­ti su­ve­re­nu­mą; ant­ro­ji – lik­ti na­cio­na­li­nių vals­ty­bių są­jun­ga ir tap­ti va­di­na­mą­ja tau­tų Eu­ro­pa. Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lių pi­lie­čių stip­rė­jan­tis nu­si­vy­li­mas Eu­ro­pos Są­jun­ga ro­do, kad kryp­tis į fe­de­ra­ci­ją, ko­kią mums siū­lo jos karš­ti ša­li­nin­kai, kaip an­tai Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tas E. Mak­ro­nas, tam­pa pro­ble­miš­ka. Bū­ti­na komp­ro­mi­sų, bend­rų po­žiū­rių bei su­si­ta­ri­mų paieš­ka.

Nors Lie­tu­vos pi­lie­čiai be­ne po­zi­ty­viau­siai (ly­gi­nant su ki­tų ES ša­lių pi­lie­čiais) ver­ti­na ES, mes tu­ri­me pla­čiai dis­ku­tuo­ti, koks ES rai­dos sce­na­ri­jus yra tin­ka­miau­sias mū­sų tau­tai ir vals­ty­bei. Ar­tė­jan­tys Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to rin­ki­mai yra pui­ki pro­ga to­kiai vie­šai dis­ku­si­jai, juo­lab, kad pa­gal mū­sų Kons­ti­tu­ci­ją ša­lies va­do­vas spren­džia pa­grin­di­nius už­sie­nio po­li­ti­kos klau­si­mus ir kar­tu su Vy­riau­sy­be vyk­do už­sie­nio po­li­ti­ką.

Ma­no nuo­mo­ne, Eu­ro­pos Są­jun­ga – tai mū­sų vals­ty­bės eko­no­mi­nio, fi­nan­si­nio bei ka­ri­nio vys­ty­mo­si ir sau­gu­mo ga­ran­tas. Tai mū­sų vals­ty­bės ap­sau­gi­nis skė­tis. Tuo pa­čiu me­tu bū­tų la­bai pa­vo­jin­ga, jei­gu tas skė­tis pa­virs­tų gro­to­mis ar ak­li­na sie­na. Aki­vaiz­du, kad šian­die­ni­nė ES sto­vi kryž­ke­lė­je ir dis­ku­si­jo­se apie sa­vo atei­tį ne­ran­da bend­ro su­ta­ri­mo. Tai ne tik di­de­lė klai­da, bet ir grės­mė šiai vals­ty­bių są­jun­gai su­by­rė­ti.

Aki­vaiz­du, kad pa­sau­lis ap­link mus spar­čiai kei­čia­si ir tam­pa ma­žiau sta­bi­lus: kei­čia­si ES, kei­čia­si JAV, kei­čia­si Eu­ro­pos ir Ame­ri­kos tar­pu­sa­vio san­ty­kiai. Šiuos po­ky­čius ska­ti­na ir iš­nau­do­ja Ru­si­ja, sie­kian­ti sa­vo im­pe­ri­nių tiks­lų, ke­lian­čių grės­mę ir Lie­tu­vos vals­ty­bei. Mes tu­ri­me bū­ti pa­si­ruo­šę šiems po­ky­čiams ir jų at­ne­ša­miems iš­šū­kiams ir tu­ri­me su­vok­ti, ko siek­si­me ir kaip elg­si­mės šia­me po­ky­čių ver­pe­te.

Lai­kau­si nuo­sta­tos, kad pa­sau­lis kei­tė­si, kei­čia­si ir kei­sis atei­ty­je, o Lie­tu­vos vals­ty­bė, jos tau­ta liks.

Šį, są­ly­gi­nai ra­mų lai­ką, mes tu­ri­me efek­ty­viai iš­nau­do­ti stip­ri­nant Lie­tu­vos vals­ty­bę ir mū­sų tau­tą. Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­ka, vi­sų pir­ma, tu­ri bū­ti nau­din­ga Lie­tu­vai ir ska­tin­ti vals­ty­bės bei tau­tos stip­ri­ni­mą ne tik šian­dien, bet ir atei­ty­je.

Tik bū­da­mi stip­ria, puo­se­lė­jan­čia ir ger­bian­čia sa­vo šak­nis, is­to­ri­ją, kal­bą, kul­tū­rą vals­ty­be, mes bū­si­me pa­si­ren­gę su­tik­ti geo­po­li­ti­nius iš­šū­kius bei po­ky­čius ir iš­sau­go­si­me sa­vo vals­ty­bę ir sa­vo tau­tą.

Užs. Nr. 400919