Naujausios
Valstybės šimtmetyje – „Rūtos“ 105-eri
Šiaulių fabrikas „Rūta“, garsus saldainių gamintojas, gyvuoja 105 metus. Klestėjo atkurtos Lietuvos valstybės pirmojo dvidešimtmečio metais, o dabar "Rūtos" prekinis ženklas reprezentuoja ir miestą, ir šalį. Valdo ir plėtoja įmonę įkūrėjo Antano Gricevičiaus (1877–1949) palikuonys. Tokių įmonių, kurias savininkai susigrąžino po Nepriklausomybės atgavimo, Lietuvoje vos trys.
„Nebūtume įmonės susigrąžinę, „Rūtos“ nebebūtų“, – sako gamybos direktorius Rimantas Gluodas, fabriko įkūrėjo Antano Gricevičiaus proanūkis.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Negandų išblaškyta giminė
Rimanto Gluodo tėvai – Aldona Gricevičiūtė-Gluodienė, A. Gricevičiaus anūkė, ir Algirdas Gluodas. Jis daugiau kaip du dešimtmečius vadovavo įmonei, kai ji buvo susigrąžinta, atkūrė gamybą pagal įkūrėjo tradicijas.
Su Gluodų šeima susitinkame bendrovėje. Aldona ir Algirdas Gluodai atvyko iš Smalininkų. A. Gluodas prieš dvejus metus, sulaukęs 75 metų, įmonės vadžias perdavė jaunajai Gricevičių dinastijos kartai. Žmonos žodžiais, grįžo į „kaimą“.
„Aš esu Antano Gricevičiaus vyriausiojo sūnaus Vlado duktė, – pasakoja Aldona Gluodienė. – Man neteko pažinti nei senelio, nei tėvo. Gimiau 1944 metais, buvau vos kelių savaičių, kai tėvas turėjo pasitraukti iš Lietuvos į Vakarus. Jis buvo chemikas, dirbo ginklų pramonėje, būtų buvęs ištremtas. Su mama ir seserimi nuo tremties pasitraukėme į Klaipėdos kraštą, vidurinę mokyklą baigiau per penkias mokyklas.“
Visa Gricevičių šeima buvo išblaškyta. Antanas Gricevičius su žmona Juzefa turėjo keturis vaikus: Vladą, Mariją, Janiną, Antaną. Vladas ir Janina su savo šeima emigravo į Ameriką. Mariją, kuri dirbo vaistininke Šiauliuose, po karo vyras susigrąžino į Vokietiją.
Jauniausias sūnus Antanas su mama Juzefa buvo ištremti į Sibirą, po tremties abu gyveno Kaune.
„Paties Antano Gricevičiaus neištrėmė – jis mirė Šiauliuose 1949 metais, palaidotas senosiose miesto kapinėse, – įsiterpia į žmonos pasakojimą A. Gluodas. – Tikras faktas, kad fabriko darbininkai jį apgynė, kai po fabriko nacionalizacijos buvo kaltinamas neva išeikvojimu. Jis buvo griežtas, sąžiningas, demokratiškas žmogus – žiūrėjo darbininkų interesų, nesiorientavo vien į asmeninius interesus, jo padėjėjai buvo ir žydas, ir rusas. Pats viską nuo nulio pradėjo – nieko nepaveldėjo ir nieko neturėjo. Pradėjo dirbti kartu su žmona Juzefa.“
Ne tik fabrikantas, bet ir ūkininkas buvo – Aukštelkėje 30 ha žemės turėjo, augino vaiskrūmius, serbentus naudojo saldainių gamyboje.
„Niekas nieko jam nedovanojo, mums štai nukrito jo palikimas, o jam niekas nenukrito, – pabrėžė A. Gluodas. – Dirbo Vilniuje „Viktorijos“ fabrike – pirmajame Lietuvos konditerijos fabrike – nuo darbininko iki meistro. Po to grįžo į Šiaulius ir savo pomėgį realizavo.“
1913 metais – toje pačioje vietoje, kurioje dabar „Rūta“ stovi, gyveno nedideliame mediniame namelyje, ir čia pradėjo virti karamelinius saldainius, vėliau ir šokoladą.
Šeimoje žinoma, jog A. Gricevičius savo fabriką pavadino „Rūta“ dėl lietuvybės stiprinimo. Tai buvo pirmasis lietuviškas fabrikas mieste, o A. Gricevičius darbštumu ir išmanynu greitai iškovojo savo saldainiams populiarumą.
„Šiauliai tada buvo pats lietuviškiausias Lietuvos miestas, – teigia A. Gluodas. – Net 30 procentų gyventojų buvo lietuviai, o Viniuje tik apie 2–3 procentus, Kaune – 4 procentai.“
Per Pirmąjį pasaulinį karą 1917 metais A. Gricevičius buvo pasitraukęs į Rusiją, Peterburge irgi užsiėmė saldainių gamyba.
„Teta Marija vis pasakodavo, kad senelis pats mėgo šokoladą, vis jį kramtydavo, gerai išmanė ir jausdavo jo skonius, – pasidalija šeimos prisiminimais A. Gluodienė. – Dabar mūsų Rimas taip pat gerai šokolado skonius jaučia, o man tikrasis juodasis šokolodas – kartokas.“
Nuo vaikystės ji žinojo, kad senelis Šiauliuose turėjo fabriką ir vis svajojo Šiaulius pamatyti.
„Kai baigiau mokyklą, norėjau būti mokytoja ir važiuoti į Šiaulius mokytis. Bet man pasakė, negali važiuoti, nepriims į institutą – ir dėl senelio, ir dėl tėvo, – pasakoja. – Mano sesers taip nepriėmė į Medicinos institutą. Bet vėliau ji tapo gydytoja, o aš baigiau Žemės ūkio akademiją, ir vis tiek tapau pedagoge – dirbau Smalininkų žemės ūkio technikume dėstytoja. Mes abu su Algirdu ten dirbome. Jis buvo mokytojas, vėliau – technikumo direktorius.“
„Pragarą praėjome“
„Rūtą“ savininkai susigrąžino 1993 metais.
A. Gluodas kartu žmonos sesers vyru turėjo įgaliojimą atstovauti A. Gricevičiaus įpėdiniams atkuriant nuosavybės teises. Prisimena, jog sulaukė didžiulio pasipriešinimo ir pačioje įmonėje Šiauliuose, ir Vilniuje, ministerijoje.
Jo žiniomis, tik trys įmonės ir tebuvo grąžintos savininkams – dar „Viktorija“ ir „Ragutis.“
Visokių variantų buvo ieškoma, kaip „Rūtos“ negrąžinti. Įvyko net gaisras, įmonė buvo išvesta iš rikiuotės, nudegė trečias aukštas.
„Mus išgelbėjo tai, kad senajame pastate per tarybinius laikus nieko nebuvo daroma, nes čia pagal miesto planą turėjo būti rekreacinė zona – fabriko iš viso turėjo nelikti. O kadangi niekas nebuvo pakeista, tai privaloma buvo įmonę grąžinti, – sako A. Gluodas. – Po to klausiau aukštų pareigūnų, kodėl taip nenorėjote įmonės grąžinti? Atvirai pasakė, manėme, kad bus kaip visur – išdraskyta, išparduota. Iš tiesų, taip Lietuvoje vyko.“
Kai savininkų buvo paskirtas „Rūtos“ direktoriumi, sako, jog „praėjo pargarą“.
„Atėjome po gaisro, įrenginiai suniokoti, – prisimena. – Darbuotojų požiūris toks – atvažiavo iš kaimo mužikas vadovauti, darys tvarką. Suprantu žmones ir pateisinu, jie buvo akcininkai, o mes iš jų tas akcijas atėmėme.“
Žaliavų nebuvo, nes viskas ėjo per Maskvą ir nutrūko. Išvažiavo į Daniją pasimokyti, nes Lietuvoje Kauno ir Vilniaus konditerijos fabrikai nebendravo. O Danijoje viską rodė ir pasakojo.
Daug važinėjo ir po Lietuvą, tad matė, kaip įmonės buvo draskomos be jokios ūkinės nuovokos: staklės, įrengimai išparduodami metalo laužo kainomis.
„Nė neįsivaizdavau, kad taip gali būti, – prisimena. – Lenkai tuo naudojosi, susipirko ir sunkvežimiais vežėsi įrengimus. Keliavo įrengimai ir į Rytus. Jeigu kainavo 10 tūkstančių rublių, pardavė už 1 000 rublių.“
Tikina, jog „turėjome saugotis tų sukčių, išpardavusių Lietuvą“. Pereina ir prie aktualijos. Štai, Smalininkuose, kai reikia ką suvirinti, meistro nerandi. Į Jurbarką turi važiuoti, o ir ten yra tik viena dirbtuvėlė.
„Visi pasikėlę, reikia naujų technologijų, o kitaip būtų, jeigu materialaus turto nebūtume išpardavę, – mano A. Gluodas. – Dabar emigracija didelė, nes mažuose miesteliuose žmonėms nėra kas veikti.“
Kokybė – esmių esmė
Rimantas Gluodas dabar vienintelis iš Gricevičių dinastijos dirba tiesiogiai gamyboje. Bendrovės valdybos narės yra dar dvi A. Gricevičiaus proanūkės Sigita Gricevičiūtė, Jūratė Pridotkienė.
Rimantas „Rūtoje“ dirba jau 22 metus – pradėjo nuo saldainių platintojo, vežiodavo rinkinius po gimtąjį Jurbarko rajoną. Vėliau dirbo laboratorijoje ir įsteigtame eksperimentinių gaminių bare.
Abu su tėvu sako, jog praktiškai teko atkurti gamyklą ir diegti visiškai kitokį požiūrį į darbą. Mikrobiologinę laboratoriją pirmiausia steigė tikrinti žaliavų kokybę.
„Tiekėjams nekokybiškas žaliavas pradėjome grąžinti, pyko, bet paskui suprato, kad mums bet ko negalima tiekti, – pabrėžia A. Gluodas. – Mes žiūrėjome esmės, o esmė – kokybė, sanitarija, tvarka."
Prisimena atvejį, kai atleido iš darbo visą cecho pamainą. Policija nustatė, jog vieną vakarą kiekvienas darbuotojas iš gamyklos nešėsi po 3 kilogramus saldainių – nuo pamainos meistrės iki sargo.
„Visus atleidome, ašaros byra, o ką daryti! Turėjo suvokti, jog taip negalima, jog vagia nuo pirkėjo“, – teigia buvęs įmonės vadovas.
Griežtų nuostatų laikėsi ir dėl akoholio vartojimo. Atsisakė likerinių saldainių gamybos, nors jie buvo populiarūs. A. Gluodas įsitikinęs, jog jaunuoliai turi būti saugomi nuo alkoholio vartojimo.
Reprezentacijai ir rėmimui
„Rūtos“ saldainiai šiandien reprezentuoja Lietuvą. Prezidentūrai ne vienerius metus tiekiamas rinkinys „Prezidento rūmai“ ir Užsienio reikalų ministerija užsakinėjo „Rūtos“ saldainių.
Seimo Pirmininkas profesorius, agronomas, sodininkas Viktoras Pranckietis giria „Rūtos“ saldainius su vitaminingąja aktinidija. Šiauliečiams neseniai garsino, jog tai „originaliausia Lietuvos produkcija.“
„Viskas prasidėjo nuo Almos Adamkienės apsilankymo, – prisimena A. Gluodas. – Pergyvenome, kas čia bus, tada dar ir tokio šokolado, koks turi būti negaminome – tik glaistą. O ji mums sako: „Ko nereikia aš nematysiu, nesijaudinkite“. Ragavo saldainius ir gyrė. Po to mūsų vyriausioji technologė pasiūlė išleisti saldainių rinkinį „Su ponia Alma“.
Atsiklausė Almos Adamkienės, ar neprieštaraus? Sutiko. Valdas Adamkus tik svarstė, ar tiks žodis „ponia“?
„Rūta“ pagamino ir „Valdovų rūmų“ rinkinį, savo pajamų dalį – kelis šimtus tūkstančių litų – skyrė Valdovų rūmų statybai.
„Nuo pat pradžių rėmėme Valdovų rūmų fondą, dabar tik jį teko uždaryti, nebėra kam idėją tęsti,– sako A. Gluodas. – Carienė Jekaterina II, liepdama nugriauti Valdovų rūmus, pasakė, jog nė kvapo jų neliktų – norėjo, jog lietuvybės čia neliktų. Rūmus reikėjo atstatyti. Per jų atidarymą net didieji kritikai sėdėjo pirmose eilėse. Veidmainystė Lietuvoje yra baisi – turime ją išgyvendinti, sakyti tiesą.“
Pats fabriko įkūrėjas Antanas Gricevičius pradėjo rėmimo tradiciją. „Rūtos“ saldainių dėžutę buvo skyręs žymiems Lietuvos lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui, ir nuo kiekvienos parduotos dėžutės dalį pelno aukojo jų skrydžiui per Atlantą remti.
Dėl ko širdį skauda
Žvelgdami į giminės ir Lietuvos šimtmečio paraleles, pašnekovai išsako, ir kas, jų nuomone, svarbiausia.
„Žmogaus vertybės svarbiausios, – įsitikinęs A. Gluodas. – Darbininkas gali būti aplaidus, abejingas ir gali būti sąžiningas. Vadovas taip pat. Mūsų buvusi vyriausioji technologė, kurios metai mums buvo revoliucijos metais augimo ir kokybės prasme, kai pradėjo dirbti prisipažino, jog daug ko nemoka, jog žinių trūksta.
Nuvažiuojame pas jos dėstytoją profesorę, o ji sako, padėsiu. Kaip profesorės asistentė važiavo į garsiausią konditerijos fabriką Vienoje, po to – Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Tai pavyzdys, kaip svarbu žinios ir noras suprasti esmę. Jeigu žmogus nori, tai visada suranda būdą ir kelią.“
Aldona Gluodienė pabrėžia, jog jai labai svarbu, kad jos senelio darbai yra tęsiami, kad „Rūta“ nesužlugdyta.
„Džiaugiuosi, kad mano vyro dėka viskas buvo atkurta, – sako ji. – Kad buvo reikalaujama kokybės. Lietuvoje kokybės labiausiai turime siekti. Laiminga esu, ir kad mano sūnus čia yra nepakeičiamas gamybos vadovas. Lietuvai linkiu kuo geriausios sėkmės. Kuo geriau visiems žmonėms čia gyventi ir nebėgioti iš Lietuvos“.
Ar Lietuvoje jaunam įmanoma kurti ateitį?
„Įmanoma, – atsako Rimantas Gluodas. – Bet lengva man kalbėti, kai turiu tokį užnugarį. Iš kitos pusės, ką žmonės būtų darę, jeigu nebūtų išvažiavę? Juk išvažiavo daugiausia tie, kurie ne darbo vietas būtų kūrę, o dirbę tose darbo vietose.
Tik svarbu, kad jie grįžtų pagrindą įgavę. Kitas mūsų prosenelis buvo išvažiavęs į Ameriką, užsidirbo kapitalo, tarpukariu grįžo ir darė verslą, įkūrė Kauno "Drobę". Reikia tikėtis, kad ne vienas ir dabar užsidirbęs kapitalo grįš, kurs čia ateitį.“
„Man baisu, kai kalbame apie emigraciją, – sureaguoja į sūnaus žodžius A. Gluodas. – Kas kurs Lietuvą, jeigu ne lietuviai? Bet yra visiška plepalynė – politizuodami daug ką sunaikinome patys – dėl to kaimuose žmogui nebėra už ko griebtis.
Atvažiuos čia dirbti baltarusiai, ukrainiečiai, o lietuviai bėga. Tai koks šalies įvaizdis? Jau ir Europoje politologai komentuoja, kad Lietuva išsilaksto.
Labiausiai širdį skauda, kad stiprios lietuvybės dūšioje neturime, nėra meilės savo Tėvynei, savo žemei, savo kalbai.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Rūtos“ šokolodo muziejuje prie kakavos medžio (iš kairės) – Algirdas Gluodas, Aldona Gricevičiūtė-Gluodienė, įmonės įkūrėjo anūkė, ir Rimantas Gluodas.
„Rūtos“ įkūrėjui Antanui Gricevičiui skirtas išskirtinis stendas muziejuje.
Algirdas Gluodas dirbo „Rūtos“ direktoriumi nuo pat įmonės sugrąžinimo savininkams, tik prieš dvejus metus vadžias perdavė jaunajai Gricevičių dinastijos kartai.
Rimanto Gluodo rankose – senelio Antano Gricevičiaus skėtis, o senelio kabineto fabrike aplinka atkurta pagal to meto stilių.
„Rūtos“ pastatas, 1928 metais pastatytas pagal Karolio Reisono projektą, atnaujintas, dabar pritaikytas ir kavinei, ir Šokolodo muziejui.
Aldona Gluodienė džiaugiasi, kad jos senelio fabrikas išsaugotas.
