"Valstiečiai" sustojo, o lenkai šokdina visus

"Iš­ga­ra­vo stip­ry­bė – pa­tys kal­ti"

Vac­lo­vas VING­RAS val­dan­čių­jų "vals­tie­čių" da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją api­bū­di­na kaip "įstri­gu­sią ir ne­re­zul­ta­ty­vią":

– "Vals­tie­čiai", ma­no gal­va, ge­rai pra­dė­jo, lai­mė­ję Sei­mo rin­ki­mus 2016 me­tais. Bu­vo ge­rų už­mo­jų ir pir­mi­nių žings­nių: svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mo­je, dėl aukš­tų­jų mo­kyk­lų, ku­rių tik­rai per daug, jun­gi­mo, dėl so­cia­li­nės at­skir­ties ir skur­do ma­ži­ni­mo (vai­ko pi­ni­gus grą­ži­no, pen­si­jas di­di­na).

Bet su­sto­jo, nors vi­suo­me­nė pa­kan­ka­mai tei­gia­mai priė­mė jų žings­nius. Prob­le­mų at­si­ra­do dėl pa­čių "vals­tie­čių" vi­di­nės ne­dar­nos, frak­ci­jos Sei­me nu­by­rė­ji­mo. Trau­kė­si iš frak­ci­jos ne­par­ti­niai, ėję į rin­ki­mus su "vals­tie­čių" są­ra­šu.

Kiek­vie­nai par­ti­jai yra svar­bi par­ti­nė struk­tū­ra, ak­ty­vūs sky­riai. Šiau­liuo­se, pa­vyz­džiui, per ma­žai ma­to­ma "vals­tie­čių" sky­riaus veik­la vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me.

"Vals­tie­čių" da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją Sei­me api­bū­din­čiau, kaip val­dan­čio­sios ma­žu­mos si­tua­ci­ją. Sei­me dau­gu­mą rea­liai jau yra pra­ra­dę. To­dėl abe­jo­ju, ar per li­ku­sius de­vy­nis mė­ne­sius iki nau­jų Sei­mo rin­ki­mų, baigs tai, ką vi­siš­kai ne­blo­gai bu­vo pra­dė­ję.

Dėl val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos iš­lai­ky­mo taiks­to­si su par­tne­riais, yra pri­klau­so­mi tai nuo vie­nų par­tne­rių bal­so, tai nuo ki­tų.

Tvir­ti­no, jog nie­ka­da ne­bus su tei­sia­mo­mis par­ti­jo­mis, su "tvar­kie­čiais", o bu­vo. Tie sui­ro ir vėl koa­li­ci­jai bal­sų neuž­ten­ka. Mi­nist­ro J. Nar­ke­vi­čiaus ne­kei­čia, nes klau­so Len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos-Krikš­čio­niš­kų­jų šei­mų są­jun­gos bal­so.

"Vals­tie­čių" veik­la tam­pa ne­re­zul­ta­ty­vi. Pra­ra­dę dau­gu­mą, pra­ra­do tem­pą, jė­gą. Spren­di­mų priim­ti ne­ga­li. Koa­li­ci­jos griū­tis ar ma­žu­mos Vy­riau­sy­bės dar­bas nie­ko ge­ro neat­neš­tų.

Sau­lių Skver­ne­lį ga­li­ma su­pras­ti, kai tei­gia, jog ne­no­rė­tų dirb­ti ma­žu­mos Vy­riau­sy­bės są­ly­go­mis. Ma­žu­mos Vy­riau­sy­bę jau tu­rė­jo­me prie Ge­di­mi­no Kir­ki­lo, ir ta­da ne G. Kir­ki­las dik­ta­vo po­li­ti­kos dar­bot­var­kę.

Nei­gia­mai ver­ti­nu si­tua­ci­ją, nes lie­ka už­ri­by­je svar­biau­si dar­bai. Švie­ti­mo, o ypač svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mo­je rei­kia spren­di­mų.

Ar kuo nors ski­ria­si "vals­tie­čiai" val­džio­je nuo val­džio­je bu­vu­sių so­cial­de­mok­ra­tų ar kon­ser­va­to­rių? Kai to klau­sia­me, pir­miau­sia at­sa­ky­ki­me, kam at­sto­vau­ja "vals­tie­čiai", kam at­sto­vau­ja so­cial­de­mok­ra­tai, o kam kon­ser­va­to­riai?

Neat­sa­ko­me į tą klau­si­mą. Neaiš­ku, kuo jie ski­ria­si net po­žiū­riu į so­cia­li­nius klau­si­mus.

Kai geo­po­li­ti­nė ap­lin­ka taip kun­ku­liuo­ja, kai pa­sau­ly­je vis­kas yra taip tra­pu, ša­lies vi­di­nis tva­ru­mas yra la­bai svar­bus. O mes skęs­ta­me smulk­me­no­se.

Mi­nist­ras J. Nar­ke­vi­čius su "kot­le­tų is­to­ri­ja" pa­žei­dė eti­ką. Aš, aiš­ku, už eti­ką. Bet da­bar eti­ka sto­ja sker­sai ke­lio Vy­riau­sy­bės veik­lai, griū­na san­ty­kiai su len­kais. Nes­ma­gi si­tua­ci­ja.

Len­kai šiuo at­ve­ju tu­ri le­mia­mą bal­są. Ga­lė­tų de­le­guo­ti su­si­sie­ki­mo mi­nist­ru da­bar­ti­nį vi­ce­mi­nist­rą len­ką ir baig­tų tą is­to­ri­ją. Bet tuš­čios am­bi­ci­jos ver­da – ne J. Nar­ke­vi­čiaus ne­duo­sim nu­vers­ti.

Po­li­ti­kai įstri­go am­bi­ci­jo­se ir ne­be­ga­li priim­ti spren­di­mų. To­dėl vi­si ir sto­vim vie­to­je, ir sto­vė­sim iki spa­lio pa­bai­gos, kol įvyks nau­ji Sei­mo rin­ki­mai.

Jei­gu Die­vas duo­tų kaž­ko­kių ki­to­kių jė­gų, jei­gu keis­tų­si nuo­sta­tos pa­čio­se par­ti­jo­se, pa­ju­dė­tu­me. Jei­gu ne – kar­to­sis tai, ką tu­rim šian­dien.

O "vals­tie­čių" bu­vo pra­dė­ta ne pra­stai – bū­kim bied­ni, bet tei­sin­gi. Tik stip­ru­mas, ku­rį tu­rė­jo, iš­ga­ra­vo. Pa­tys dėl to ir kal­ti. To­dėl ne­di­de­lė Len­kų frak­ci­ja da­bar ir šok­di­na vi­sus.

"Gė­da ir gai­la vals­ty­bės"

Vid­man­tas JA­PER­TAS, Šiau­lių pre­ky­bos, pra­mo­nės ir ama­tų rū­mų pre­zi­den­tas:

– Sa­ky­ti, jog "vals­tie­čių" veik­lo­je vis­kas blo­gai, ne­ga­li­ma. Bū­tent prie da­bar­ti­nių val­dan­čių­jų at­si­ra­do Re­gio­ni­nės plėt­ros įsta­ty­mo nau­ja ver­si­ja. Prieš de­šimt me­tų tai tu­rė­jo bū­ti pa­da­ry­ta, bet nė vie­na va­di­na­mo­ji tra­di­ci­nė par­ti­ja to ne­pa­jė­gė pa­da­ry­ti.

"Vals­tie­čių" pro­ble­ma, kad si­tua­ci­jos ne­su­ge­ba su­val­dy­ti. Ar dėl to, kad ne­tu­ri stra­te­gi­jos, ar dėl to, kad ne­pa­kan­ka kom­pe­ten­ci­jos?

Ne­pa­tei­si­na­ma, kad tiek lai­ko nė­ra eko­no­mi­kos ir ino­va­ci­jų mi­nist­ro. Vi­sais ka­na­lais trans­liuo­ja­ma, jog Lie­tu­va yra įstri­gu­si tam tik­ro­je vys­ty­mo­si fa­zė­je ir nė­ra ga­li­my­bių pra­si­verž­ti, už­lip­ti ant aukš­tes­nio laip­te­lio.

Tam rei­kia il­ga­lai­kių spren­di­mų, rei­kia dia­lo­go, o nė­ra pir­mų­jų as­me­nų at­sa­ko­my­bei pri­siim­ti ir spren­di­mams for­muo­ti. Jei­gu me­tus su­sto­jai, tai reiš­kia, kad dve­jus me­tus esi at­mes­tas at­gal, nes, kai tu sto­vė­jai, ki­ti ėjo į prie­kį.

O tai, kas vyks­ta pa­sta­ruo­ju me­tu, tie­siog da­ro gė­dą – gai­la vals­ty­bės.

Sa­ko­ma, jog rei­kia bi­jo­ti išo­rės prie­šų. Bet kai pa­si­žiū­ri, tai ir tarp mū­sų yra tų prie­šų, ply­tą po ply­tos ar­dan­čių vals­ty­bin­gu­mo pa­ma­tus.

Blo­giau­sia, ka­da są­my­šį žmo­nių gal­vo­se sė­ja tas, kam yra pa­ti­kė­ti at­sa­kin­gi po­stai val­džio­je. Po­li­ti­kai as­me­ni­nes am­bi­ci­jas tar­pu­sa­vy­je te­gu lie­ja. Bet jie vi­sa tai per­ke­lia į vie­šą­ją erd­vę ir žmo­nės tas rie­te­nas ima ste­bė­ti kaip ne­si­bai­gian­tį se­ria­lą, pa­tys su­si­prie­ši­na.

"Kot­le­tų is­to­ri­ja" yra tie­siog smulk­me­na. Ant­ra ver­tus, mis­ti­fi­kuo­ja­mos tuš­čios ver­ty­bės. O kai pra­de­da­ma aiš­kin­ti, kad mi­nist­ras per du mė­ne­sius pa­da­rė tai, ko ki­tas per tre­jus me­tus esą ne­pa­da­rė – tai tuš­ty­bių tuš­ty­bė.

Blo­giau­sia, kad yra dau­gy­bė žmo­nių, ak­lai ti­kin­čių vie­nais ar ki­tais po­li­ti­kais, per­gy­ve­nan­čių dėl jų tuš­čių gin­čų, to, kas ką ka­da įžei­dė.

Ką da­ry­si, užau­go­me ant mek­si­kie­tiš­kų se­ria­lų.

Bet nor­ma­lio­je de­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je, tai vi­siš­kai ne­nor­ma­lu.

Jei­gu vi­sa tai rei­kės gir­dė­ti iki pat nau­jų rin­ki­mų, ten­ka tik ap­gai­les­tau­ti dėl vals­ty­bės vei­do.

Ant­ra ver­tus, kiek "vals­tie­čių", ku­rių bal­sas tu­rė­tų bū­ti le­mia­mas, da­bar yra Sei­me? Ir kas tie "vals­tie­čiai"? Į są­ra­šą at­si­tik­ti­ne tvar­ka su­rink­ti par­ti­niai ir ne­par­ti­niai at­ski­ri žmo­nės val­dy­ti vals­ty­bei. Tai įvar­dy­čiau tie­siog avan­tiū­ra. Bu­vo vie­na­die­nių par­ti­jų ir anks­čiau – šou pa­da­rė ir iš­ny­ko.Bet kai kal­ba­me apie tva­rią vals­ty­bę, vie­na­die­nės par­ti­jos yra di­de­lis pa­vo­jus. Blo­gai bus, jei­gu vie­nais nu­si­vy­lę, žmo­nės vėl ieš­kos nau­jų pra­na­šų.