
Naujausios
Vieni atsisako krikšto dovanų, o kiti – šuns
„Beviltiškas žmogau, uždėjęs mažyčiam šunyčiui ant kaklo virvę, nesuvoki, kad šunytis auga!!!???“ – klausė buvusių Mocarto šeimininkų VšĮ „Šiaulių letenėlė“ savanoriai. Šuo augo su jam ant kaklo užrišta virve, kuri pjovė, plėšė didžiulę žaizdą.
Skaitant gyvūnų globėjų puslapį socialiniame tinkle atrodo, jog pranešimai apie išmestus gyvūnus kasdien vis skaudesni.
„Visada yra žiaurių žmonių“, – sako „Šiaulių letenėlės“ vadovė Ingrida Butkutė, todėl džiaugiasi kiekvienu, kuris į gyvūną nežiūri kaip į daiktą. Vieni dėl paramos gyvūnams atsisako krikšto dovanų, kiti – vestuvinių gėlių.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Sniegių kaime – šunų nameliai
Į atokią Sniegių kaime (Šiaulių r.) esančią sodybvietę, kurioje prieš metus įsikūrė VšĮ „Šiaulių letenėlė“, važiuojame statybiniu laužu išpiltu keliuku. Jis veda nuo Verbūnų stotelės. Keliuką per pievą įstaiga pasidarė už paaukotas lėšas – teko išleisti apie 7 tūkstančius eurų.
Teritorija pradėta tverti tvora. Kieme – šunų nameliai, o prie kiekvieno – savas gyventojas. Šunų lojimą nešioja vėjas, kaimynų horizonte nematyti. Apie 50 šunų ir apie 40 kačių – maždaug tokia bendruomenė čia laukia, kol juos kas nors priglaus.
VšĮ „Šiaulių letenėlės“ vadovė Ingrida Butkutė pasitinka kartu su keliomis savanorėmis. Šunų indeliuose matyti sausas maistas, o iš katinų namelio retsykiais pasigirsta tylus kniaukimas.
Kuklioje spalvotoje trobelėje su Ingrida kalbamės apie paskutines istorijas.
Radviliškyje beveik keturias paras gelbėjo du mažyčius šunelius, įkritusius į buvusios šiluminės trasos šulinį ir iš baimės sulindusius į vamzdį.
„Ko tik nedarėm! – sako Ingrida. – Vakare atvažiavom, pasidarėm konstrukciją iš kepsninės grotelių, kad užtvertume landą. Ryte vieną šuniuką pavyko pagauti, o kitą gaudėm tris dienas. Visą trečią dieną sėdėjau, bet nieko. Palikau pamainą.“ Su viena moterimi sutarė, kad geriausia šuniuką traukti ryte, nes jis saldžiai miega. Moteris prislinkusi taip jį ir pačiupo.
Dirvonėnuose (Šiaulių r.) gyventoja pamatė klaidžiojantį šunį pūliuojančiu kaklu. Kai buvo mažas, jam kažkas ant kaklo užrišo virvę. Kai šuo augo, virvė pjovė kaklą atvira žaizda. Sunku įsivaizduoti, kokį skausmą kasdien kentė šuo.
„Laimė, kad ta virvutė arba nupuvo, arba neseniai trūko, nes visos jos ant kaklo neradome“, – pasakoja „Šiaulių letenėlės“ vadovė ir prisimena atvejį Vilniuje, kai ant šuns kaklo buvo apvyniota viela. Ją nuėmus iš trachėjos pasileido kraujas, šuo neišgyveno.
Šiandien Dirvonėnų šuo paimtas laikinai globai, gydomas. Pas veterinarę užrišus kaklą tvarsčiu, šuo atrodė tarsi su baltu šalikėliu, taip jį „pakrikštijo“ Mocartu.
Žmonių elgesio pasekmės
Kodėl gyvūnų istorijos nešvelnėja, o atvirkščiai – atrodo vis skaudesnės? Ingrida sako, jog žiaurių žmonių buvo visada.
„Tik anksčiau niekas šių istorijų nepasakojo, neviešino. Dabar požiūris į gyvūną gal net gerėja, nes yra daugiau informacijos. Gyvūnų prieglaudos ugdo sąmoningumą, kad žmonės pradėtų žiūrėti į gyvūną ne kaip į daiktą“.
Žvelgdama į kiemą su šunų nameliais, „Šiaulių letenėlės“ vadovė sako, jog įstaiga tampa „senelių prieglauda“. Jeigu šuniui daugiau negu septyneri metai, sunku jam rasti naujus šeimininkus.
„Senas šuo niekam nebereikalingas: jis atiduodamas arba į karantinavimo tarnybą, arba skambina mums ir sako: nebegalime išlaikyti, mūsų šuniui 10 metų, pasiimkit.“
Ingrida stebisi, kaip gali išmesti draugą, su kuriuo gyvenai dešimt metų? „Moralizuoji, bet žmonės pyksta“, – sako Ingrida.
Nuo 2014 metų „Šiaulių letenėlė“ parsiveža gyvūnus iš Gruzdžiuose esančios beglobių gyvūnų karantinavimo tarnybos: „Mes važiuojame vieną kartą per mėnesį. Paimame visus iki vieno.“ Ne vieną šimtą taip išgelbėjo nuo mirties ir surado naujus namus.
„Šeimininkai atiduoda juos sunaikinti dėl savo neatsakingumo, bet žmonių greitai nepakeisi. Turi būti didesnės finansinės bausmės“, – mano Ingrida ir prisimena istoriją, kai iš kanalizacijos šulinio Šiaulių Žemaitės gatvėje išsitraukė penkis savaitės amžiaus šuniukus, suvyniotus į plastikinį maišą. Laimė, maišas buvo plonas ir šuniukai išsikapanojo, prisišaukė pagalbos.
Ji pati surado, kas išmetė šunyčius, parašė pareiškimą policijai, tačiau bylos nebuvo, nes esą niekas nenukentėjo. „Bet jie tikrai patys nebūtų išlipę, būtų nugaišę“, – sako Ingrida ir apgailestauja, kad ne visada abejingi šeimininkai pajaučia savo elgesio pasekmes.
Be paramos būtų bejėgiai
Bet yra ir kita pusė. Šią vasarą „Šiaulių letenėlė“ sulaukė ne vienos jaunųjų poros, kuri vietoj vestuvėms dovanojamų gėlių paprašė svečių paaukoti „Šiaulių letenėlei“. Kai kurie atsisako krikšto dovanų – jas paverčia gyvūnų maistu ar reikalingomis priemonėmis.
Gyvūnų globa besirūpinančiai įstaigai aukoti formų yra įvairiausių – nuo SMS iki 2 procentų gyventojų pajamų mokesčio. Dar galima pirkti internetu įvairios atributikos su gyvūnais ir taip prisidėti prie nacionalinės beglobių gyvūnų akcijos, kurioje dalyvauja ir „Šiaulių letenėlė“.
Ingrida sako, kad kiekviena parama yra ženkli.
„Mums visada labai trūksta kokybiško maisto, nes globojami ir seni šunys, ir ligoniai, jiems reikia gero maisto. Stengiamės, kad jie gautų su maistu ir vitaminų, būtinų medžiagų normaliai funkcionuoti“. Globotinius maitina vieną kartą per dieną, tik kai kuriuos palepina: mažus šuniukus, ligonius reikia maitinti dažniau.
Aukos iš 2 procentų gyventojų pajamų mokesčio yra pagrindinis įstaigos išgyvenimo šaltinis.
„Su viltimi kasmet laukiame tos paramos ir labai ja džiaugiamės. Pirmaisiais metais sulaukėme 9 tūkstančių eurų, antraisiais jau 18 tūkstančių, dabar tikimės, kad bus daugiau, ir galėsime elektrą įsivesti, pasistatyti tvorą, voljerų. Tiek planų!“ – sako Ingrida.
Svajoja įsigyti didelę ezoterminę būdą-namelį, kad gyvūnai, ypač silpni, galėtų lengviau peržiemoti. Viena jau stovi kiemo pakraštyje. Nusipirko langus, įstiklins. Sujungus du tokius konteinerinius namelius, turėtų solidžią pastogę žiemą.
Paramos iš savivaldybių nesulaukia, nors rūpinasi gyvūnais ir aplinkiniuose rajonuose. „Šiaulių rajono savivaldybėje pasakė, kad negali mums skirti paramos, nes neturime veterinarinio patvirtinimo, o tam, kad jį gautume, turime viską įsirengti ir įsikurti. Gaunasi užburtas ratas“, – sako „Šiaulių letenėlės“ vadovė.
Rugpjūčio 19 dieną Sniegių kaime savo sodyboje „Šiaulių letenėlė“ pakvietė visus į talką – padėti pasiruošti žiemai. Ingrida sako, kad reikia pagalbos apšiltinti būdas, užlopyti voljerų plyšius. Tikisi, kad pagalbininkų sulauks.
Meilė gyvūnui – nuo šeimos
Du šunis auginanti ir dar vieną globotinę turinti Ingrida mano, jog labai svarbu ugdyti žmogaus empatiją ir šeimai čia tenka didžiausia atsakomybė.
„Jeigu šeimoje yra neapykanta katei, natūralu, kad vaikai gyvena su tokiu požiūriu, bado katėms akis ar traukinėja kojas balandžiams. Šeimoje turi būti skiepijama meilė gyvūnui“, – įsitikinusi Ingrida.
Ji prisimena savo mamą: radusį driežiuką ar drugelį, ji visada kviesdavo vaikus ateiti pažiūrėti.
Palydėjusi į kiemą, Ingrida apėjo beveik visus globotinius: ir pirmąją „Šiaulių letenėlės“ globotinę Nosą, ir Barį, išgelbėtą nuo žaizdų ir puvimo, užėjo į atskirą voljerą, kuriame gyvena Pailių kaimo šeimyna – kalytė su šešiais šunyčiais. Jie jau gali būti kažkieno draugais. Kitame voljere – kalytė su dar aklais mažyliais. Vaikingų kalyčių žmonės atsikrato labai dažnai.
Vaikštant nuo būdos prie būdos visi šunys taip norėjo būti paglostyti! Vienas laukė su savo žaisliuku, kitas šokinėjo per iškastus urvus...
„Mūsų gyvūnai ir paskiepyti, ir sterilizuoti, žinau kiekvieno charakterį. Tie, kurie juos pasiima, džiaugiasi, nes nesitikėjo, kad gyvūnai gali būti tokie ypatingi“, – sako Ingrida.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
VšĮ „Šiaulių letenėlė“ vadovė Ingrida Butkutė nesupranta, kaip galima išmesti šunį, kuris buvo šeimos draugas.
Palių kaime apleistame name rasta kalytė su šešiais šunyčiais. Šiandien jie jau laukia naujų šeimininkų.
VšĮ „Šiaulių letenėlės“ gyventojai. Kiekvienoje būdoje – po gyventoją.
Katinai gyvena atskirame namelyje su lipynėmis, draskyklėmis.
Įstaiga neturi elektros ir arti nebėra jokių elektros šaltinių. Teks daryti projektą ir tiesti liniją, o tai kainuos ne vieną tūkstantį eurų.
Nosa – pirmasis įstaigos šuo, čia patekęs prieš trejus metus. Vardas susijęs su nuolat kylančiomis problemomis dėl nosies.
Smokis netveria kailyje, kad tik prie jo kas nors prieitų pažaisti ar paglostyti.
Voljeruose gyvena vienoje sodyboje palikta porelė šunų, išmestas taksiukas, kalytė su atsivestais šunyčiais ir kiti.
Ingrida žino kiekvieno „Šiaulių letenėlės“ gyventojo charakterį: vieni ypač mėgsta žaisti ir turi žaislų.