Naujausios
MIESTELIŲ LIKIMAI (3)
Žagarės praeities likučiai
Iš buvusio Žagarės miesto, Joniškio rajone, grožio ir ekonominės svarbos visai Šiaurės Lietuvai, šiandien liko mažai. Patys Žagariečiai miesto statusą turėjusią Žagarę nevengia vadinti bažnytkaimiu. Dalį turto sunaikino sovietinė santvarka. Atgavus nepriklausomybę daug istorinių pastatų privatizuota. Tik nemažai jų išplėšta ir palikta nugriūti.
Rita ŽADEIKYTĖ
Sensta ir nyksta
1861 metais Žagarėje gyveno 4 tūkstančiai, o 1914 metais — net 14 tūkstančių gyventojų. 2007 metais Žagarėje suskaičiuoti jau tik 2158 gyventojai.
„Žagarė sensta. Mūsų miestelis nyksta, pamažu, lėtai, nesustodamas, skausmingai“, — sako Žagarės gimnazijos mokytoja Alma Kančelskienė, žvelgdama į apleistą namą šalia gimnazijos. Čia kažkada buvo Žagarės milicijos namas, dabar — šiukšlynas, išdaužyti langai.
Kitoje gatvės pusėje — senoji molinė bažnyčios klebonija. Griuvėsiai, apaugę žolėmis. Čia miestelio gyventojai su karučiais atvažiuoja pasigramdyti savo statyboms puikaus molio. Prieš kurį laiką gražus XIX amžiaus pastatas, kurio sienų storis — beveik metras, degė. Ugnis sunaikino stogą. Laikas, lietus, vėjas ir žmonės baigia sunaikinti sienas.
Pastate sovietiniais laikais gyveno kelios žagariečių šeimos. A. Kančelskienė svajoja: „Galima būtų išsaugoti nors vienos sienos fragmentą ir po kokiu nors kupolu jį eksponuoti, kaip istorijos ir architektūros paveldo likutį, nes palikimu jo vadinti jau nebegalima“.
Žagarėje net ir pačiame centre, aikštę juosiančioje namų juostoje matosi išdaužyti langai be užuolaidų. Yra tuščių ir gyvenamųjų namų. Mokytoja sako, kad prieš kelerius metus dar pirkdavo Žagarėje namus atvykėliai. Dabar norinčiųjų apsigyventi Žagarėje vis mažėja.
Senieji gyventojai miršta, o jų palikuonys, gyvenantys didžiuosiuose miestuose, paliktus namus laiko kaip vasarnamius.
Reikia degančio žmogaus
„Kalbėjausi su vienu verslininku iš Vilniaus, jis tiesiai šviesiai pasakė, kad Žagarė stovi ne toje Lietuvos vietoje, kad būtų galima investuoti. Toli nuo pagrindinių kelių ir miestų. Į Žagarę reikia važiuoti specialiai, o atvažiavus turi rasti ką čia veikti tokio ypatingo, kad būtų verta važiuoti,“ — sako mokytoja A. Kančelskienė.
Žagariečiai turi vieną džiaugsmą — čia vyksta gana aktyvus kultūrinis gyvenimas, ypač didžiuojasi Vyšnių festivaliu. Gana aktyviai dirba Žagarės regioninio parko administracija, bet kol kas investicijos eina, pasak žagariečių, pačiam parkui, bet ne visam miesteliui.
Žagarės gimnazijoje mokosi beveik 500 vaikų.
Žagarei verkiant reikia krašto muziejaus, nes yra prikaupta daugybė medžiagos apie garbingą istoriją, bet jos nėra kur dėti. Reikia ir parodų salės. Birželį anapilin išėjo vienas žymiausių Žagarės krašto tautodailininkų, unikalus tapytojas Vincas Maižius. Jo dukra Alanta Maižiūtė paveldėjo visą tėvo kūrybą, tačiau unikalūs, brangūs ir prabangūs paveikslai stovi pripelijusiose dirbtuvėse. Jeigu pelėsis įsimestų į paveikslų drobes, unikali kūryba sunyktų greitai.
„Reikia Žagarei bent vieno degančio žmogaus, kurio vedami galėtume prikelti savo miestelį“, — Žagarei receptą “rašo“ mokytoja.
Iš Joniškio rajono savivaldybės, pasak kalbintų žagariečių, Žagarė nedaug sulaukia pagalbos.
„Joniškis visada konkuravo su Žagare, nes Žagarė dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo žymiai garsesnė ir turtingesnė, nei Joniškis, bet apie 1920 metus nutiesus pro Joniškį geležinkelį, Žagarei aukso amžius baigėsi“, — sako mokytoja A. Kančelskienė.
Traktas į niekur
Žagarė XIX amžiuje ir XX pradžioje buvo stipriausias visos Šiaurės ir net Vakarų Lietuvos ekonominis-prekybinis centras. Čia gyvenę žydai buvo išplėtę tarptautinę prekybą. Pro Žagarę Klaipėdos — Rygos traktu keliavo visos svarbiausios prekės iš Rygos į Lietuvą. Iš Žagarės net Šiaulių Chaimo Frenkelio odos fabrikas pirkdavo didžiausias odų siuntas.
Išlikęs traktas, kuriuo nenutrūkstamai traukdavo arklių kinkinės, prikrautos prekių dabar atrodo lyg mažas vieškeliukas, vedantis į niekur.
Traktas kirto Švėtės upę, kuri skiria Lietuvą ir Latviją. Buvo pastatytas puikus akmeninis ir betoninis tiltas. Dabar iki jo buvusiu traktu, kuo arčiau prie upės, tuo labiau apžėlusiu, brendame pažliugusia pelke. Tilto seniai nebėra, tad į Latviją nebepatenkame. Šalia trakto randame buvusios garsios karčemos — alaus bravoro pamatų liekanas. Kadaise Žagarėje buvo keliasdešimt karčemų. Dabar yra dvi kavinės.
Uždaryta pieninė ir sūrinė, kurioje buvo gaminami puikūs sūriai. Nebėra ir garsios vilnų karšyklos, į kurią dar prie gerą dvidešimtmetį buvo vežamos karšti vilnos iš visos Šiaurės Lietuvos. 1975 metais buvo įkurta ir veikė betono gamykla.
Nebėra ir malūno, kuris XIX amžiuje buvo vienas moderniausių tuometinėje Lietuvoje.
„Tai ne tik sentimentai. Tai reiškia, kad Žagarės žmonės nebeturi kur dirbti. Jokios pramonės, vadinasi, jokių darbo vietų. Nemažai žagariečių dėl to emigravo ir kažin kada sugrįš į savo Žagarę“, — sako mus lydinti mokytoja A. Kančelskienė.
Mažoji Anglija
Mokytoja lydi mus į grafo Dimitrijaus Naryškino, nusipirkusio Žagarėje dvarą XIX amžiaus viduryje, buvusias valdas. Dvaro rūmuose — senelių prieglauda ir Socialinių paslaugų centras.
„Nors toks prabangus pastatas galėtų būti išnaudotas kitaip, tačiau, ačiū Dievui, kad nors kas nors čia gyvena, kitaip nešildomi dvaro rūmai jau būtų sunykę“, — mano mokytoja.
Dvaro arklidėse ir galvijų tvartuose dabar gyvena Žagarės žirgyno grynaveisliai Hanoveriai.
Dalis dvaro pastatų — sargų ir tarnų namai, su ant jų išlikusiais D. Naryškino giminės herbais — yra privatizuoti. „Neužteko proto tuos pastatus išsaugoti visuomenės reikmėms. O dabar nauji šeimininkai tvarkosi, kaip kam į galvą šauna.“
Mokytoja A. Kančelskienė pasakoja, kad grafas net raudono molio plytas dvaro ansamblio pastatams statyti vežėsi iš Anglijos.
„Ir architektūra grynai angliška, ir apdaila pastatų angliška. Grafą žavėjo Anglija ir jis įkūrė mažąją Angliją Žagarėje.
Vienas tarnų pastatas nupirktas ir užkonservuotas, nors jis puikiausiai tiktų pagal savo dydį ir architektūrą Žagarės muziejui, kultūros centrui ar dar kam nors, kuo galėtų naudotis visi žagariečiai ir miestelio svečiai„, — įsitikinusi mokytoja Alma.
Sunaikintas malūnas
Važiuojama prie dar vieno Žagarės skaudulio — vėjo malūno. Tokių Žagarėje — du. Vienas jų priklauso poeto, prozininko, publicisto Jono Žlabio-Žengės palikuonims, o šis — brutaliai sunaikintas.
Sovietiniais laikais Žagarės valstybinis žirgynas buvo pastatęs malūnui priestatą ir čia įkūręs valgyklą, kavinę, nedidelį muziejų. Vietiniai pasakoja, kad privatizacijos metais atvažiavo į Žagarę „berniukai“, pusvelčiui nusipirko malūną-valgyklą. Išdraskė visą virtuvės įrangą ir išsivežė, o pastatą paliko numirti.
„Salė buvo ypatinga, apvali, su dideliais langais, labai geras maistas čia būdavo gaminamas. Reikėjo išlaikyti malūną kaip maitinimo ir pramogų vietą ir būtume turėję dar vieną traukos centrą“, — apgailestauja A. Kančelskienė.
Kada senoji Žagarė atgims dvidešimt pirmajam amžiui?
FAKTAI
Žagarė — miestas Joniškio rajone, 26 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Joniškio, netoli Latvijos sienos. Seniūnijos centras. Teka 18-oji pagal ilgį Lietuvos upė Švėtė, nuo kurios šlaitų atsiveria dolomitinės atodangos. Upė dalija miestą į Senąją Žagarę (kairiajame krante) bei Naująją Žagarę. Senoji dalis — urbanistikos paminklas.
Miestelyje buvo dvaras, kuris priklausė Šiaulių ekonomijai. 1595— 1797 metais Senojoje Žagarėje veikė muitinė, apie 1623 metus pastatyta Naujosios Žagarės parapijinė bažnyčia, kurios statybai aukojo karalius Žygimantas III ir kuri 1805 metais buvo perstatyta. Abi Žagarės labai nukentėjo per XVII— XVIII amžiaus Šiaurės karus. Po Antrojo Lietuvos — Lenkijos padalijimo carienė Jekaterina II padovanojo Žagarę savo favoritui Zubovui. 1857 metai senąją ir naująją Žagarę nuperka Dimitrijus Naryškinas, kurio palikuonys XX amžiaus pradžioje įsteigė sagų, muilo fabrikus.
RŪMAI: Dimitrijaus Naryškino dvaro rūmai apleisti, bet nesunaikinti, nes čia kol kas yra įsikūrę Senelių namai ir Socialinių paslaugų centras. Rūmai labiausiai tiktų muziejui įrengti.
TRAKTAS: Klaipėdos — Rygos traktas kažkada buvo svarbiausia Žagarės ekonominio klestėjimo arterija. Dabar traktas veda į niekur.
VENECIJA: Švėtės upė miestelį dalija į senąją ir naująją Žagarę. Dėl Švėtės Žagarė primena Veneciją. Šalia Švėtės gyvenantys prieškariu žmonės buvo išvystę valčių nuomos verslą, jis klestėjo, žmonės pramogavo ant vandens.
ANGLIJA: Žagarės D. Naryškino dvaro angliško stiliaus tarnų namas — privatizuotas, nors čia puikiausiai tiktų įrengti kokį nors visuomeninį objektą, kuriuo galėtų naudotis visi žagariečiai.
BRUKAS: Žagarėje išlikusios kelios akmenimis grįstos gatvės, vadinamos, bruku. Čia kūrėsi prabangiausi žydų namai.
MOKYTOJA: Mokytoja Alma Kančelskienė apie Žagarę pasakoja visiems atvykėliams ir gailisi, kad daug objektų — apleista.
MALŪNAS: Vienas iš Žagarės malūnų, buvusi valgykla ir nedideliu muziejumi, šiandien miršta.
SUNAIKINTAS: Trečiame malūno aukšte, į kurį galima būdavo patekti suktais laiptais, buvo muziejukas, dabar į ten lipti pavojinga.
PRAEITIS: Tautodailininko Vincoo Maižiaus paveiksle užfiksuotas tas pats malūnas dar tada, kai čia vyko gyvenimas.
GRIUVĖSIAI: Senosios molinės Žagarės klebonijos griuvėsiai.
KLEBONIJA: Taip tautodailininkas Vincas Maižius užfiksavo senąją kleboniją dar tada, kai ji buvo gyva.
Jono TAMULIO nuotr.
