Žemaičių kalbos „biblija“ pristatyta žemaitiškai

Že­mai­čių kal­bos „bib­li­ja“ pri­sta­ty­ta že­mai­tiš­kai

Penk­ta­die­nio po­pie­tę Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos au­di­to­ri­ja bu­vo sau­sa­kim­ša: ke­lias va­lan­das čia skam­bė­jo že­mai­čių kal­ba, net ir jos ne­mo­kan­tys ban­dė iš­lai­ky­ti že­mai­tiš­ką dva­sią. Su­si­rin­ku­sie­ji ne­bal­sa­vo už že­mai­tiš­ką „re­vo­liu­ci­ją“ Lie­tu­vo­je, vis dėl­to sa­vo­tiš­ku re­vo­liu­cio­nie­riu­mi ta­po to va­ka­ro kal­ti­nin­kas – že­mai­tis Juo­zas Pab­rė­ža. Kal­bi­nin­kas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras pri­sta­tė moks­lo mo­nog­ra­fi­ją „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Kny­gos su­tik­tu­vėms ve­dovavo že­mai­tė te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja, et­no­mu­zi­ko­lo­gė Lo­re­ta Sun­gai­lie­nė. Ji mo­nog­ra­fi­ją „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“ pa­va­di­no že­mai­čių kal­bos bib­li­ja, ku­rios bu­vo lauk­ta nuo pat At­gi­mi­mo pra­džios.

J. Pab­rė­ža pri­sta­tė sa­vo sve­čius, ku­rie jį ly­dė­jo ke­ly­je į kny­gą: mu­zie­ji­nin­kę, kny­gų lei­dė­ją, žur­na­lis­tę Da­nu­tę Mu­kie­nę, že­mai­tiš­kų dai­nų au­to­rių ir at­li­kė­ją Po­vi­lą Gir­de­nį bei kny­gos dai­li­nin­kę Jur­gi­ną Jan­kaus­kie­nę. O vi­siems su­si­rin­ku­siems dė­ko­jo „iš vi­sos že­mai­tiš­kos šir­dies“.

Apie šią mo­nog­ra­fi­ją, ku­rią ga­li­ma pa­va­din­ti že­mai­čių gra­ma­ti­ka, J. Pab­rė­ža gal­vo­jęs kar­tu su sa­vo mo­ky­to­ju, švie­saus at­mi­ni­mo pro­fe­so­riu­mi Alek­su Gir­de­niu. Prieš 6 me­tus mo­ky­to­jas išė­jo ana­pi­lin, to­dėl J. Pab­rė­ža jau­tęs prie­sa­ką už­baig­ti pra­dė­tą dar­bą. Jį ska­ti­no ir bi­čiu­liai, že­mai­čių kul­tū­ros švie­su­liai, že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos. Su­nor­min­tos že­mai­čių gra­ma­ti­kos po­rei­kis bu­vęs di­džiu­lis.

Mo­nog­ra­fi­jo­je „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“ J. Pab­rė­ža su pa­vyz­džiais ap­ta­ria vi­sus kal­bai bū­din­gus lyg­me­nis: že­mai­čių kal­bos fo­ne­ti­ką, mor­fo­lo­gi­ją, sin­tak­sę, lek­si­ką.

Jis tvir­tai lai­ko­si nuo­sta­tos, kad yra že­mai­čių kal­ba. Ji tu­ri tris ryš­kias tar­mes: šiau­rės že­mai­čiai dou­ni­nin­kai, pie­tų že­mai­čiai dū­ni­nin­kai, va­ka­rų že­mai­čiai do­ni­nin­kai, taip pat – šiau­rės že­mai­čių tel­šiš­kių ir kre­tin­giš­kių, pie­tų že­mai­čių var­niš­kių ir ra­sei­niš­kių pa­tar­mes ir dau­gy­bę smul­kes­nių šnek­tų ir šnek­te­lių.

Mo­nog­ra­fi­jos au­to­rius pa­brė­žė, kad že­mai­čių kal­ba la­bai ski­ria­si nuo bend­ri­nės lie­tu­vių kal­bos, pa­vyz­džiui, la­biau ne­gu suo­mių kal­ba nuo es­tų. J. Pab­rė­ža var­di­jo kal­bos ypa­ty­bes, ku­rių bend­ri­nė­je kal­bo­je jau ne­li­kę. Pa­vyz­džiui, že­mai­čiai iš­lai­kė se­no­vi­nę dvis­kai­tą: vie­toj įvar­džių „mu­du“, „mud­vi“ že­mai­čiai tu­ri se­nes­nę for­mą „ve­du“, „ved­vi“. O pa­stip­ri­na­mie­ji žo­de­liai ro­do kal­bos sa­vi­tu­mą: kuo ski­ria­si „Tie­va­lis mėršt“ ir „Tie­va­lis mėršt že­mėn“? J. Pab­rė­ža paaiš­ki­no, jog pir­mu at­ve­ju pa­sa­ky­mas reiš­kia, kad tė­ve­lis dar ga­li pa­gy­ven­ti, o ant­ra­sis – kad žmo­gus jau mirš­ta.

J. Pab­rė­ža džiau­gė­si že­mai­čių kal­ba lei­džia­mo­mis kny­go­mis, ra­šo­mais teks­tais, že­mai­tiš­kos kū­ry­bos kon­kur­sais. Pri­mi­nė, jog že­mai­čių kal­ba ga­lė­jo tap­ti lie­tu­vių bend­ri­nės kal­bos pa­grin­du.

Kny­gos dai­li­nin­kė J. Jan­kaus­kie­nė sa­kė, kad no­rė­ta mo­der­nios mo­nog­ra­fi­jos, steng­ta­si ras­ti vi­dur­kį tarp moks­li­nės li­te­ra­tū­ros ir šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės skai­ty­mo įpro­čių. Kny­ga iliust­ruo­ta nuo­trau­ko­mis, že­mė­la­piais, iš­skir­tos daik­ta­var­džių links­niuo­tės, veiks­ma­žo­džių as­me­nuo­tės. Mo­nog­ra­fi­jo­je pa­teik­ta že­mai­čių ra­šy­bos pa­vyz­džių – pro­zos ir poe­zi­jos.

Et­no­mu­zi­ko­lo­gė L. Sun­gai­lie­nė siū­lė mo­nog­ra­fi­ją iš­leis­ti elekt­ro­ni­ne kny­ga, o jei­gu ji bū­tų ir au­diokny­ga, vi­si iš­girs­tų že­mai­tiš­kos kal­bos skam­be­sį su jai bū­din­gais links­niais, kir­čiais ir ki­tais kal­bos ele­men­tais.

J. Pab­rė­žos mo­ky­to­jo A. Gir­de­nio sū­nus Po­vi­las kny­gos pri­sta­ty­mą nu­spal­vi­no sa­vos kū­ry­bos dai­no­mis že­mai­tiš­kais tė­vo ir sa­vo teks­tais.

Svei­kin­da­mas au­to­rių ir ko­le­gą Sei­mo na­rys kal­bi­nin­kas Sta­sys Tu­mė­nas pri­mi­nė, jog 2019 me­tai yra pa­skelb­ti Že­mai­ti­jos me­tais. Nors ir ne­bū­da­mas že­mai­tis, pa­skai­tė lin­kė­ji­mus že­mai­tiš­kai, su­ra­šy­tus po­pie­riu­je.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to rek­to­rius že­mai­tis Do­na­tas Jur­gai­tis pri­si­mi­nė bend­rys­tę su J. Pab­rė­ža dir­bant uni­ver­si­te­te – vie­nu me­tu vi­sas rek­to­ra­tas bu­vęs že­mai­tiš­kas. J. Pab­rė­ža jį mo­kęs lie­tu­viš­kai kir­čiuo­ti, bet že­mai­tiš­ki kir­čiai vis tiek iš­lįs­da­vo. Ge­rai įsi­mi­nė bend­ri­nės lie­tu­vių kal­bos jung­tu­kus – su­jun­gia­muo­sius ir pri­jun­gia­muo­sius. „Da­bar tie žo­džiai la­bai svar­būs Lie­tu­vo­je, ypač kal­bant apie uni­ver­si­te­tų kon­so­li­da­ci­ją“, – iro­ni­za­vo rek­to­rius ir svars­tė, kaip jam rei­kė­tų už­ra­šy­ti ma­te­ma­ti­kos for­mu­les že­mai­tiš­kai?

Pa­bai­go­je L. Sun­gai­lie­nė pri­si­mi­nė gir­dė­tus pa­ta­ri­mus „ne­pri­si­žais­ti“ že­mai­čiams, kaip ka­ta­lo­nams Is­pa­ni­jo­je. „Mes ži­no­me, kaip žais­ti sau­giai“, – šyp­so­jo­si et­no­mu­zi­ko­lo­gė ir pa­brė­žė, kad že­mai­čiams vie­ny­bė su lie­tu­viais vi­sa­da bu­vo svar­bi.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

J. Pab­rė­ža sa­kė, jog mo­nog­ra­fi­ja „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“ yra jo gy­ve­ni­mo bran­giau­sias ir svar­biau­sias dar­bas.

„Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“ iš­leis­ta 1 200 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu.

Tte­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja, et­no­mu­zi­ko­lo­gė Lo­re­ta Sun­gai­lie­nė, skai­ty­da­ma kny­gos au­to­riaus žo­dį, at­krei­pė dė­me­sį: „Na ar pa­ra­šy­tų lie­tu­vis kny­gos vir­še­ly­je, kad jo vienas mėgs­ta­miau­sių po­sa­kių: „Pou­do ož­sė­vuo­žės, buo­bas na­so­ra­si“? Tik že­mai­tis taip ga­li!“

Juo­zo Pab­rė­žos mo­ky­to­jo Alek­so Gir­de­nio sū­nus Po­vi­las dai­na­vo sa­vo kū­ry­bos dai­nas pa­gal tė­vo ir sa­vo žo­džius.