Naujausios
APVALUS STALAS
Žingsnis iki Europos centro
Rėkyva, sportininkų vadinama Keturių vėjų ežeru, yra ideali vieta rengti Pasaulio ir Europos buriavimo ir ledrogių čempionatus. Jų metu čia atvyktų iki 200 dalyvių, kurie apsisitotų Šiaulių viešbučiuose. Ir tai ne gražus sapnas, o realybė, iki kurios tik vienas žingsnis. Tam tereikia panaikinti vieną techninę problemą.
Šiaulių priemestis, įsikūręs šalia unikalaus ežero, turi galimybes tapti vandens sporto, poilsio centru, kurortine zona.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Diskusija — po publikacijos
„Šiaulių kraštas“ straipsnyje “Čempionai plaukia kiauromis valtimis“ (2008.09.17) rašė apie varganą prie Rėkyvos ežero įsikūrusios sporto mokyklos “Atžalynas“ buriuotojų būklę ir neribotam laikui surištas buriuotojų ir apskritai vandens sporto entuziastų rankas čia ką nors plėtoti. Didingiems projektams trukdo viena techninė kliūtis: neįteisinta sporto mokyklai priskirta žemė, nes atsiradęs savininkas, kuriam irgi reikia kažką atmatuoti, o tam esą reikia rengti naują detalųjį planą, kuriam savivaldybė neturinti pinigų.
Šį techninis klausimą, įstrigusį mirties taške drauge su buriuotojų viltimis ir Rėkyvos gyvenvietės perspektyvomis, „Šiaulių kraštas“ pasiūlė išspręsti prie apvalaus stalo.
Diskusijos dalyviai: Rėkyvos seniūnė Vaida Čelkienė, buriavimo trenerė Irutė Žičkuvienė, Šiaulių buriuotojų klubo prezidentas Vidmantas Vitkevičius, architektas Jonas Barkauskas, Šiaulių vicemerė Daiva Matonienė, vyriausioji miesto architektė Rasa Budrytė, Sporto skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti Ramutė Pilypienė.
Matas Rėkyvai
— Kokią Rėkyvos viziją matote ir ką reikia daryti, kad vizija taptų realybe?
Vaida Čelkienė:
— Mūsų vizija apima 21 pakrantės objektą, pradedant nuo teritorijos už AB „Rėkyva“ kasamų telkinių iki nelegalaus Bačiūnų pliažo. Vizijoje — ir takai, jungiantys vieną paplūdimį su kitu, ir veikianti užeiga su moteliu, ir vaikų žaidimų aikštelės. Rėkyvai reikia ežero pakrantės detaliojo plano, kuriame būtų suplanuotos teritorijos, numatytos skirtingoms vandens sporto šakoms, nes dabar jos viena kitai trukdo (pavyzdžiui, buriuotojai ir vandens dviračių mėgėjai).
Vidmantas Vitkevičius:
— Rėkyvos pakrantėje susikerta keli interesai: užeigos savininko (kitąmet turėtų atverti duris viešbutukas ir restoranėlis), jachtklubo (ten planuojama įrengti motelį), buriuotojų ir privačios valdos savininko. Jau yra suderintos veiklos kryptyss, tik visas reikalas pakibęs ore — šiuo metu įstrigęs klausimas dėl žemės.
Jei šis reikalas pajudėtų, atsirastų ir pinigų, bet dabar susiklosčiusią situaciją pavadinčiau matu šachmatų partijoje. Iš vienos pusės, mes lyg nieko nebegalime padaryti. Iš kitos pusės — manom, reikėtų kokio nors savivaldybės žingsnio.
— Kokia dabar situacija dėl šio žemės sklypo?
Rasa Budrytė:
— Seniūnė kalbėjo apie didesnę Rėkyvos teritoriją, bet puikiausiai žinote, kad artimiausiu metu tikrai neturėsime lėšų šitam dalykui.
Detaliajame plane yra suformuotas sklypas „Atžalyno“ sporto mokyklai. Būtų galima jį įteisinti, tačiau turime atsiskaityti su pretendentu į žemę. Tačiau savivaldybė užsakyti naują detalų planą, kad atsiskaitytų su savininku, neturi lėšų, nebent politine valia bus priimtas sprendimas ir reikalas pasistūmės.
Prioritetai, pinigai ir mirties taškas
Jonas Barkauskas:
— Klausimas platesnis — neteisingai sudėlioti prioritetai. Puikiai suvokiame, kas miestui yra Rėkyva. Po miesto centro antras prioritetas turėtų būti Rėkyvos rajonas.
Ramutė Pilypienė:
— Niekas ir neneigia, kad prioritetas turi būti Rėkyva. Tačiau, jei radome struktūrinių fondų lėšų Talkšos ežero išvalymui, natūralu, kad tas projektas greičiau juda. Šiandien mes dar neradome nišos Rėkyvai. Tikrai gerbiu jūsų nuomonę ir norą apginti šią idėją, bet, ko gero, tam turi subręsti laikas.
Šiandien tik žiūrima į savivaldybės piniginę, tačiau skyrelio Rėkyvai kol kas nerandame. Vien buriavimo bazei reikia penkių milijonų litų. Be to mes nepajudėsime iš mirties taško.
Irutė Žičkuvienė:
— Bet mes neprašom pinigų, tik sakom: pažymėkite teritoriją. Yra rėmėjai — mes patys rašysime projektus. Atvažiuokite į bazę ir pasakykite, ar galime gyventi tokioje bazėje — užkris balkis ant vaikučių.
Supraskite, Rėkyvoje vyksta pasaulio čempionatai. Mums reikia bazės, reikia kempingo.
Ramutė Pilypienė:
— Kol neturime naujo elingo (pastato plaukiojimo įrangai laikyti — red.past.), tai apie pasaulio ar Europos čempionatus, ne kartą esu sakiusi, negalime net svajoti. Negalime svečių kviesti į tokią varganą, baisią bazę. Žinom, kad ji baisi. Bet sakymas, kad atvažiuos pasaulis, Europa — nėra argumentas atiduoti visą šitą gabalą (kalba apie sklypą, į kurį potencialiai pretenduoja savininkas — red.past.)...
Daiva Matonienė:
— Nepritariu požiūriui: „Jei neturim bazių, nereikia mums pasaulio čempionatų“. Sakau kategoriškai “ne“. Reikia. Jei norime, kad Šiauliai taptų patrauklus miestas, šis požiūris netinka.
Dėl Rėkyvos rekreacinės zonos plėtojimo reikalingas kuratorius ir darbo grupė. Turi būti atsakingi asmenys, kurie užsiimtų visa Rėkyvos situacija. Ir politinį sprendimą mes turėsime rasti.
— Supratome, kad Jūs pritariate, o ką darysite rytoj?
— Gal ne rytoj, ne kitą savaitę, bet merui perduosiu tą informaciją. Turėtume sutart ir nuspręst — kitaip tas klausimas nejudės.
Išeitis yra
Jonas Barkauskas:
— Kodėl neleidžiate šio sklypo registruoti?
Rasa Budrytė:
— Mes leidžiame. Problemų iš savivaldybės įforminti tą sklypą tikrai nėra, jau šiandien galėtumėte tai turėti.
Vidmantas Vitkevičius:
— Ne, mes prašėme žemėtvarkos. Jie atsisakė, parašė labai gražų raštą, bet nieko konkretaus. Aptaki frazė, kad to padaryti negalime, kol yra sunkumų su pretendentu...
— Vėl atsiradome tame pačiame tunelyje. Ką siūlote daryti?
Rasa Budrytė:
— Kodėl tunelyje? Galima kadastrinius geodezinius matavimus padaryti ir įsiforminti. O jei bus tokia politinė valia, bus keičiamas ir detalusis planas po kurio laiko...
— Ar tai reiškia, kad sporto mokykla galės naudoti tą sklypą, kuris jau suformuotas detaliajame plane? Ir koks būtų pirmas žingsnis?
Jonas Barkauskas:
— Aš manau, kelias turėtų būti toks. Architektūros skyrius nustatyta tvarka derina tą sklypą. Reikia atlikti kadastrinius matavimus ir registruot. O raštai — akių muilinimas. O kai sklypas yra, reikia pasiruošti projektą ir jį įgyvendinti.
Vidmantas Vitkevičius:
— O jei trūksta kokių penkių tūkstančių litų sutvarkyti dokumentams, tai verčiamės per galvą ir ieškom.
— Ar ketinate pritraukti verslo lėšų?
Daiva Matonienė:
— Būtinai turime galvoti apie kooperaciją, nes savivaldybės limitai labai maži. Būtinai reikia privataus kapitalo įsiterpimo. Turime derinti tris galimybes: verslą, savivaldą ir europines lėšas.
O kalbant apie prioritetus, manau, kad Rėkyvos zona yra, paprastais žodžiais tariant, kurortas, ir jo labui reikia labai stipriai padirbėti, vien žodžių neužteks.
DISKUSIJA: Praėjusią savaitę „Šiaulių krašto“ redakcijoje įvyko apvaliojo stalo diskusija dėl Rėkyvos ateities.
PLANAS: Rasa Budrytė, Šiaulių vyriausioji architektė: „Sakyti, kad savivaldybė nieko nepadarė, neteisinga. Detalųjį planą ji vis dėlto turi“.
VIZIJA: Irutė Žičkuvienė, buriavimo trenerė, mato tokią pakrantės viziją: sutvarkyta ir apšviesta pakrantės ir ežero teritorija, nauji elingai, visuomenės reikmėms pritaikyta krantinė, nuo kuriuos šiauliečiai galėtų stebėti buriavimo ir ledrogių varžybas, vasaros kempingai ir nameliai į čempionatus atvykstantiems sportininkams .
KRYPTIS: Buriuotojų klubo prezidentas Vidmantas Vitkevičius prisipažino į diskusiją ėjęs skeptiškai nusiteikęs, nesitikėdamas nieko konstruktyvaus. „Esu nustebintas, kad išrutuliojom sprendimą. Bent jau aišku, kuria kryptimi judėti“.
POŽIŪRIS I: Ramutė Pilypienė, laikinai einanti Sporto skyriaus vedėjos pareigas, mano, kad pasaulio ir Europos negalima kvieti į tokią „varganą ir baisią bazę“.
POŽIŪRIS II: „Nepritariu požiūriui: “Jei neturim bazių, nereikia mums pasaulio čempionatų“. Sakau kategoriškai “ne“, — pareiškė Šiaulių vicemerė Daiva Matonienė.
PRIORITETAS: „Po miesto centro antras prioritetas turėtų būti Rėkyvos rajonas“, — sakė architektas Jonas Barkauskas.
PLANAS: „Mes Rėkyvos plėtros planą parengėme dar 2005-aisiais metais ir žingsnis po žingsnio juo sekame“, — tvirtino Rėkyvos seniūnė Vaida Čelkienė.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
Rėkyva traukia pasaulį
Savaitgalį Šiauliuose viešėjęs Hansas Adolfsonas, Švedijos ledrogių federacijos generalinis sekretorius, Rėkyvos ežerui ir Šiauliams prognozuoja šviesią ateitį.
— Šiauliuose lankotės nebe pirmą kartą, kokias matote buriavimo ir ledrogių sporto perspektyvas Rėkyvoje?
— Pirmą kartą į Lietuvą atvykau prieš porą metų, paprašytas pažiūrėti, kokios Lietuvoje yra ledrogių sporto perspektyvos. Tada nusprendėme, kad absoliučiai geriausia vieta ledrogių sportui Lietuvoje yra Rėkyvos ežeras. Ne tik dėl gero ledo, bet ir labai patogios geografinės padėties.
Rėkyva yra viduryje Europos. Iš kur bekeliausi — iš Suomijos, Estijos, Vokietijos, Olandijos, Rusijos, kitų šalių — ežeras yra lengvai pasiekiamas. Be to, daugelis Europos šalių neturi gero ledo sąlygų. Pernai Rėkyvoje buvo surengtas pasaulio ledrogių čempionatas, apie kurį visi dalyviai labai puikiai atsiliepė.
— Kokias sąlygas turėtų išpildyti organizatoriai, čia rengdami Europos ir Pasaulio čempionatus? Kiek sportininkų paprastai vienu metu atvyksta į tokius renginius?
— Paprastai į tarptautinius čempionatus atvyksta apie 100 jaunuolių (juos čia patogu atskraidinti) arba apie 200 senjorų sportininkų su lydinčiaisiais asmenimis. Jie dažniausiai atvyksta automobiliais, nes vežasi įrangą, ir paprastai apsistoja visai savaitei.
Tokie dideli čempionatai vyksta kartą per metus, o eilinės tarptautinės regatos gali vykti kiekvieną savaitgalį.
Jei galėtumėte žiemos metu ant kranto apgyvendinti 25 žmones (patalpos su bendrom virtuvėlėm, gyvenamaisiais kambariais), ir jei būtų galimybė laikyti įrangą, tai pasaulio čempionatų metu likusieji galėtų pasinaudoti viešbučiais Šiauliuose.
— Jūs turbūt matėte, kokia įranga plaukioja mūsų sportininkai? Kokios galimybės įsigyti naujos?
— Mes Švedijoje pasinaudojome ES fondais. Jūs turite tas pačias galimybes. Yra daugybė europinių programų, remiančių jaunimo sportą, ypač tose vietose, kur nėra didelės industrijos ar žemės ūkio, kur galima plėtoti turizmą. Švedijoje mes turime tokią vietą — Fiskibuda. Tai nedidelis kaimas šalia didelio ežero su geru ledu. Mūsų idėja buvo sukurti sąlygas žiemos turizmui, tam iš Europos gavome apie 200 000 eurų. Norėtumėme keistis Rėkyvos ir Fiskibudos jaunuolių delegacijomis, į Rėkyvą norėtų atvykti Europos, Amerikos jaunieji sportininkai.
— Koks yra Švedijos vyriausybės požiūris į jaunimo sportą?
— Jaunimo sportas yra remiamas ypatingai — ir Vyriausybės, ir vietinės valdžios. Bet kokios rūšies sporto klubas, jei tik jame yra jaunimo sekcija, gauna didžiulį finansavimą. Mes manome, kad sportas — labai geras kelias jauniems žmonėms suvokti demokratijos dėsnius, išmokti dirbti klube, balsuoti, prisiimti atsakomybę, siekti didesnės karjeros. Tai — didelės vertybės. Jau nekalbu apie tai, kad sportas vaikus sulaiko nuo nusikaltimų. Sporte turi laikytis taisyklių.
GALIMYBĖS: Hansas Adolfsonas, Švedijos ledrogių federacijos generalinis sekretorius, tvirtina, kad Rėkyvos ežeras dėl savo geografinės padėties ir palankių charakteristikų traukia Europos bei pasaulio buriuotojus bei ledroginingus.
Jono TAMULIO nuotr.
