
Naujausios
Žmogus, kuris pakeitė Šiaulius
Vladas VERTELIS
Rašyti apie Vilių Puroną – žmogų šakotą, žmogų vulkaną, tikrai ne angelą, rašyti jo 70-mečio proga – užduotis labai sunki. Kaip šaltiniai ir upokšniai suteka į platesnę vagą, taip ir Viliaus profesinė veikla, pomėgiai, iniciatyvos, kūryba, kovos su realiomis ar įsivaizduojamomis šmėklomis šio žmogaus portretui suteikia įvairiausių spalvų ir atspalvių, kuriuos ištapyti pajėgtų tik talentingas dailininkas. Šiauliuose V.Puronas gyvena ir dirba daugiau kaip keturis dešimtmečius. Tapo ir miesto kūrėju, ir jo savastimi.
Šis tekstas neišvengs fragmentiškumo, impresijos, nes tenka rašyti apie iliuzionistą, lyg cirko kuokelėmis manipuliuojantį kasdieniškos realybės faktais ir istorijos įdomybėmis, o iš to kuriantį savos, puroniškos, pasaulėjautos paradoksalų pasaulį.
Išskirtinis žmogus. Rašau – Vilius, nes pažįstu jį, stebiu jo veiklas ir kartais pats jose dalyvauju daugiau nei tris dešimtmečius. Ilgametis Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas, dizaineris, knygų, daugybės kūrinių autorius ar sumanytojas, dėstytojas, reklamos kūrėjas, kraštotyrininkas ir t.t.
Kas žymiausias ar ryškiausias šių dienų šiaulietis, šiaulietiška asociacija, žmogus ant daugelio liežuvio galo? Kandidatų ne daug, bet vienas iš jų, be abejonės, V.Puronas.
Buvo laikas, kai su Viliumi teko bendrauti intensyviai ir produktyviai; laikas, kai vienam iš juodų katinų nušokus nuo Šiaulių „Valerijono“ vaistinės stogo, sveikinomės iš toliau: tada „Šiaulių kraštas“ kritikavo jo „skardas“ – cinkuoto metalo ir skardos lankstinius, ir Pakruojo „varnaėdų“ sąjūdį. Ir ten Puronas buvo labai ryškus (provincijos miestui – pernelyg), kaip visada kontroversiškas idėjų skleidėjas ir vaizdinių kūrėjas.
Puronas veikia plačiai, su užmoju, ryškiai ir su potekstėmis – jis sako: jie – su aukštaisiais mokslais, tegul išsiaiškina. Tačiau dažnai ir su keliais aukštaisiais neįmanoma to padaryti, būtina pajausti. O pojūčio prabanga toli gražu ne visiems duota, todėl ir Vilius dažnai lieka nesuprastas ar primityviai vertinamas.
Susidaro įspūdis, kad ir pats Puronas specialiai provokuoja prieštaringus vertinimus, auditorijai dozuodamas puronizmą – nuolat kuriamą performansą, kuriame telpa ne tik humoras, ironija, groteskas, įvairūs kūrybos žanrai... bet ir daug plačiau bei rimčiau.
***
Miesto žmogus. Vilius – nuolatinis Šiaulių „Presto“ kavinės lankytojas visais metų laikais. Nors jam kava, įtariu, net be nuolaidos, ten dažniausiai matysi Puroną – ir braižantį, susitikinėjantį ar šiaip kažkodėl neskubantį.
Antroji karta nuo žagrės. Šaknys iš Kupiškio ir Panevėžio. Viliaus senelė iš tėvo pusės Emilija Žekonytė gyveno toje pačioje Migonių kaimo troboje, kaip ir garsiojo Abiejų Tautų Respublikos architekto Lauryno Gucevičiaus – Vilniaus katedros statytojo – mama Kotryna Žekonytė. Giminės? „Iš to paties lizdo, iš tos pačios trobos“, – Puronui ši giminės šaka labai iškalbinga.
Žekoniai – ne bajorai, o L. Gucevičiui didiko titulas buvo suteiktas už nuopelnus karaliui ir valstybei, kaip ir po kelių šimtų metų Viliui Puronui – riterio regalijos.
Apie tai vėliau, dabar – apie Panevėžį, su kuriuo mūsų herojų sieja vaikystės ir paauglystės sentimentai.
Tėvai mokytojai: Bronius Puronas – chemikas, LTSR nusipelnęs mokytojas, Eugenija Puronienė – biologė. Mama mokykloje rengdavo lėlių vaidinimus, ir Viliukas vaidindavo. Jis kartoja mamos žodžius: jeigu nežinai, kaip pasielgti, elkis kultūringai.
Tėtis – garsus kolekcininkas. Keletą rinkinių iš jo kolekcijų Vilius saugo iki šiol.
Prisimena, kad pirmieji monetų rinkiniai atsirado iš skurdo. Pokariu nebuvo veidrodžių, todėl tėtis chemikas lydydavo sidabrinius pinigus ir liedavo ant skaidraus stiklo. Variniai pinigėliai tam netikdavo, tad jie ir likdavo meistrui prie atlygio už darbą.
„Domėkis!“ – kaip priesaką, gyvenimo leitmotyvą kartodavo Bronius Puronas sūnui. Iš tėvo Vilius perėmė domėjimąsi krašto istorija, iš kurios jis ištraukinėja įdomiausius, neretai primirštus ar neakcentuotus faktus, juos grupuoja, lygina ir apibendrina. Taip kaupiami ne tik asmeniniai archyvai (juos jau dovanoja bibliotekoms ir muziejams), bet atminty lieka enciklopedinės žinios. Kartą jam papasakojau paskutinio Lietuvos pagonio, gyvenusio Žeimelio apylinkėse XX a. pradžioje, šmaikščią istoriją. Galbūt Viliui tai bus nauja? Anaiptol, pamintijęs pasakė net ir leidinį, kuriame prieš kelis dešimtmečius apie tai pirmąkart parašyta.
Pastebiu, Vilius nepasiruošęs vaikystės prisiminimams, nes gyvena šia diena – ruošiamos jubiliejinės parodos rūpesčiais.
Nė motais – traukiu už liežuvio kažkada girdėtą pasakojimą apie klinikinę mirtį, gal devintą kartą užsidegus plaučiams... Jam įstrigo ilgas kritimas į tamsą, o pramerkus akis – besiblaškantys artimieji. Pasakoja, gal mistifikuoja, kad pakilęs iš ligos ėmė geriau suprasti ir jausti ne tik tėvo „domėkis“, bet ir dar kažkieno valią.
Mistikos būta ir vėliau. Gerokai prieš amžių sandūrą, jau Šiauliuose, ant Viliaus delnų atsivėrė kraujuojančios pūslės – stigmos, Kristaus kančios ženklai, Dievo dovana. Labai tikėtina, kad tai įvyko ne dėl krikščioniško asketizmo, įtaigos ar besaikio klūpėjimo prieš Šv. Jono Nepomuko skulptūrėlę, o iš psichologinės įtampos.
Žaizdelėms užgijus dienoraštyje Vilius užrašė: „Jei stigmos – nervinės įtampos padarinys, kaip tvirtindavo ateistai ir materialistai, vis tiek man neaišku, kodėl jos atsiranda ant delno, o ne ant uodegos“.
– Kaip socialistinis įpareigojimas – gavai ir vykdyk, – mūsų pašnekovas iš anupusybės grįžta prie pagrindinės rašinio temos.
***
„Gavai ir vykdyk“ vedamas Vilius atvažiavo į Šiaulius. Visiškas panevėžietis, truputėlį vilnietis – Dailės instituto pramoninio dizaino absolventas, šiaip ambicingas jaunuolis. Jam tada Šiauliai buvo miestas pakeliui į Palangą, svetima erdvė, neseniai atstatytas ir naujai pastatytas balaganas. 1973-ieji. Augantis darbininkų miestas, ryškūs sovietizacijos ženklai ir šalia režisierės Aurelijos Ragauskaitės į estetines aukštumas pakylėtas Dramos teatras.
Pradėjus kalbėti apie svarbiausią gyvenimo ir veiklos etapą, Puronas suka kalbą profesinių, kūrybos subtilybių link. Aiškina apie proceso dizainą (arba atvirkščiai).
Ant stalo – septyni V.Purono parašyti „Įdomiosios Šiaulių istorijos“ tomai. Unikalios miesto istorijos, legendų, kraštotyros, savo ir kartu su juo dirbusių žmonių veiklos ir kūrybos apžvalgų, paaiškinimų, analizės, išskirtinio dizaino ir leksikos knygos.
Vienoje iš tų septynių knygų Vilius labai mokslingai pagrindė savo kūrybos estetiką, dizaino proceso esmę ir kūrinių funkcionalumą. Tikslu ir kartu valdiška, o mums reikia išsiaiškinti ir, išvertus į suprantamą kalbą, paaiškinti puronizmo tikslus ir prasmes.
Prasidėjo nuo Vykdomojo komiteto pirmininko Viliaus Kazanavičiaus – to paties, prieš kurį jau nukelta šimtai skrybėlių – nurodymo dar neapsiplunksnavusiam Šiaulių vyriausiajam dailininkui ir labiau patyrusiems kolegoms pertvarkyti pagrindinę miesto gatvę. Apie naują revoliuciją tada niekas nekalbėjo, nes ji jau buvo įvykusi, bet asmeninės ambicijos ir galimi papeikimai – akcentuoti.
Pėsčiųjų gatvė, pirmoji bekraštėje erdvėje nuo Klaipėdos iki Vladivostoko (trečioji – Europoje), jos kūrėjams – Puronui ir kolegoms – atnešė to meto reikšmingus apdovanojimus, garbę, autoritetą ir priedangą. Kai Vilius į Šiaulius atklydusius estus nuvežė į Kryžių kalną, kilo triukšmelis, bet nenuvilnijo toliau, nes Puronas jau buvo visasąjunginė persona – Maskvos urbanistų ir dizainerių mokytojas bei švietėjas: jie ten dar neturėjo Arbato erdvės.
Vilius kalba apie proceso dizainą, kurį mes turime suprasti kaip miesto įvaizdžio, vaizdinių kūrimą. Į Šiaulių dizaino procesą įsitraukė dešimtys menininkų, Dailės fakulteto studentų, meistrų ir amatininkų. Vilius dirigavo, išsisukinėjo ir atsimušinėjo partkomuose. Taip Vilniaus gatvėje brandaus socializmo sąlygomis atsirado skirtingų autorių ir skirtingo profesionalumo keliasdešimt neideologizuotų dekoratyvių gatvės puošybos objektų – skulptūrėlių, pano, sienų tapybos. Vaizdinė agitacija be socialistinio realizmo. Akiplėšiškas sumanymas, nes – taip negalima, draudžiama, mūsų nesupras, taip niekas nedaro.
Kai kurie Purono ir komandos sukurti objektai demonstravo ne tik hiperrealybę, bet ir akiplėšiškumą. Pavyzdžiui, trumpakelnis Paršelis priešais mėsos parduotuvę – labiau pasišaipymas nei agitacija: mėsos parduotuvė be mėsos.
Prie buvusios daržovių parduotuvės kabėjęs Super Kopūstas galėjo būti tik tūrinė reklama, o galėjo virsti plačia metafora ir amžininkų mintis užkrėsti šunkelių asociacijomis ir tema anekdotams: valstybė lyg kopūstas.
Nežinau, ar tuo laiku, kas taip svarstė, ar tik dabar akys atsiveria, tačiau, be jokios abejonės, bulvaro estetika be propagandinių klišių buvo daugeliui lengvai sukramtoma, jauki ir artima. Retro dvelksmas, primenantis gal mielas skulptūrėles šeimyniniuose bufetuose, gal prieškario miestelį, gal šeštojo dešimtmečio romansus, vertė šypsotis, svajoti, prisiminti kažką gražaus.
Visa tai ir dar Šiaulių miesto herbo fone sparnais plasnojantis ir melodiją leidžiantis laikrodis Gaidys humanizavo Šiaulius ir šiauliečius, ugdė ne didžiosios šalies, o savo namų patriotą, uždarą darbininkų miestą darė jaukesnį, novatoriškesnį ir atviresnį.
Nekeliu Viliaus ant pjedestalo, nekabinu antitarybininko medalio, bet pripažįstu, kad tokiai estetikai sukurti reikėjo išskirtinio žvilgsnio į aplinką, sparčiau nei visuomenė laisvėjančio žmogaus originalios pasaulėjautos ir Dievo kepštelėjimo – talento, apie kurį tegul kalba į Vilių panašūs.
Gaidys – gal labiau arklys, o ne paukštis – jau nebegieda ir neplasnoja sparneliais, nes po pirmos speiguotos žiemos suiro šaldytuvo varikliukas, bet išdidžiai tebestovi, kaip ir didžioji dalis to meto vaizdinės agitacijos, atlikusios savo misiją, bet dar neišeikvojusios teigiamos energijos.
***
Gal Vilius susirgo gigantomanija? Mano pašnekovas, akivaizdu, pyktelėjo, į kvailą klausimą, sakė, sunku atsakinėti. „Kuo didesnis dailininkas, tuo ir darbai didesni“, – pašmaikštauja.
Lapė, jau šiame tūkstantmetyje garsinanti Šiaulius, Baziliskas – slibinas pabaisa, Geležinė knyga, Jotvingių kardas, Žalčių šeimyna iš senų Dvaro gatvės kanalizacijos vamzdžių – dideli kūriniai.
„Mažas drakonas – ne drakonas, o kas būriais trauktų, organizuotų renginius prie mažos, stilizuotos lapės?“ – paaiškina autorius, pridurdamas, kad medžiagos ir specialistų gigantiškiems kūriniams pagaminti miesto pramonininkai turi.
Dideli kūriniai sukelia ir dideles vertybines diskusijas, kurias Vilius vadina iš piršto laužtomis, audra stiklinėje. Dėl viešų ginčų, dėl besikaitaliojančios politinės valios nukeltas prie Arenos stovėjęs „Penktasis kėlinys“, nesurandama vietos Drakonui ir Kardui, tik Lapė palikta ramybėje, nes ji pripažinta šiaulietišku reiškiniu. Supraskit, ne vietoje ir netikras menas, bet žmonės mėgsta.
Net pasikrapštęs pakaušio nesuprantu: kodėl iš metalo laužo surinktos detalės ir sudėliotos į daiktą prie Dailės galerijos virsta menu, o Viliaus Lapė ar Drakonas – tik reiškiniu be meno. Tačiau neklaidžiokime menotyriniuose šabakštynuose ir prisiminkime Purono mėgstamą posakį, kad geras skonis, išėjęs iš mados, tampa blogu skoniu, ir dar kartą atkreipkime dėmesį, jog šiauliečiai skiria pasimatymus prie Gaidžio, kai buvo Kopūstas – prie jo, taip pat ir prie Lapės, jau nukabinėtos meilės spynomis.
Vilius – išoriškai ramus, užgrūdintas karys, nors yra labai jautrus žmogus ir kaip visi menininkai nešioja didelį ego, todėl viduje verda, o velniavą aplink savo kūrinius apibendrina ir kirviu nukerta tėvelio mintimi: „Vidutinybė baisi, nes ji visada teisi.“
Vilius kategoriškas ir kalbėdamas apie Pramonės parką, kuris jau galėjo atsirasti šalia pasmerkto Menų inkubatoriaus. Tai vieta, kur būtų sudėlioti ne tik įvairūs agregatai – senosios technikos vertybės, bet ir Viliaus, kitų autorių pramoninio dizaino kūriniai. To greitai nebus, nes Puronas dabartinei Šiaulių valdžios grietinėlei tapo garbės priešu, kurį visaip stengiamasi sumenkinti, nubausti ir nutildyti. Akivaizdu, kad nepavyks, nes kaip ir prieš Lapę, taip ir prieš žmogų reiškinį nepapūsi.
Vilius yra vienas iš nedaugelio menininkų kovotojų, aktyviai besireiškiantis ir kaip viešosios nuomonės dizaineris. Šiauliuose dar nepamiršta bekiaušių partijų akcija. Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais, reaguodamas į politinių junginių megztųjų berečių svaičiojimus apie netinkamai puošiamą miestą, pasiūlė visoms politinėms organizacijoms Velykų proga bulvare pakabinti po varpą ir du kiaušinius.
Kabintojų neatsirado, o Vilius buvo svarstomas kaip neetiškas valdininkas ir deputatas.
Daugelio iš tų organizacijų jau seniai nebėra, o žinia apie bekiaušes partijas gyva ir aktuali iki šiol.
Po kiaušinių ir kitų akibrokštų Vilius neteko darbo Savivaldybėje ir dešimt metų Lietuvoje vadovavo vokiškai reklamos agentūrai. Galvą dedu, jis įprasmins ir paskutiniųjų metų Šiaulių politinę fantasmagoriją, nes jos kūrėjų yra gerokai įskaudintas. Puronas nepamiršta ir neatleidžia. Pasivaikščios smagiai po Šiaulius.
***
Viliaus darbo kambaryje – tas pats, ką mačiau prieš 30 metų. Lentynos su knygomis, ant sienų jo proceso dizaino nuotraukos, iškarpos ir brėžiniai, tik ant rašomojo stalo dabar žybsi dviejų kompiuterių švieselės. Tas pats nedidelis krėslas – šeimos relikvija, ant kurio permiega visi Puronų šeimos naujagimiai – galbūt net smulkūs rakandai tie patys.
Ar Puronas – viduramžių epochos žmogus? Bandau išsiaiškinti, koks istorinis kultūrinis palikimas yra artimiausias, labiausiai veikiantis šio žmogaus pasaulėjautą? Viduramžiai – ne šiaip, nes Viliaus raštai, kai kurie dizaino darbai, jo kalbos papuošiamos to laikmečio aliuzijomis, koliažais su raganomis, raguotaisiais, inkvizitoriais, kitokiomis chimeromis. Menininko rankos paliesta visa ši ženklų ir vaizdų sistema jo gyvenimo procesui suteikia alcheminės paslapties.
– Visi amžiai vienodi. Ir viduramžiais, ir šiandien raganos deginamos pagal įstatymus, – paaiškina mūsų herojus.
Viduramžiai jam, kaip miesto žmogui ir kaip menininkui, limpa prie miestietiškos kultūros, riterystės tradicijų. Vilius yra vienas iš Jotvingių Kryžiaus riterių ordino narių. Ordinas, įkurtas penkioliktojo amžiaus pabaigoje, atkurtas 2004-aisiais, po savo vėliavomis ir kryžiumi jungia Lietuvos patriotus, šviesuolius, pasišventusius tyrinėti baltų istoriją ir kultūrą.
V. Puronas sukūrė šio ordino himno žodžius ir muziką. Taip jis prieš mus jau iškyla ne tik kaip paslaptingas paskutinis tamplierius, bet ir kaip renesanso epochos plačių užmojų ir veiklų žmogus.
Dar Vilius savo kambarėlyje man pasakojo apie Šiaulių virpesius, kylančius iš kančios, iš karų sudeginto miesto. Tuos virpesius, sakė, reikia pajausti. Ir – kaip tai padaryti, kur ir kada. Tačiau apie tai – ne spaudai.
***
Ruošiant šią publikaciją keletą kartų mano ausis pagavo Vilių sakant – „mano Šiauliai.“ Yra toks didelio Lietuvos dailininko Petro Repšio jaunystės laikų lino raižinys „Mano Šiauliai“. Mažame grafikos lakšte autorius sutalpino keliolika miniatiūrų iš vaikystės prisiminimų, talentingai plačiai ir tiksliai perteikdamas pokario miesto dvasią.
Ir Vilius Puronas per keturiasdešimt metų sudėliojo savąjį Šiaulių paveikslą – ne provincialų, o plačios panoramos kūrinį. Nedaug kam tai pavyksta. Jam pavyko.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Vilius Puronas, ilgametis Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas, žymus dizaineris, vienas iš garsiausių miesto žmonių, šiandien švenčia 70 – ies metų jubiliejų.
V. Puronas – miestietiškos kultūros žmogus, kuria ir puoselėja miesto vaizdus. Pro jo buto langus matomi tik Šiaulių stogai.
Geležinę lapę, gigantiškiausią V.Purono kūrinį, pamėgo šiauliečiai. Lapė tapo susitikimų, turistų traukos vieta.
Iš V.Purono asmeninio archyvo.
Migonių kaimo troba, kurioje gyveno garsiojo Abiejų Tautų Respublikos architekto Lauryno Gucevičiaus mama Kotryna Žekonytė ir V.Purono senelė Emilija Žekonytė.
Viliukui – penkeri.
Riteris V.Puronas prie savo sukurtos Geležinės Jotvingių Kryžiaus riterių ordino knygos. Sunkiausia Lietuvos knyga (per 300 kg) saugoma Kražių kolegijoje.