Naujausios
Žmonių akyse vėl švyti viltis
Žmonėms vėl pabudo viltis, kad bus geriau. Šviesesne ateitimi tiki net 43 proc. šalies gyventojų, o prieš metus tokių optimistų buvo bemaž triskart mažiau. Tai paaiškėjo rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijai „Baltijos tyrimai“ sausį atlikus visuomenės apklausą. Beje, žmonių taip pat klausta, ar Lietuvoje reikalai krypsta į gerąją pusę (o gal į blogąją), ar veikia pas mus demokratija, ar pagerėjo valstybės ir šeimos ekonominė padėtis. Tiesa, tokių žmonių, kurių finansinė padėtis pagerėjo, nedaugėja.
 |
| Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pramonės ministras Rimvydas Jasinavičius. Sauliaus Venckaus nuotr. |
Ar optimizmas gali ką nors pagerinti, labai abejotina
Gyventojų apklausų duomenys rodo, kad per metus tikinčių, jog Lietuvoje reikalai eina geryn, padaugėjo 26 procentais – nuo 17 iki 43 procentų. Kas teikia žmonėms tokio optimizmo ir ar iš tiesų gyvenimas gerėja? – „Respublika“ teiravosi pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pramonės ministro Rimvydo JASINAVIČIAUS.
– Manau, kad tokią nuomonę lėmė bendras fonas. Visi pradėjo šnekėti, kad krizė jau pasibaigė, viskas nurimo. Tai labai veikia. Antra, vienaip ar kitaip daugelyje vietų atlyginimai ar pajamos, gaunamos litais, padidėjo gal 5, gal 10 proc. Trečia. Išrinkta naujoji valdžia pažadėjo padidinti minimalius atlyginimus. Kai kurie jau pakėlė, kiti dar žada. Bet du pagrindiniai faktoriai – geresnis bendrasis fonas ir pajamos skaičiuojant litais.
– Beje, tai patvirtina ir minėtoji apklausa. Kad per pastaruosius du mėnesius šeimos finansinė padėtis pablogėjo, sausį skundėsi 10 proc. mažiau piliečių nei prieš metus. Vadinasi, judėjimas į gera yra.
– Pagerėjimai ir pablogėjimai yra mano mokslinių tyrimų sritis. Aš skaičiuoju tą pagerėjimą ar pablogėjimą ne absoliutiniais vertinimų skaičiais, o realia verte ar perkamąja galia. Ne visi suvokia, kad visi pinigai, veikiami infliacijos veiksnių, nuolat nuvertėja. Tas faktinis nuvertėjimo greitis yra labai ryškus ir didelis. Tačiau daugelis dėl savo finansinio neišprusimo, beje, ir žiniasklaida taip pat, vertindami tą realią padėtį, padidėjimą matuoja ne verte, o skaičiais. Jeigu pinigų skaičius padidėjo 5 proc., o jų vertė per tą patį laikotarpį nukrito 10 proc., tai perkamoji galia, t.y. kiek tu galėjai nusipirkti prieš metus, sumažėjo 5 proc. Tai nėra ko džiaugtis, kad litų skaičius padidėjo. Reikia žiūrėti, kiek žmogus už tuos litus gali patenkinti savo poreikius, pagerinti ar užtikrinti savo gyvenimo kokybę. Per pastarąjį dešimtmetį lito nuvertėjimas pagal bendrąją vertę sudaro tarp 10 ir 15 proc. kasmet, o perkamosios galios sumažėjimas – irgi tiek. Tik žmonės tai realiai pajunta praėjus kažkiek laiko. Pavyzdžiui, pensininkai džiaugiasi, kad pensija padidėjo. Bet dabar už tą pensiją aš galiu nusipirkti vaistų ir maisto gerokai mažiau nei pernai. Tai yra imitacija ir saviapgaulė, kai žmonės sako, kad padidėjus pinigų skaičiui bus geresnis gyvenimas.
– Vadinasi, džiūgauti nėra ko, o žmonės savo situaciją vertina pernelyg optimistiškai?
– Taip, lūkesčiai, kuriuos jie išreiškia, yra nepasverti verte.
– Gal pasiguoskime bent tuo, kad dalies žmonių nuotaikos po truputėlį keičiasi į gera ir optimistų daugėja.
– Optimizmas sumažina vadinamąją socialinę įtampą. Tai yra teigiamas reiškinys. Kai žmogus jaučiasi laimingesnis, tai labai gerai. Tačiau ar optimizmas gali ką nors iš esmės pagerinti, labai abejotina. Ypač jeigu paremtas ekonomine nesąmone. Pavyzdžiui, jeigu prisiminsime politikų prieš anuos rinkimus duotą pažadą padidinti minimalų atlyginimą du kartus. Pažadas labai viliojantis, malonus ausiai. Bet tai yra ekonominė nesąmonė. Todėl, kad už tą patį darbą mokėti dvigubai yra nerealu, jeigu nepasakei, iš kur paimsi tuos pinigus.
– Nors atlyginimų dvigubai niekas nepadidino, tačiau ta pati apklausa rodo, kad per vieną mėnesį, kai pradėjo dirbti naujoji Vyriausybė, pagerėjimą įžvelgusių padaugėjo net 12 proc.
– Manau, kad tie, kurie blogai jautėsi pernai, buvo pačias žemiausias pajamas gaunančių žmonių grupėje, t.y. gaudavo minimalų atlyginimą. O dabar minimalų atlyginimą pakėlė. Tegul ir tuo pusantro šimto litų, tai yra beveik 20 procentų. Jeigu žmogus gaus 20 proc. daugiau už tą patį darbą, jis sako, kad tikrai reikia džiaugtis. Be to, lūkesčiai, kurių tikimasi iš naujos valdžios, pradžioje visada yra didesni.
– Ką turėtų daryti valdžia, kad nenuviltų žmonių lūkesčių?
– Aš jau seniai bandau visus įtikinti, kad reikia pakeisti mūsų visos veiklos pagrindinius tikslus ir rodiklius. Pirmas tikslas ir rodiklis – bet kokia darbinė veikla turėtų būti orientuojama į pridėtinės vertės kūrimą. Pirmiausia pradėkime reformuoti tikslą. Jeigu nevarysime užlipti į kokį kalną, tai niekas nelips ir niekas nieko nedarys. Todėl pirmiausia sakykime, kad reikia užlipti. Paskui reikia galvoti, kokiomis priemonėmis, kokiomis pastangomis. Paskui reikia vertinti ir matuoti, kiek laiptelių jau užlipome. O dabar nėra to pridėtinės vertės rodiklio. Antras rodiklis, kurio mums trūkta. Mūsų veiklos investicinė grąža. Jeigu mes jau panaudojome pinigus ne vartojimui, o veiklai, tai kiek jų grįžo. Jeigu sėjame, tai koks gi derlius?
Trečias rodiklis – veiklos efektyvumas. Kiek rezultato gauname iš panaudotų išteklių. Taigi, kalbant apie pridėtinės vertės kūrimą, mums reiktų sielotis ne dėl bedarbių, o dėl to, kad dirbančiųjų per mažai. Vertybė yra dirbantis žmogus. Jeigu pas mus didėtų dirbančiųjų skaičius ir jeigu jie sukurtų daugiau pridėtinės vertės, tada galėtume kalbėti apie kopimą į kalną.
– Jūs sakote „jeigu“, bet niekas nepasako svarbiausio – ką daryti ir kaip to pasiekti.
– Tą, ką aš šneku galbūt penktus metus, bet niekas negirdi, prieš tris dienas nuo manęs nusirašė ir visam pasauliui paskelbė Bilas Geitsas. Tai, žinoma, sakau su humoru. O jis pasakė: „Pagaliau supratau metodiką ir metodą, kaip išgelbėti šiuolaikinį Vakarų pasaulį. Pirma, reikia konkrečiau ir teisingiau formuluoti tikslus. Antras, nustatyti matavimus, kurie rodytų, ar mes artėjame prie tų tikslų, ar ne“. Taigi pirmiausia mes turime numatyti, kad mūsų visų veikla turi kurti vertę. O toliau jau žiūrėti kaip. Ir vertinti – štai tas veikia, o tas neveikia.
– O kaip jums atrodo, ar premjero Algirdo Butkevičiaus kabinetas daro kokių nors žingsnių ta kryptimi?
– Kol kas jų pažadai per daug abstraktūs. Galima surasti panašių lūkesčių, kad gali taip būti. Bet kad būtų panaikintas abstraktumas, reikia nusistatyti matavimus. Tarkime, premjeras ir kiti ministrai sako, kad jų pagrindinis tikslas – žmogus ir jo gyvenimo kokybė. Gražus lozungas. O kaip matuosime tą kokybę? Yra Jungtinių Tautų metodika – pajamos vienam gyventojui. Antras – sveikatingumas. Trečias – buitinis saugumas. Ir matuojame. Jeigu pajamos vienam gyventojui padidės, tai gyvenimas gerės ir t.t.
– Atrodo, kad ši Vyriausybė pasitikėjimo kreditą turi, bet kiek ilgai jai bus leista juo naudotis?
– Kai atšvęs šimtadienį.
– Kiek valdančiųjų reitingus gali koreguoti vienokia ar kitokia jų pozicija dėl Ignalinos atominės elektrinės statybos arba skalūnų dujų išteklių paieškos?
– Aš galiu pasakyti tik savo nuomonę. Dėl naujos atominės elektrinės esu pesimistas. Mano galva, Lietuvai nereikia tokios galingos elektrinės, pakaktų ir mažesnės. O dėl skalūnų aš neskubėčiau. Luktelėčiau, ką darys lenkai. Tegul jie pabando. Jeigu jiems gerai seksis, ir mums sprendimą priimti bus lengviau.
