Zoologijos sodas prie namų? Kodėl gi ne!

Zoologijos sodas prie namų? Kodėl gi ne!

Zoo­lo­gi­jos so­das prie na­mų? Ko­dėl gi ne!

Ber­tu­žių kai­me, Šiau­lių ra­jo­ne, gy­ve­nan­tys Orin­ta ir Vai­das Kra­saus­kai sa­ko už jo­kius pi­ni­gus neat­si­sa­ky­tų to, ką tu­ri: so­dy­bą, eg­zo­ti­nių paukš­čių ūkį. Į nie­ką ne­keis­tų ir Ber­tu­žių kai­mo, ku­ria­me gy­ve­na, ku­ria­me au­go ir ku­ria­me da­bar au­gi­na sa­vo vai­kus. Gal di­de­lė mei­lė vis­kam, kas yra ap­lin­kui, ir yra pa­grin­di­nis jau­nos šei­mos va­rik­lis bran­din­ti ir įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes? Pa­vyz­džiui, įkur­ti nuo­sa­vą zoo­lo­gi­jos so­dą!

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Gro­žis gims­ta iš mei­lės

O. Kra­saus­kie­nės žo­džiais, jei kas prieš ko­kius pen­kio­li­ka me­tų bū­tų pa­sa­kęs, kad grei­tai jie­du su vy­ru Vai­du tu­rės di­de­lį ūkį su gau­sy­be eg­zo­ti­nių viš­tų, triu­šių, da­nie­lių ir ki­to­kių gy­vių, ji bū­tų tik ran­ka nu­mo­ju­si.

O pra­si­dė­jo vis­kas be­ne prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Be­si­lauk­da­ma dvy­nu­kių ta­da vie­no­je Šiau­lių kon­to­ro­je no­ta­ro pa­dė­jė­ja dir­ban­ti Orin­ta su­gal­vo­jo, jog rei­kia įsi­gy­ti ke­le­tą put­pe­lių – no­rė­jo­si svei­ko mais­to. Taip ūky­je at­si­ra­do ke­lios viš­te­lės.

Pra­dė­ju­si nuo put­pe­lių, šei­ma taš­ko taip ir ne­pa­dė­jo – įdo­mes­nių plunks­nuo­čių no­rė­jo­si vis dau­giau. Vie­na, ant­ra, tre­čia veis­lė – ir "va­rik­liu­kas už­si­ve­dė".

Šian­dien Kra­saus­kai viš­tų veis­les skai­čiuo­ja ke­lio­mis de­šim­tis: nuo nykš­tu­ki­nio dy­džio viš­čiu­kų iki „stam­bia­ga­ba­ri­čių“ stru­čių. Ūkio šei­mi­nin­kai ir to­liau su­sto­ti ne­ža­da: vis nar­šo in­ter­ne­te, ieš­ko re­tų, Lie­tu­vo­je ma­žiau ži­no­mų paukš­čių veis­lių. Ra­dę ir už­mez­gę kon­tak­tus par­si­siun­čia kiau­ši­nių, iš­pe­ri­na viš­čiu­kų. Kiau­ši­nių par­si­ve­ža ir iš pa­ro­dų.

„Vie­ni au­gi­na ka­čiu­kus, ki­ti šu­niu­kus, o mū­sų au­gin­ti­niai – viš­tos, – juo­kia­si so­dy­bos šei­mi­nin­kė, su mei­le glos­ty­da­ma gar­siai ku­da­kuo­jan­čią šil­kap­lunks­nę viš­tą. – Mums gai­džių gie­do­ji­mas gra­žes­nė mu­zi­ka ne­gu nai­kin­tu­vų ūže­sys (Ber­tu­žių kai­mas – ke­li ki­lo­met­rai nuo Šiau­lių ka­ri­nio oro uos­to – red.pa­st.)

Ber­tu­žiš­kių viš­ty­ną pa­mi­lę ir vai­kai, ir suau­gu­sie­ji – ne­t au­to­bu­sais va­žiuo­ja pa­žiū­rė­ti. O. Kra­saus­kie­nė sten­gia­si, kad eg­zo­ti­nius paukš­čius ap­žiū­rė­ję vai­kai kuo dau­giau apie juos ir su­ži­no­tų, to­dėl dos­niai pa­si­da­li­ja tu­ri­mo­mis ži­nio­mis ir ne­tgi kiau­ši­nius pa­de­monst­ruo­ja, ku­rie lan­ky­to­jų akis ne­re­tai pri­kaus­to net tik sod­rio­mis spal­vo­mis, bet ir sa­vo dy­džiu.

Ta­čiau dė­me­sio ver­tos ne tik plunks­nuo­to­sios šei­mos au­gin­ti­nės. Sko­nin­gai su­tvar­ky­ta so­dy­bos ap­lin­ka trau­kia akį: tiek mar­gas­pal­vių sur­fi­ni­jų, le­di­nu­kų žie­dų, ši­tiek de­ko­ra­ty­vių spyg­liuo­čių, ki­tų au­ga­lų – tar­si bo­ta­ni­kos so­de. Ryš­kios spal­vos – Orin­tos aist­ra.

So­dy­bos pa­kraš­čiuo­se su­so­din­tos nuo vė­jo sau­gan­čios tu­jos. Pa­so­din­tos ne ly­gia ei­le, kaip įpras­ta, o su ne­di­de­liais vin­giais, apei­nan­čiais ne­di­de­les kliū­tis – ak­me­nis bei kel­mus. Toks vis­ža­lių me­džių so­di­ni­mo bū­das – pa­gal šei­mi­nin­kės sko­nį – sa­ko ne­mėgs­tan­ti ašt­rių kam­pų ir tie­sių li­ni­jų, tar­si at­ri­bo­jan­čių nuo kū­ry­bi­nės lais­vės.

Pa­gir­ta po­nia Orin­ta kuk­li­na­si: anoks čia gro­žis, tvar­kin­ga ir tiek. Nors ir kiek­vie­ną eks­ter­je­ro de­ta­lę po ke­lis­syk ap­gal­vo­ju­si, o konk­re­čiam au­ga­lui vie­tą su­ra­du­si ne­re­tai ir ke­lis kar­tus jį per­so­din­da­ma vis ki­tur.

Orin­tos idė­jų įgy­ven­din­to­jas – su­tuok­ti­nis Vai­das. Sta­ty­bos in­ži­nie­riaus iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tis vy­ras pa­si­ti­ki žmo­nos fan­ta­zi­ja ir pa­si­sten­gia ras­ti prie­mo­nių, kaip pa­da­ry­ti, kad žmo­nos su­ma­ny­mas ne­nuei­tų per­niek.

O jai, pro­fe­sio­na­liai tei­si­nin­kei, kū­ry­ba prie šir­dies. Mo­te­ris juo­kia­si iki šiol ne­ga­lin­ti su­vok­ti, kaip bū­da­ma kū­ry­bin­go bū­do, kaž­ka­da su­gal­vo­jo stu­di­juo­ti tei­sę.

„Tei­sė­je aš taip ir ne­ra­dau sa­vęs. Bū­ti įspraus­tai į rė­mus tik­rai ne man. Tik­ro­ji aš esu čia, sa­vo kai­me. Čia aš sa­ve eksp­loa­tuo­ju vi­su šim­tu pro­cen­tų“, – sa­ko O. Kra­saus­kie­nė, ir iš­si­ta­ria už­sii­man­ti ne tik eg­zo­ti­nių so­dy­bos gy­ven­to­jų prie­žiū­ra bei ap­lin­kos puo­se­lė­ji­mu, bet ran­dan­ti lai­ko ir pa­veiks­lams siu­vi­nė­ti kry­že­liu.

Pa­žįs­ta­mi, mo­ters žo­džiais, ne­re­tai ne­tgi ste­bi­si, kaip ji vis­ką su­spė­jan­ti. O pa­slap­tis, sa­ko, pa­pras­ta – jei dar­bas yra ne vien dar­bas, bet dar ir ma­lo­nu­mas, ta­da nei va­lan­dų, nei die­nų ne­skai­čiuo­ji ir nuo­var­gis tuo­met ki­toks.

Ber­tu­žiš­kių ku­ria­mas gro­žis ne­li­ko ne­pas­te­bė­tas. Šie­met O. ir V. Kra­saus­kų so­dy­ba iš­rink­ta gra­žiau­sia kaimo/miestelio so­dy­ba Šiau­lių ra­jo­ne.

Mies­tas ar kai­mas?

„Kiek­vie­no pa­si­rin­ki­mas, kur jam gy­ven­ti – mies­te ar kai­me. Svar­biau­sia, kad žmo­gus jaus­tų­si pa­to­giai. As­me­niš­kai man – tik kai­mas!“, – už­tik­ri­na mo­te­ris.

Žmo­nai pri­ta­ria ir ne­to­lie­se nuo Ber­tu­žių esan­čia­me kai­me užau­gęs Vai­das. Į mies­tą, juo­kia­si, jo nie­kas ir su pa­ga­liu ne­nu­va­ry­tų.

„Aš ne­dir­bu ofi­se, bet jei dirb­čiau ir po dar­bo rei­kė­tų grįž­ti į bu­tą dau­giaaukš­ty­je, neišt­ver­čiau. Tu­rint sa­vo kie­mą, lais­vės dau­giau“, – sa­ko jau­nas vy­ras.

Orin­ta ir Vai­das – bend­rak­la­siai, de­šimt moks­lo me­tų kar­tu pra­lei­dę Kai­rių mo­kyk­lo­je. Li­ki­mas po stu­di­jų abu­du ir vėl su­ve­dė. Su­si­tuo­kę pra­dė­jo šei­mos na­mo sta­ty­bas Ber­tu­žiuo­se, gim­ta­me Orin­tos kai­me, ne­to­lie­se nuo jos tė­vų, ke­le­rius me­tus gra­žiau­sios so­dy­bos Šiau­lių ra­jo­ne sa­vi­nin­kų Vi­dos ir Sta­sio Bal­čiū­nų.

Orin­tos ir Vai­do at­ža­lė­lėms dvy­nu­kėms Ari­jai ir Ad­ri­jai da­bar po sep­ty­ne­rius. Pir­mo­kės lan­ko mo­kyk­lą Kai­riuo­se. Kol kal­ba­mės su šei­mi­nin­ke, jud­rios dvy­nės tik ir zu­ja ap­lin­kui.

O. Kra­saus­kie­nė gal­vo­ja, kad kai­me jos mer­gai­tėms aug­ti sma­giau, ką be­kal­bė­ti apie oro gry­nu­mą.

Nuo­sa­vas zoo­lo­gi­jos so­das

Prieš ke­le­rius me­tus su­tuok­ti­niams šo­vė dar vie­na ori­gi­na­li idė­ja – tri­jų hek­ta­rų plo­te įkur­ti mi­ni zoo­lo­gi­jos so­dą, ku­ria­me šei­mos viš­to­mis ir ki­tais au­gin­ti­niais ga­lė­tų pa­si­džiaug­ti kuo dau­giau žmo­nių. Sa­vo žvė­ry­nui šei­ma jau tu­ri ir pa­va­di­ni­mą „Rai­ba plunks­na“. Tai to­dėl, kad di­džio­ji da­lis „eks­po­na­tų“ vis dėlto bus viš­tos.

Tam rei­ka­lui už ke­lių šim­tų met­rų nuo na­mų Kra­saus­kai įsi­gi­jo se­ną so­dy­bą. Išg­rio­vę gal še­šio­li­ka se­nų pa­sta­tų, pra­dė­jo už­tva­rų ir gar­dų sta­ty­bas sa­vo gy­vū­nams.

Šian­dien kai ku­rie bū­si­mo žvė­ry­no gy­vū­nai jau gy­ve­na nau­juo­se, tik jiems pri­tai­ky­tuo­se už­tva­ruo­se.

Šei­mi­nin­kų gal­vo­se idė­jų dūz­gia ne ma­žiau ne­gu bi­čių avi­ly­je: čia, prie įva­žia­vi­mo į „Rai­bą plunks­ną“, gy­vens vai­kų mėgs­ta­miau­sių gy­vū­nų – triu­šiu­kų – šei­mos. Ki­tas pa­sta­tas – mi­nia­tiū­ri­nių ož­kų, avių ir ark­liu­kų na­mai. Čia pat žirg­lios il­ga­ko­jai Aust­ra­li­jos, Af­ri­kos ir Pie­tų Ame­ri­kos stru­čiai. Jų jau tu­ri įsi­gi­ję pen­kio­li­ka.

O. Kra­saus­kie­nė juo­kia­si, kad stru­čiai pa­si­žy­mi iš­skir­ti­niu smal­su­mu: do­mi­si vis­kuo, kas ryš­ku ir bliz­ga. Pie­tų Ame­ri­kos stru­tis nan­du Orin­tą yra ne­tgi ap­vo­gęs. Kar­tą jis iš šei­mi­nin­kės ki­še­nės iš­trau­kė dar­bo pirš­ti­nę ir be­ma­tant pra­ri­jo. Kaip ta­da bai­mi­no­si šei­ma dėl šio paukš­čio svei­ka­tos! Lai­mei, ga­lin­gas stru­čio skran­dis pirš­ti­nai­tę su­virš­ki­no be di­des­nio sun­ku­mo.

Dar vie­na­me pa­sta­te šei­mi­nin­kai pla­nuo­ja įreng­ti paukš­čių pe­ryk­lą. Čia pat so­do lan­ky­to­jams ke­ti­na­ma or­ga­ni­zuo­ti kū­ry­bos iš paukš­čių plunks­nų pa­mo­kas. Plunks­nas edu­ka­ci­niams už­siė­mi­mams Orin­ta ren­ka jau da­bar.

To­lė­liau – aukš­tai iš­kel­ta ap­žval­gos aikš­te­lė. Nu­ma­ty­ta ir pramogų, skir­tų vai­kams, vie­ta. Už jos – ke­lios de­šim­tys be­si­ga­nan­čių da­nie­lių ir el­nių.

Ren­gia­mas na­mas ir lieps­no­ta­jai pe­lė­dai. Jai bus įreng­tas spe­cia­lus in­ki­las me­dy­je.

Šiuo me­tu šei­ma vis dar „do­ku­men­ti­nė­je“ sta­di­jo­je. Tam, kad Kra­saus­kų zoo­lo­gi­jos so­das du­ris ga­lė­tų at­ver­ti kiek­vie­nam no­rin­čiam, bū­ti­na gau­ti dau­gy­bę lei­di­mų, su­da­ry­ti san­do­rių, pa­si­ra­šy­ti su­tar­čių.

Ne­pai­sant neuž­baig­tų dar­bų ir dar neį­gy­ven­din­tų idė­jų, ber­tu­žiš­kiai ti­ki­si sa­vo žvė­ry­ną ati­da­ry­ti jau ki­tą pa­va­sa­rį.

„Jei tu­ri idė­ją, rei­kia da­ry­ti. Kad pa­skui ne­rei­kė­tų grauž­tis, ko­dėl ne­pa­da­rei, ne­pa­ban­dei“, – įsi­ti­ki­nu­si ener­gin­ga mo­te­ris.

Ji ra­gi­na ir ki­tus ne­dve­jo­ti įgy­ven­di­nant sa­vo idė­jas. O jei ne­pa­vyk­tų? Jei ne­pa­vyks, sa­ko, bent jau bus pa­ban­dy­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Orin­ta Kra­saus­kie­nė ra­gi­na vi­sus kū­ry­bin­gus žmo­nes ne­bi­jo­ti ban­dy­ti. „Ne­pa­vy­kęs pla­nas yra ge­riau ne­gu ne­pa­ban­dy­tas. Be to, jei pla­nas yra ge­ras, jis ne­ga­li ne­pa­vyk­ti“, – sa­ko veik­li mo­te­ris.

Orin­ta ir Vai­das Kra­saus­kai įsi­ti­ki­nę: vis­kas pa­pras­ta, jei tai, ką da­rai, ma­lo­nu da­ry­ti. Gre­ta – duk­ros Ari­ja ir Ad­ri­ja.

Kra­saus­kų so­dy­bą Ber­tu­žių kai­me puo­šia ori­gi­na­liai su­so­din­ti vis­ža­liai au­ga­lai.

At­ra­dus vie­tą al­pi­na­riu­mui, te­ko at­sa­kin­gai pa­rink­ti vie­ną prie ki­to de­ran­čius au­ga­lus.

Orin­ta Kra­saus­kie­nė juo­kau­ja, kad šei­mai gai­džių gie­do­ji­mas – gra­žiau­sia mu­zi­ka.

My­li­miau­si šei­mos au­gin­ti­niai – eg­zo­ti­nės viš­tos.

Jud­rios mer­gai­tės ne­nu­sė­di vie­to­je.

Bū­si­mas mi­ni zoo­lo­gi­jos so­das. Net­ru­kus šiuo­se gar­duo­se gy­vens de­ko­ra­ty­vi­nių triu­šiu­kų šei­mos.

Paukš­ty­ne – nuo mažiausių iki didžiausių paukš­čių.

Di­džiau­si bū­si­mo žvė­ry­no paukš­čiai – stru­čiai.

Ūkio gy­ven­to­jas po­nių ark­liu­kas Ne­mu­nas – my­li­miau­sias Kra­saus­kų duk­rų gy­vū­nas.