
Naujausios
Nelaimė Šiaulių šventoriuje
Birželio pabaigoje Šiauliuose įvyko garsus eucharistinis kongresas. Dalyvių galėjo būti apie 30 tūkstančių. Gražiai prasidėjęs kongresas liūdnai baigėsi. Antrą kongreso dieną, birželio 28, apie pusiau pirmą valandą, per pamokslą šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje, staiga kilo žmonėse sumišimas. Žmonės visu smarkumu staiga pradėjo veržtis iš šventoriaus pro vartus ir lipti per sienas. Bėgo visi, vyrai ir moterys, seni ir jauni, beprotiškos baimės apimti, vieni kitus griaudami ir mindžiodami. Kilo nepaprastas klyksmas ir sužeistųjų dejavimai. O žmonės vis veržėsi ir veržėsi iš šventoriaus, nieko nebodami, ir šaukė, kad „bažnyčia griūva“. Baimė dar labiau padidėjo, kai užgeso elektros lempos ir nustojo veikę garsiakalbiai. Nežinia, dėl ko elektros stotis tuo metu nutraukė elektrą.
Susigrūdimo metu sužeista apie 50 žmonių, iš kurių keletas labai sunkiai. Kai kam sulaužyta rankos ir šonkauliai. Be to, daug kam sudraskyta rūbai, nuplėšta batai, daug kas neteko rankinių krepšelių ir kitų daiktų.
Nelaimės priežastis aiškina kriminalinė policija. Iš turimų duomenų aiškėja, kad sumišimą bus sukėlusi viena moteris. Ji pamokslo metu pažiūrėjusi į bažnyčios bokštą ir surikusi: „Bėkim. Bažnyčia griūva.“ Kadangi apie tos bažnyčios griuvimą vaikščiojo įvairios legendos, tai žmonės moters šauksmu aklai ir patikėjo. Buvo kalbama, kad susirinkus bažnyčioj daugeliui žmonių, ji griūsianti. Tai esą parašyta net jo pamatuose įmūrytame rašte.
„Mūsų rytojus“. 1931 m. liepos 3 d.
Žiurkė moterį išvarė iš proto
Šiomis dienomis Šiauliuose įvyko retas ir komiškai tragingas įvykis. Jau kuris laikas kaip Pagyžių g-vė Nr. 98 gyvena dvi karštai tikinčios ir prietaringos moterėlės – seserys: S. ir A. Lapkričio 22 d. naktį jos išgirdo kažką duris graužiant, traškant. Moterėlės tuo reiškiniu susirūpino ir ėmė spręsti klausimą – kas čia būtų? Besitardamos ir susiginčijo. Viena sako, kad žiurkė graužia duris, o antra tvirtina, kad velnias.
Per visą naktį moterėlės drebėjo ir tirpo iš baimės. Kitos dienos rytą toji, kuri naktį tvirtino, kad duris graužia velnias, pasidarė keistoka. Ir, antrai moterėlei išėjus, ji surinko visus savo pinigus, kuriuos buvo per 7 metus rūpestingai sutaupiusi 400 litų sumoje ir popierinius suplėšė į skutelius ir suvoliojusi juos pelenais sukišo į raugintų kopūstų bosą, o likusius apie 92 litus sidabrinius ir metalinius išmušusi langą išmetė į gatvę.
Paskui ėmė blaškytis kambaryje ir daužyti vazonus su gėlėmis. Žodžiu, toji moterėlė nebesižino ką daranti: visa naikina, daužo.
Tas ceremonijas ji vykdė užsirakinusi duris, kad jai nebūtų sutrukdyta.
Tuo tarpu grįžo jos sesuo. Radusi tokią netvarką ir perversmą kambaryje, ji suvokė seserę sergant ir tuoj pašaukė daktarą. Šis pažiūrėjęs triukšmadarę, rado ją sergant galvos nervų uždegimu ir išrašė vaistus. Kitą dieną moterėlė pagijo.
Nūnai ji gailisi prisidariusi tiek nuostolių.
Štai kaip žiurkė paveikė moterį! Retas įvykis!
„Momentas“. 1929 m. Nr. 48.
Juozas Ramusis
Ona ir gusaras
Eina parkan šit panaitė
Spęsti meilės spąstų.
Kad tai yra tik tarnaitė
Niekas nesuprastų:
Kepuraitė aksominė,
Kurpės – brangi oda,
Ir kojelė jos šilkinė
Poniškai atrodo.
Šend sekmadienis. Mūs Ona
Nuo darbų šend liuosa.
Parke – dūdos, valso tonai,
Šoka išsijuosę.
Linksma Onai. Akių kulkas
Svaido mėlynakė,
Šit gusaras pirmo pulko
Merkia Onai akį.
O tos dūdos duoda garo
Ik aušros rytuose.
Plaukė Ona ir gusaras
valso sūkuriuose.
Ech, gusaras, tai bent vyras:
Aukštas, pentinuotas.
Ir Onos galvelė svyra
Prie krūties rainuotos.
Šit jie bufetą surado,
Sėdos už staliuko,
O gusaras limonado
Stato buteliuką.
Blogi metai, tai šampanas
Iš mados išėjo...
O paskui gusaras paną
Į namus lydėjo.
Ėjo, ėjo ir nuėjo...
Žiūri – jau laukuose.
Meilę parke jie pradėjo,
Pabaigė rugiuose...
„Momentas“. 1928 m. Nr.8.
Kalba ir stilius netaisyti. Parengta iš V. Purono senosios spaudos publikacijų rinkinio.