
Naujausios
Caro kamerdineris Šiaulių rūsy
Senam, pakrypusiam Šiaulių sklepe gyvena elgeta Riskis. Sena sulūžusi lova, dėžė nuo kažkokios mašinos ir rastgalis sudaro „baldus“. Vidury sklepo senas katilas, kuris atstoja krosnį. Tiesiog nuo katilo eina kaminas.
– Gal ugnelę sukurt? – sako Riskis, kai jį aplankiau.
– Ne, dėkui, man nešalta, – atsakiau.
Turėjau žinių, kad jis buvo caro kamerdineris, todėl atėjau pasiteirauti. Senukas man pasakojo:
– Aš, – pradėjo pavargėlis, užsirūkęs pypkę, – gimiau Žemaitijoj, netoli Tryškių. Tėvas buvo neturtingas. Mūsų vaikų buvo keturi: aš ir trys sesers. Aš buvau mažiausias. Man gimus mirė motina. Tėvas ar iš sielvarto, ar dėl kokios nors kitos priežasties pradėjo gerti. Skurde užaugau. Sesers ištekėjo. Tėvas susirgo dusuliu ir aš turėjau ūkininkauti.
Vieną pavakarį atbėgo pas mane kaimyno piemuo šaukdamas:
– Petrai, slėpkis, atjojo ruskiai. Ieško vaikinų į vaiską! Mūsų Vincą sučiupo vandenį besemiant ir jau surišo!
Aš tuoj pasigriebęs šakę ir kirvį užpuoliau ant pirties aukšto. Pamatė žandarai. Atsivijo. Liepia nulipti. Bet aš ginuos, tam, kas tik lipa pas mane, duriu su šake. Atėjo tėvas. Prašo, maldauja, kad tik manęs neimtų. Atidavė mūsų sutaupytus 10 rublių. Žinoma, pinigus paėmė ir mane žadėjo neimti. Bet iš kažkur pasimaišė kažakoks vyresnysis ir tuoj mane liepė nukelti. Aš nelipu ir tiek. Grasina šausiąs. Aš nei kiek nebijau, nes žinojau, kad šauti į gaudomus kareivius negalima. Taip jie „mūčijos“ prie manęs kokia dvi valandas. Ir geruojun prašė. Ir visokių suktybių vartojo, bet aš nelipu ir tiek.
Norėdamas nugąsdinti juos paleidau su plytgaliu. Kliudžiau tam vyresniajam. Tas tuo liepė nuversti pirties stogą. Ūžt ir stogas jau gulėjo žemėje. Tada atsinešė ketverias kopėčias ir iš visų kampų pradėjo lipti. Matau, kad bus blogai. Šokau žemyn. Bet nykstelėjau koją. Suėmė. Surišo. Nesigailėjo ir nagaikų.
Patekau į japonų rusų karą. Vieną aficierių sužeistą išvilkau iš pavojingos vietos, už tai, pasibaigus karui, buvau apdovanotas medaliu ir paskirtas į caro gvardiją. Vėliau jau tapau jo kamerdinieriu. Pranešdamas, kas nori su juo pasikalbėti. Geras žmogus buvo caras. Mane mylėjo ir aš jį taip pat pamilau.
Mirus carui ir paėmus valdžią Nikolajui II aš iš rūmų išstojau. Besibastant po Rusiją, užėjo pasaulinis karas, kuris sunaikino milijonus ir mane tame tarpe. Likau ubagas, nė vieno rublio neturėjau prie dūšios. Atklydau į Lietuvą, į savo gimtąjį kaimelį. Kadangi jau buvau „sukoliečytas“, tai manęs niekas nepažino.
Nusisamdžiau šitą sklepą, kur ir gyvenu. Moku 20 litų metams...
Užsikūrė seniai užgesusią pypkę. Nubraukė porą ašarų ir atsistojęs išėjo. Palikęs porą litų ant „stalo“ išėjau ir aš. Lauke senio niekur nemačiau.
„Sekmadienis“, 1931 m. vasario 15 d.
Iš reporterio bloknoto
Mūsų Sakalas pradėjo kažko šlubuoti. Praeitą sekmadienį apturėjo skaudų pralaimėjimą. Vyručiai, reikia ką nors daryti Šiaulių futbolo garbei atstatyti. Atleiskit, kad padarysiu pastabų. Vartininkas reikalingas pamainos. Saugų linijai taip pat. Kodėl saugų tarpe nebesimato Ežerskio?
O apskritai, šiauliečiams trūksta patvarumo. Pradžioje vyrai dirba labai atkakliai, bet į pabaigą energija išsenka ir... katastrofa!
––
Buvome savo krašto gamybos cirke, taip vadinamam, „geriausiam Pabaltyjy“. Na, bet ir vargšai tie mūsų cirkeliai. Inventorius: pora staliukų, kelio ligotos kėdutės, dusuliu sergąs garsiakalbis, du stulpu ir lopais lopeliais nusagstyta marška – cirko apdangalas. Kai lietus lijo, šiauliečiai cirke su lietsargiais sėdėjo. Na, bet tiek to.
Šį kartą norisi tik pažymėti, – stebėtina, jog nežiūrint į skurdų mūsų cirkininkų gyvenimą, atsiranda žmonių su „pašaukimu“ tokiam amatui. Tas pats „Romos“ cirkelis turi net iš 20 žmonių personalą. Nesibaido, matyt, to „pašaukimo“ ir šiauliečiai – keletas ir jų matėsi.
––
Šiauliečiai apie buv. cerkvės vietoj įruoštą fontaną sukūrė anekdotą.
Ateina prie fontano du stačiatikiai: vienas iš jų senas senukas iš provincijos. Susėda abu ant suolo. Senukas, pirmą kartą pamatęs fontaną, nustebęs klausia savo tautiečio:
– Ivan Ivanovič, ką tai reiškia?
– Žemė verkia.
– A počemu?
– Toskujet po cerkvi, – atsako jam.
„Įdomus mūsų momentas“, 1937 m., Nr. 32.
Stilius ir kalba netaisyti. Parengta iš Viliaus Purono senosios spaudos publikacijų rinkinio.