Anų metų kronika

Paukš­čių glo­ba prieš tris šim­tus me­tų
1625 me­tais, pa­sta­čius Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čią ir įstei­gus pa­ra­pi­ją, tū­lo ka­ra­liais – var­do da­bar ne­be­pa­me­nu, nes do­ku­men­tai yra iš­vež­ti Ru­si­jon ir yra žu­vę, – baž­ny­čios ir dva­siš­kių iš­lai­ky­mui bu­vo duo­ta 30 va­la­kų že­mės plo­tas, į ku­rį kar­tu įė­jo Žu­vi­nin­kų, Lie­po­rių, Vi­jo­lių kai­mai ir Ge­gu­žių dva­ras.
Ma­no at­min­ty už­si­li­ko ke­li įdo­mūs to že­mių pa­sky­ri­mo do­ku­men­to punk­tai. Vie­nu to­kiu punk­tu Šv.Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios kle­bo­nui bu­vo su­teik­ta tei­sė mies­to eže­re nau­do­tis žve­jy­ba, bet tik dviem valks­niams žu­vies – ne dau­giau. O kad ne­pa­si­reikš­tų kle­bo­no gob­šu­mas – valks­niai ne­bū­tų la­bai di­de­li (juk tink­lų bū­na įvai­rių dy­džių) – bu­vo ir prie­ra­šas: „valks­niai ne­tu­ri bū­ti per di­de­li.“
Ant­ras įdo­mus to do­ku­men­to punk­tas – ka­ra­liaus pa­ra­šu pa­tvir­tin­tas – ko­var­niams ski­ria­ma trys mar­gai * že­mės, o kle­bo­nas įpa­rei­go­ja­mas rū­pin­tis jų už­lai­ky­mu ir prie­žiū­ra. Anuo­met ko­var­niai dau­giau­sia bu­vo ap­si­gy­ve­nę pie­ti­nė­je se­nų­jų ka­pi­nių pu­sė­je, kur anuo­met bu­vo di­de­lis juo­dalks­ny­nas, ir kle­bo­ni­jos dar­že, kur da­bar yra už­žė­lu­si kūd­ra. O trys mar­gai že­mės, skir­tie­ji ko­var­niams, bu­vo toj vie­toj, kur da­bar yra nau­jo­sios pa­ra­pi­jos ka­pi­nės.
Kaip ma­tom, ir anais lai­kais bu­vo rū­pi­na­ma­si paukš­čių glo­ba, – dau­giau kaip da­bar.
Kun. V. Ja­ru­lai­tis

* mar­gas: Iš pra­džių mar­gu va­din­tas plo­tas, ku­rį žmo­gus ga­li suar­ti ar­ba nu­pjau­ti nuo ry­to iki pie­tų. Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je mar­gas pa­pli­to per Va­la­kų re­for­mą (16 a. vi­du­rys). Mar­go dy­dis čia bu­vo 0,71 ha, Už­ne­mu­nė­je nuo 1819 – 0,56 ha, Prū­si­jo­je ir Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je – nuo 0,25 iki 0,56 hek­ta­ro. Po Liub­li­no uni­jos bu­vo var­to­ja­mas ir len­kiš­ka­sis mar­gas, ly­gus 0,56 hek­ta­ro. Lie­tu­vo­je mar­gas pri­ly­go 30 rykš­čių. 30–33 mar­gų su­da­rė 1 va­la­ką. Nau­do­tas iki met­ri­nės ma­tų sis­te­mos įve­di­mo (1921 01 01).
Vi­suo­ti­nė lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­ja.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m., Nr. 38.

Ru­sų auk­sas Lie­tu­vos že­mė­je
Ne pa­slap­tis, kad prieš ka­rą, kas ne­dė­da­vo sa­vo san­tau­pų į ban­kus, jas lai­ky­da­vo įka­sęs že­mė­je ar kur pa­lė­piuo­se. Jei kar­tais stai­ga mir­da­vo šei­mos gal­va, tai ar­ti­mie­ji ne­ži­no­da­vo, ka­me ras­ti pa­slėp­tus pi­ni­gus. Kar­tais ir vi­sai ne­ras­da­vo, nors ži­no­da­vo, kad jų šei­mos gal­va lai­kė pas sa­ve su­tau­pęs net ke­le­tą tūks­tan­čių rub­lių.
Tai ne pa­sa­ka ar le­gen­da, o tik­ras at­si­ti­ki­mas, kad Lau­ku­vos apy­lin­kėj vie­nas ūki­nin­kas D., no­rė­da­mas ge­rai pa­slėp­ti sa­vo tur­tą, pa­ts mo­kė­si da­ry­ti kros­nis ir pa­ts vie­nas, be jo­kių pa­gal­bi­nin­kų, sa­vo kam­ba­ry pa­si­sta­tė kros­nį, į ku­rią įmū­ri­jo ir sa­vo auk­so san­tau­pas. Nors kros­nis rū­ko, bu­vo ne­pa­to­gi, bet se­nis ken­tė­jo, jos ne­ju­di­no iki sa­vo mir­ties. Ta­čiau jam mi­rus, gi­mi­nės „suuo­dė“, ka­me pa­slėp­ta po­ra tūks­tan­čių auk­so rub­lių, ne­spė­jus se­nį pa­lai­do­ti, pa­si­gro­bė pi­ni­gus, nu­skriaus­da­mi jo tik­rą žmo­ną.
Ki­tas tos pa­čios apy­lin­kės ūki­nin­kas šven­ta­die­niais iš­siųs­da­vo sa­vo šei­mą baž­ny­čion. Pie­me­nys pa­ste­bė­jo, kad jis pa­mal­dų me­tu ei­na į lau­kus, at­ka­sa ten pa­slėp­tą sa­vo auk­są ir juo žai­džia. Po to jis vėl jį už­ka­sa že­mė­je, už­ver­čia ak­me­ni­mis ir kal­ba vi­so­kius už­kei­ki­mus. Žie­mą jis sa­vo lo­bį par­ga­ben­da­vo na­mo ir pa­kas­da­vo po tvar­to pa­ma­tu.
Ne­se­niai mi­rė vie­na se­nu­tė – įna­mė, ku­ri stings­tan­čio­mis lū­po­mis pa­sa­kė sa­vo anū­kams, kad jos auk­si­niai pi­ni­gai mo­li­nia­me puo­de esą pa­slėp­ti šu­li­ny, o si­dab­ri­niai – pa­kas­ti so­de po kriau­ši­mi.
Po Že­mai­ti­jos kai­mus vaikš­čio­jo se­nis, pa­si­va­di­nęs „ag­ro­no­mu“, ir skie­pi­jo vais­me­džius. Jis iš­ro­dė la­biau nu­skur­du­siu ne­gu el­ge­ta, net bal­ti­nių ne­tu­rė­jo, bet kai mi­rė, jo skie­pų te­pa­le ra­do 700 auk­so rub­lių.
Šiuo rei­ka­lu nu­si­ma­ną žmo­nės ap­skai­čiuo­ja, kad Lie­tu­vo­je dar esą sle­pia­ma apie 20 mi­li­jo­nų auk­so rub­lių.
A. Sva­jus
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“

Bai­si žmog­žu­dys­tė Ša­ky­noj
Rug­sė­jo 27 d. va­ka­re, apie 9 val. Ša­ky­nos kle­bo­ni­joj įvy­ko bai­si žmog­žu­dys­tė.
Ša­ky­nos kle­bo­nas kun. Dar­gius ir jo šei­mi­nin­kė K.Juk­ne­vi­čiu­tė tą va­ka­rą ra­miai sau va­ka­rie­nia­vo. Stai­ga kam­ba­rin įė­jo du ne­pa­žįs­ta­mi as­me­nys. Aukš­tes­ny­sis, ap­sia­vęs na­gi­nė­mis, tu­rė­jo ran­ko­je re­vol­ve­rį, o že­mes­ny­sis – kir­vį. Jie su­ri­ko:
– Gult ant že­mės!
Šei­mi­nin­kė tuoj ir at­si­gu­lė. Kle­bo­nas del­sė. Ta­da kle­bo­ną plė­ši­kai nu­si­ve­dė į sa­lio­ną ir pa­rei­ka­la­vo ati­duo­ti pi­ni­gus. Kle­bo­nas gy­nė­si pi­ni­gų ne­tu­rįs ir mė­gi­no ei­ti mie­ga­ma­jan kam­ba­rin, kur bu­vo jo gink­las. Plė­ši­kas pa­lei­do ta­da į kle­bo­ną šū­vį. Kle­bo­nas bėg­te įbė­go kam­ba­rin, o plė­ši­kas pa­lei­do ant­rą šū­vį, nuo ku­rio kle­bo­nas kri­to ne­gy­vas.
Ta­da plė­ši­kai su­grį­žę su­ri­šo šei­mi­nin­kę ir pra­dė­jo šei­mi­nin­kau­ti. Išp­lė­šė spin­tas, vis­ką iš­var­tė, išieš­ko­jo. Šei­mi­nin­kės paė­mė ras­tus 100 ru­siš­kų auk­si­nių rub­lių, o ką paė­mė kle­bo­no, dar ne­ži­nia.
Tuo lai­ku pa­si­py­nu­siam kle­bo­ni­joj ber­niu­kui plė­ši­kai lie­pė rankš­luos­čiu ap­šluos­ty­ti vi­sas jų čiu­pi­nė­tas vie­tas, kad ne­lik­tų ran­kų pirš­tų žy­mių. Šei­mi­nin­kei pri­gra­si­no,kad nie­kam apie jų žy­gį ne­sa­ky­tų.
Šiau­lių vals­ty­bės sau­gu­mo po­li­ci­ja apie šį įvy­kį su­ži­no­jo jau tą pa­tį va­ka­rą, apie 10 val., ir iš­vy­ko vie­ton. Da­bar ei­na smar­kus plė­ši­kų pėd­sa­kų se­ki­mas.
Šei­mi­nin­kė plė­ši­kų ne­pa­ži­no. Šiek tiek at­si­me­na, kaip jie bu­vo ap­si­rė­dę, bet vei­dų, nors jie ir ne­bu­vo mas­kuo­ti, neį­si­žiū­rė­jo.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 1933 m.
 

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.