Anų metų kronika

Pa­žin­ki­me pa­slap­tin­gą se­no­vę
Šiau­liai tu­ri bran­gių is­to­ri­nių pa­mink­lų. Tik jais nie­kas ne­si­rū­pi­na. Tie­sa, vie­tos in­te­li­gen­ti­ja yra iš­lei­du­si „Šiau­lių mies­tas“ – ar­chy­vi­nę bro­šiū­rė­lę, bet ji te­lie­čia mies­to se­no­vės do­ku­men­tų me­džia­gą, ne­duo­da­ma mies­to pil­nos chro­no­lo­gi­ne tvar­ka se­no­vės is­to­ri­jos. Ne­ži­nia ko­dėl pa­lik­ta nuo­ša­ly gy­vie­ji pa­mink­lai, ku­rie daug bran­gių praei­ties ži­nių tu­ri sa­vy­je.
Ko­kius gy­vuo­sius praei­ties pa­mink­lus tu­ri­me Šiau­liuo­se? La­bai daug. Štai jie: Sal­du­vės, Pi­lies (Kry­žių) kal­nai, su­ki­li­mo pa­mink­las ru­sų ka­pi­nė­se, po­že­mi­niai ur­vai po Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čia, da­bar­ti­ne ko­men­dan­tū­ra ir par­ku, eže­re esąs grin­di­nys ir t. t.

Gir­ni­kų kal­nas
Jis sto­vi prie Kur­ta­vė­nų mies­te­lio. Pas­ta­ruo­ju me­tu gir­dė­jau pa­sa­ko­jant apy­lin­kės ūki­nin­ką, kad tą kal­ną ar­da­mas ūki­nin­kas, jo kai­my­nas, ra­dęs auk­so ir si­dab­ro pi­ni­gų ir ki­tų se­no­vės ka­rių pa­puo­ša­lų. Tuo įvy­kiu vei­kiau­siai tu­rė­tų su­si­do­mė­ti nors „Auš­ros“ mu­zie­jaus ad­mi­nist­ra­ci­ja.

Ur­vai
Jie, kaip žmo­nės kal­ba, ei­na po Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čia, to­liau nu­si­tę­sia po eže­ru, po da­bar­ti­nės ko­men­dan­tū­ros būs­ti­nę, tę­se­si po par­ku ir net, esą, nuei­na į Gu­ber­ni­jos dva­ro tro­be­sius. Šios ži­nios tik­ru­mą ne­tvir­ti­nu, bet to­ji pa­slap­tis jau pa­ti sa­vai­me pra­šo­si is­to­ri­nin­ko ty­ri­mo. Kad po par­ku yra mū­ry­ti po­že­mi­niai ur­vai, tą pri­si­me­na kiek­vie­nas šiau­lie­tis, nes vie­to­mis iš par­ko dar vi­sai ne­se­niai ga­li­ma bu­vo kiek­vie­nam kiek įlįs­ti. Šian­dien jau tos vie­tos už­kas­tos. Prieš ke­lis me­tus dail. p. Bag­do­na­vi­čius bu­vo pa­te­kęs po baž­ny­čia esan­čiam po­že­mi­niam ur­ve, kas ro­do, kad anks­čiau sa­ky­tas pra­ne­ši­mas tu­ri ir tie­sos. Anuo­met p. Bag­do­na­vi­čius iš ur­vo bu­vo iš­ga­be­nęs se­no­vės in­dą ge­rai iš­si­lai­kiu­sį ir ne­va ma­tęs Ost­rovs­kio kny­gos la­pą. Tai vis įdo­mūs ra­di­niai. Bet vi­sų svar­biau­sia tai tas, kad p. B. tvir­ti­no, kad ur­vai yra pui­kiai įreng­ti nors vie­to­mis ap­griu­vę, ir kad jie tę­sia­si kaž­kur to­liau.

Eže­ro grin­di­nys
Šio fak­to bu­vi­mo pa­tik­rin­ti ne­te­ko. Ta­čiau žmo­nės tvir­ti­na, kad vie­noj eže­ro vie­toj esąs grin­di­nys, kur se­no­vės lai­kais žmo­nės pe­rei­da­vo į ki­tą kran­tą. Tas da­lei­di­mas, jei ne fa­ka­tas, ir­gi bū­tų įdo­mu iš­tir­ti spe­cia­lis­tui. Jei tas tie­sa, tai bū­tų stam­bus at­ra­di­mas is­to­ri­jos sri­ty­je.
J. V. Ša­ba­nas

Ža­ga­rės kraš­to dai­na

Ka­ta­li­kė ščy­ra
Išė­jo už vy­ro:
Ne už ka­ta­li­ko –
Rus­kis jai pa­ti­ko.

Nuo vie­ros at­sto­jo,
Nie­ko neat­bo­jo.
Nuo vie­ros šven­čiau­sios,
Už vis­ką bran­giau­sios.

Ne­lei­do jai ei­ti
Į mū­sų baž­ny­čią,
Ne­lei­do jai mels­tis
Kris­taus avi­ny­čioj.

Rei­kės jai kin­kuo­ti,
Ru­sams gar­bę duo­ti.
Smil­kys ją ko­di­la
Ru­sų po­ps barz­dy­la.

Ak, ne­be­ma­ty­si
Tu Kris­taus ave­lių,
Rei­kės jau tau ei­ti
Tuo krei­vuo­ju ke­liu.
(Pa­dai­na­vo Va­li­šaus­kie­nė Z.)
„Mū­sų mo­nen­tas“, 1932 m. Nr.38; iš straips­nio „Iš ru­si­ni­mo ga­dy­nės Ža­ga­rė­je“.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.

Geri patarimai

Ir na­mie rei­kia gra­žiai val­gy­ti ir dai­liai sė­dė­ti už sta­lo. Leng­va pa­ste­bė­ti, kas na­mie to ne­si­pra­ti­na – sve­čiuo­se žais pei­liu, dirbs iš duo­nus ru­tu­liu­kus, ne­mo­kės sė­dė­ti ir t. t. Kiek­vie­nuo­se na­muo­se yra šio­kių to­kių ne­su­sip­ra­ti­mų. Ne­rei­kia jų iš­neš­ti vie­šu­mom.
„Dar­bi­nin­kas“, 1939 m. lie­pos 13 d., Nr. 28.

10 pa­ta­ri­mų
l mo­te­ris te­bū­nie ty­ra kaip ra­sos la­šas;
l tvir­ta ir švel­ni kaip šil­ko siū­las;
l tie­si ir iš­di­di kaip pal­mė;
l pa­pras­ta kaip vy­tu­rys, ku­ris tik vie­ną gies­mę te­tu­ri;
l te­tu­ri ji idea­lą, ku­ris jai sky­du bū­tų;
l te­bū­nie ji darbš­ti kaip bi­tu­tė;
l tesk­lei­džia ap­link ši­lu­mą kaip sau­lės spin­du­lys;
l žiū­ri į gy­ve­ni­mą rim­tai ir links­mai;
l ne­pa­si­duo­da ne­lai­min­gų va­lan­dų kar­tu­mui;
l ne­si­bi­jo rū­pes­čių, ku­riuos gy­ve­ni­mas jai tei­kia.
„Mo­te­ris“, 1927 m., Nr.1.

Vai­sių kau­liu­kų ne­rei­kia į lėkš­tę spiau­dy­ti, bet tam tik­ro­mis ša­ku­tė­mis juos ne­žy­miai iš lū­pų prii­mi­nė­ti ir dė­ti ant lėkš­tu­tės. Taip pat ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie žu­vų val­gy­mą. Val­gant žu­vį kar­tais rei­kia į kai­rę ran­ką duo­nos plu­te­lę paė­mus, žu­vį prie lėkš­tės pri­spaus­ti, kad leng­viau bū­tų su ša­ku­te iš žu­vies kau­liu­kus išim­ti.
„Mo­te­ris“, 1924 m., Nr.4.