Anų metų kronika

Pie­ly­čių fab­ri­kas
Prieš kiek lai­ko spau­do­je bu­vo trum­pai pra­neš­ta, kad ži­no­mas šiau­lie­tis ko­mer­san­tas p. F.Dar­gu­žas įren­gia Šiau­liuo­se bru­žuok­lių (pie­ly­čių) fab­ri­ką.
Iki šiol p. Dar­gu­žas šiau­lie­čiams bu­vo ži­no­mas tik kaip ko­mer­san­tas-pre­ky­bi­nin­kas. Pa­si­ro­do, jis jau se­nas pra­mo­nin­kas – pie­ly­čių ga­mi­ni­mo spe­cia­lis­tas. To­je sri­ty­je jis dir­bo ge­ro­kai prieš ka­rą Ry­go­je, ži­no­ma­me ang­lų fab­ri­ke, o vė­liau tu­rė­jo Ru­si­jo­je nuo­sa­vą pie­ly­čių dirb­tu­vę.
Steig­ti Lie­tu­vo­je pie­ly­čių fab­ri­ką p. Dar­gu­žas ruo­šė­si apie 6 me­tus, kol, pa­ga­liau, šie­met sa­vo su­ma­ny­mą pra­dė­jo rea­li­zuo­ti. Kau­no g-vė­je iš­dy­go dai­lus mū­riu­kas, ku­ris jau pri­pil­do­mas rei­ka­lin­go­mis ma­ši­no­mis bei ki­tais įren­gi­mais.
P. Dar­gu­žo pie­ly­čių fab­ri­kas bus pir­ma šios sri­ties įmo­nė Lie­tu­vo­je. Iki šiol vi­sos pie­ly­čios bu­vo įve­ža­mos iš už­sie­nio, į kur už šiuos dir­bi­nius kas­met iš­plau­kia apie ket­vir­tis mi­li­jo­no li­tų.

Ka­riuo­me­nė de­monst­ruo­ja sa­vo ga­bu­mus
Šiau­liuo­se ka­riuo­me­nės suar­tė­ji­mo su vi­suo­me­ne šven­tė pra­si­dė­jo jau šeš­ta­die­nį.
Sek­ma­die­nį po pie­tų Ba­sa­na­vi­čiaus ir Dva­ro gat­vė­se už­ver­da tirš­tas ju­dė­ji­mas: pės­ti ir va­žiuo­ti trau­kia į ka­rei­vi­nes. Ir čia vėl su­si­ren­ka de­šimt  tūks­tan­ti­nė mi­nia.
Pa­si­ro­do ri­kiuo­tė­je ka­riai, ku­rie pa­ro­do ke­lis įdo­mius gim­nas­ti­kos pra­ti­mus su šau­tu­vais. Po to se­ka kar. šu­nų ga­bu­mų de­monst­ra­vi­mas.
Aikš­tė­je pa­sta­ty­tos prieš­lėk­tu­vi­nės pa­tran­kos ir kul­kos­vai­džiai kė­lė di­de­lį žiū­ro­vų smal­su­mą, ka­da pa­ga­liau bus ins­ce­ni­zuo­tas gy­ni­ma­sis nuo lėk­tu­vų. Smal­su­mas greit pa­ten­ki­na­mas. Iš va­ka­rų pu­sės pa­si­ro­do trys lėk­tu­vai, ku­rie grei­tai ar­tė­ja ir ne­tru­kus įvyks­ta „su­si­šau­dy­mas“.
Po ko­vos vie­nas plie­no paukš­tis žiū­ro­vams pa­de­monst­ruo­ja oro ak­ro­ba­ti­ką.
Net­ru­kus iš­si­pil­do pa­ts di­dy­sis žiū­ro­vų troš­ki­mas, pa­ma­to at­skren­dan­tį au­to­ži­rą, dėl ku­rio il­go ne­si­ro­dy­mo mi­nio­je bu­vo pra­dė­jęs reikš­tis net nu­si­vy­li­mas.
– Atsk­ren­da, – pa­si­girs­ta vi­so­se pu­sė­se.
– Ma­lū­nas at­skren­da!
– Ir be spar­nų, – nu­si­ste­bi ki­tas.
– Ne ma­lū­nas, o au­to­ži­ras,– at­ver­čia kaž­kas.
„Ma­lū­nas“ ap­su­ka po­rą ra­tų ap­link aikš­tę ir nu­si­lei­džia aikš­tės vi­du­ry. Iš au­to­ži­ro iš­li­pa ma­jo­ras Ga­ruo­lis ir ka­pi­to­nas Ul­pa, ku­riems su­ke­lia­mos ova­ci­jos.
Pa­bai­go­je žiū­ro­vams te­ko su­si­pa­žin­ti su aša­ri­nė­mis du­jo­mis.
Be to, žiū­ro­vai bu­vo su­pa­žin­din­ti su tan­ke­tė­mis – šliau­žio­jan­čio­mis tvir­to­vė­lė­mis.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1935 m. bir­že­lio 2 d.

Ne vi­siems pa­tin­ka Ža­bo­tins­kis
Ge­gu­žės 20 d. į Šiau­lius bu­vo at­vy­kęs žy­dų fa­šis­tų va­das Ža­bo­tins­kis, ku­ris ki­no teat­re „Ka­pi­tol“ pa­da­rė pra­ne­ši­mą apie jo par­ti­jos vei­ki­mą.
Sa­vo pa­se­kė­jų Ža­bo­tins­kis bu­vo su­tik­tas su ati­tin­ka­ma pa­gar­ba, bet prieš nu­si­sta­čiu­sie­ji kur ga­lė­jo pa­si­sten­gė pa­reikš­ti sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mą. Prie „Ber­ly­no“ vieš­bu­čio, kur bu­vo ap­si­sto­jęs Ža­bo­tins­kis, bu­vo su­si­rin­kęs bū­rys jau­nų žy­dų, ku­rie, va­žuo­jant jam į ki­no teat­rą, pa­ly­dė­jo sa­vo­tiš­ku kauks­mu bei švil­pi­mu.
Teat­re ke­lių jau­nų žy­dų tar­pe įvy­ko in­ci­den­tas. Kuo­met su­sei­na prie­šin­gų lio­ge­rių na­riai – prie­šai vie­nas ant­rą ati­džiai ap­žiū­ri. Taip ir čia įvy­ko.
Vie­nas žy­du­kas pa­ste­bė­jo pas sa­vo prie­šą re­vol­ve­rį. Ži­no­ma, tuoj su­si­stum­dė, du­žo vie­nas lan­gas... „Prie­šas“ tuoj bu­vo per­duo­tas po­li­ci­jai, bet, nuo­va­doj jį iš­kra­čius, gink­lo ne­ras­ta.
Pas­kai­tos me­tu bu­vo ra­mu, jo­kių iš­si­šo­ki­mų ne­bu­vo. Ža­bo­tins­kis bu­vo nu­vež­tas pas ad­vo­ka­tą Ab­ra­ma­vi­čių, ka­me jo pa­ger­bi­mui bu­vo su­ruoš­ta va­ka­rie­nė.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1935 m. ge­gu­žės 26 d.

Žmo­nės – žvė­rys
Vien­ran­kių kai­me, Pa­pi­lės vals­čiu­je, įvy­ko šiur­pu­lin­ga tra­ge­di­ja.
Gy­ve­no tū­la Bar­bo­ra But­kai­tė. Ji tu­rė­jo nuo­sa­vą na­mą, ku­ria­me nuo­mi­nin­kais gy­ve­no Jo­nas ir Ma­ri­jo­na Dau­kin­čiai. Jie But­kai­tei bu­vo sko­lin­gi 250 li­tų už pa­ša­rą.
But­kai­tė, grį­žu­si iš kai­my­nų, nuė­jo gul­ti. Jai be­si­ren­giant gul­ti įė­jo nuo­mi­nin­kas Dau­kin­tis ir pra­dė­jo vi­saip ją ko­lio­ti. Tur būt jau tas įvy­ko ne pir­mą kar­tą, nes But­kai­tė į ko­lio­ji­mus ne­krei­pė jo­kio dė­me­sio ir ra­miai už­mi­go.
Stai­ga apie 2–3 val. nak­ties But­kai­tė pa­ju­to, kad ją lai­ko kaž­kas su­spau­dęs. Nu­bu­du­si ji pa­ma­tė prie sa­vęs stip­riai ją lai­kant Dau­kin­tį, o Dau­kin­tie­nę be­ri­šan­čią jai ran­kas. Dau­kin­čiai no­rė­jo su­riš­ti ir ko­jas, bet But­kai­tė pra­dė­jo vi­so­mis jė­go­mis prie­šin­tis. Jiems pa­vy­ko vir­vę už­na­rin­ti tik ant vie­nos ko­jos. Su­ri­šę ne­lai­min­gą­ją Dau­kin­čiai su­lais­tė jos rū­bus ži­ba­lu sa­ky­da­mi: „Už­te­ko gy­ven­ti, ne­rei­kės tau nei nuo­mos, nei po­li­ci­jai skųs­tis“, – pa­de­gė rū­bus ir pa­lei­do.
But­kai­tė vi­sa ug­ny­je, plė­šy­da­ma nuo sa­vęs lieps­no­jan­čius rū­bus, nu­bė­go pas kai­my­ną. „Ge­ra­šir­dis“ kai­my­nas No­rei­ka, pa­ma­tęs But­kai­tę de­gan­čią ir pus­nuo­gę, at­si­sa­kė ją gel­bė­ti, tei­sin­da­ma­sis ne­tu­rįs ją kuo ap­reng­ti.
Ta­da But­kai­tė nu­bė­go į ki­tus kai­my­nus, ku­rie ją pri­glau­dė ir vi­są nu­de­gu­sią, su­ti­nu­sią kaip ga­lė­jo gel­bė­jo.
Klau­siant Dau­kin­čių apie But­kai­tės ne­lai­mės prie­žas­tį, šie pa­reiš­kė, kad But­kai­tė pa­ti sa­ve ap­lais­čiu­si ži­ba­lu ir už­de­gu­si rū­bus.
Žmog­žu­džiai Jo­nas ir Ma­ri­jo­na Dau­kin­čiai suim­ti ir pa­dė­ti ka­lė­ji­man. Juos teis apy­gar­dos teis­mas.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1930 m. bir­že­lio 1 d.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.