
Naujausios
Antrojo pasaulinio karo metais Šiauliuose leidžiamame laikraštyje „Tėviškė“ keliuose numeriuose buvo spausdintas Vaidotėno slapyvarde pasirašiusio autoriaus – Lietuvos karininko – prisiminimai apie 1940 metų sovietų armijos atsikraustymą į Šiaulius. Įdomus tų įvykių dalyvio liudijimas.
Bolševikų kariai rodo savo alkį
Pačiomis pirmosiomis sovietų įžygiavimo Lietuvon dienomis įvairūs raudonosios armijos atstovai užplūdo mūsų kariuomenės dalių štabus ypač pareigūnus, ieškodami maisto produktų ir kitų įvairių lietuviškų gėrybių. Iš karto sovietų armijos atstovai buvo kuklūs prašytojai, o ne reikalautojai.
Laikui bėgant visa keičiasi, keitėsi ir bolševikų reikalavimai. Vieną rytą gaunu ūkio viršininko parėdymą skubiai atvykti pulko štaban, kur gavau nurodymų, kad „draugiškai“ sovietų kariuomenei reikia perduoti iš pulko sandėlių maisto produktų ir kitų reikmenų. Čia pat mane pristatė atvykusiam kažkurios bolševikų tankų brigados intendantui pulkininko laipsnyje ir su juo drauge atvykusiam komisarui, su kuriais smulkiau aptarėm produktų tiekimą.
Sovietų daliniai sužinoję, kad pulke yra ir galima gauti įvairių daržovių ir kitų produktų bei prekių, iš visų pusių pradėjo važiuoti sunkvežimiais pasiimti daržovių. Kareiviai įvairių tautybių ir įvairiai aprengti: vieni su odiniais batais, kiti brezentiniais batais, treti su pusbačiais ir juodais ar rausvais getrais.
Rūbai, apart šoferių, kurie atrodė šiek tiek padoriau, prastos medžiagos ir vietom apdriskę. Iš jų veidų ir laikysenos iš pirmo žvilgsnio jutau nužemintą vergiškumą, dvasinį menkumą ir medžiaginį skurdą.
Aš per langą rašydamas stebėjau, kaip tarp mūsų kareivių ir raudonarmiečių užsimezgė kalbos ir vieni kitus pradėjo vaišinti rūkalais: mūsiškiai papirosais, o „svečiai“ laikraštin susuktomis „karački bankrutkomis“. Šias nuoširdžias vaišes kaip kirviu nukirto politruko pasirodymas lauke – stebėjau, kaip raudonarmiečiai tik pusiau nurūkytus papirosus slaptai numetė žemėn. Tada aš jau pradėjau suvokti, kad raudonarmiečiui imti ir papirosą iš mūsų karių nėra laisvas dalykas.
Kartą tą patį intendantą ir politruką, kol kareiviai pakrovė malkų sunkvežimius, pakvietėme į Ramovę išgerti alaus. Išgėręs kelis bokalus alaus politrukas pradėjo girti lietuvišką alų.
– Žinote, reikia pasakyti, kad jūsų geras alus, beveik toks, kaip Maskvoj...
Na ir pradėjo žmogelis fantazijų melodijas apie Stalino sostinę. Maskva skambėjo kiekvieno atėjūno lūpose. Užeisi į teatrą, kiną, restoraną, kavinę ir, jei sutiksi raudonosios armijos atstovą, jis būtinai tau kalbės apie puikias Maskvos „prašmatnybes“, nors pats Maskvos nė iš tolo nebuvo matęs, ir jei geras ūpas, beveik visuomet akcentuos, kad čia jau irgi netoli Maskvos.
Tuo laiku, kai mes Ramovėje gurkšnojome alutį ir politrukas pasakojo apie Maskvos „stebuklus“, kareiviai, kraudami malkas, susidraugavo ir net pradėjo pasikeisti pinigais. Vieną puskarininkį mūsų kareiviai nuvedė į pulko karių krautuvę, kur jis už iškeistuosius 5 litus nusipirko vyno bonką, šokolado plytą, papirosų keletą pakelių ir saldžių bulkučių... Vargšas pirkėjas niekaip negalėjo suprasti, kad visa tai teisėtai galima nusipirkti už 5 litus, kuriuos jis iškeitė į savo penkrublę. Krautuvėj buvusieji mūsų kareiviai pasakojo, kad jo tiesiog rankos drebėjo, jis spoksojo kaip žado netekęs ir rusiškai kartojo: taip... taip... taip. Kai jam visa suvyniojo ir padavė, jis atsirišo pakį ir atskirais daiktais smulkesnes prekes susigrūdo į kišenes, o kita paslėpė po ilga palaidine.
Vieną dieną su keliomis mašinomis išvykome į apylinkę ieškoti pirkti bulvių, daržovių ir šiaudų. Be raudonarmiečių, kaip vadai, kartu vyko rusų kapitonas ir politrukas. Pasisveikinęs pasiūliau lietuviškų papirosų.
– O, ne, – šokosi politrukas, – Aš mėginau jūsų papirosus, bet jie blogi, jie silpni, kas kita mūsų.
Šalia manęs stovėjo jų šoferis, kuriam pasiūliau pakišdamas jau atidarytą dėžutę. Jis su malonumu buvo betiesiąs ranką, bet politruko įspėjamas žvilgsnis ją sulaikė... Tada jis nuleido akis, atsiduso ir tyliai pasakė: „aš nerūkau...“
Vėliau nuvykus į kaimą ir pasišalinus politrukui tas pats šoferis priėjo prie manęs ir kitų savo draugų nematomas paprašė papiroso. Daviau visą pakelį.
Lietuviai, ypač kaimo gyventojai, nuo seno pasižymi vaišingumu. Šio ūkio šeimininkai pakvietė mane ir „svečius“ kol pakraus bulves išgerti saldaus pienučio. Politrukas mandagiai padėkojo, jis esą sotus, be to, pieno nemėgstąs. Žinoma, kapitonas irgi buvo priverstas atsisakyti, nors iš veido mačiau, kad pienas būtų labai malonus dalykas.
Vėliau, kai politrukas nuėjo į gretimą vienkiemį patikrinti ar baigiamos krauti mašinos, aš su kapitonu nuėjau prie šeimininkų parengto stalo, kur ne tik gėrėme pieno, užkandome, bet išlenkėme ir nemažą ąsotį skanaus naminio alučio. Naminis alutis daro žmogų atviresnį ir nuoširdesnį. Mano kapitonas dėkojo šeimininkams už vaišes ir žinoma nepamiršo prisiminti apie jo tėvynės malonumus. Jis priėjo prie to, kad pradėjo kalbėti kažkokias nesąmones apie sovietines karves, kurios atrodė ne pieną, o tiesiog grietinėlę teduoda.
Kartą teko važinėti ieškant po Kuršėnų apylinkę bulvių. Tada su manim važiavo rusų jaun. leitenantas ir keletas raudonarmiečių. Neatsimenu, kokiomis aplinkybėmis užsimezgė kalba apie dviračius.
– Ar pas jus yra dviračių?– nei iš šio, nei iš to paklausė sovietų šoferis.
– Aišku, yra, – atsakiau.
– Ir jūs visi galite pirktis?
– Žinoma, jei tik pinigų turi.
– Tai jūs turite dviračių fabriką, – paklausė kitas.
– Ne, – atsakiau.
– Kaip tai, – nustebo. – Neturite fabriko ir turite dviračių.
Pradėjau jiems aiškinti, kad dviračių fabriko mes neturime, bet pakankamai turime bekonų, sviesto, kiaušinių ir kitokių žemės ūkio produktų ir už juos gauname visko, ko tik norime.
Suprantama, kad jie labai buvo nustebinti, kad pas mus geras dviratis kainuoja 200–300 litų ir ypač to, kad pas mus galima pirkti po 120–150 litų ir rusiškų, atseit, sovietiškų dviračių.
Šitas pasikalbėjimas jiems pasidarė kažkaip nemalonus, o gal ir pavojingas, ir leitenantas išskirstė smalsius pokalbių dalyvius į sunkvežimius ir paprašė manęs važiuoti atgal į Šiaulius.
„Tėviškė“, Šiauliai, 1942 04 10.
(Bus daugiau)
Iš Pakruojo padangės
Nors šis miestelis nepasižymi sensacijomis, kaip Žeimelis, Joniškis ir kiti, bet vis dėlto verta į jį atkreipti šiek tiek visuomenės dėmesys.
Miestely yra apie 2000 gyv. Didelis proc. tenka žydams. Ilgą laiką žmonės klampojo purvinomis miestelio gatvėmis, kol 1928 metais buvo įtaisyti šaligatviai. Šiais metais kruopšti valsčiaus savivaldybė pasirūpino apšviesti miestelį elektros šviesa. Miestelio gyv. džiaugiasi sulaukę elektros šviesos, juo labiau, kad ji nėra brangi – 1 kilv. kainuoja 1,25 lt. Elektrą teikia pram. Maizelis iš Pakruojo dvaro malūno, kur įtaisyta dinama. Dabar tiek miestelio, tiek valsčiaus gyv. laukia, kad savivaldybė atkreips dėmesį į miestelio grindinį, kuris grįstas tur būt senelių seneliai tik beatmena kada. Retas pilietis pervažiavęs grindinį nesiskundžia paširdžių skaudėjimu, nes grindinys biauriai nelygus.
Apie visuomenę. Negalima pasakyti, kad čia visuomenė apsnūdus. Čia yra daug organizacijų: šaulių b., tautininkų, ugniagesių kmd., pavasarininkų ir k. Yra viena drg., kurią sudaro ... 3 asmens, kurie, berods, pasiryžę svg. gėrimus naikinti. Dieve jiems padėk. Visos organizacijos, išskyrus šaulius, linkusios labai daug mąstyt, nieko neveikdamos. Ugniagesių kmd. daro projektus, kaip sušaukti ugniagesius, ištikus gaisrui. Šią vasarą, kai degė Rozalimas, rozalimiečiai vienu balsu pripažino, jog Pakruojo komanda ir praktika ir įrankiais labai ir labai tinka... burokams laistyti. Neduok Dieve Pakruojui gaisro.
„Mūsų Momentas“, 1930 m., Nr. 38.
Parengta iš Viliaus Purono senosios spaudos publikacijų rinkinio.
Kalba ir stilius netaisyti.