
Naujausios
Antrojo pasaulinio karo metais Šiauliuose leidžiamame laikraštyje „Tėviškė“ keliuose numeriuose buvo spausdintas Vaidotėno slapyvarde pasirašiusio autoriaus – Lietuvos karininko – prisiminimai apie 1940 metų sovietų armijos atsikraustymą į Šiaulius. Įdomus tų įvykių dalyvio liudijimas.
Sovietų kariai visą laiką buvo melu sotinami
Mes keturiomis bolševikinėmis mašinomis dundame sausros išdžiovintais Lietuvos vieškeliais, palikdami dulkių sūkurius ir bolševikinių motorų nepaprastu tarškėjimu gąsdiname ne tik prie vieškelių ganomas bandas, bet ir ramius pakelės sodybų gyventojus. Mes važiuojame ieškoti „draugiškai“ ir alkanai raudonajai armijai lietuviškų bulvių, daržovių ir kitų produktų.
Koks nesuprantamas priešingumas: milžiniškas sovietų „rojaus“ kraštas, valdąs didžiausius pasaulio turtų ir produktų aruodus, yra skurdžius prieš mūsų, palyginti, mažytį žemės ūkio kraštą. Šitų žmonių išblyškę veidai, rachitikų įdubusios krūtinės ir bendra fizinė kūno sudėtis ir dvasinis išblėsimas akivaizdžiai rodo, kuo jie būdami maži ir suaugę mito. Pirmosiomis dienomis mes negalėjome suprasti, kodėl raudonarmiečiai, matydami mūsų sodybose galvijų bandas, gerą derlių žadančius laukus, sočiais ir įvairiais valgiais apkrautą ūkininko stalą, stebėjosi ir ne vienas sakė: čia tai propaganda...
Pravažiuojame Dubysos, Ventos tiltus, kuriuos saugoja mongoliškos kilmės kareiviai. Vėliau iš apylinkės žmonių teko patirti, kad šie rusų kareiviai nė rusiškai kalbėti nemoka.
Mašinos rieda toliau, žmonės jas pamatę kukliai pranyksta už sodybos medžių: niekas nenori matyti savo sodyboj bolševikinių atėjūnų.
Mūsų mašinos pagaliau įrieda netoli Kurtuvėnų į vieną stambų ir dar pilnoką ūkį. Šeimininkai ir ūkio darbininkai, užklupti netikėtų svečių, kažkaip nejučiomis slepiasi sodybos pastatuose...
Išlipu iš mašinos ir, palikęs raudonosios armijos atstovus, einu ieškoti šeimininkų. Simpatingi ūkio šeimininkai, pamatę mane Lietuvos kario uniformoje, dar daugiau sumišo. Tačiau pasikeitę keliais sakiniais susikalbėjome ir po dešimties minučių į porą mašinų buvo pradėtos seikėti ir krauti bulvės.
Kol krovė sunkvežimius, pasinaudodamas šeimininkų vaišingumu, turėjau progos ne tik skanaus naminio alučio išgerti, bet ir pasikalbėti įvairiais klausimais. Mūsų visų mintis buvo ta pati. Visi mes jau realiai jutome bolševizmo tikslus. Kaimas ypač buvo susirūpinęs mūsų kariuomenės likimu dar ir dėl to, kad bemaž iš kiekvieno kaimo po vieną ar kelis vyrus tarnavo kariuomenėje, o jos likimas dar nebuvo žinomas – tuo metu dar buvo mįslė. Kiekvieną kartą grįždamas į Šiaulius parsiveždavau gražias gėlių puokštes, kurios ir bolševikams komisarams aiškiai badė akis, kaip lietuvių tauta organiškai suaugusi su savo kariuomene.
Atsimenu kartą gana atvirai įsišnekėjome su vienu komandieriumi ukrainiečiu, kuris prisipažino, kad apie užsienį jiems būdavo pripasakojama juodžiausių dalykų. Jo pasakojimu, užsienyje buvo tik didžiausias skurdas, vargas, nedateklius ir t. t. Tokio gero gyvenimo kaip sovietų sąjungoje niekur nesą. Išsiskiriant nuoširdžiai kalbėjusis paprašė visa laikyti paslaptyje, nes už tai jam gresiąs sušaudymas.
Dar vienas būdingas raudonosios armijos politikos bruožas buvo tas, kad atvykstantieji pulkan ūkio pareigūnai imti produktų dažnai keisdavosi arba atvažiuodavo su kitais politrukais ar kitų rangų sekliais. Toks pareigūnų keitimas buvo daromas sąmoningai, kad, taip sakant, nepaspėtų užmegzti „pažintį“.
Čia dar prisiminsiu atvykstančių pulkan sovietų pareigūnų norus šio to įsigyti ir bendrai supratimą apie mūsų krautuvėse esančias prekes.
Kartą vienas sovietų karininkas klausia:
– Ponas leitenante (pirmosiomis dienomis jie į mus kreipdavosi „ponas, o ne „draugas“), ar jūs man negalite nupirkti laikrodį?
– Galiu, bet jūs patys galite pirkti, Šiauliuose yra kelios laikrodžių krautuvės.
– Aš į krautuvę eiti nenoriu, man nepatogu. Aš būsiu jums labai dėkingas ir papirosų atvešiu.
– Aš dar noriu jus vieno daikto prašyti, – toliau jis nužemintai ir vergiškai lyg išmaldos prašė.
– Prašau, ko jūs dar norite?
– Gal galėtumėte, leitenante, nupirkti mano žmonai kojines? – lyg susigėdęs, lyg išsišokęs jis klausė.
– Aš pats apie moteriškas kojines nedaug išmanau, bet aš paprašysiu savo žmonos, ji nupirks, tik sakykite, kokios spalvos ir kokio numerio?
– Paimkite pačias didžiausias, o spalva nesvarbu, geriausia būtų juodas ar pilkas, – paaiškino Maskvos kultūros atstovas.
Pabaiga.
„Tėviškė“, Šiauliai, 1942 m. balandžio 7 d.
Negriaukime senovės statybos paminklų
Kalbama apie miesto savivaldybės sumanymą nugriauti Didždvario mūrinius vartus Aušros alėjoje gatvei praplatinti. Tuo reikalu vargu ar reikėtų skubintis. Gatvės judėjimas dar nėra toks didelis, artimesnę gi ateitį, netgi perkėlus turgavietę į naująją vietą, jis nė kiek nepadidėtų, nes judėjimas nukryptų kitomis gat-mis, k.a. Vilniaus ir Žemaitės g-ve. Svarbiausia gi gaila senovės statybos paminklų, kurių Šiauliuose taip mažai beturime ir nebranginame. Juk ir dideliuose miestuose, net sostinėse panašių vartų yra, ir jie kai kur tebestovi iki šiol, nežiūrint didesnio judėjimo.
St.
„Naujienos“, 1931 m. spalio 11 d.
Naikinkime kūno ir dvasios vergovės paminklus
Praeitame „Naujienų“ numeryje buvo rašyta apie Miesto s-bės sumanymą nugriauti prie Lietuvos banko, Aušros alėjoj, esančius vartus. Straipsnelio autorius mano, kad nugriovimas būsiąs ne tik neracionalus ir neleistinas pasielgimas, bet taip pat neturįs jokios praktiškos vertės, jokio pagrindo.
Mums atrodo visiškai priešingai: minėtieji vartai nėra jau kažkokia ypatinga meno liekana, gryno stiliaus, charakteringa visai tautai. Ne. Tai viena. O antra, pats pastatas byloja apie taip neseniai praėjusius baudžiavos laikus. Jau vien tik dėl to jis nebeturėtų būti laikomas greta laisvės, nepriklausomybės ir kt. paminklų. Turint gi galvoj tą faktą, kad tie gatvėje užtupdyti vartai trukdo susisiekimą, kuris šioj vietoj kaip tik, o ypač turgaus dienomis, yra gana gyvas, visai suprantama, kodėl tvarkant miesto išorę prieita prie jų nugriovimo.
Kaune statomas buv. rusų soborui klausimas „griauti ar palikti?“ Kaip argumentą ima tai, kad pats statinys neturįs nieko originalaus, gražaus. (P. Galaunės mintis).
O mes šiauliečiai paprastuose, niekuo necharakteringuose vartuose įžiūrėjome tyrojo meno liekanas ir t. p., nežiūrint to, kad tai yra balastas ir nepatogumas. Tikras provincialų nesusipratimas! Todėl, kad tie vartai stovi „nei Dievo kryžius, nei velniui pagaikštis“. Vienam antram menininkui gal tai ir malonumo kiek kelia!
Šiaulietis
„ŠiaurėsLietuva“, 1931 m., Nr. 48.
Kalba ir stilius netaisyti. Parengta iš Viliaus Purono senosios spaudos publikacijų rinkinio.