Anų metų kronika

Mū­sų mies­to „so­bo­ras“
Mū­sų mies­to cerk­vi­kės klau­si­mu vie­tos spau­do­je jau bu­vo anks­čiau kal­bė­ta. Aš su­mo­jau dar kar­tą iš­kel­ti tą pa­tį klau­si­mą – vie­na dėl to, kad jis ma­no­mas mū­sų mies­to ta­ry­bo­je kel­ti, ant­ra, kad šis klau­si­mas yra taip svar­bus šiau­lie­čiams.
Apie šios cerk­vės at­si­ra­di­mą mies­to aikš­tė­je ir jos tiks­lus, kaip mi­nė­jau ka­dai­se, jau bu­vo ra­šy­ta, bet prie pro­gos nors trum­pai ir da­bar pri­min­siu.
Nu­mal­ši­nus ru­sų val­džiai ant­rą­jį su­ki­li­mą Že­mai­čiuo­se, kaip ženk­lą sa­vo di­dy­bės ir drau­ge at­si­dė­ko­do­ma Die­vui už ma­lo­nę, su­teik­tą nu­vei­kiant že­mai­čius, už­gro­bė da­lį mies­to aikš­tės ir pa­sta­tė šią cerk­vę. Paš­ven­ti­ni­mas jos įvy­kęs būk 1864 m., kaip tik dar tuo lai­ku, kol ne­su­pu­vo stul­pai kar­tu­vių ir rin­ko­je te­bes­to­vė­jo pla­ki­mo stak­lės. Su šios cerk­vės au­to­ri­te­tu drau­ge bu­vo ri­ša­ma Ru­si­jos ca­rų di­dy­bė ir pra­vos­la­vų ti­ky­bos pres­ti­žas vie­tos žmo­nių aky­se.
Kad pri­ver­tus že­mai­čius pa­gerb­ti sa­vo „So­bo­rą“ pa­sta­tė ša­lia cerk­vi­kės sar­gy­bą su na­gai­ko­mis – var­gas ku­ris drą­suo­lis ne­nu­siim­da­vo ei­da­mas pro ša­lį ke­pu­rės. Tam tek­da­vo per gal­vą na­gai­ka ir at­si­dur­da­vo pa­rai ki­tai cy­pė­je. Ir vis tik kerš­tin­gas že­mai­tis pri­mu­ša­mas ke­pu­rės ne­no­rė­jo kel­ti.
Nuo 1864 m. nu­bė­go daug van­dens ir kerš­tin­go že­mai­čio vai­kai bai­gia pa­mirš­ti na­gai­ką, o „So­bo­ras“ mū­sų gra­žiau­sio­je aikš­tė­je ir šian­dien stūk­so. Dau­giau kaip pus­šim­tį me­tų šis „So­bo­ras“ „u Za­pad­nom kra­ju“ ug­dė mū­sų di­džiau­siai ne­lai­mei šiau­rės oku­pan­tų dva­sią ko­vai prieš ra­mų že­mai­tį. Tat ne­ste­bė­ti­na, jei šian­dien Šiau­lių vi­suo­me­nė ne­ri­mau­ja žiū­rė­da­ma į šį sun­kios mū­sų ver­gi­jos sim­bo­lį, į jos gy­vą pa­mink­lą...
Tai­gi dėl šio „So­bo­ro“ gal ne­daug kam pri­sei­tų lie­ti aša­ras. Es­te­ti­kos at­žvil­giu ir­gi nė kiek nu­ken­tė­tų mies­tas, jei vie­toj šios šven­to­vės iš­dyg­tų gra­ži mies­to ro­tu­šė ar mu­zie­jus. Da­bar gi mū­sų gra­žu­sis skve­ras už šven­to­riaus mū­ro, ret­kar­čiais už­ki­mu­sios var­po čiau­dė­ji­mas suer­zi­na var­nų de­be­sis ir at­gy­ja bai­sy­bė klai­kių klyks­mų.
Jei jau nu­plo­vi­mui šios „pa­ščios­nos“ pri­sei­tų vie­to­je krau­jo iš­lie­ti bent kiek lit­rų, tai vie­tos gy­ven­to­jai dėl to ne­su­pyk­tų ant sa­vo tė­vų, kad tik grą­žin­ta bū­tų mies­tui aikš­tė ir at­sta­ty­ta įžeis­ta gar­bė.
Pa­ma­ty­si­me... „T.K.“
„Mo­men­tas“, 1930 m. Nr. 3.

„Splen­did Pa­la­ce“ par­duo­tas
Šiau­liuo­se mo­der­niš­kiau­sia ki­no pa­tal­pa „Splen­did Pa­la­ce“, su­bank­ru­ta­vus jos lai­ky­to­jams Ru­binš­tei­no ir Fo­gel­so­no Co., šio­mis die­no­mis iš vie­šų var­žy­ti­nių vi­sas tur­tas par­duo­tas Alek­sand­rui Šva­bins­kui, ku­ris mū­sų bend­ra­dar­biui pa­pa­sa­ko­jo, kad no­rįs su­lig pa­sku­ti­niais tech­ni­kos rei­ka­la­vi­mais su­tvar­ky­ti ir įreng­ti sa­lę, sce­ną, ma­no sta­ty­ti ge­rus pa­veiks­lus.
A.Šva­bins­kas yra ge­ras ko­mer­san­tas, ku­ris pa­jėgs taip įreng­ti „Splen­did Pa­la­ce“, kad ja­me bū­tų jau­ku šiau­lie­čiams pra­leis­ti lais­va­lai­kį.
Ma­no­ma, kad „Splen­did Pa­la­ce“ bus nau­jo Šiau­lių teat­ro užuo­maz­ga.
„Mo­men­tas“, 1929 m. Nr. 25.

Šiau­lių mies­to is­to­ri­nės nuo­tru­pos
Šian­dien Šiau­liai – di­de­lis ir gra­žus mies­tas, gy­ven­to­jų skai­čiu­mi uži­mąs tre­čią vie­tą ki­tų Lie­tu­vos mies­tų tar­pe, svar­bus pra­mo­nės cent­ras, su­si­sie­ki­mo maz­gas plen­tais ir ge­le­žin­ke­liais. Ta­čiau gam­tos gro­žio at­žvil­giu jis la­bai nu­skriaus­tas. Ar­ti mies­to nė­ra miš­kų nei upių; per ke­le­tą vars­tų ap­lin­kui sliūk­so nuo­bo­di ly­gu­ma, ku­rio­je ne­ma­ty­ti nė vie­no krū­mo. Tik ma­žas, drumz­li­nas eže­rė­lis telk­šo mies­to pa­šo­nė­je, vi­du­riu mies­to vin­giuo­ja „mik­ros­ko­pi­nis“ Ru­dės upe­lis, ku­rį ir pa­va­sa­rį viš­tos leng­vai ga­li per­bris­ti. Ir mies­te me­džių ne­gau­su: ke­lios de­šim­tys kle­vų, kaš­to­nų ir lie­pų su­da­ro par­ką, o buv. cerk­vės šven­to­riaus me­de­liai vai­di­na „poil­sio skve­ro“ vaid­me­nį. Bet ir dėl tų šiau­lie­čiai nuo­lat ko­vo­ja su... var­no­mis, nes spar­nuo­čiai sa­vi­na­si me­džių ša­kas poil­siui, o pi­lie­čiai no­ri il­sė­tis me­džių paunks­nė­je.
1699 m. Šiau­liuo­se sto­vė­jo Au­gus­to II at­kvies­ta sak­sų ka­riuo­me­nė, ku­ri ne tik plė­šė mies­tą, bet ir ma­rą už­ne­šė. Skau­džią bau­džia­vą ken­tė­jo šiau­lie­čiai 1825–32 m., kai Šiau­lių eko­no­mi­ją val­dė vo­kie­tis ge­ne­ro­las Her­ma­nas Reh­bin­de­ris. Ta­da jo įsa­ky­mu kas­dien bu­vo nu­pla­ka­ma rykš­tė­mis po 40–50 bau­džiau­nin­kų ir mies­čio­nių. Dar te­bė­ra už­si­li­kę pla­ki­mo suo­le­liai, ant ku­rių Reh­bin­de­rio ti­jū­nai ku­ta­vo­jo šiau­lie­čius. Dar žiau­res­nis bu­vo eko­no­mas Ot­to Da­me­lis, ku­rį 1831 m. su­ki­lė­liai pa­ko­rė smuk­lės tarp­var­tėj. Ki­ti eko­no­mai pa­bė­go į Kur­šą, kad pa­si­slėp­ti nuo šiau­lie­čių kerš­to. Eže­ro kran­te, se­no­sio­se ka­pi­nai­tė­se, iš ku­rių da­bar ka­sa­mas žvy­ras, te­bė­ra eko­no­mo Da­me­lio ap­leis­tas ka­pas. Pa­sa­ko­ja­ma, kad nak­ti­mis čia vai­de­na­si eko­no­mo dva­sia ir šū­kau­da­ma slan­kio­ja pa­gal eže­rą...
D. Ka­ro me­tu vo­kie­čių pa­tran­kų svie­di­niai ir ty­čių pa­de­gi­mai su­nai­ki­no 70 pro­c. vi­sų mies­to tro­be­sių. Juo­das die­nas gy­ve­no šiau­lie­čiai 1916–18 me­tais, kai mies­tą val­dė haupt­ma­nas Prach­tas, leitn. Mors­ba­chas ir Hei­ne. Pa­sa­ko­ja­ma, kad pa­sta­ra­sis Šiau­lių val­do­vas bu­vęs tas pa­ts Hei­ne, ku­rį 1930 m. na­ciai su­šau­dė kar­tu su kap. Roeh­mu.
Se­nie­ji šiau­lie­čiai ge­rai pri­si­me­na įsa­ky­mą, lie­čian­tį duo­ną. „Kiek­vie­nam gy­ven­to­jui pa­skir­ta die­nai po 125 gra­mus mil­tų ar­ba 170 gra­mų duo­nos. Ar­ba­ti­nė­se pre­kiau­ti duo­na ga­li­ma tik po ne­daug. Duo­ną rei­kia čia pat su­val­gy­ti, na­mo iš­si­neš­ti drau­džia­ma.“ To me­to ar­ba­ti­nės lai­ky­to­jas, da­bar mo­der­naus res­to­ra­no sa­vi­nin­kas, pa­sa­ko­jo įdo­mų nuo­ty­kį. Ga­vo jis 6 ke­pa­lus duo­nos ir pra­dė­jo par­da­vi­nė­ti. Stai­ga į ar­ba­ti­nę įsi­ver­žė „mies­to gal­va“, dvie­jų žan­da­rų ly­di­mas ir lie­pė pa­da­ry­ti kra­tą. Šei­mi­nin­ko žmo­na vie­ną ke­pa­lą pa­slė­pė ant krū­ti­nės po bal­ti­niais. Ta­čiau įžval­gus oku­pan­tas ne­pa­ti­kė­jo mo­ters „sun­kia pa­dė­ti­mi“ ir įsa­kė žan­da­rams ją nu­reng­ti vi­sų žmo­nių aki­vaiz­do­je. Vy­ras puo­lė gel­bė­ti žmo­ną nuo gė­dos, bet ga­vo smū­gį per gal­vą. „Nu­si­kal­tė­lė“ vie­nais bal­ti­niais bu­vo va­ro­ma per vi­są mies­tą į ka­lė­ji­mą, kur iš­ka­lė­jo 14 die­nų, o vy­rui už­dė­jo pi­ni­gi­nę pa­bau­dą – 300 ost­mar­kių ir 50 ru­sų auk­so rub­lių.
Pa­bau­dos kvi­tą šiau­lie­tis lai­ko „at­si­mi­ni­mui“.
Skau­džiai nu­ken­tė­jo Šiau­liai nuo ber­mon­ti­nin­kų gau­jų 1919 m. Šie „ko­vo­to­jai“ iš­plė­šė iž­di­nę, pa­štą, mies­to val­dy­bą, fab­ri­kus ir ki­tas įstai­gas, Gu­ber­ni­jos prie­mes­ty su­sprog­di­no san­dė­lius, tur­ga­vie­tė­je su­šau­dė ke­le­tą ra­mių gy­ven­to­jų ir du kar­tu be jo­kios prie­žas­ties ap­šau­dė mies­tą iš pa­tran­kų.
Tų me­tų lapk­ri­čio 22 d. šiau­lie­čiai pa­ty­rė to­kias šiur­pias eg­ze­ku­ci­jas, ko­kių li­gi šiol ne­ži­no­jo vi­sas kul­tū­rin­gas pa­sau­lis. Vo­kie­čių ka­riai (Vir­go­li­čio ir Veich­ma­no da­li­nių) prie Keb­lių su­gau­dė ke­lio­li­ką ra­mių gy­ven­to­jų ir kau­ty­nių me­tu pa­sta­tė juos sa­vo gran­dy­nės prie­ša­ky­je. Vie­nas tos ink­vi­zi­ci­jos da­ly­vis da­bar lai­ko ma­žą krau­tu­vė­lę ir sa­vo sve­čiams daž­nai pa­ro­do kul­kų su­skvar­by­tą švar­ke­lį bei il­gas va­džias, ku­rio­mis tie kan­ki­niai bu­vo su­riš­ti eg­ze­ku­ci­jos me­tu. Ta­da šis vy­ru­kas bu­vo tik 24 me­tų, ta­čiau po ke­le­tos va­lan­dų į na­mus grį­žo pra­ži­lęs.
Sal­du­vės Ju­ras
„Sek­ma­die­nis“, 1937 m.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.