
Naujausios
Kalnai ten juodi
Vladas VERTELIS
Spygliuočių miškai, užlipę iki Dinarų kalnyno viršukalnių, skiriasi tik juodais atspalviais. Kalnų šlaitais ir perėjomis nuo jūros kylanti Juodkalnija – maža valstybė, Balkanų ir Adrijos perlas.
300 kilometrų besitęsianti jūros pakrantė suformuoja įstabią Rivjerą, šalia kurios – dešimtys kurortinių miestų, miestelių, ženklinančių ir modernią turizmo industriją, ir tūkstanmetę istoriją. Vaizdeliai – kaip iš atvirukų arba – kaip Turkijos, Graikijos, Italijos pakrantėse. Tačiau įspūdis – daug gražiau. Juodkalnija – nedidelė valstybė, kurios visą grožį ne greitkeliais, o serpantinais gali aplankyti per dvi dienas, todėl įstabios pakrantės, kalnų linijos, tarpekliuose bėgančios upės, ežerai tarsi susilydo į Didžiojo kūrėjo įkvėpimo paliestos ir civilizcijos dar mažai pakeistos gamtos harmoniją.
Pakrantės viešbučiuose – tos pačios žvaigždutės, ta pati tvarka. Ir kainos negali būti mažesnės nei kitur, bet pigiau – nei prie gintarinės...
Dar ir dėl euro. Nors Juodkalnija tik dalyvauja derybose dėl stojimo į ES, bet eurą turi nuo pat eksperimento pradžios. Prieš atsiskirdama 2006-aisiais nuo Serbijos šalis jau buvo įsivedusi Vokietijos markę, o kai ši virto eurais, tai automatiškai ir Juodkalnijoje jie atsirado. Lyg ir paradoksas – narystė ES Juodkalnijai – tikrai dar už kalnų, bet eurą jau turi. Dar viena šios sandraugos keista forma.
Turizmas Juodkalnijai – širdis ir plaučiai. Iš buvusios Jugoslavijos pramoninio centro Podgoricos slėnyje liko tik trupiniai, dar alaus gamykla, dar šiek tiek nedidelių fabrikų. Žemės ūkio šakų valstybė neremia – retai kur pamatysi karvių, mažai ir avių. Todėl ši kalnų šalis priklauso nuo pakrantės ir saulės, kurios, atvažiavęs tik savaitei, gali ir pasigesti. Todėl gyvenimas šiaurėje ir pietuose labai skiriasi: prie jūros vidutinis atlyginimas – netoli 600 Eur, o šiaurinėje dalyje – būna, nesiekia ir dviejų šimtų. Ir tai, sako, tik statistika.
Artėjant turistiniam sezonui tūkstančiai juodkalniečių leidžiasi žemyn ir "aria" penkis mėnesius. Gidė, apžvalginėje kelionėje lydėjusi ekskursantų grupę, jau prikimusiu balsu bėrė žodžius dviem kalbomis. Jekaterina – dvidešimt penkerių metų mergina – turistams atiduoda visą širdį ir žinias. Slaviškai emocinga ir nuoširdi. Jai vasaros sezono darbymetis dar neįpusėjo: be poilsio dienų, nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Neslepia: be turistų jai pačiai ir valstybei būtų riesta.
Tai pativirtina ir taksistas Vlado. Jis taip pat nusileidęs iš kalnų. Savo 600 eurų vyras gauna dirbdamas kasdien po 10–12 valandų. O ten, šiaurėje, pasėdi su draugais vieną vakarą prie stalo – ir nebėra mėnesio atlyginimo.
– Tik darbas ir namai, jokių kavinių, jokių kelionių...
Kas atsitiktų, jei vieną dieną Juodkalniją paliktų rusakalbiai turistai?
Katastrofa, sako šešiasdešimtmetis kalbus vyras. Rusai – ir į pliažą, į restoraną, ir taksi važiuoja, į ekskursijas. Ar lietuvių buvo sutikęs? Vežė kartą. Prancūzas – kuprinėlė ant pečių, žmona už rankos, keliauja vieni; anglai – po kalnus, akmenukus, žolytes tyrinėja – apibūdina turistų grupes. Anksčiau atvykdavo daug vokiečių, dabar jų mažai.
Rusiškai juodkalnietiškai žmogus beria prisiminimus apie buvusią Jugoslaviją: ir pigu, ir be karo, ir visi draugiškai. Dirbo dideliame aliuminio fabrike, kvadratinis metras pakrantės kainavo kelias Vokietijos markes, ir norinčių nelabai buvo. Kai vertėsi įprastas pasaulis, atvažiavo naujieji rusai su pinigų maišais.
Nesiderėjo, sako Vlado. Jo draugas, kuris dabar taip pat vasaros sezono taksistas, savo sklypą pardavė už 2 milijonus eurų. Tad kodėl – taksistas, klausiu. Prasidėjo lengvas gyvenimas: automobiliai, merginos ir kazino, kuris Juodkalnijos pakrantėje yra didelis ir garsus ne tik Balkanuose, bet ir Italijoje, Graikijoje.
Yra ir sėkmės istorijų, kai gavę didelius pinigus vietiniai investavo į turizmą: viešbutėlius, restoranus.
Visa pakrantė – rusų. Vyras rodo į baltuojančias vilas, kotedžus, į naujas statybas. Artėjame prie Baro – vienintelio šalies uostamiesčio.
Paplūdimiuose nieko išskirtinio, dominuoja rusakalbiai – ir ukrainiečiai, baltarusiai – todėl komjaunuoliškos prigimties lietuvaičiams geriau pasiieškoti tolimesnių jūrų pakrančių.
Jekaterina – labai patriotiška mergina. Akivaizdu, kai pradeda pasakoti sudėtingą savo šalies, tautos, Balkanų istoriją. Keli šimtai metų Osmanų imperijos priespaudos nesunaikino juodkalniečių tautos: išlaikė gyvenamąją teritoriją, kalbą ir stačiatikystę. Iš gausių juodkalniečių šeimų turkai paimdavo vieną sūnų į janyčarų būrius, o dukrą – į haremus ar prie rūmų. Saugodami vaikus ir tikėjimą juodkalniečiai kilo aukštai į kalnus, slėpėsi, ten statėsi šventoves ir vienuolynus.
Iš viduramžių atėjo šeimos šventojo tradicija. Kiekviena šeima paveldi savo šventąjį, kurio garbinimo diena – ypatinga šeimos – genties susibūrimo, galima sakyti, ir tautos stiprybės šventė. Galbūt – vienas iš išlikimo garantų dabar tik 600 tūkstančių gyventojų skaičiuojančiai kalnų ir jūros pakrantės valstybei, kurioje pagal paskutinį gyventojų surašymą juodkalniečių – tik 43 proc., serbų – 32 proc., o dominuojanti kalba (63 proc.) – serbų.
Po Antrojo pasaulinio karo, kai maršalas Josip Broz Tito (1892–1980) industrializavo lygumas aplink Podgoricą, tūkstančiai juodkalniečių šeimų nusileido žemyn, gavo darbų ir kur gyventi. Socialistinės Jugoslavijos lyderį J.B.Tito daug juodkalniečių gerbia iki šiol.
– Nesipjovėme nei dėl sienų, nei dėl tikėjimo, – sakė Jekaterina, papolitikuodama ir dėl dabartinės vyriausybės kurso. – Daugelis žmonių linksta Rusijos link, o šalis tapo NATO nare.
Tačiau atostogos – ne politikai. Pakrantės restoranėliuose – nuostabios jūros gėrybės, naminis vynas...
Ir kelionės kalnų keliais į Albaniją, Bosniją ar Dubrovniką.
Autoriaus nuotr.
Didžiausias Juodkalnijos arkinis tiltas jungia kanjono krantus.
Budvos senamiesčio aikštė – akmeniniai pastatai ir langinės nuo saulės.
Adrijos jūros pakrantė
Vienas iš daugelio veikiančių Juodkalnijos vienuolynų.
Juodkalnijos kalnai išraižyti kanjonais.
Senasis Baro miestas
Škoderio ežero salos kalėjimo liekanos. Čia kalėjo kaliniai, nemokantys plaukti.