Aplinkos grožis teikia ramybės

Do­va­na – ak­me­nu­kas

Da­bar Lo­re­tos ir Rim­vy­do kie­me – pa­ts pa­va­sa­ri­nių žie­dų žy­dė­ji­mas. Bal­tais žie­dais ap­si­py­lu­sios obe­lys, ma­žes­niais – bal­tais, vio­le­ti­niais, mels­vais, mar­gais žie­de­liais – rai­bu­liuo­ja jū­ra pa­va­sa­ri­nių gė­ly­čių, gre­ta rau­do­nuo­ja tul­pės – jų Bei­no­ra­vi­čiai tu­ri net pen­kio­li­kos rū­šių.

Vi­si au­ga­lai iki smulk­mės su­de­rin­ti pa­gal spal­vą, rū­šį ir ūgį. Apie kiek­vie­ną šei­mi­nin­kė ga­lė­tų pa­sa­ko­ti nuo ry­to iki va­ka­ro.

Šie­met ne­bep­ri­pil­dė tik de­ko­ra­ty­vi­nio iš ak­me­nų su­lip­dy­to tven­ki­nu­ko, ku­ria­me kiek­vie­nais me­tais pri­leis­da­vo de­ko­ra­ty­vių žu­vų. Opias žu­vis pri­žiū­rė­ti žie­mos lai­ku ga­nė­ti­nai su­dė­tin­ga, tad su­tuok­ti­niai nu­spren­dė to­kio rū­pes­čio at­si­sa­ky­ti.

Po­nia Lo­re­ta pri­si­pa­žįs­ta ne­mėgs­tan­ti eg­lių, bet la­bai mėgs­tan­ti ak­me­nis. Tai to­dėl įvai­rių for­mų – kam­puo­tų, ap­skri­tų ir kiau­ši­nio for­mos, di­des­nių ir ma­žu­ly­čių ak­me­nų gau­su vi­so­je so­dy­bo­je. Į žmo­nos po­mė­gį kaup­ti ak­me­nis su­tuok­ti­nis Rim­vy­das dau­gy­bę me­tų žiū­rė­jo iro­niš­kai. "Die­ve, kiek mes dėl to pyk­da­vo­mės", – da­bar su šyp­se­na pri­si­me­na Lo­re­ta.

Ga­liau­siai Rim­vy­das pri­pra­to, o pa­skui ir, Lo­re­tos žo­džiais, pa­ts pa­ma­tė, ko­kie ak­me­nys yra gra­žūs. Da­bar jau ta­pę įpras­ta, kad UAB "Šiau­lių plen­to gru­pė" eks­ka­va­to­ri­nin­ku dir­ban­tis R. Bei­no­ra­vi­čius žmo­nai iš dar­bo kar­tais par­ve­ža "do­va­nų" – vie­ną ki­tą iš že­mės iš­kas­tą įdo­mes­nės for­mos ak­me­nu­ką, ku­ris stro­piai nu­plau­tas tam­pa tik­ra kie­mo puoš­me­na.

Da­bar L. Bei­no­ra­vi­čie­nė sva­jo­ja apie di­de­lį ap­va­lų ak­me­nį. Iš kur to­kį gau­ti, ne­ži­no. Gal Rim­vy­das ka­da nors at­kas...

Mo­te­ris juo­kia­si, kad, ne­re­tai ap­si­lan­kius sve­čiams, žiū­rėk, ak­me­nų krū­vo­je ir ne­be­ran­da vie­no ar ki­to gra­žes­nio ak­mens. Ar­ba pa­ste­bi ap­ska­by­tus au­ga­lus. Ji dėl to ne­pyks­ta: se­niau žmo­nės sa­ky­da­vę, kad, no­rint sėk­min­go pri­gi­ji­mo, gė­lės "flen­so" ne pra­šy­ti rei­kia, o nu­si­gnyb­ti, kai nie­kas ne­ma­to.

Išei­ni į kie­mą, ir akys ieš­ko dar­bo.

Kai­my­nai tar­pu­sa­vy­je kon­ku­ruo­ja

Žvirb­lo­niuo­se, anot pa­šne­ko­vės, vi­si tvar­ko­si, kaip iš­ma­no, tad grei­čiau­siai nė­ra nė vie­no kie­mo, ku­ria­me ne­žy­dė­tų gė­lės, ne­ža­liuo­tų me­džiai, ne­bū­tų nu­pjau­ta žo­lė.

"Kai­my­nai pa­si­žiū­ri vie­ni į ki­tus, pa­si­mo­ko ir ne­tgi kon­ku­ruo­ja tar­pu­sa­vy­je, kas pas ką gra­žiau. Gro­žis – už­kre­čia­mas da­ly­kas", – šyp­so­si L. Bei­no­ra­vi­čie­nė. Jai la­bai pa­tin­ka, kad kiek­vie­ną pa­va­sa­rį žvirb­lo­niš­kių kie­muo­se net ak­me­nys ju­da.

So­di­nu­kais ir­gi drau­giš­kai da­li­ja­si, kas ko­kį tu­ri. Jei tu­ri vie­nos spal­vos, bet no­rė­tų ki­to­kios, kai­my­nas kai­my­nui siū­lo mai­ny­tis.

"Bū­na, kad duo­da, bū­na, kad ne­duo­da, bet pa­ža­da bū­ti­nai duo­ti ki­tą pa­va­sa­rį, kai au­ga­las su­stip­rės ir iš­si­plės", – sa­ko po­nia Lo­re­ta, ran­ka mos­te­lė­da­ma į ki­to­je gat­vės pu­sė­je gy­ve­nan­čios gar­baus am­žiaus kai­my­nės kie­mą: am­žius gar­bus, bet kie­me vis dar idea­li tvar­ka.

Kai akys dar­bo ieš­ko

Į Žvirb­lo­nių kai­mą iš Pas­va­lio ra­jo­no L. Bei­no­ra­vi­čie­nė at­vy­ko prieš tris de­šimt­me­čius – tuo­me­ti­nia­me Žvirb­lo­nių ta­ry­bi­nia­me ūky­je at­lik­ti ag­ro­che­mi­kės pra­kti­ką. Čia ir su­ti­ko sa­vo mei­lę Rim­vy­dą. Po­ra jau 32 me­tai kar­tu, per tiek lai­ko užau­go vai­kai – sū­nus gy­ve­na Šiau­liuo­se, o duk­ra – Ang­li­jo­je.

Žvirb­lo­nių gy­ven­vie­tė, skir­tin­gai nei da­bar, prieš tris­de­šimt me­tų po­niai Lo­re­tai ne­pa­si­ro­dė pa­trauk­li: ap­lin­kui dau­gy­bė san­dė­lių, krū­mų, šiukš­lių, pa­ga­lių. Juo­kia­si, jei ne Rim­vy­das ir pri­va­lo­ma tre­jų me­tų pra­kti­ka, iš čia bū­tų spru­ku­si tuo­jau pat.

Kai 1985-ai­siais at­si­kė­lė gy­ven­ti į da­bar­ti­nę so­dy­bą, ji taip pat nė iš to­lo ne­bu­vo pa­na­ši, ko­kia yra šian­dien. Nors bu­vo ga­nė­ti­nai tvar­kin­ga, ta­čiau ne Lo­re­tos sko­nio. Tad iš gau­sy­bės se­nų­jų so­dy­bos au­ga­lų iki šių die­nų li­ko tik du vis­ža­liai: ka­da­gys ir de­ko­ra­ty­vi­nis ąžuo­las, pa­so­din­tas bu­vu­sio so­dy­bos šei­mi­nin­ko at­mi­ni­mui.

Pak­ruo­jy­je mė­sos ce­che UAB "Kan­ru­gė­lė" dir­ban­ti mo­te­ris ap­gai­les­tau­ja, kad so­dy­bos gra­ži­ni­mui vis pri­trūks­ta lai­ko. To­dėl per išei­gi­nes so­dy­bo­je plu­ša daž­niau­siai iki vė­ly­vo va­ka­ro. O va­ka­re la­bai mėgs­ta pa­sė­dė­ti ir pa­si­džiaug­ti tuo, ką su­kū­rė: gro­žis, sa­ko, jai ra­my­bė.

"Esu kai­mo žmo­gus, to­dėl že­mė la­bai pa­tin­ka. Išei­ni į kie­mą, ir akys ieš­ko dar­bo", – sa­ko žvirb­lo­niš­kė.

Ji su šyp­se­na su­tin­ka žmo­nių pa­gy­ri­mus, esą kaip jied­viem su vy­ru sma­gu to­kia­me gro­žy­je gy­ven­ti. Anot Lo­re­tos, per ne­si­bai­gian­čius dar­bus ne vi­sa­da ir lai­ko pa­kan­ka, kad pa­jus­tų, kaip ge­ra šia­me gro­žy­je gy­ven­ti.

Šie­me­tis vė­ly­vas šal­tu­kas pa­kan­do Bei­no­ra­vi­čių de­ko­ra­ty­vi­nę aly­vą, dau­giau au­ga­lų ne­pa­lie­tė, tad rei­kia ti­kė­tis, jog vis­kas so­dy­bo­je pra­žys lai­ku, ne­pai­sant to, jog že­mei la­bai trūks­ta lie­taus ir au­ga­lus ten­ka "gir­dy­ti" šu­li­nio van­de­niu.

Bė­gant me­tams, mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta pa­gau­nan­ti sa­ve, jog no­rė­tų gy­ven­ti ar­čiau mies­to, kur pa­to­gu­mų dau­giau ir dar­bas ša­lia.

Bet čia pat pa­ti­ki­na, kad abu su Rim­vy­du neiš­gy­ven­tų be kai­mo ir be že­mės.

"Išei­ni ry­te į lau­ką, ir koks paukš­čių čiul­bė­ji­mas!" – sa­ko mo­te­ris.

Ji tu­ri gau­sy­bę idė­jų. Bet vis­kam, ką yra su­ma­niu­si įgy­ven­din­ti, rei­kia daug lai­ko ir ne­ma­žai pi­ni­gų.