Ar Laisvei reikalingi paminklai?

Vil­nius dis­ku­ta­vo dėl pa­mink­lo Lu­kiš­kių aikš­tė­je. Vė­liau vi­sa Lie­tu­va įsi­trau­kė į dis­ku­si­ją, ku­ris pa­mink­las tei­sin­giau at­spin­dė­tų Lais­vės ko­vas – Vy­tis ar par­ti­za­nų bun­ke­ris. Prob­le­ma neišsp­ręs­ta iki šiol. Pa­na­šu, kad aikš­tė liks vi­siš­kai be pa­mink­lo.

Kel­mė pa­mink­lą Lais­vei pa­sta­tė prieš dau­ge­lį me­tų. Dėl to, koks jis tu­rė­tų bū­ti, nie­kas per daug ir ne­dis­ku­ta­vo. Pro­vin­ci­jos žmo­nės pa­si­klio­vė ra­jo­no va­dų ir pa­mink­lo kū­rė­jų sko­niu.

Dis­ku­si­jos ki­lo po to, kai pa­mink­las jau bu­vo pa­sta­ty­tas. "Nei šioks, nei toks, – tuo­met kal­bė­jo mies­to ir ra­jo­no gy­ven­to­jai. – Pie­no bi­do­nų rin­ki­nys."

Pa­mink­las ne­ti­ko ir la­biau iš­la­vin­tam sko­niui. Me­ta­las dvel­kia šal­čiu. Be to, pa­sta­ty­tas prie­šais di­din­gą baž­ny­čią Lais­vės sim­bo­lis at­ro­do la­bai kuk­lus ir ma­žy­tis.

Pro ša­lį au­to­bu­sais va­žiuo­jan­tys pra­ša­lai­čiai ir dau­ge­lis mies­te il­giau už­si­bū­nan­čių sve­čių iš vi­so ne­sup­ran­ta, kad tai pa­mink­las Lais­vei. Lais­vės ja­me tik tiek, kiek sau lei­do imp­ro­vi­zuo­ti pa­mink­lo kū­rė­jas.

Po pa­mink­lo pa­sta­ty­mo pa­šur­mu­lia­vę ir pa­dis­ku­ta­vę kel­miš­kiai da­bar ap­ri­mo. Pro pa­mink­lą praei­na nė ne­kreip­da­mi į jį dė­me­sio. Nes ja­me tie­siog nė­ra nei mo­nu­men­ta­lu­mo, ku­rio ver­ta lie­tu­vių ko­va už lais­vę, nei gi­les­nės, vi­siems su­pran­ta­mos pra­smės. Ne­bent ji su­pran­ta­ma tik pa­čiam au­to­riui.

Bet ka­dan­gi pa­mink­las su­kur­tas ir pa­sta­ty­tas, te­gu sto­vi. Ne­gi da­bar griau­si?

Be­je, Kel­mės kul­tū­ri­nin­kai bu­vo pa­si­stvė­rę nau­ją idė­ją – mies­to cent­re, ne­di­du­kė­je At­gi­mi­mo aikš­tė­je, pa­sta­ty­ti ki­tą ryš­kes­nį mo­nu­men­tą Lais­vei. Tau­tos stip­ry­bę vaiz­duo­tų sti­li­zuo­tas ąžuo­las. Bū­tų bu­vęs gra­žus Lais­vės įpras­mi­ni­mas. Bet pa­sta­ruo­ju me­tu kal­bos apie tai nu­ri­mo. Biu­dže­te trūks­ta lė­šų.

Kal­bant apie mo­nu­men­tus Tau­tos lais­vei, vi­suo­met dau­giau­sia dis­ku­si­jų su­lau­kia, koks sim­bo­lis tin­ka­miau­sias Lais­vei įpras­mi­nti.

Me­ni­nin­kai, su vi­sa pa­gar­ba jiems ir jų ta­len­tui, ga­li pa­siū­ly­ti pa­čių ne­ti­kė­čiau­sių va­rian­tų, nes jie pa­sau­lį ma­to sa­vaip. Bet mies­tų aikš­tes puo­šian­tys mo­nu­men­tai skir­ti Tau­tos lais­vei.

Tai­gi, sim­bo­lį tu­rė­tų su­pras­ti vi­sa tau­ta. Ir priim­ti­nas tas sim­bo­lis tu­rė­tų bū­ti vi­sai tau­tai, o ne tik vie­šų­jų pir­ki­mų ko­mi­si­joms. Juo­lab, kad ir jos ne­ga­li bū­ti ob­jek­ty­vios ir dėl iš­ma­ny­mo sto­kos, ir kar­tais, de­ja, dėl pa­žin­čių, bla­to, gi­mi­nys­tės ry­šių ar ki­to­kios rū­šies ne­po­tiz­mo.

Kar­tais už di­de­lę kai­ną ga­li bū­ti įbru­ka­mas vi­sai nie­kam ti­kęs kū­ri­nys. Juk Lais­vė pri­gim­dė ne tik gra­žų bū­rį tik­rų ta­len­tin­gų me­ni­nin­kų, bet ir gau­sy­bę me­ni­nin­kus vai­di­nan­čių. Jie pri­si­den­gia mo­der­naus me­no eti­ke­te ir lei­džia sau kvai­lin­ti me­no var­to­to­jus.

Vie­no­je mo­der­naus me­no pa­ro­do­je, ku­rio­je kaip me­no kū­ri­nys bu­vo pa­teik­ti be­to­no bor­te­lis su pri­tvir­tin­tais ra­tu­kais, iš kar­to­no iš­pjaus­ty­ta kaž­ko­kios bū­ty­bės fi­gū­ra ir dar ke­le­tas ak­cen­tų, jų au­to­rių pa­klau­siau, kas yra jų me­no var­to­to­jas. Jie pa­ro­dė į su­si­rin­ku­sių­jų bū­re­lį tarp ku­rių bu­vau ir aš pa­ti, ir pa­sa­kė: "Jūs vi­si". Neiš­ken­čiau neiš­ta­ru­si, jog ant­rą kar­tą į to­kią pa­ro­dą nei­čiau. Bet ma­ne tuoj pat su­draus­mi­no vie­tos kul­tū­ri­nin­kas, leidęs su­pras­ti, jog apie mo­der­nų­jį me­ną rei­kia spe­cia­laus iš­ma­ny­mo.

Ką gi, prieš ap­žiū­rė­da­ma pa­ro­dą bu­vau iš­klau­siu­si pa­skai­tos apie nū­die­nos mo­der­nio­sios skulp­tū­ros kryp­tis ir sro­ves. Ži­no­jau, jog yra ir to­kia ab­sur­do kryp­tis. Bet nuo to ži­no­ji­mo ne­pra­dė­jau kaip me­no kū­ri­niu la­biau ža­vė­tis be­to­ni­niu bor­te­liu su ra­tu­kais. Taip kaip ne­si­ža­viu ir Kel­mė­je pa­sta­ty­tu pa­mink­lu Lais­vei.

Ab­sur­das mū­sų gy­ve­ni­me ap­skri­tai nė­ra po­pu­lia­rus. Gy­ve­ni­mas per trum­pas, kad ab­sur­diš­kiems da­ly­kams ga­lė­tum gaiš­ti lai­ką. Bet ab­sur­do yra – to ne­nu­neig­si.

Lais­vę ga­li pa­vaiz­duo­ti ir rea­lis­tiš­kai, ir sim­bo­liš­kai ir is­to­riš­kai. Žmo­nės, su­si­ki­bę ran­ko­mis Bal­ti­jos ke­ly­je. Lie­tu­vis, ei­nan­tis prieš tan­ką, Sau­sio try­lik­tą­ją. Lais­vę ga­li sim­bo­li­zuo­ti ir paukš­čio skry­dis. Ir gims­tan­tis kū­di­kis. Sup­lė­šy­tas se­na­sis že­mė­la­pis ir ša­lia nau­jas. Lais­vė ga­li tu­rė­ti daug var­dų ir daug vei­dų. Bet ar tik­rai jai bū­ti­nai rei­ka­lin­gi pa­mink­lai?

Juo­lab, kad uni­ver­sa­lų ir drau­ge uni­ka­lų pa­mink­lą su­kur­ti tik­rai ne­leng­va. Juk kiek­vie­nas lais­vę įsi­vaiz­duo­ja­me ki­taip. Vie­ni – kaip lais­vą ju­dė­ji­mą po Eu­ro­pą. Ki­ti – kaip ga­li­my­bes dirb­ti Lie­tu­vai ir sa­vo šei­mai. Tre­ti – kaip ga­li­my­bę pa­si­nau­do­ti Eu­ro­pos lė­šo­mis. Ket­vir­ti – kaip ga­li­my­bę kles­tė­ti ki­tų są­skai­ta. Penk­ti – kaip są­ži­nės ir ti­kė­ji­mo lais­vę. Šeš­ti – kaip lais­vę į vi­so­kias ano­ma­li­jas. Sep­tin­ti – kaip per­lie­ji­mą šal­tu van­de­niu. Ir tik ne­dau­ge­lis – kaip di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę.

O iš tie­sų pir­miau­sia mes tu­rė­jo­me lais­vė­je su­bręs­ti Lais­vei. Iš­siau­gin­ti lais­vę sa­vo pro­tuo­se ir šir­dy­se kaip svei­ką, lai­min­gą kū­di­kį, ku­riuo tu­rė­tu­me pa­grin­do di­džiuo­tis.

Ir mo­nu­men­tus tuo­met sta­ty­tu­me ne abst­rak­čiai Lais­vės idė­jai, o lais­vam, bet at­sa­kin­gam ir tei­sin­gam gy­ve­ni­mui.

Pir­miau­sia mes tu­rė­jo­me lais­vė­je su­bręs­ti Lais­vei.