Naujausios
Fragmentas iš rašomos knygos „Atgimimas ir Sąjūdis“
Su Martio Tarmako vizitu Vilniuje liepos 1–2 dienomis tapo aišku: štai kokia vasaros pradžia, štai kaip galima gauti estišką medaus statinę, ir štai jums, lietuviai, deguto šaukštas, kurį įdrebia į statinę ne kas kitas, o R. Ozolas. Su ta Nikolajaus Mitkino apologetika. Ne veltui Romą nušvilpė Profsąjungų rūmuose.
Nors – ką sakyti? Vis vien džiaugsmas sprogdino krūtines, veikla ėmė lietis per kraštus, nepatirdama jokių rimtų trukdžių ir persekiojimų. KGB sekė, bet nepjaustė padangų, nedaužė langų.
Ir vis dėlto pasiskirstymas pagal amžių tarp LPS IG (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė) narių buvo labai reikšmingas veiksnys. Buvo akivaizdu, kad gyvenimo ciklai ir pasaulėvaizdžiai nesutampa. Visas mūsų 35-as, patekęs Likimui į rankas, vilnijo kaip nauja istorinė Lietuvos viltis, bet skirtingu greičiu. Mūsų bendrumas buvo didelis, rėmėsi Lietuvos valstybės atgimimo viltimi, patriotizmu, bet veikla – ak, veikla nežadėjo vieningos... veikos. Mūsų galimybių vidiniai prieštaravimai buvo užprogramuoti. Ir pirmiausiai dėl to amžiaus skirtumo: vyriausiajam Juozui Bulavui, gyvenusiam penkiose epochose, buvo jau beveik 80 metų, tuo tarpu Alvydui Medalinskui, prisimenančiam tik Brežnevo epochą ir iš jos patekusiam į dabartį, nebuvo nė 25 metų. Jaunas kraujas virė, pagyvenęs ir senas reikalavo ramybės.
Be amžiaus skirtybių buvo, savaime aišku, ir socialinės, politinės veiklos skirtybės. To paties akademiko ir pagarbos nusipelniusio Juozo Bulavo patirtis buvo milžiniškas bagažas; jau vien pagalvojus, kad jis 1956–1958 metais, paties Antano Sniečkaus įtaisytas į Vilniaus universiteto rektoriaus kėdę, lietuvino universitetą ir už tai buvo atlygintas – pašalintas iš visur, net iš kompartijos.
Arba to paties R. Ozolo patirtis? Jis virė įvairiausiose okupacinės valdžios struktūrose, pažino jas geriau negu bet kuris kitas LPS IG narys. Žinoma, mes visi nebuvome šventi, visi lindėjome okupacinėje tikrovėje, ją vienaip ar kitaip aptarnavome, bet mes nespėjome prisitaikyti. Mūsų – amžius, amžius! Jaunimas subrendęs, pasiekęs Kristaus metus, buvo sprogstama jėga. Mes nespėjome ir nenorėjome (išvengėme net kompartijos bilieto) murkdytis su valdžia. Ir mūsų veikimo laisvė, laisvės troškulys pranoko vyresniosios inteligentijos supratimus apie laisvę – apie viską – visa galva.
Pirmąją 1988 metų vasarą mes šitai ir parodėme – sprogdinome sovietinės Lietuvos tikrovę. Ir net tarybinės Lietuvos tikrovę, kurią kūrė vyresnioji inteligentija. O tai inteligentijai reikėjo programų, palaipsnio veikimo, ir aptarinėjimų, pasimatymų su valdžia.
***
Taip, bet juk suprantama, kad visi veikėme neapsitrynę tarpusavyje – apsitrindavome veikdami.
Sąjūdžio jaunimo sparnui – A. Medalinskas, G. Songaila, A, Skučas, Z. Vaišvila, A. Juozaitis, V. Tomkus ir A. Kaušpėdas – apsitrinti tarpusavyje sekėsi lengviausiai, sutardavome žaibiškai, akimirksniu suprasdami vienas kitą. Nesutarimų galėdavo kilti tik vertinant laiko sąnaudas, darbų galimybes. Bet jokiu būdu ne principinį klausimą: kodėl, kam to reikia? Kodėl reikia mitingo? Akcijos – kodėl? Kodėl reikia eiti, važiuoti, susitikti? Ogi todėl! Todėl, kad reikia, todėl! Ir jokių klausimų.
Ši ideali brandžios jaunystės būsena (Kristaus amžius) mus stumte stūmė veikti, veikti, veikti. Žinoma, karščiavomės, žinoma, klydome, bet judėjimas viską taisė, lygino kelius. Labiausiai nesutikdavome su vyresniąja inteligentija, kai matydavome abejones, o dar labiau – prastai slapstomą baimę.
Pavyzdžiui, iš Talino atsivežiau ir pirmą kartą į LPS IG posėdį (jis vyko Kinematografininkų sąjungoje, „pas Žebriūną“, romantiškoje pilaitėje prie Žaliojo tilto) įnešiau mūsų Trispalvę. Kilo man netikėtas nerimas. O juk tai buvo viso labo nedidelė, Dalios Tarmak pasiūta ir padovanota vėliavėlė ant nudrožtos alksnio šakelės. Žinoma, tai buvo mūsų vėliavų jūros pradžia, pirmoji kregždė Sąjūdyje, bet pradžia ir yra pradžia.
Kai ją pamatė Vitas Tomkus (pasitikęs mane Žvėryno žiede), jis viską suprato akimirksniu. O tuo tarpu vyresnieji? Kad ir R. Ozolas (kuriam nebuvo nė 50-ies!) sukosėjo į kumštį ir sunerimo. Keliolika galvų ėmė kratytis. Pasigirdo: „Per anksti!“. Tą šokusį iš krūtinių nerimą geriausiai apibendrino Vaclovas Daunoras, kuris susijaudinęs, kone bėgte išbėgo prieš mus, susėdusius salytėje, ir savo sodriu bosu ištarė: „Už šią vėliavą mes kentėjome! Persekiojo! Sibire… Aš nukentėjau... Tai ką jūs čia dabar?! Tai juk panašu…“ Regis, jis neištarė žodžio provokacija, bet ir neištartas žodis pakibo ore.
Štai tiesos akimirka, kai atnuogina ne tik amžių skirtumas,bet ir patirčių skirtumas, pasiruošimo dalyvauti Sąjūdyje skirtumas. Jaunieji – veikimo žaizdre, o vyresnieji? Toli gražu – ne.
Mudu su K. Prunskiene birželio 19 dienos rytą buvome ką tik naktiniu autobusu grįžę iš Talino, buvome kupini gyviausių revoliucijos Estijoje įspūdžių. Tarsi išsimaudę estiškų trispalvių jūroje, pamatę didžiausią tautos sueigą, išgirdę drąsiausių kalbų. Todėl mudviems pokyčiai Lietuvoje buvo nebe už kalnų, matėme saulės nutviekstą proskyną. O dauguma? Vyresnioji inteligentija proskynos nematė, matė tą patį mišką. Tiesa, praretėjusį, bet mišką.
Tą valandą apginti trispalvę galėjau tik vienu būdu – ėmęs pasakoti apie Estijos stebuklus. Tą karštai ir padariau. R. Ozolo užrašuose šitai paliudyta:
1988 m. birželio 20 d., pirmadienis, 7.22. val.
/…/
Vos užkandę susirinkom į posėdį. Pirmininkavo Žebriūnas. Pasirodo, jis pretenduoja į radikalus, nori mirti su muzika (kai dauguma nori gyventi). Aptarėm veiklos principų galutinį variantą projektui, sutarėm dėl kito susirinkimo…
/…/
Atėjo dar neatsitokėjęs nuo Estijos įspūdžių Juozaitis. Su vėliavėlėm (Lietuvos ir Estijos). Pasakė apie savo stadione sakytą kalbą, nupiešė visą vaizdą, parodė laikraščius. Užsivedęs kaip koks jaunas stalinietis. Gražu žiūrėti kaip žmonės greit pralenkia net mane, tokį, rodos, nepakantų kitiems tipą! (R.Ozolas. Žvaigždės blėsta auštant, 2007., 259 psl.)
Tos dienos posėdis Kinematografininkų sąjungoje baigėsi dramatiškai. Jaunimo sparnas, negavęs vyresniųjų pritarimo, pareiškė darysiąs piketą, net mitingą. Kam, kodėl? Trakams ginti! Jaunimas jau pasišovę, ir dalyvaus fizikos, puslaidininkių fizikos institutų jaunimas. Visus telefonu ir kitais būdais jau sukvietę A. Medalinskas ir Z. Vaišvila. Tuo tarpu G. Songaila – susitaręs su Trakų paminklosaugos aistruoliu Romualdi Lanku. Jis ten jau išvykęs. Ir taip mes, numatę Trakų senpilės gynimo mitingą, ne kur kitur, o Vilniuje, prie AT Prezidiumo. A. Skučas jau paruošęs kelias vėliavas, jas naktį pasiuvusi jo žmona. Mitingas numatytas vidurdienį. Taip, daugiausiai dalyvautų prie Neries stovinčių mokslo institutų jaunimas.
Negavome daugumos LPS IG narių pritarimo. Taip, negavome šiai akcijai. Vadinasi, negalėsime kalbėti „Sąjūdžio vardu“? Nieko baisaus, išsisuksime.
Ir nuėjome per Žaliąjį tiltą, „Stalino piramidės“ link, kur A. Skučo darbo kambaryje buvo sunešti transparantai. Laukė ten ir dvi žalios vėliavos su Gedimino stulpais ir užrašu SĄJŪDIS. Aš iš anksto pareiškiau, kad kalbėsiu apie Estijos naujienas.
***
Mitingas įvyko.
Mūsiškiai atsinešė nedidelį, ant krūtinės pakabinamą garsiakalbį, jis šiaip taip garsino balsą. Keli šimtai dalyvių, regis, ir be garsiakalbio būtų viską girdėję. Kalbėjo visas mūsų jaunimo sparnas, nebuvo tik A. Kaušpėdo. (Nekalbu apie V.Radžvilą – jis apskritai mažai kur būdavo.) Šią pirmą ir istorinę Sąjūdžio akciją, kuri LPS IG daugumos nuosprendžiu nebuvo net Sąjūdžio mitingas, pradėjau vesti nei pasiruošęs, nei norėjęs tai daryti. Kai mūsiškiai gausiu būriu apstojo mus, išsirikiavusius su transparantais, tiesiog reikėjo pradėti. Matyt, pasijutęs lyg Talino dainų slėnyje, pajutau ant krūtinės ir stačiakampį garsiakalbį. Ir prasidėjo istorija.
Išsyk pamatėme, kad mūsų akciją fotografuoja ir net filmuoja lyg iš po žemių išdygusi profesionali kamera; nė nesubejojau, kad tai KGB darbas. (Vėliau pažinome filmavusiojo režisieriaus pavardę – Saulius Beržinis). Milicija nepasirodė, mūsų nevaikė, kalbėjome drąsiai, Trakams gerokai skirdami laiko. Romualdas Lankas karingai pristatė mūsų istorinės sostinės niokojimo panoramą. Surašyti šūkiai buvo nedrąsūs, radikaliu agresyvumu nepasižymėjo – tik visų būsimų mitingų pirmosios kregždės. („Kultūros ministerija – kultūra, ar chaltūra“, „Kodėl laikraščiai nerašo apie Sąjūdį“, „Kas slepiasi už delegatų į partkonferenciją“ ir t.t.).
Mitingo kulminacija tapo Kazimieros Prunskienės ir mano pasakojimas apie nepaprastus įvykius Estijoje. Ir jau tada, kalboms baigiantis, paskelbiau finalinį akcentą: birželio 24 dieną kviečiame visus vilniečius 19 valandą į Gedimino aikštę, į susitikimą su TSKP XIX partinės konferencijos delegatais. „Komunistų partijos nariai vyks į Maskvą mūsų vardu, Lietuvos vardu! Tad tegul išgirsta mūsų lūkesčius ir pageidavimus. Taip nutiko Estijoje, taip turi nutikti ir pas mus“,– maždaug tokia buvo žinia, kurią reikėjo paskelbti.
Tai buvo avantiūra, gryna savivalė. Net tarpusavyje nebuvome iki galo apsitarę, kad pakviesime žmones į naują mitingą. Mudviem su Prunskiene buvo aišku, kad šitai reikia padaryti. Tegul tai būna avantiūra, tegul nesuderinta su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės dauguma, tegul tai būna net nusikaltimas esančiai tvarkai – juk taip mitingai nerengiami! – tegul. Valdžiai mesta pirštinė? – tegul. Juk taip smagu, kad nors šitai pagaliau pavyko padaryti, ir niekas neužkimšo burnos. Šitai reikia daryti!
Niekas iš LPS IG vyresniojo sparno, be Kazimieros Prunskienės, prie kalbėtojų neprisijungė. Tad mūsų solidi profesorė tą dieną tapo jaunimo sparno nare. (Nors koks buvo tas jos amžius? Tik 45-eri.)
Minioje matėme Arūną Žebriūną, Bronių Leonavičių…
Charakteringa, kad R. Ozolo užrašuose apie šią istorinę akciją nėra nė žodžio. Jis nei buvo, nei domėjosi. Laikė tai akibrokštu visam judėjimui. Kokiam judėjimui? Viršūnėse?
Ir ko norėti, kai birželio 17 dienos susitikimas Rašytojų sąjungoje su Liongino Šepečio komanda (dalyvavo J. Paleckis ir J. Imbrasas) Romo Ozolo užrašuose aprašytas kaip realiausia politika, kaip pergalė. ( Citata: Mano įvadas nuskambėjo visai neprastai. Pakankamai gerai buvau įsivaizdavęs akcentus. Šepetys šnekėjo ilgai, esminių dalykų nelietė, tik pranešė, kad CK nenori, jog rėmimo grupės kurtųsi darbo kolektyvuose… — R. Ozolas. Žvaigždės gęsta auštant, 2007, 257. psl.)
Žodžiu, nuolatinis LKP CK rūmų lankytojas R. Ozolas įsivaizdavo visai kitokį vystymasi, kitokią linija: LPS ir LKP veiks kartu. To norėjo ir L. Šepetys (taip tiesiai šviesiai jis ir pasakė Rašytojų sąjungoje: Ne jūs ir mes, bet mes kartu). Tai buvo priimtina ir vyresniajam Sąjūdžio sparnui, nes patirtis jiems sakė, kad kitaip nieko nebus, kitaip veikti negalima – sunaikins. Todėl tokios akcijos, kokią sutaisė Sąjūdžio jaunimo grupė prie AT Prezidiumo – kone nusikaltimas. Tai šios jau numatytos perspektyvos sprogdinimas. Ir dar toks baisus sprogdinimas – neklausant Romualdo Ozolo!
Apskritai, kas ir kam tie mitingai, kai viskas sutariama viršūnėse?
***
Intrigomis viršūnėse revoliucijos nevyksta. Pokyčius, radikalius pokyčius reikia išgirsti kaip gaudesį iš apačios, iš po žemės, o išgirdus veikti. Iš jaunystės ir drąsos-proto energiją semiantis. Sąjūdžio vyresnioji inteligentija nesitikėjo audringų pokyčių tą vasarą, mes matėme. Ir kai birželio 3 dieną leidosi išrenkama į LPS IG – nesitikėjo. Nei Justinas Marcinkevičius nesitikėjo, jis pernelyg gerai viršūnėje pagarbos iš visų pusių gyveno. Bet mes buvome jiems dėkingi, ypač Justinui, kad leidosi įrašomi į Sąjūdžio židinį.
R. Ozolo. B. Genzelio ir B. Kuzmicko grupė, turėjusi ilgą bendrystės ir patriotinio veikimo istoriją, tikrai neįsivaizdavo, kad 1988 metų vasarą pavyks kažką pasiekti, kažką ypatingo nuveikti. „Lietuvos pakeitimas šios vasaros metu? Nejuokaukite, draugai!“ – toks būdavo jų klausimas ir kartu atsakymas sau patiems.
Kai birželio 3 dienos steigiamajame susirinkime R. Ozolas atsistojo Akademijos salėje ir, nė nepakilęs į tribūną, be mikrofono pasakė, kad čia mums nieko nesigauna, kad reikia susitikti kitoje vietoje,– jau tada jis išreiškė gilų savo įsitikinimą: masiniam, valdomam Sąjūdžiui dar ne laikas. Gausis tik chaosas. Ir kad vasarą, kai Lietuva laukuose ir darbuose, kai atostogose – nieko nepavyks. Reikia palaukti rudens. Tada, esą, bus galima sušaukti kongresą, nusistatyti veikimo principus, programas susirašyti. R. Ozolas net išėjo į Lenino prospektą, jau ketindamas visai dingti. Tik Alfonso Brazo dėka, kuris jį išsivijo, grįžo į salę. Ir atsiminimuose jis jau sėdi nebe salės viduryje, o „už Juozaičio“.
Dėl tų „veikimo principų“ ir „proramų“ sirgo ne vienas R. Ozolas – tai buvo akademikų nuolatinis galvos skausmas ir rūpestis. Toks buvo tas amžiaus ir patirčių skirtumas.
Bet gyvybė, gyvas balsas, energija, jau pasipuošusi protu – jaunimo sparnas. Ir tas sparnas padarė savo – pralaužė ir savą, ir svetimą sieną.
***
Nežinomas ir nematomas R. Ozolo vaidmuo, apie kurį jis gausiai rašo dienoraščiuose, Sąjūdžio jaunimui buvo nežinomas. Jei būtume sužinoję, tai būtų sukėlę mums šoką (bent jau man tikrai). Mes žalio supratimo neturėjome, kad R. Ozolas nuolat susitinka su Justu Paleckiu, su Lionginu Šepečiu, ir matosi su visais LKP CK ideologais, kad LKP CK rūmuose ir susitikimuose kavinėse aptarinėja su jais – mūsų veikos žlugdytojais – „Sąjūdžio galimybes“. Jam tai buvo natūralu, aukštasis pilotažas, o mums – žema, neįmanoma.
Žinoma, R. Ozolo ir jo draugų negalėjo nejaudinti Nikolajaus Mitkino karštas, išsyk, jau birželio 3-5 dienomis, rusiškai pareikštas reikalavimas (LKP CK aparate): šalinti tuos nacionalistus! Jo reikalavimas nedelsiant pašalinti iš komunistų partijos visus LPS IG (17 iš 35) narius. Tuo metu sąjūdiečiai-komunistai gerai suprato, kad jų pašalinimas būtų smūgis Sąjūdžio užuomazgai, susidorojimas su visais 35.
Bet buvo juk ir L. Šepečio sparnas, ir jo supratimas, siekęs susidoroti su LPS pirmeiviais ir pačiu judėjimu šepetiškai, kaip gyvatė. Ir Ozolas su Šepečiu žaidė, net viešai palaikydamas Mitkiną ir jo „socialistinę leninę Tarybų Sąjungą“, žaidė. Sąjūdžio komunistus prisitraukti prie LKP CK? Kartu su R. Ozolo ideologijos atstovais? Ir pamažu valdyti „lietuvišką pertvarką“? Taip, R. Ozolui su šia šepetiška gyvate buvo įdomu žaisti.
