Naujausios
Išgyventa muzika ir poezija
Tikrasis A. Jalianiausko gimtadienis buvo kiek anksčiau – kovo 25 dieną. Koncerte „Esu, kas esu“, subūrusiame talentingus atlikėjus, jubiliatas dalijosi istorijomis ir muzika – nuo jaunystėje grotos „grunge“ roko muzikos iki giesmių su choru.
– Koncertą pavadinote „Esu, kas esu“. Kokią žinutę siuntėte klausytojui?
– Apaštalas Paulius yra pasakęs: „Iš Dievo malonės esu, kas esu.“ Iš tikrųjų labai norisi tai kartoti: iš Dievo malonės esu, kas esu. Gyvenime buvo peripetijų, kur negalėjau be jo malonės tapti tuo, kas esu šiandieną. Be išgyvenimo, be atleidimo, be susitaikymo, be iššūkio – be daug dalykų.
Manęs žmonės klausia, kas tu – kompozitorius? Aš sakau, dokumentų neturiu, bet esu parašęs 150 dainų, gal net daugiau. Esu gal septyniems spektakliams sukūręs muziką – tai kompozitorius ar ne? Aš esu tas, kuris groja, tas, kuris kuria, kuris ieško išeities taškų, nori nešti šviesą ir gėrį šiame gyvenime.
– Kodėl jubiliejiniam vakarui rinkotės koncertą, o ne spektaklį?
– Neturiu savo spektaklio, nesu sukūręs tokio. Labiau apie gyvenimą pasakoju per tai, ką kuriu, daugiau esu sukūręs dainų ir giesmių. Ir tai atskleidžia, kas aš esu. Dainos, tekstai sukurti skirtingu laikotarpiu su skirtingais išgyvenimais. Aš pasakoju taip, kaip mane, eilinį, paprastą žmogų, liečia gyvenimo įvykiai. Kažkas kitas gal jaučiasi taip pat, bet jis neatsistos ir neišsakys savo jausmo, išgyvenimo. O aš galiu, nes noriu tai daryti. Aš esu, kas esu.
– Esate sakęs: „Eidamas per skirtingus gyvenimo laikotarpius atrandu, kad mano paties išgyvenimai ar man artimo žmogaus gyvenimo įvykiai visada sulimpa ir atsišaukia per muziką ir poeziją.“
– Būtent. Čia yra absoliuti tiesa. Man širdis pasako, kad apie tai reikia kalbėti, tada nėra jokios prievartos. Aš pasiimu gitarą, pradedu groti, kurti.
Pavyzdžiui, mano paskutinis albumas „Pradėkim iš naujo“. Prieš metus mirė mano tėtis. Buvo pirma spektaklio „Bydermanas ir padegėjai“ repeticija, jau ruošiausi eiti, kai mama paskambino. Per pačią pirmą repeticiją išvažiavau į Panevėžį.
Toks skausmingas įvykis, bet iš pradžių niekaip negalėjau suvokti, kodėl man Dievas duoda tiek daug ramybės. Ir tik vėliau pradėjau suprasti: kai tai įvyksta, labai išgyveni, o po to gauni labai stiprią dozę ramybės, ji kaip vanduo išsiskleidžia ir po kiek laiko priveda prie tikro skausmo. Tu neišgyveni to skausmo taip staiga ir nuolat – du mėnesius ar metus. Po truputį, po truputį Dievas leidžia suprasti – gal kitiems kitaip yra, bet aš, kaip jautrus žmogus, tikrai tikiu, kad Dievas mane saugo, kad nepasielgčiau kaip kvailas žmogus – nepradėčiau kaltinti, kad kažkas kaltas dėl to, kas gyvenime įvyko. Nes tai beprasmiška, įvyko dėl to, kad įvyko, nieko nepadarysi.
Ir dėl to gimė šitas albumas. Albertas Latužis, baptistų bažnyčios pastorius, padovanojo man eilėraščių knygelę. Aš skaičiau ir galvojau: čia yra tekstai, kurie mane labai stipriai liečia kalbėti tema, kurios nemoku išsakyti. Mane, pavyzdžiui, šokiruoja, kai, praėjus dviem mėnesiams po tėčio mirties, žmonės klausia: „Nu, kaip jautiesi?“ Kaip aš turiu jaustis po dviejų mėnesių?! Nesinori kirsti atgal, tiesiog imi gitarą ir išdainuoji.
– „Pradėkim iš naujo“ – 10-as autorinis albumas?
– Jei skaičiuotume visus išleistus kompaktus, būtų dešimtas. Vienas iš jų yra partizaninių dainų kompaktas „Už laisvę, Tėvynę ir tave“ – aš dariau visas aranžuotes, įdėjau labai daug darbo ir savęs. Dar vienas iš tų dešimties yra rinktinis – „Misija LT 100“. Jei šiuos du atmestume, autorinis būtų aštuntas.
Siekiant svajonės
– Gimėte Panevėžyje, kokie buvo jūsų vaikystės namai?
– Linksmi. Daug muzikos, daug judesio, daug veiksmo. Brolis, sesuo, tėvai – mėgėjai keliauti. Norėjau dainuoti ir groti – turėjome plokštelių grotuvą, net pats atsimenu: stoviu vaikas ir keičiu plokšteles. Muzika labai uždegė, mama mane nuvedė į muzikos mokyklą 7 metukų, aš labai norėjau groti pianinu. Paklausę mano klausą, įvertino: „Tam vaikui smuiką reikia mokytis.“
Smuikeliu pragrojau 3 metus, bet po to vis tiek pervedė į pianino klasę – nenorėjau groti smuiku.
– Talentai paveldėti iš šeimos?
– Sunku pasakyti. Žinau, kad senelis armonika grodavo. Mama yra bandžiusi gitara groti, bet, sako, labiau fotografuodavomės, negu grodavome. Brolis išmoko groti gitara, dėdė groja armonika, koncertuoja.
– Kaip šalia muzikos atsirado teatras?
– Teatras – daug vėliau. Aštuntoje klasėje pasakiau, kad būsiu aktorius, kad man nereikia chemijos ir fizikos. Mama neseniai prasitarė: visi žiburėliai, visi vaidinimai nepraeidavo be manęs. Netgi vieną kartą auklėtoja sakė: jis mane terorizuoja. „Jeigu neparašysite gero, pažymio, aš nevaidinsiu!“
– Po vidurinės mokyklos – tiesiu taikymu į Muzikos ir teatro akademiją?
– Ne. Po devynių klasių norėjosi įgyti profesiją. Buvome draugų būrelis, pradėjome mokytis proftechninėje mokykloje.
Po poros mėnesių supratome: ne mums. Tuo labiau, kad mano tėtis buvo statybininkas, visada sakė: nenori mokytis, ateini pas mane, imi kastuvą ir dirbam, statom, nešiojam plytas. O mes jauni, draugai! Pradėjome dirbti pas tėtį, užsidirbinėti, visai kitaip jaustis.
O muzika toliau tęsėsi. Mes, trys geriausi draugai, sukūrėme grupę „Kančia“. Šešiolikos metų. Istorija labai įdomi. Tuo metu Vaidas, bosistas, ėjo su gitara pas mano draugą Rolandą, jis dvyliktame aukšte gyveno. Aš pamačiau, kur eini? Einu groti. Sakau, palauk manęs!
Jie – savamoksliai, aš muzikos mokyklą baigęs, septynerius metus atsimokęs. Dvyliktame aukšte grodavome gyvais būgnais, įsivaizduoju kaimynams...
Išleidome kelis alternatyvinės muzikos albumus. Gyvavome, kol pradėjo kviesti į kariuomenę. Vyriausias išėjo, po to kitas, likau vienas ir pradėjau truputėlį su kitais muzikantais groti. Gal 1995 metais grupė pradėjo užsibaiginėti.
Tuo metu koncertavome su tokiomis grupėmis kaip „Bix“ – du kartus. Ko gero, nebūtų galima pavadinti „koncertavome“ – leido mums pagroti šalia jų du kūrinius.
Dalyvavome įvairiausiuose festivaliuose ir su „Rojaus tūzais“, „Pelenais“, „Siela“, „Delčia“, būdavo tokie „Blogiausios grupės festivaliai“ – važiuodavome.
– Draugai išsiskirstė, grupės neliko, kas toliau?
– Kažkaip reikėjo pabaigti tuos mokslus, dvylika klasių, ir siekti savo svajonės, nes vis tiek scena visą laiką lydėjo, o muzika gal pilnai neužpildė troškimo, kažko vis trūko.
Man buvo dvidešimt, kai draugė, kuri mokėsi Kauno taikomosios dailės mokykloje, paragino: „Važiuok, įstosi.“ Aš tuo metu visokių darbelių turėjau: ir barmenu dirbęs, ir alų pilstęs, ko tik nedirbęs, ieškojau savęs visur – ir mašinas dažiau, automobilius remontavau, net „Ekrano“ gamykloje buvau įsidarbinęs stiklapūčiu! Tėtis išmokė dirbti statybose – eidavau padaryti pamatus. Bet viskas trukdavo du – tris mėnesius, užsidirbi, paskui galvoji, ne, čia ne man.
Buvau pradėjęs dirbti keramiku – išmokau žiesti puodelius. Draugė sako, ten kaip tik yra keramika. Nuvažiavau į Kauno taikomosios dailės mokyklą, į egzaminus. Pasirodo, keramikoje nebebuvo vietos, pradėjau mokytis baldžiumi. Meniškų apdailų baldų gamintojas – baigiau šią specialybę.
Teatras mano gyvenime labai stipriai atsirado, kai atvažiavau į Kauną. Pasakė, kad Kaune, profsąjungų rūmuose, Rimantas Štaras iš dramos teatro renka studiją mėgėjiškam teatrui.
Teatras mane labai domino, visą gyvenimą svajojau, vien dėl to įstojau į tą medį, kad pabaigčiau mokslus, o tada galėčiau stoti į Muzikos ir teatro akademiją.
Nuėjau į studiją, pradėjau vaidinti mėgėjų teatre, ketverius metus kartu leidome laiką, statėme spektaklius. Baigiau baldžiaus specialybę ir išvažiavau į Vilnių.
– Įstojote iškart?
– Iškart. Jonas Vaitkus rinko tada grupę. Buvo labai keisti tie stojamieji. Negalėdavau suprasti, kaip galima iš 250 stojančiųjų išrinkti 12! Kaip tu gali patekti tarp tų dvylikos?! Tiesiog be šansų.
Su tokiu lengvumu ėjau – pabandome. Ir padainuoti, ir pašokti, jei reikia, galėjau. Vaikystėje esu šokęs „Pynimėlyje“ pas Ričardą Bakanauską – dar muzikos mokykloje pamačiau, taip gražiai jaunimas šoka, man gal dvylika metų buvo. Iškart atėjau: rašykite mane į grupę!
– Sukaupus tokį įvairiapusį bagažą, stojant beliko tik pademonstruoti gebėjimus?
– Stovi pianinas. Klausia, gal gali pagroti? Be problemų. Būgnais? Galiu. Gitara? Galiu, išmokau keturiolikos metų, o kūrybinis procesas tęsiasi iki šiol.
Pašokti? Kodėl gi ne, taigi ta pati scena.
Aš turėjau tokį suvokimą: tiek daug viskuo noriu būti gyvenime, kad teatras ir yra ta vieta, kur aš galiu būti buhalteris, karalius, psichologas ar psichiatras – kas tik nori. Bet kas. Man taip susivedė, kad tai yra būsena, kuri tave išlaisvina.
Misija – ne tik teatras
– Koks buvo pirmasis vaidmuo, apie kurį sakote: tai jau rimtas vaidmuo?
– Sunkus klausimas, nes niekada neskirstydavau. Pavyzdžiui, dar mėgėjiškame teatre man atrodydavo, nesvarbu, kokį gauni vaidmenį, turi perduoti žinią, kad žiūrovas suprastų. Turiu tokią nuotrauką, iš jos mėgstu pasijuokti: man skyrė vaidinti klouną, kadangi mėgėjų teatre nebūdavo kostiumų dailininkų, tai pats išsimaliavoji, radai kokią skrybėlę, užsidėjai, timpas apsitraukei, juostą užsirišai. Ir eini, dainuoji su gitara vaikišką dainelę, matai vaikų akytes ir supranti, kad jiems duodi kažką gero. Ir kaip gali mažiau vertinti tokį vaidmenį nei pas J. Vaitkų, kur tave išrežisuoja, išmuštruoja, suteikia tau kitokį personažo supratimą, išjautą.
Atsimenu, „Žuvėdrą“ J. Vaitkus statė. Kurse buvau vyriausias, visi aštuoniolikmečiai, aš 24-erių, gaudavau sunkesnius vaidmenis, išgyvenimai, bagažas, patirtys diktavo savo. Jau atrodydavo, supranti, koks tai personažas, ir staiga J. Vaitkus viską pakeičia. Supranti, kad nebegali vaidinti taip pat.
Turėdavome labai stiprius trenažus, dabar tokių nesu matęs – balsiniai, kūno plastikos, ištvermės, hegzametro skaitymas, kad sugebėtumei įvairiausiais būdais pasakyti tekstą, išdainuoti, valdyti savo kūną. Aš kaip žuvis prarydavau, mėgaudavausi tuo.
– Artimesni tragiški vaidmenys ar prie širdies ir komedija?
– Mano visi vaidmenys su žudymais susiję ilgą laiką buvo. Aš net animaciniuose filmukuose dubliuoju visus, kurie žudikai, blogiukai! Gargamelis, Piratas „Tintino nuotykiuose“, daug tokių. Nors nuo vaikystės buvau prie komiškų dalykų: ateini į klasę, visus prajuokini, gauni energijos, dėmesio.
Draminius vaidmenis gal saugiau atlikti. Draminis vaidmuo nuveda į tikrą išgyvenimą, kuris nemeluoja. Jei sugebi tai perduoti žiūrovui, jis tapatinasi su savimi. Matant, kad kitas sunkumą išgyvena, atrodo, kad ir pačiam lengviau. Komedijinio žanro labai mažai esu kūręs.
Po 4 metų studijų dar įstojau į magistrą ir baigiau, drama visur lydėjo. Po to J. Vaitkus apie 10 metų mane visur vežiodavosi, kur spektaklius statydavo, aš kartu su juo (2004 m. A. Jalianiauskas buvo nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimuose geriausio aktoriaus ir kompozitoriaus kategorijose (J. Vaitkaus spektaklis “Venecijos pirklys”) – red. past.).
– Jūsų biografijoje – Kauno akademinis dramos teatras, Menų spaustuvė, Nacionalinis dramos teatras, Jaunimo teatras, Keistuolių teatras, Alytaus miesto teatras...
– Ir operoje esu šokęs, Šamaną vaidinau! Toks buvo etapas, kai būti samdomu labiau apsimokėjo, negu būti vieno teatro kolektyvo dalimi.
– Valstybinio Šiaulių dramos teatro puslapyje pateikiama tokia jūsų darbų statistika, ko gero, šie skaičiai jau padidėję: 9 dubliuoti animaciniai filmai, 9 spektakliams sukurta muzika, 5 spektakliams sukurta choreografija, 7 režisuoti spektakliai. Aktorystę suderinote ir su režisūra?
– J. Vaitkus rinko režisierių ir aktorių kursą – bent dvejus metus visi darėme tą patį, po to atsiskyrėme.
Visada norėdavosi per režisūrą išsakyti tai, ką jauti, ypač, jei jauti pašaukimą, norą kalbėti. Tada tai tampa tikra, tampa sava. Ir kai surandi, apie ką norisi kalbėti, kai atsiranda priemonės, ypač kolektyvas, kuris sako, jog nori apie tą patį kalbėti, nesvarbu, ar tai būtų spektaklis vaikams, ar draminis pastatymas, kodėl gi ne, jei tai prisidės prie dešimties ar šimto žmonių gerovės.
– Dar viena jūsų kūrybinė linija – spektaklių choreografija?
– Judesys visada mane lydėjo. Muzikos ir teatro akademijoje dėsčiau scenos judesį. Nežinau, turbūt viskas taip ir sueina nuo vaikystės: choras, instrumentas, šokių studija...
– Tai, kas vaikystėje įdėta, ne šiaip sau?
– Aš sakyčiau, iš viso nuo motinos įsčių – kas Dievo įdėta, auga, auga, auga ir tęsiasi. Mes kiekvienas turime misiją, jeigu aš jos nevykdau, pradedu degraduoti.
– Šiandien esate teisingame misijos kelyje?
– Manau, kad taip. Visada tyrinėji, ar esi teisingame kelyje, gal reikėtų iš savęs daugiau pareikalauti, o gal mažiau, gal reikėtų atsitraukti. Viskas yra procesas, viskas augina tave. Mano misija nėra vien teatras. Yra ir dvasiniai dalykai, kurie, sakyčiau, netgi stipresni negu teatro misija.
– Valstybiniame Šiaulių dramos teatre dirbate nuo 2022 metų. Kas iš Vilniaus atvedė į Šiaulius?
– Čia išties tas pats misijos klausimas. 22 metų aš tapau tikintis žmogus, tikintis realiai, patyręs Kristaus pašaukimą tarnauti Lietuvoje, skelbiant gerąją naujieną per muziką, per giesmes, vėliau mokiausi Biblijos institute teologiją, tai yra evangelinis judėjimas, sakykime, reformatų kryptis.
Tai labai ilga istorija, bet labai nuoširdi, su daug išgyvenimo, kai aš atsiduriu ant šieno, turiu gitarą, priešais save – Naująjį testamentą. Atsibundu ir suprantu, kad esu visiškai naujas žmogus ir pradedu suvokti pasaulį visaip kitaip, nei per savo siekiamybes: aš būsiu garsus, turtingas, mylintis – visoks. Staiga suprantu, kad šalia atsiranda gyvasis Dievas, kuris sako, aš noriu tau patarti ir lydėti tave visą gyvenimą. Iš pradžių to nesupranti, tai kažkas tokio, ką jauti. Po to metai po metų pradedi matyti, kad tai yra tiesa. Tuo metu aš dar nesu aktorius, dar esu 22 metų, man patinka mano gyvenimo būdas, aktorystė, muzika, šokiai, menas, kūrimas, bet kartu man padeda patikti tarnauti Dievui – būti su juo. Kasdien pripažinti, kad jis iš tikrųjų yra gyvasis Dievas, kuris tave lydi.
Man labai patinka, kad Biblijoje yra daug vietų, kai Jis sako: aš lydėsiu tave akimis. Pavyzdžiui, psalmė 32-oji, 8 eilutė yra „mokysiu tave, rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti, patarsiu tau, lydėdamas tave akimis“. Tai labai didelės paguodos žodžiai, tu nesi vienas, tu jauti šilumą, palydą. Galėčiau liudyti ir liudyti, kad tai yra tiesa.
Ta mano misija prasidėjo taip stipriai, pradėjau lankyti laisvųjų krikščionių bažnyčią.
Visą kelią mane lydėjo teatras ir bažnyčia, teatras ir bažnyčia. Bet priėjau tokią būseną, kad supratau, jog kurį laiką turiu palikti teatrą ir įvykdyti savo pažadą Dievui. Prisimenu: baigiau Taikomosios dailės mokyklą, meldžiuosi: „Dieve, aš taip noriu būti aktoriumi, bet žinau, kad tau gali tai nepatikti, bet aš taip noriu! Jeigu aš įstosiu į Muzikos ir teatro akademiją, būtinai, kai ateis metas, aš eisiu ir darysiu tai, ką tu norėsi.“
Ir man, berods, apie 2019 metus, pradėjo viskas baiginėtis. Muzikos ir teatro akademija pasakė, kad aš darbo nebeturėsiu, naujų režisierių neatsirado, turėjau vieną vienintelį spektaklį, tai buvo J. Vaitkaus „Patriotai“.
Kaip tik tuo metu keitėsi teatro direktorius, į Jaunimo teatrą atėjo Audronis Liuga, ir aš pasakiau: kadangi viskas keičiasi, aš turiu išeiti iš teatro. Daug kas nesuprato: atėjo naujas direktorius, duos darbo, bus atlyginimas, kur čia važiuosi. Aš negalėjau kitaip pasielgti, nes jaučiau, kad čia tas momentas. Ir pradėjau kelionę, pradėjau melstis, ieškoti, kurgi, Dieve, norėtum mane matyti.
Po truputėlį atsidūriau Šiauliuose. Atvažiavau padėti Šiaulių laisvųjų krikščionių bažnyčiai, nuo pat įtikėjimo buvau Šlovinimo vadovas, rinkau giesmes, vesdavau šlovinimą, kartu ir pamokslaudavau, galėdavau žmonėms patarnauti žodžiu ir giesme – ir tai Šiauliuose vyko 1,5 metų. Kai pastorius po patirtų sunkių išgyvenimų grįžo į tarnystę, buvau pakviestas į Kuršėnus. Mane pakvietė kitos evangelinės denominacijos pastorius Romas Tuominis. Atsidūriau Kuršėnuose ir supratau, kad turiu ten būti. Atsikraustė iš Vilniaus visa mano šeima.
Į Kuršėnus atvažiavome gyventi prieš 5 metus – kaip tik buvo pandemija. Iš Vilniaus išvažiavau niekam nieko neskolingas ir, tiesą sakant, absoliučiai patikėjau, kad man teatras yra užsibaigęs.
Kuršėnuose iki šiol tarnauju evangelinėje bažnyčioje. Kadangi mano persikėlimas į Kuršėnus buvo susietas ir su finansine parama, jos po pandemijos nebeliko, atėjo klausimas, iš ko gyventi.
Ir kaip tik Agnius Jankevičius, mano kursiokas, statė spektaklį „Katarinos Blum garbė“. Jis paklausė, gal norėčiau suvaidinti? Atėjau į teatrą, Aurimas (Aurimas Žvinys, teatro vadovas – red. past.), mano buvęs scenos judesio studentas, gerai pažįstamas. Sakiau, kad labiau noriu vaikams spektakliukus statyti, man vaidyba jau nebeįdomu, praeitas etapas. Pradėjome statyti spektaklį „Nematomas vaikas“ (A. Jalianiauskas – šio spektaklio scenarijaus ir dainų autorius – red. past.).
Kadangi Agnius pasikvietė, pradėjome repetuoti, skaityti – grįžo noras, netgi džiaugsmas, kad aš galiu papasakoti kitiems istoriją, kuri padeda stabilizuotis gyvenime.
– Kas kartą, kurdamas vaidmenį, stengiatės žiūrovui duoti kuo daugiau?
– Iš esmės taip. Juk ir rašytojas rašo personažus su misija, mes įgyvendiname dramaturgo norą. Esame tik priemonė, kuri irgi toje misijoje dalyvauja, negali puse kojos daryti.
– Ir jau pirmais metais Šiauliuose vaidinote keturiuose spektakliuose?
– Buvo įvedimai, pakeičiau kelis aktorius. Įsivedžiau, šeima gavo duonos, visi džiaugiasi.
– O jūs iškart gavote įvertinimą – 2023 metais Šiaulių miesto savivaldybė skyrė premiją už Komisaro Beicmanės vaidmenį spektaklyje „Prarasta Katarinos Blum garbė“.
– Stiprus Agniaus Jankevičiaus spektaklis. Netikėtas apdovanojimas buvo, bet ačiū. Nesureikšminu to, bet tikrai buvo malonu, kai esi priimtas, nors dar taip nesijaučiu Šiauliuose, bet su laiku...
– Ko dar trūksta?
– Mes tokie klajokliai, neturime savo namų, nežinai, tave pašauks, paliksi nuomą ir kažkur išeisi. Amžius jau prašosi, kad nebebūtų skraidymų į kairę ir dešinę. Todėl ir džiaugiamės Šiauliuose, mums su žmona labai patinka. Jei kur išvažiuojame, sakome, kad grįžtame namo.
– 2024 metais pelnėte rėmėjų prizą už profesines ribas peržengiantį geranoriškumą, šiemet, per Tarptautinės teatro dienos renginį, – „Splius“ premiją už Adamo vaidmenį spektaklyje „Migla“ ir Gotlybo Bydermano vaidmenį spektaklyje „Bydermanas ir padegėjai“. Jaučiate savo indėlį Šiaulių teatre?
– Labiau džiaugiuosi ir noriu padėkoti, kad teatras, teatro kolektyvas, šis miestas daug mums, mano šeimai duoda. Jeigu mes su šeima galime prisidėti prie to, kas kuriama Šiauliuose, aš esu laimingas.
– Kuo dabar gyvenate?
– Labiausiai laukiu poilsio. Tėčio netekties metai, daug įtampos, daug vaidmenų 2024 metais, „Bydermanas“, „Migla“ – sunkūs spektakliai.
Teatre režisierius Jokūbas Brazys pradėjo repetuoti ir aš repetuoju, gegužę turėsime premjerą pagal „Dedalo ir Ikaro“ mitą. Tada – vasara, poilsis ir kiti teatro numatyti planai.
Labiausiai norėtųsi įsikurti Šiauliuose, kad nebeaplankytų netikrumo jausmas, kad nesi savo vietoje ar kad nesi reikalingas. Norisi įsikurti ir nebeišvažiuoti.
