Naujausios
Motociklu važiuoti taip ir neišmoko
Paklaustas, kuri profesija labiausiai jį apibūdina: kraštotyrininko, žurnalisto, medžiotojo ar fotografo, Puodžiūnas nusišypso. „Ko gero mažiausiai titulų turiu fotografijoje. Kraštotyra visą gyvenimą buvo, esu garbės kraštotyrininkas, garbės medžiotojas, o garbės fotografo vardo, deja, negavau.“
Puodžiūnas prasitaria, kad kolegos jį visą gyvenimą traukdavo per dantį – fotografas tarp medžiotojų, medžiotojas tarp fotografų.
Apie trisdešimt metų, iki pat laikraščio uždarymo, Puodžiūnas dirbo „Leninietis“ (vėliau – „Laikas“) redakcijoje. Pateko tuometinio redaktoriaus kvietimu.
„Jau mokykloje rašydavau į laikraščius. Po vidurinės mokyklos įsidarbinau pagalbinėje mokykloje auklėtoju. Praėjus porai metų atvažiuoju į Šiaulius, užeinu į redakciją, pasikviečia redaktorius ir sako – neatsibodo mokykloje? Rašyk prašymą, dirbsi pas mus.“
Prisimena, kas redaktoriui būdavo svarbiausia – nuotraukos. „Jis visų darbuotojų klausdavo: ar moki fotografuoti, vairuoti motociklą? O rašyti išmokysim. Rašyti aš jau mokėjau, rašiau jiems iki tol, fotografuoti irgi mokėjau, tik motociklu važiuoti neišmokau.“
Menais nebuvo kada užsiimti
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Šiauliuose iškilo gausi meninės fotografijos kūrėjų bendruomenė, buvo įkurtas fotoklubas. Puodžiūnas buvo šio klubo vadovu, prisidėjo prie daugybės parodų organizavimo. Tačiau pačiam menine fotografija užsiimti nebuvo kada. „Kasdienis darbas laikraštyje, reikėdavo priruošti daugybę standartinių nuotraukų apie įvykius rajone, nebuvo kada menais užsiėminėti.“
Klubo vadovu tapo kolegų kvietimu. „Dirbdamas redakcijoje su kai kuriais fotografais jau buvau pažįstamas, atėjau į klubą pasižiūrėti, ką jie veikia. Kai Antanas Dilys pradėjo galvoti apie Fotografijos muziejų, jam neliko laiko vadovauti klubui, todėl vyrai pradėjo kalbinti mane, o aš jaunystė – kvailystė ir sutikau.“
Po to, pasakoja Puodžiūnas, pradėjo stiprėti Vilniaus fotoklubas, organizacijos veikla tapo oficiali ir vis daugiau atimanti laiko, teko rinktis. „Atsirado atsakingojo sekretoriaus vieta, žiūriu, kad tarp redakcijos, gamtos ir fotografijos nebėra laiko, todėl pasitraukiau iš klubo.“
Per visas veiklas ir pažintis Puodžiūnui teko padirbėti ir Valstybiniame Šiaulių dramos teatre legendinės režisierės Aurelijos Ragauskaitės laikotarpiu. „Tais laikais mieste buvo bohema – dailininkai, aktoriai, žurnalistai ir muziejininkai, visi kartu, vienas kitą pažinojome, taip ir gavau kvietimą nufotografuoti spektaklį. Patiko, teko dar aštuonis spektaklius įamžinti. Sukaupiau daug negatyvų iš teatro.“
Sudeginti fotografijų archyvai
Per ilgus metus Puodžiūnas sukaupė nemažą kiekį negatyvų ne tik iš teatro ir redakcijos. Prisimena ir kurioziškų situacijų, kurios nutiko kitiems fotografams.
„Kuršėnuose buvo toks gaisrininkas, kino mėgėjas ir fotografas Stonys, jo sūnus – žinomas iliuzionistas Arvydas Stonys. Prieš keletą metų susidomėjau jo tėvo negatyvais, žinojau, kad jie daugiabučio rūsyje sudėti.“
Tačiau susisiekus su sūnumi, Puodžiūnui teko smarkiai nusivilti. „Paskambinu Arvydui, sakau, ar žinai, kur tėvo archyvai? Kai papasakojo, aš pirštus iki alkūnių nusigraužiau – po tėvo mirties mama viską sukrovė, išvežė į sodą ir sudegino.“
Sako, tokių istorijų girdėjęs ne vieną.
Lemtingas, tragiškas skrydis
Atgimimo laikotarpiu Puodžiūnas aktyviai įsijungė į „Sąjūdžio“ veiklą, fiksavo įvykius rajone, taip pat ir Baltijos kelią. Sako, buvo natūralus žingsnis, kadangi Lietuvos atgimimas prasidėjo nuo ekologijos, žaliųjų judėjimo, o ši tema Puodžiūnui visada buvo aktuali.
Beje, su Baltijos kelio vėlesniais įvykiais susijęs tragiškas nutikimas. Tikriausiai jaunesnioji karta nežino, kad po Baltijos kelio, kai 1989 m. rugpjūčio 23 d. gyva žmonių grandinė sujungė trijų valstybių sostines, po poros metų – 1991 m. rugpjūčio 23 d. buvo surengtas liepsnojantis Baltijos kelias – vietose, kuriose keliui įamžinti buvo pastatyti kryžiai, ruoštasi deginti laužus. Puodžiūnui buvo pasiūlyta skristi su Akmenės aeroklubo lėktuvo komanda ir nufilmuoti viską iš aukštai.
„Bet nutiko taip, kad kamerą viršininkas paskolino kažkam Vilniuje, todėl ji laiku negrįžo į Šiaulius, man teko skambinti į aeroklubą. Sakau, filmuoti negalėsiu, o fotografuoti galiu ir iš apačios. Grįžtant iš liepsnojančio kelio girdim, kad tas lėktuvas darydamas posūkį užkabino aukštos įtampos laidus, visi lėktuve skridę žmonės sudegė.“
Užgavėnės Kurtuvėnuose
Viena iš svarbių Puodžiūno biografijos detalių – Užgavėnės Kurtuvėnuose. Tuo laikotarpiu, maždaug septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais Kurtuvėnuose, įsikūrus vienam pirmųjų Lietuvoje etnografiniam ansambliui, imta švęsti Užgavėnes, kurios labai traukė fotomenininkus ir kino kūrėjus iš visos šalies.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje šią šventę nufilmuoti sugalvojo Lietuvos kino studija, tačiau rajono valdžia užsimojo, kad filmavimas vyktų sekmadienį, nors šventė tradiciškai vyksta antradienį.
„Su kurtuvėniškiais ėjome į partkomą ir ginčijomės. Viskas nuėjo iki CK sekretoriaus Liongino Šepečio, kuris davė leidimą. Nufilmavęs šventę, režisierius Rimantas Smetona sukūrė filmą „Žiema bėga, žemė rodosi“, skirtą Vilniaus universiteto jubiliejui“, – prisimena Puodžiūnas.
(Režisieriaus Rimanto Smetonos 1979 m. muzikinis filmas „Žiema bėga, žemė rodosi“, pasakojantis apie Vilniaus Valstybinio Vinco Kapsuko Universiteto folklorinio ansamblio viešnagę Kurtuvėnuose. Ansamblio vadovė – Zita Kelmickaitė. Scenarijaus autorė – Aldona Ragevičienė.)
Etnografinė rezistencija
Su Užgavėnėmis Kurtuvėnuose ir etnografiniu ansambliu susiję daugiau kurioziškų situacijų. „Kurtuvėnų etnografinis ansamblis jau buvo išgarsėjęs, bet partijos komitetas pradėjo svarstyti, kad reikia ansamblį uždaryti, kadangi negieda „Internacionalo“, nedainuoja tarybinių dainų. Svarstymas vyko penktadienį, o šeštadienį laikraštyje išeina mano didžiausias straipsnis apie ansamblį. Buvau iškviestas pasiaiškinti, aštuonias valandas mane svarstė, kodėl aš propaguoju etnografiją.“
O ir redakcijoje ne visada išleisdavo fotografuoti. „Redaktorius gaudavo įsakymą iš partijos komiteto manęs su Vladu Mikalausku neišleisti į Užgavėnių šventę. Sėdim redakcijoje, laukiam darbo dienos pabaigos, o už kampo draugas su automobiliu. Po darbo lekiam, kaukes užsidėję, fotoaparatus po kailiniais slėpdami. Mikalauskas tik po kurio laiko Europoje gavo aukso medalį už tas nuotraukas iš Užgavėnių.“
Akmuo Feliksui Vaitkui – Gruzdžiuose
Puodžiūno iniciatyva prie Gruzdžių 1993 m. buvo įamžintas žymaus JAV karo aviacijos lakūno Felikso Vaitkaus atminimas. Vaitkus buvo vienas iš pirmųjų pasaulyje, kuris 1935 m. įveikė Atlantą vienviečiu lėktuvu, simboliškai pavadintu „Lituanica II“.
„Po tragiško Dariaus ir Girėno skrydžio pagal jų testamento priesaką buvo siekiama surengti antrąjį skrydį. Galų gale lakūnu tapo JAV gimęs, lietuviškų šaknų turintis Feliksas Vaitkus. Vienviečiu lėktuvu jis Atlantą perskrido, bet dėl prastų oro sąlygų išnaudojo daug kuro, teko leistis Airijoje, kur sulaužė sparną, apgadino propelerį. Lietuvoje Vaitkų sutiko taip pat, kaip buvo ruošiamasi sutikti Darių ir Girėną.“
Tik vėliau sovietų okupantai šią istoriją nustūmė užmarštin. „Visų pirma lietuviai linkę prisiminti žuvusius didvyrius. Antra – jis Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo JAV karo aviacijoje, po karo išėjo į atsargą, o, prasidėjus Korėjos karui, buvo paskirtas į Europą, kur karo su sovietais atveju būtų atsakingas už tiekimą JAV aviacijai, jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, todėl tokia asmenybė sovietų buvo sąmoningai ignoruojama.“
Pasakojimas apie Feliksą Vaitkų iš nebūties iškilo tvarkant archyvinius dokumentus ir fotografijas. „Kaip kraštotyrininkas aptikau, kad Vaitkus buvo atvykęs į Gruzdžius, į savo vardo gatvės atidarymą. Jo tėvas buvo kilęs nuo Šiupylių, motina iš Žagarės, o Gruzdžiuose 1938 m. surengta didžiulė aviacijos šventė. Pradėjau domėtis ir nusprendžiau įamžinti atminimą. Suradau didžiulį akmenį, radau meistrą, kuris iškalė lėktuvo siluetą ir užrašą. Radom tinkamą vietą, melioratoriai iškasė tvenkinį, kuris simbolizuoja Atlantą, ir pastatėm. Tik po to atsirado daugiau paminklų, vienas Pasvalyje, lentelė Garbės sienoje Aviacijos muziejuje Kaune.“
– Kas Jums yra fotografija?
– Tai yra priemonė, kuria galima užfiksuoti ir palikti ateičiai. Tekstu ne viską gali užrašyti, o čia yra dokumentas. Ir tame dokumente galima atpažinti tai, kas yra šiandien. Ir po šimto metų ji taip pat pasakos apie šią dieną. Mano nuotraukų ir negatyvų yra saugoma Šiaulių apskrities Povilo Višinskio, Šiaulių rajono Vytauto Vitkausko bibliotekose, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos muziejuje, Šiaulių literatūros muziejuje Naisiuose, Biržų „Sėlos“ muziejuje. Daug nuotraukų panaudota knygose, mano paties sudarytuose leidiniuose.
