Naujausios
Vasario 25 dieną amžinojo poilsio Šiaulių K. Donelaičio kapinėse atgulė pedagogas, nusipelnęs kraštotyrininkas, muziejininkas, ilgametis Lieporių bendruomenės narys Vytautas Mažeika (1933–2026).
„Anapilin iškeliavo mūsų bičiulis, žinomas pedagogas, krašto tyrėjas, ne kartą suteikęs gimtajam miestui įsimintinų akimirkų. Prisiminsime jį ir kaip smalsų keliautoją, šalyje žinomą orientavimosi varžybų teisėją, turizmo organizatorių. Mūsų atmintyje jis liks kaip pavyzdingas šeimos ir bendruomenės žmogus. Atminsime jį ir kaip kuklią bei savitą asmenybę, gražų ir tolerantišką žmogų, patarėją ir draugą“, – šiais žodžiais su V. Mažeika atsisveikino Lieporių bibliotekos kolektyvas. Šioje bibliotekoje kraštotyrininkas praleisdavo daug laiko.
V. Mažeika gimė 1933 metų liepos 24 dieną Šiauliuose. Medinio namo Vilniaus gatvėje 229, kuriame prabėgo pirmieji gyvenimo metai, seniai nebėra. Tėvai siuvėjai, kai sūnui buvo dveji, išsikėlė gyventi į Užvėkio kaimą, Kuršėnų valsčių.
„Bet save visada laikiau šiauliečiu. Man Šiauliai, kai juose negyvenau, buvo viso pasaulio centras. Važiuodavau į Šiaulius kaip į šventą miestą“, – „Šiaulių kraštui“ yra sakęs V. Mažeika („Ne ant tuščios Lieporių žemės“, Rita ŽADEIKYTĖ, 2013-02-22).
Sunkių išbandymų V. Mažeika patyrė dar paauglystėje – mokantis Kuršėnų gimnazijoje, 1948 metais į tremtį išvežti jo tėvai. Lietuvoje liko dviese su seserimi, globojami geradarių.
1952 metais, iškart po mokslų baigimo Kelmės suaugusių vidurinėje mokykloje, V. Mažeika pradėjo dirbti Šilo Pavėžupio septynmetėje mokykloje mokytoju.
Tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą baigė 1962 metais.
Dirbo mokytoju Šaukėnuose, Telšiuose, tuometinėse Šiaulių 9-ojoje (dabar Ragainės progimnazija) ir 11-ojoje (dabar „Rasos“ progimnazija) vidurinėse mokyklose – 1984 metais šioje mokykloje įkūrė muziejų ir jam vadovavo.
Paskutiniais karjeros metais, iki 2000-ųjų, V. Mažeika dirbo Šeduvos vidurinėje mokykloje, vadovavo Šeduvos vidurinės mokyklos istorijos Antano Bukausko vardo muziejui.
Iš viso V. Mažeika mokytojo darbui atidavė beveik pusę šimto metų – mokė rusų kalbos ir literatūros.
Į kraštotyrinę veiklą pedagogas įsitraukė 1960 metais, dirbdamas Šaukėnų vidurinėje mokykloje. Susidomėjęs praeitimi, didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė praeities tyrimams. 1966 metais tapo Lietuvos kraštotyros draugijos nariu.
„Kur tik gyvenau, visada stengiausi sužinoti viską, kas įmanoma apie tą vietą, tos žemės, kuria vaikštau, istoriją“, – yra sakęs kraštotyrininkas.
Kraštotyrinei veiklai pedagogas daug dėmesio skyrė ir 1975 metais sugrįžęs gyventi į Šiaulius, į naujai pastatytą Lieporių mikrorajoną.
Mokytojaudamas vadovavo kraštotyrininkų būreliui, pasitelkęs mokinius, rinko žinias apie Lieporių praeitį.
1987 metais V. Mažeikai įteiktas Kraštotyros draugijos medalis „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai“.
Išėjęs į ištarnautą poilsį tęsė kraštotyros veiklą, tyrinėjo Lieporių mikrorajono ir apylinkių istoriją. Su Lieporių bendruomenės centru leido informacinius leidinius apie savo rajoną – palaidojimų vietas, kryžius-koplytstulpius, Lieporių senąsias liepas.
Parengė kraštotyros darbus „Lieporiečių pasakojimai“, „Atmintinos vietos Lieporiuose“, „Lieporių rajono pakraščiais“, „Sentikiai Kužių seniūnijoje“ ir kitas. 2012 metais V. Mažeika, talkinant bendraminčiams, išleido knygą „Lieporių praeitis ir dabartis“.
Norėjau parodyti jauniems žmonėms, kad jie gyvena ne dykynėje, ne ant tuščios žemės pastatytame mikrorajone. Kad čia būta seno kaimo, įdomių žmonių“, – apie šį leidinį „Šiaulių kraštui“ yra sakęs kraštotyrininkas.
Už nuveiktus darbus V. Mažeikai 2007 metais buvo įteikta Mikelio premija – garbingiausias Šiaulių kraštotyrininkų apdovanojimas.
