Naujausios
Galvojant apie Martinaitį, akyse iškyla ne tik sodrios tapybos, simbolių ir metaforų kupini darbai, bet ir jo jautri poezija. Literatūros ir vaizdo sintezė šio autoriaus kūryboje – organiška ir neatsiejama. Jo tapyba poetiška, siužetiška, o eilės – talpios ir vizualios. Pavyzdžiui, vienas eilėraštis iš 1994 m. išleistos Antano Martinaičio poezijos knygelės “Paskui medinį arkliuką”:
kaukolė pilna
miško garsų
lapės žiūri
į akiduobes
paukščių būriai
pakyla ir vėl
nusileidžia
ten už pušyno
gieda
juodos gulbės
gieda juodas
gaidys
žiogai nulenda
į žioruojančią
saulės kiaurymę
visų užmiršta kaukole
bevarde
sutemos išgraužė
ir mano sieloje
tą patį liūdesį
Eilėraštis veikia kaip gyvas paveikslas, tai tarsi sakmė apie visatos materijos vientisumą: kaukolė, miškas, paukščiai ir žmogaus siela yra sukurti iš tos pačios medžiagos – liūdesio ir sutemų. Gamtos grožis čia nėra pastoralinis ar raminantis, jis yra dramatiškas, tirštas ir kupinas mirties bei atgimimo įtampos. Kaip ir Martinaičio paveikslai tiršti prasmių, o spalva tampa pagrindiniu emociniu krūviu, kurį jis, kaip tapytojo Antano Gudaičio mokinys, valdė meistriškai.
Žvelgiant į Martinaičio darbus, neįmanoma nejausti dar iš arsininkų ateinančios ekspresionistinės lietuvių tapybos tradicijos, tačiau Martinaitis, perėmęs iš mokytojo spalvinę jėgą ir potėpio laisvę, sukūrė visiškai savitą, dramatišką tapybinį naratyvą.
Martinaičio meninis identitetas pradėjo formuotis dar ankstyvoje vaikystėje, itin meniškoje šeimos aplinkoje. Jo tėvas, žinomas akvarelistas ir karikatūristas Jonas Martinaitis, kurio berniukas neteko būdamas vos aštuonerių, tapo pirmuoju autoritetu, o jo kūryba – atspirties tašku ir įkvėpimu.
Mama mokytoja nuo mažens skatino domėtis literatūra, poezija ir rašyti, tad būdamas vos septynerių jis parašė ir pats iliustravo savo pirmąją patriotinių eilėraščių knygelę. Nuo septyniolikos metų rašė sonetus ir poeziją.
Apskritai, dailininko kūrybinis palikimas itin gausus. Jis apima ne tik tapybos darbus, akvareles, pasteles, piešinius, bet ir eiles, noveles, nebaigtą romaną “Amžinoji žvynė”, užrašytus pokalbius su dailininkais, laiškus, rašytus mamai, su kuria siejo labai artimas ryšys.
Lemtingu posūkiu tapo 1958–1964 m. studijos tuometiniame Dailės institute pas Antaną Gudaitį, vieną iš grupuotės ARS įkūrėjų. Iš savo mokytojo Martinaitis perėmė ne tik kolorizmo bei ekspresionizmo pamokas, bet ir pagarbą lietuvių liaudies menui bei jo primityvumui, tačiau savo kūriniuose tai naudojo ne dekoratyviai, o siekdamas atskleisti archaišką jo prigimtį.
XX a. Lietuvių dailės kontekste Martinaitis užima unikalią poziciją. Labai gražiai Martinaičio tapytojų kartą pavadino menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius – “švažininkų” kartos šešėliu.
Nors Martinaitis priklausė J. Švažo, V. Gečo, S. Džiaukšto, S. Veiverytės ir kitų kartai, vis tik buvo menininkas, kuris oficialiam meno statusui priešpastatė asmeninę meninių įsitikinimų atsvarą, neatitinkančią to laiko oficialių reikalavimų (tokie buvo ir V. Kisarauskas, V. Antanavičius, K. Zimblytė bei kiti). Kadangi jų kūrybinės nuostatos nesutapo su oficialiomis gairėmis, tuometiniame dailės procese iš dalies jie liko nuošalyje, atrasdami savo vietą ir įtaką tik vėlesniuose kontekstuose. Tačiau Martinaičiui sekėsi ir visišku nonkonformistu pavadinti jį būtų sunku. Matyt, estetinė paveikslų išorė, estetinis grožis lėmė tai, kad jį mėgo.
Martinaitis į tapybą sugrąžino pasakojimą, tačiau jį išreiškė ne tiesmukai, o per talpius, metaforiškus įvaizdžius. Menininko pasinėrimas į vidinį mitų pasaulį tapo savita estetinio pasipriešinimo forma prieš tuo metu diegtą socialistinį realizmą.
Skirtingai nei kiti, Martinaitis nenuvertino naratyvo, tačiau jo kūryboje objektas visada išauga iki metafizinio simbolio, reprezentuojančio ne laikiną buitį, o amžinąją būtį. Šis gebėjimas suderinti tirštą, medžiagišką tapybos materiją su efemerišku siužetu leido jam sukurti savotišką “egzistencinį baroką” – stilių, kuriame barokinė forma tarnauja modernaus žmogaus susvetimėjimui išreikšti.
Martinaitis buvo ne tik tapytojas, poetas, rašytojas, bet ir pedagogas, savo darbe ištikimai laikęsis asmeninių kūrybinių principų. Nuo 1969 m. menininkas dėstė Kauno vaikų dailės mokykloje, šiuo metu pavadintoje jo vardu, ir savo mokiniams diegė ne tik techninį amato atlikimą, bet ir vidinę laisvę. Jis mokė, kad tapyba yra tai, kas atkeliauja iš vidaus, iš vidinės pasaulėjautos ir patirčių.
Apibendrintai žvelgiant Martinaičio kelias vedė nuo empirinio įspūdžio filtravimo vidinio mito konstravimo link. Nuo studijų baigimo 1964 m. iki maždaug 1970 m. Martinaičio kūryboje buvo natiurmortų, portretų, buities scenų ir kamerinių, impresionistinių peizažų laikas. Šiuo laikotarpiu jo darbuose jaučiamas stiprus ryšys su kaimo tematika ir liaudies menu, tačiau dar išlaikoma tam tikra kompozicinė disciplina. Spalvų gama žemiška, potėpis energingas, bet labiau apibrėžtas. Ankstyvosiose drobėse matome natūros studijas, kurios pamažu transformuojasi į subjektyvias interpretacijas.
Martinaitis nemėgo plenerinės tapybos. Remdamasis gamtoje sukurtais etiudais, jau dirbtuvėje kurdavo savo vidine pasaulėjauta, pasaulio ir lietuviška mitologija, poezija, aktyviomis gyvenimo patirtimis, vaikystės žaidimų prisiminimais grįstus vaizdinius. Dailininko pamėgti paukščio, žirgelio, avinėlio, puodynės, kauko, angelo, gėlių ir moters kaip magiškų, sakralizuotų ritualų dalyvės, motinos motyvai, perkeliami iš paveikslo į paveikslą, suteikė kūrybai savitą turinį. Tačiau to meto paveikslai dar neturi tos ryškios teatrališkos nuotaikos, kuri pasirodys vėliau.
Galerijos ekspozicijoje šį laikotarpį puikiai atspindi ankstyvajam laikotarpiui priskiriami “Žemaitijos peizažas“,1967, „Moteris su vaiku“,1967 (abu iš A. Martinaitienės kolekcijos) ir kiti. Beje, parodoje eksponuojamas ir ieškojimų laikotarpiui priskirtinas 1965 m. darbas “Natiurmortas” (A. Martinaitienės kolekcija), kuriame jaučiama artimo bičiulio dailininko Leonardo Gutausko įtaka.
Nuo 8-ojo dešimtmečio susiformuoja unikalus ir atpažįstamas Martinaičio stilius. Paveikslai tampa tiršti ne tik dažų sluoksniais, bet ir prasminiais krūviais, atsiranda specifinė simbolių sistema. Kompozicija tampa fragmentiška, daugiasluoksnė, tarsi perpildyta. Menininkas atsisako tiesioginio perspektyvos vaizdavimo, erdvė kuriama spalvinių dėmių sąveika. Į paveikslus atkeliauja arlekinai, muzikantai, angelai, keisti paukščiai ir moterys-mūzos. Paveikslai virsta savotiškais spektakliais, mizanscenomis, kuriuose susipina džiaugsmas ir tragizmas, noras švęsti gyvenimą ir pabaigos nuojauta. Vaizdai hiperbolizuojami ir ritualizuojami. Literatūriniai pavadinimai tampa neatsiejama kūrinio dalimi, o kūryba suvokiama, kaip magiška erdvė, kurioje galioja savos taisyklės.
1974 m. Martinaitis gavo dirbtuvę Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblyje. Tuo metu ansamblis buvo apleistas, restauruojamas. Barokinė architektūra, skliautų ritmika ir itališkojo baroko meistrų (M. A. Palloni) palikimas turėjo paveikti dailininko erdvinį mąstymą. Jo drobėse atsirado tas ypatingas dramatiškos šviesos pojūtis, kai šviesa ne apšviečia daiktus, o tarsi sunkiasi iš tamsių, gilių fono sluoksnių, pro tirštą dažų sluoksnį, primindama senų katedrų vitražus.
Šis laikotarpis dailininkui buvo savotiška vidinė emigracija, tolyn nuo sovietinės pilkumos ir oficialių meno reikalavimų. Pažaislis jam suteikė galimybę kurti asmeninę mitologiją. Šį etapą parodoje iliustruoja tokie kūriniai kaip 1976 m. „Rytų pasaka“ ir tų pačių metų “Siautėjimas“ (abu iš A. Martinaitienės kolekcijos), taip pat kiek vėlesni darbai –1979 m. “Grojantis pajacas“ (E. Rimšelio kolekcija), “Aktas. Puota su nuogale” (UAB Baltagra kolekcija) ir kiti.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais dailininko kūryba įgauna dar didesnį dramatiškumą, o spalvų žaismas tampa kone mistiškas. 1981–1986 m. – brandusis laikotarpis, kūryba įgauna grotesko ir ironijos atspalvį. Paveikslų erdvę užplūsta būtybės: pajacai, kaukėti herojai, ilganosės moterys.
Vėlyvieji darbai spinduliuoja įtampą tarp pasakiško prado ir mirties nuojautos. Spalvų paletė tamsėja arba tampa itin kontrastinga (intensyvūs raudoni, žali, mėlyni tonai tamsiame fone). Potėpis tampa dar laisvesnis, kartais net chaotiškas, bet emociniu požiūriu itin taiklus. Formos pradeda nykti, tirpti spalvoje. Ryškėja egzistencinė vienatvės nuojauta, mirties ir laikinumo temos. Atsiranda daugiau biblinių motyvų, kurie interpretuojami per asmeninę bei kūrėjo istoriją.
Šio etapo darbai spinduliuoja didžiulę įtampą tarp noro švęsti gyvenimą ir nujaučiamos pabaigos. Tai laikas, kai Martinaitis savo kūryboje pasiekė didžiausią dermę tarp tapytojo ir poeto savasties.
Puikus šio laikotarpio pavyzdys, kurį galima išvysti Šiaulių parodoje – 1984–1985 m. tapytas „Natiurmortas su gaiduku“ (V. Jankausko kolekcija). Iš pirmo žvilgsnio tirštoje, nerimastingoje, kone chaotiškoje paveikslo erdvėje veikia šiam etapui būdingi personažai – suktų žvilgsnių pajacai ir pypkoriai, susėdę prie kone ritualinio gausos stalo su vyno taure ir vaisiais. Tačiau kompozicijos ir prasminiu centru čia tampa ryškiai raudonas gaidukas, tarsi atkeliavęs iš kaimo turgaus, primenantis vaikišką molinuką ar medinuką, šiame grotesko teatre jis tampa tikrumo, nuoširdumo ir prarasto paprastumo simboliu.
Galima sakyti, kad kiekvienas kūrybinis etapas vis labiau tolino Martinaitį nuo realizmo ir artino prie grynosios tapybinės metafizikos, kurioje svarbiausia ne tai, kas vaizduojama, o kaip spalva perduoda dvasinę būseną.
Antanas Martinaitis mirė per savo gimimo dieną, sulaukęs vos keturiasdešimt septynerių metų – birželio dvidešimtąją. Aistringai gyvenęs bohemišką gyvenimą, degęs gyvybingumu ir smalsumu pasauliui, žmonėms ir kultūrai, jis tarsi užbaigė tobulą gyvenimo ciklą.
1987 m. Martinaičiui po mirties skirta Valstybinė premija patvirtino jo kūrybinio palikimo svarbą. Šiom dienom jo kūryba suskamba ypač aktualiai – visuomenės kaukėtumas, vienatvė, pabaigos nuojauta atliepia šiandienos istorines ir politines aktualijas. Kartu Martinaičio kūryboje stebime tai, kaip pro egzistencinį liūdesį prasiveržia sakmė. Už kaukėtų herojų ir groteskiškų tipažų, siautulingų puotų jo pasaulyje visada slypėjo tas pirmapradis, magiškas regėjimas:
Nulaižę žolę prošvaisčių liežuviais,
Į naktį devingalviai slibinai nuskrido,
Žole naktis kaip karalaitė brido -
Delnuos mėnulį laikė lyg auksinę žuvį…
––
*Darbus parodai skolino A. Martinaičio žmona Adelija Martinaitienė, taip pat kolekcininkai Dainora ir Valdas Gaureliai, Jolanta ir Algimantas Jankauskai, Vytautas Jankauskas, Violeta ir Darius Jurgaičiai, Ieva ir Tadas Ožinskai, Julija ir Evaldas Rimšeliai, Ramunė ir Antanas Zabuliai, UAB „Baltagra“ bei Gražina Merkienė.
