
Naujausios
Ar akmenys moka juoktis?
Į šį klausimą teisingiausiai galėtų atsakyti prieš tris dešimtmečius Amžinybėn iškeliavęs kelmiškis savamokslis skulptorius Juozas Liaudanskis, Kelmės kraštui palikęs akmens žymę, akmenyje įspaudęs šiltas ir gyvas kūrėjo pėdas.
Jo sukurtos ir iki šiol tebegyvenančios akmeninės būtybės turi ne tik žmogaus pavidalą, bet ir sielą. Jos moka liūdėti ir juoktis, dirbti ir muzikuoti.
Prieš pradėdamas kalti skulptūrą Juozas Liaudanskis ilgai apžiūrinėdavo akmenį, paskui jį glostydavo, stuksendavo į jį plaktuku, priglaudęs ausį, akmens klausydavosi. Ir tik po kelių dienų, kai pavykdavo susitarti su akmeniu, imdavosi kalto ir įkvėpdavo jam gyvybę.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Išsivaikščiojo po Kelmę ir sustojo
Kelmės centrą puošia ne monumentai miesto įžymybėms ar istorinėms asmenybėms. Čia stovi skalbėjos figūrėlė, tarsi simbolizuojanti paprasto žmogaus, koks buvo pats skalbėjos kūrėjas, kasdienybę ir sunkų darbą. Netoliese – pulkelis akmeninių muzikantų, tarsi sakančių, jog šalia darbo reikia ir pasilinksminimų. O paėjus kokį puskilometrį link Kražantės ir senojo malūno, sustojęs paminklas rašytojui Broniui Laucevičiui – Vargšui, tarsi tariantis, jog žmogui reikia ir kūrybos.
Daug Juozo Liaudanskio yra Kelmėje! Kitoje Kražantės pusėje, šalia tilto, – skulptūra tankistams, kurie paskutiniąją karo dieną tą tiltą išsaugojo nuo susprogdinimo. Lietuvaitė. Knygnešiai. Akmeninės figūros parimusios šalia mirusiųjų kapų...
Akmentašys skulptūroms įkvėpė gyvybę, ir jos apsistojo kiekviena savoje erdvėje.
Todėl, kai šiandien kyla diskusija, ar ne geriau būtų Juozo Liaudanskio pasekėjų per Kelmėje rengiamus akmentašių simpoziumus sukurtas skulptūras suvežti į vieną vietą ir įkurti skulptūrų parką, kuris garsintų Kelmę, akmens ženklus šiame krašte pastebėjęs simpoziumų pradininkas Arnas Arlauskas – kategoriškas: „Suvežti skulptūras į vieną vietą būtų tas pats, kas suvaryti jas į kolūkį.“
– Kai kurie kelmiškiai mano, jog po miestą išbarstytos dešimtys skulptūrų – kartais nė nepastebimos. Skulptūrų parkas galėtų tapti miesto akcentu ir turistų mėgstama vieta.
– Turistas gali pasivaikščioti po miestą ir apžiūrėti visas skulptūras. Į simpoziumus atvykę akmentašiai iš anksto išsirenka vietą, ir tai vietai pritaiko savo kūrinį. Dabar skulptūros suaugusios su savo vieta. Prie jų pripratę gyventojai. Todėl būtų keista, jeigu jas iš tos erdvės paimtume.
– Bet palyginkime. Juk ir vieno kūrėjo, tarkim rašytojo, darbai išblaškyti atskiromis novelėmis ir publikacijomis, neturi to svorio, kokį turėtų sudėti į atskirą knygą. Panašiai ir su skulptūrų parku. Jis galėtų tapti traukos centru, darytų miestą išskirtinį, ypač, jei pridėtume ir Juozo Liaudanskio istoriją.
– Skulptūrų parkai kuriami užpildyti tuščias miestų erdves. Kelmės miestas jau susiformavęs. Pavienės skulptūros prigijusios savo erdvėse. Tokią idėją įgyvendinti galėtume nebent ateityje, pavyzdžiui, vis plečiamame Lietuvos tūkstantmečio parke.
Juozo Liaudanskio stebuklas
Kunigas Ričardas Mikutavičius sakė, jog Lietuvą garsina Arvydas Sabonis, o Kelmę – Juozas Liaudanskis. Matyt, mintyse turėtos jo skulptūrų parodos Maskvoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, kur į kelmiškio savamokslio kūrinius lankytojai žiūrėjo nuostabos pilnomis akimis.
J. Liaudanskio sūnus Raimondas prisimena savo ir tėvo kelionę į Maskvą. Ten sąjunginėje parodoje buvo eksponuojamos J. Liaudanskio skulptūros. Tarp penkiolikos paviljonų Lietuvos buvo pats populiariausias. Lankytojai akmentašio klausė, kaip jis sugeba šias gyvas būtybes iš akmens išlaisvinti.
O skulptoriaus atsakymas buvo paprastas: „Viskas priklauso nuo kūrėjo. Jei žmogus bus gobšuolis, vertelga, intrigantas, pavyduolis, jei savęs neatiduos darbui, o pasaulį matys tik niūrių spalvų, jo kūriniai bus negyvi, netikri, be šilumos.“
Ir grįžęs iš Maskvos kelmiškis akmentašys nedaugžodžiavo ir savo pasiekimais nesipuikavo. Kraštiečių klausiamas apie parodą atsakydavo trumpai: „Akmenų daug“.
Rankų stebuklas ir minties mįslė, kurią užmena Juozas Liaudanskis, matyt slypi itin jautrioje, didelėje ir imlioje paprasto kaimo vaiko sieloje, kai svajonė niekaip nebetelpa į galimybių rėmus.
„Nuo pat savo mažų dienų labai mėgau meną. Kai motina eidavo bažnyčion, prašydavau, kad ir mane tenai vestųsi, nuėjęs žiūrėdavau į pieštus ir iš skulptūrų dirbtus šventuosius, o parėjęs namosna, ganydamas karves, patsai juos dirbdavau iš medžio ar iš molio“, – dar gyvas būdamas prisiminimais dalijosi J. Liaudanskis, mylėjęs medžius, gėles, paukštelius ir sielodavęsis, kai kiti piemenys išdraskydavo paukščio lizdą.
Jukniškės kaimelyje, beturčių tėvų šeimoje, gimęs akmentašys neturėjo galimybės mokytis. Tėvas, nenorėdamas eiti į rusų – japonų karą, pabėgo į Ameriką. Ten nerado nei turtų, nei laimės. Grįžo atgal sužeista koja.
Labai taupydami ir parduodami užaugintus gyvulius Liaudanskiai išgalėjo nusipirkti šešias dešimtines nedirbamos žemės. Tačiau vėl prasidėjo karas, kurio šįkart tėvas neišvengė. Ketverius metus teko būti vokiečių nelaisvėje.
Juozą Liaudanskį skaityti, rašyti ir skaičiuoti pamokė jo pusbrolis. Atitarnavęs kariuomenėje ir sukūręs savo šeimą, J. Liaudanskis, sekdamas savo senelio ir tėvo pavyzdžiu, pradėjo tašyti akmens paminklus. Iš pradžių sunkiai sekėsi. Paminklas ne iš karto išeidavo. Ilgainiui akmuo pradėjo pasiduoti. Skulptūromis jis pradėjo puošti ne tik kapines bet ir Kelmės miesto erdves.
Ankstyvojo Juozo Liaudanskio kūrybos laikotarpio skulptūros dažytos aliejiniais arba bronziniais dažais.
Savitos ir jo religinės tematikos Kristaus, Marijos, angelų skulptūros, kurios puošia antkapinius paminklus.
1988-aisiais skulptorius iš akmens išlaisvino paskutiniąją jam paklususią gyvybę paminkle kelmiškiui poetui Broniui Laucevičiui-Vargšui.
Paminklo atidengimo šventė sutapo su pirmuoju Kelmės sąjūdžio mitingu stadione, esančiu netoli paminklo. J. Liaudanskis nespėjo įgyvendinti dar vienos savo svajonės – iš akmens išlaisvinti Žemaičiuose populiarią asmenybę – svieto lygintoją Tadą Blindą.
Pamėgęs akmentašio darbą jis dažnai kartodavo, jog akmuo jį ramina. Net gulėdamas mirties patale jis mušė pagaliuką į pagaliuką, matyt, pasiilgęs akmens skambesio.
Todėl, kai Kelmės kultūros centre buvo įkurta ir Juozo Liaudanskio vardu pavadinta dailės galerija, skambėjo, taukšėjo ir kaukšėjo akmenukai. Tai buvo akmeniniai plojimai Amžinybėn iškeliavusiam skulptoriui ir jo palikimui.
Akmuo suminkština širdį
„Kelmė akmenėja, bet kelmiškių širdys minkštėja“, – taip baigiantis 2017 metų akmentašių simpoziumui Kelmėje kalbėjo šiaulietis menotyrininkas Vytenis Rimkus, priminęs, jog akmenimi šį miestą paženklino praėjusiame amžiuje čia gyvenęs tautodailininkas akmentašys Juozas Liaudanskis.
Tęsdami J. Liaudanskio tradiciją kelmiškiai surengė jau aštuonis akmentašių simpoziumus ir įkurdino apie 40 per juos sukurtų skulptūrų įvairiose miesto erdvėse.
Kelmėje vykstantys akmentašių simpoziumai tapo unikaliu kultūros reiškiniu Šiaulių regione. Idėjos autorius – Kelmės kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas, iš Žemaitijos gilumos atsikėlęs gyventi ir dirbti į Kelmę ir pastebėjęs prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą mirusio akmentašio Juozo Liaudanskio paliktus akmens ženklus.
„Kai pirmą kartą atvažiavau į Kelmę, pamatęs J. Liaudanskio skulptūras, pamaniau, jog Kelmė turi akmens žymę. Todėl pasiūliau tęsti akmentašystės tradiciją. Ji prilipo, nenunyko. Vadinasi, buvo reikalinga“, – mena Arnas Arlauskas.
Pirmasis akmentašių simpoziumas surengtas 2004 metais, minint 100 – ąsias J. Liaudanskio gimimo metines.
Į Kelmę susirinkę akmentašiai darbuojasi kūrybinėse dirbtuvėse. Jie sukuria po skulptūrą, kuri pritaikoma kuriai nors miesto erdvei.
Darbas simpoziumuose prasideda akmens apžiūrėjimu. Dirbtuvių kieme privežta įvairaus dydžio akmenų.
Ant didžiausiojo akmens savo įrankiais akmentašiai iškala raides „J. L.“ – akmentašio Juozo Liaudanskio inicialus.
Šiuo simboliniu įspaudu ir prasideda akmentašių kūrybinių dirbtuvių veikla.
Kūrybinį branduolį sudaro kiekviename simpoziume dalyvaujantys akmentašiai Kazys Bimba, Valdas Bandza ir Jonas Vaicekauskas.
2017 metais pirmą kartą akmentašių simpoziumas tapo tarptautiniu. Iš Latvijos atvyko akmentašys Edvins Krūminš iš Estijos – Lauri Tamm.
Rūpintojėlių meistras
Kelmę puošia ne vien per akmentašių simpoziumus sukurtos skulptūros. Pradžią tokiai puošybai davė vienas iš ryškiausių Juozo Liaudanskio tradicijų tęsėjų kelmiškis tautodailininkas Valdas Bandza, šiemet pripažintas geriausiuoju Šiaulių apskrities meistru ir pelnęs Lietuvos nacionalinio kultūros centro „Aukso vainiką“.
Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo kurti akmeninių rūpintojėlių skulptūras, kurios greitai išpopuliarėjo. Vertinami ir šio tautodailininko darbai sakralinėmis temomis.
Akmens skulptūras V. Bandza kuria nuo 2000 –ųjų metų. Per tą laiką jų įvairiose erdvėse apsigyveno per tris šimtus.
Valdas gimė ir augo Šiauliuose. Jo tėvas buvo medžio meistras. Drožėjo gyslelę paveldėjo ir Šiauliuose gyventi likęs Valdo brolis Petras. Jis drožia puikias skulptūras, turi meno kūrėjo statusą.
Nupirko įrankių ir Valdui, tačiau jam nesisekė drožti, susipjaustė pirštus. Tuomet brolis paragino Valdą kurti akmens skulptūras.
Su akmeniu Valdui sekėsi kur kas geriau. Po metų jo kurti akmeniniai angelai ir rūpintojėliai jau važiavo į parodą. Vertintojams, įpratusiems matyti medinius rūpintojėlius, akmeniniai buvo visiška naujovė.
Dar po metų Valdas priimtas į tautodailininkų sąjungą, 2009 –aisiais tapo meno kūrėju. 2010-aisiais V. Bandzos skulptūros sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktas. Vėliau tautodailininkas pelnė ir meistro sertifikatą. Tai aukščiausias tautodailininkų pasiekimas. Valdas siekia ir edukacinių programų sertifikato, kad savo amato paslaptimis galėtų dalintis su mokiniais.
Prieš 28 metus apsigyvenęs Kelmėje V.Bandza tapo tarsi antruoju Juozu Liaudanskiu. Jis tęsė praėjusio amžiaus akmentašio tradiciją ir ėmė puošti miestą akmeninėmis skulptūromis. Miesto centre, šalia šviesoforo pastatė nykštukų būrelį. Ligoninės ir Krašto apsaugos pastatų aplinką papuošė angelai. Prie Kražantės užtvankos prieigas puošia jo sukurta „Žuvis“, netoli autobusų stoties stovi jo „Ratas“, prie bibliotekos – skaitytojo skulptūra.
„Akmuo – sudėtinga ir sunkiai suvaldoma medžiaga, – kūrybos subtilybėmis dalijasi Valdas. – Tačiau aš atsigaunu šalia akmens. Kai baigiu kurti angelą, rūpintojėlį ar kitą skulptūrą, jos atrodo tokios švelnios, nors padarytos iš akmens. Kai jas išsiveža užsakovas, atsargiai patapšnoju per petį ir atsisveikinu. Kartais būna liūdna. Prie skulptūros prisiriši lyg prie žmogaus, kol vyksta netrumpas kūrybos procesas.
Kai būnu tose vietose, kur jos iškeliavo, būtinai jas aplankau. Pasižiūriu kiek pasikeitusios. Skulptūros sensta kaip ir žmogus, paviršius apdulka, patamsėja, kartais apsamanoja.“
Per keliolika draugystės su akmeniu metų Valdas išmoko jį pažinti ir pamilti. Net vairuojant jo žvilgsnis kliūva už pakelėse gulinčių riedulių. Bet geriausieji rieduliai dažniausia guli pelkėse arba sunkiai privažiuojamuose laukuose.
Valdas atskiria kuris akmuo sveikas, kuris įskilęs ar žaibo trenktas. Išmoko, pasitelkęs protą ir techniką, pakelti ir atgabenti į dirbtuves po kelias tonas sveriančius riedulius. Yra pirkęs ir šviesaus švediško akmens, kurį naudoja paminklų meistrai. Bet lietuviškas akmuo – spalvingesnis ir gražesnis.
Kūrybinis akmentašio procesas prasideda nuo gabalo akmens atsipjovimo. Į dirbtuves turi ateiti jau žinodamas, ką nori padaryti. Kartais ant popieriaus nusipiešia eskizą, po to figūrą nusilipdo iš plastilino.
Nevisiškai proporcingos V. Bandzos suskurtos skulptūros puikiai atitinka J. Liaudanskio tradiciją.
Miestas, kuriame klaidžioja akmens sielos
Po kiekvieno akmentašių simpoziumo Kelmėje pagausėja akmens skulptūrų, kurios suteikia miestui unikalumo.
Prie ligoninės stovi latvio akmentašio Edvins Krūminš sukurtas arkliukas.
Autorius skulptūrą tašė, turėdamas omenyje mažiausius ligoninės pacientus vaikus. Jie galės paliesti akmeninį arkliuką, su juo pabendrauti, pažaisti.
Menotyrininkas Vytenis Rimkus įžvelgia ir istorinę iš lietuviško akmens sukurtos skulptūros prasmę. Lietuviui arklys – ypatingas gyvūnas. Lietuviai skirtingai nei kitų šalių atstovai nevalgo šio gyvulio mėsos.
Arklys jiems – pergalės simbolis. Jis lydėjo lietuvius į karą. Jis traukė karietas, vežė tuoktis nuotakas ir jaunikius, krikštyti vaikus. Tik 19 – ajame amžiuje arklys pradėtas naudoti darbui.
Estas Lauri Taam prie Kelmės pašto, priešais Kultūros centrą, įkurdino savo skulptūrą „Susitikimas“. Ji simbolizuoja pirmąjį susitikimo įspūdį. Mintis kurti būtent tai šovė galvon vos atvykus į Kelmę. Autorius tvirtino skulptūrą kūręs iš labai seno akmens. O ją įkurdino prie pašto, simbolizuojančio žmonių bendravimą, ir priešais kultūros centrą, kur žmonės dažniausia susitinka.
Menotyrininkas V. Rimkus pastebėjo, jog tai sudėtingas kūrinys. Jame yra ir vaizduojamojo meno elementų.
Skverelyje, priešais J. Graičiūno gimnaziją, stovi Jono Vaicekausko skulptūra „Lizdas“. Apvalių formų skulptūra vaizduoja lizdą ir paukštį sparnais apglėbusį savo mažylį.
Lizdas simbolizuoja namus, paukštis – skrydį, emigraciją, apglėbusi ranka – vaikų globą. Tai jausminga skulptūra, primenanti, jog turime saugoti savo vaikus ir savo namų lizdą.
„Akmuo – tvirta, patvari medžiaga. Tačiau iš jo įmanoma sukurti emociją. J. Liaudanskis, prieš pradėdamas tašyti, apglėbdavo akmenį, jo pasiklausydavo, kad išgirstų emociją, kurią turi pavaizduoti. Akmenyje irgi yra dūšia. Ir Kelmė tampa unikaliu miestu, tiesiog pasigrobusiu idėją puoštis akmeninėmis skulptūromis“, – peržiūrėdamas per simpoziumus sukurtas skulptūras, kalbėjo menotyrininkas V. Rimkus.
Priešais Kelmės meno mokyklą pastatyta akmentašio Kazio Bimbos jaučio skulptūra, pavadinta „Europos pagrobimas“. Ji įkūnijo legendą, kurioje pasakojama, kaip įsimylėjęs Dzeusas, pasivertęs jaučiu, pagrobė Europą. Skulptorius šiuo savo kūriniu išvedė paralelę tarp šių dienų, kai Europos šalys taip pat išvilioja Lietuvos vaikus iš namų.
Pasak menotyrininko V. Rimkaus, skulptūra simbolizuoja tiek buitinį, tiek emocinį pagrobimą. Jaučio šnervės pabrėžia jo agesyvumą. Simbolinę prasmę turi ir priedai prie skulptūros – pavyzdžiui, laivelis, kuriuo išplukdomi mūsų žmonės. Skulptūra kiekvienam praeiviui sukels daug minčių. Skulptorius ypač puikiai geba atskleisti akmens plastiką.
Pernai vasarą akmentašių sukurtos skulptūros rado naujas erdves. Trys jų pastatytos aplink savivaldybę: skverelyje šalia karių kapinių ir žalioje vejoje tarp savivaldybės ir teismo pastatų, dvi – prie bažnyčios.
Skverelyje, šalia karių kapinių, pastatyta klaipėdiečio skulptoriaus Jono Virbausko skulptūra, kuri davė pradžią skulptūrų parkui. Tarsi sielvartaujančios, tarsi maldai rankas sukryžiavusios moters figūra pavadinta „Susimąsčiusi“. J. Virbauskas aiškina, jog moteris simbolizuoja Lietuvą, susimąsčiusią dėl savo ir savo žmonių likimo.
Šiaulių rajone, Ginkūnuose, gyvenantis skulptorius Jonas Vaicekauskas Savivaldybės kiemą papuošė skulptūra, kurią pavadino „Atgimimu“. „Ilgai ši idėja kybojo ore, jai nebuvo kur nusileisti. Parskraidinau į Kelmę ir pastačiau šalia augalotos liepos“, – sakė visuose aštuoniuose Kelmėje surengtuose simpoziumuose dalyvavęs skulptorius.
Nuolatinis simpoziumų dalyvis Kazys Bimba priešais savivaldybę pastatė angelą, kuris saugos Lietuvą ateinantį šimtmetį. Skulptūrą jis pavadino „Šimtas atkurtai Lietuvai“.
Iš Kelmės rajono kilęs, šiuo metu Kaune gyvenantis skulptorius Adolfas Teresius po trijų dešimtmečių grįžo prie akmens skulptūrų. Pradėjęs nuo akmens jis tris dešimtmečius kūrė skulptūras iš medžio. Net tris kartus pelnė Nacionalinio liaudies kultūros centro "Aukso vainiką".
Kūrybinėje stovykloje jis sukūrė ir bažnyčios prieigose pastatė skulptūrą „Lietuva – mūsų namai“, kurioje vaizduoja ne tik namų saugumą, bet drauge ir trapumą.
„Patyriau nerealų atradimo jausmą, – džiaugėsi skulptorius. – Tai buvo bendravimas, kai nukrinta visi antpečiai, dalijimasis įrankiais, mintimis ir idėjomis. Didelis džiaugsmas papuošti savo skulptūra gimtąjį miestą.“
Akmens ženklus Kelmei kūrė ir paliko Jonas Vaicekauskas, Kazimieras Bimba, Valdas Bandza, Albertas ir Dalius Martinaičiai, Vidas Cikana, Remigijus Šležas, Linas Mockus, Paulius Daujotas, Arnas Arlauskas, Edvins Krūminš iš Latvijos ir Lauri Tamm iš Estijos.
Retas amatas
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos pirmininkė Laima Kelmelienė sako, jog akmentašio amatas tampa vis retesnis. Dar mažiau tokių akmentašių, kurie atsiduoda kūrybai. Dauguma kuria tik antkapinius paminklus. Todėl ypač reikia gerbti tuos, kurie iš akmens kuria meną, įprasmina ne tik mirtį, bet ir gyvenimą, linksmus, o kartais susimąstyti verčiančius dalykus.
Kaip vieną iš savo darbų stilistika J. Liaudanskiui artimiausių pasekėjų L. Kelmelienė įvardija Albertą Martinaitį, kuris bendravo su J. Liaudanskiu, o jo skulptūros kaip ir Liaudanskio kuriamos primityviais įrankiais, nepasitelkiant šiandien populiarių elektros įrenginių, kurie akmenį raiko lyg duoną. Jo „Grybukai“ ir „Laimiukai“ puošia Kelmės miesto centrą. Prie knygyno – A. Martinaičio sūnaus Daliaus kurta skulptūra.
Vienas ryškiausių ir aktyviausių Šiaulių apskrities akmentašių Kazys Bimba, neretai kviečiamas dalyvauti profesionalių skulptorių parodose ir įvairiuose projektuose.
Kelmėje rengiami akmentašių simpoziumai prasmingi ne tik galutiniu rezultatu, kai skulptūros „nutupia“ į miesto erdves, bet ir šio amato propagavimu, akmentašių bendryste, kūrybos procesu.
Autorės nuotr.
Žvelgdami į riedulius meistrai laukia įkvėpimo.
Monumentalus paminklinis akmuo rašytojui Broniui Laucevičiaui – Vargšui – paskutinis Juozo Liaudanskio kūrinys.
Ritualas, kuriuo prasideda akmentašių simpoziumas: ant didžiausiojo riedulio iškalami Juozo Liaudanskio inicialai.
Tarptautinio simpoziumo dalyviai (iš kairės) idėjos autorius Arnas Arlauskas, Edvins Krūminš, Jonas Vaicekauskas, Valdas Bandza ir Kazys Bimba.
Juozo Liaudanskio pasekėjas kelmiškis akmentašys Valdas Bandza Lietuvą nustebino akmeniniais rūpintojėliais.
Dvi skulptūros Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui: Kazio Bimbos „Lietuvai šimtas metų“ ir Jono Virbausko „Susimąsčiusi“.
Tarp Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių regiono bendrijos pirmininkės Laimos Kelmelienės ir trijų „Aukso vainikų“ laureato kauniečio Adolfo Teresiaus išsivystė diskusija. Už akmentašio nugaros jo sukurta skulptūra „Lietuva – mūsų namai“.
Jono Vaicekausko akmeninis paukštis, apglėbęs mažą paukščiuką, primena, jog tėvynė prasideda nuo šeimos.
Kelmės kultūros centro galerija pavadinta Juozo Liaudanskio vardu.
Redakcijos archyvo nuotr.
Juozas Liaudanskis Kelmėje paliko akmens žymę.