Naujausios
Jubiliejinis literatūros almanachas „Varpai“ netrukus pasieks skaitytojus. Juose daug įdomaus ir netikėto. Leidinį pradeda tradicinė rubrika „Senųjų „Varpų“ skambesys“, kurioje – Bernardo Brazdžionio eilėraštis „Gyvybė“, publikuotas 1944 m. numeryje. Įsimintini pokalbiai su Šiauliuose gimusia rašytoja, vertėja, kultūrologe dr. Dalia Staponkute, nuo 1989 m. gyvenančia ir dirbančia tarp Lietuvos ir Kipro, legendiniu dailininku ir fotomenininku Rimantu Dichavičiumi ir nepaprasto likimo žmogumi rašytoju Jurgiu Usinavičiumi (Napaliu Auguliu).
Čia ir D.Staponkutės esė „Užduodu sunkius klausimus“ (iš nepublikuotų refleksijų). Grožinei kūrybai atstovauja Sofijos Maidanskos poemos apie M.K.Čiurlionį ištraukos, iš ukrainiečių kalbos verstos Alfonso Bukonto, Rimanto Vanago „Sakmė apie lietuvišką sakmę“, Leono Peleckio-Kaktavičiaus novelės, Mindaugo Peleckio apysaka „Legatas“ (kūrybinis palikimas), lietuvių poetų A. Dainio, O. Jautakės, D. Molytės ir latvių poetų O.Vaciečio, I.Šlapins, L.Briedžio, J.Kronbergs, E.Aivars eilėraščiai.
Neabejotinai skaitytojus sudomins Tomo Venclovos atsiminimai („Rimtus poetus priimame nepaisydami jų biografijos“ ir kt.), Patricijos Droblytės mintys, užrašai „Stebint pasaulį“, VU doc. dr. Dalios Čiočytės studija „Tėvynės iš tolo punktyras lietuvių literatūroje“, šviesios atminties šiauliečio dailininko ir poeto Eduardo Juchnevičiaus dienoraščiai, Algimanto Lyvos tekstas „Koks būtų pasaulis be knygų?“, „Aleksandro Ostašenkovo sustabdytos akimirkos“, „Stasius Būdavas. Vienos nuotraukos istorija“, „Trys žurnalo „Meno kultūra“ puslapiai“, akademiko Vytauto Martinkaus recenzija „Apie radikalų aidą“ ir kt. Čia ir dėmesio verti „Kronikos“ puslapiai. 240 psl. leidinys gausiai iliustruotas retomis nuotraukomis.
Perspausdiname rašytojo, dr. Arvydo JUOZAIČIO esė, išspausdintą jubiliejiniame „Varpų“ numeryje.
Iilgas „Varpų“ kelias
Niūriais 1942 metais sugaudę „Varpai“ buvo rašytojo Kazio Jankausko ir kultūros universalo Algirdo Juliaus Greimo širdžių sutartinė. Graži ir galinga sutartinė, prasimušusi pro karo metų siaubą. Bet jeigu „Varpai“ būtų tik dviejų žmonių sutartinė, jie būtų nutilę vyrams palikus Šiaulius, Lietuvą, išėjus Anapilin. Bet „Varpai“ nenutilo, nes jie nutilti negali. Kas Šiauliai be „Varpų“?
Buvo tik laiko klausimas, kada jie vėl sugaus virš miesto, kaip ir pirmieji, 1943–1944 metų „Varpai“, gaudę universalios ir tautinės kultūros išsiilgusiose sielose.
Reikėjo tas sielas surinkti į atsinaujinančio almanacho puslapius.
Nors abejonių buvo. Nes kas galėjo pagalvoti, kad „Varpai“ ir pasibaigus karui, ir pražuvus valstybei, ir per ilgus dešimtmečius tylėjus, ims ir sugaus? Galėjo tikėti tik prisikelsiančia valstybe. O jeigu taip? Tai gal ir valstybei vėl jų, „Varpų“, prireiks.
Ir 1988 metų rugsėjį, po pirmosios Sąjūdžio vasaros vėliavų ir mitingų, keli šiauliečiai suprato, kad laikas. Jie ir pasakė sau: anuomet tai buvo dviejų vyrų sujudinta žemė, o dabar bus mūsų. Ir dviese, Leonas ir Silvija, ėmė skambinti.
Kas geriau už Leono Kaktavičiaus šaknies augimą galėjo suprasti idėjos gelmę? Tik pasiekiantys tą gelmę. Gelmė buvo pasiekta Greimo-Jankausko metais, o idėjų pėdos paliktos. Stok į tas pėdas. Tai – kokybės ženklas. Ženklas, liudijantis, kad atgimę „Varpai“ gyvuos gal net ilgiau negu gyvavo anie „Varpai“? Taip ir nutiko – gyvuoja dešimt kartų ilgiau. Kaip biblinis grūdas: miręs jis duoda šimteriopą derlių. Nuostabu.
Ir dar iš nustebimų srities: 1946–1988 metais brendę žmonės suprato didžius užmojus, lyg nebūtų dešimtmečių nelaisvės. Tokia Leono Peleckio-Kaktavičiaus karta.
***
Šiauliuose turėjo atsirasti „Varpų“ tęsėjai, aistruoliai, nes Šiauliai gyvuoja ant civilizacijų slenksčio. Čia susitinka Aukštaitija su Žemaitija, bet dar svarbiau, kad čia susitinka Lietuva ir Latvija, keli krikščionybės sandai. Jelgava-Mitava-Mintauja yra pirmoji susitikimo vieta. Antroji – Šiauliai.
Nelyginant lietuviškasis Rainio ir Aspazijos duetas, Leonas Peleckis-Kaktavičius su Silvija kibo į klasikinės kultūros darbus. Klasikinė kultūra augina duoną, o ne jos pakaitalus, ji brandina varpos grūdą, o ne pelus. Varpos ir Varpai – giminingi lietuvių kalbos žodžiai. Jie abu sukibę kaip neperskiriamas duetas. Varpa sotina kūną, o varpas – dvasią.
***
Ką pasakyti apie turinį? Pirma, „Varpai“ vykdo knygnešystės misiją. Antra, „Varpai“ vykdo transformacijos misiją. Pirmoji misija aiški savaime, ji eiliniam lietuviui suprantama, nes išlikusi kalbos būdu, istorinės patirties dėka. Tačiau nesunkiai suprantama ir antroji. Ją geriausiai paliudija Prano Mašioto atliktas žygdarbis – pasaulinės literatūros šedevrų adaptavimas, jų transformacija.
„Varpai“ transformuoja aukštąsias idėjas. Jas pateikia suprantama, tradicine lietuvių kalba ir pasaulėjauta.
Leonas Peleckis-Kaktavičius neseniai išleido unikalių atradimų knygą, pavadintą „Apie kūrybos fenomeną. Pokalbiai, esė, atklastai“. Ją paskaičius, supranti be jokių išlygų: taip kuriama klasikinė kultūra. Ne laikina, ne šiuolaikiška, o nukreipta į amžinybę. Pokalbiai ir pasikalbėjimai, įžvalgos ir atodangos – tai amžinas kultūros audinys. Kurti reikia ne vienerius metus ir ne vieneriems metams. Tuo labiau ne projektams. Kurti reikia nuolatos. Ne šiaip sau Leonas išbuvo Kryžių kalne kone visą dieną… greta Jono Pauliaus II-jo. Jam reikėjo pamatyti, nepraleisti progos suprasti, kaip einama į amžinuosius tikslus.
Taip, būtini pokalbiai. Dialogai su rašytojais, išsikalbėjimai su aktoriais, kino meistrais, televizijos ir teatro režisieriais, dailininkais ir dailėtyrininkais, mokslininkais ir muziejininkais. Kiekvieną daug pasiekusį savo srityje žinovą, nusileidusį iš aukštikalnių į sodrias žemumas, ir pasitinka Leonas, atskleisdamas savo skaitytojams profesines ir kūrybines paslaptis.
Atklastai, kaip ir pridera, su psichologiniu aspektu.
***
Per beveik keturis dešimtmečius „Varpų“ almanacho autoriais tapo per 150 poetų, per 120 prozininkų, per pusę šimto literatūros tyrinėtojų ir kultūrologų. Visi geriausi Lietuvos rašytojai! Didžioji jų dalis, jau kaip “Varpų” literatūrinės premijos laureatai, čia daug kartų šiauliečių sutikti net keturiose auditorijose: Universitete, Apygardos teisme, “Rūtos” saldainių fabrike, J. Janonio gimnazijoje.
“Varpai” pirmieji į Lietuvą sugrąžino ir literatūros klasikus, okupacijos metus praleidusius toli nuo Tėvynės. O šalia jų ir Šiaulių kultūros švyturiai – profesoriai Vytenis Rimkus ir Bronius Prėskienis, fotografijos meistras Antanas Dilys, dailininkas Bronislovas Rudys, dizaineris Vilius Puronas. O ką jau kalbėti apie šiauliečių Sondeckių šaknį – tėvą ir sūnų: garsusis miesto burmistras Jackus Sonda, kuriuo turėjo progą pasidžiaugti Jankauskas ir Greimas, buvo pristatytas ir atnaujintuose „Varpuose“. Ir muzikos genijų Saulių Sondeckį „Varpai“ ne sykį kalbino ir atskleidė, kaip dera harmonijai.
„Varpų“ istorija jau įamžinta ir dvejose memorialinėse lentose: ant Apygardos teismo rūmų, kuriuose gimė pirmasis redaktorius Kazys Jankauskas, o karo metais buvo „Varpų“ redakcija, ir ant Didždvario gimnazijos, kur mokytojavo Algirdas Julius Greimas.
Galvojant apie Šiaulius nepaprastai svarbi yra Liberto Klimkos įžvalga: „Nepriklausomos Lietuvos idėja gimė Šiauliuose.“ Jis paaiškina ir taip: „Šiauliai man visada asocijuojasi su visa Lietuva: tiek tuo, kad miestas yra išaugęs lygiai tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos, tiek istorinių įvykių atmintimi: nuo Saulės mūšio iki garsiųjų gegužinių, kuriose buvo pirmiausia ištartas viešas žodis apie Lietuvos laisvės siekį.“
Ir dar: Minėdami Lietuvos nepriklausomybės atstatymo šimtmetį prisiminėme, kad būtent Šiauliuose mūsų garsieji visuomenininkai, politikos veikėjai, literatūros klasikai, įžymieji mokslininkai ir menininkai parengė tautos dvasios pavasarį. Iš čia nepriklausomos Lietuvos idėja tarsi varpo dūžiai sklido po kraštą, žadindama tautinę savimonę.
Šiauliuose gimusius ir visu sodrumu vėl suskambėjusius ,,Varpus“ pagrįstai galime vadinti Lietuvos kultūriniu fenomenu, tęsiančiu galingą fenomeną, pradėtą dar Pelikso Bugailiškio.
