Naujausios
Jūreivis, dantų technikas, dainininkas
Ričardas Dailidė gimė 1937 m. Skapiškyje. Vaikystė buvo sunki. Kadangi tėtis buvo policijos karininkas, kraštą okupavus sovietams, šeimai teko slapstytis. Nuo gimtojo Skapiškio – Rokiškio Obelių krašto – teko nukeliauti iki Šiaulių ir net iki Žemaičių Kalvarijos.
Jaunuoliui didžiulį įspūdį padarė žemaičių koplytėlės. Gyveno visai netoli Vytauto Mačernio žūties vietos. Todėl nuvykęs į Žemaičių Kalvariją jis visada aplanko tas koplytėles ir V. Mačernio kapą.
Pasislėpti nepavyko. Gaižaičiuose, prie Žagarės, tėvą suėmė ir ištrėmė į Vorkutą. Tiesa, jis netrukus iš ten grįžo, bet buvo antrą kartą suimtas ir ištremtas į Sverdlovsko kraštą miškų darbams. O Dailidžių šeima gyveno Pakruojyje, vėliau Šiauliuose. Butus nuomojosi daugiausiai palėpėse, nes ieškodavo, kur pigiau. Vieną rytą pabudo apsnigti, nes šeimininkai nebuvo sulopę palėpės stogo.
Mokėsi Šiaulių V. Kudirkos septynmetėje mokykloje, vėliau – J. Janonio gimnazijoje. Neturėjo palto, todėl ir per didžiausius šalčius mokyklon traukdavo tik su švarkeliu, o visi manė, kad jaunuolis grūdinasi.
Šeima sunkiai vertėsi, todėl Ričardas nusprendžia vykti mokytis ten, kur duoda bendrabutį, maistą, drabužius. Jis įstoja į Kauno technikos mokyklos laivavedybos specialybę ir prisimindamas pajuokauja: „Mergaitės nori būti aktorėmis, berniukai – jūreiviais“. Jei mokykloje mokslai nelabai sekėsi, tai čia į juos kimba ir nuo pirmų iki paskutinių metų mokosi vien penketais.
Baigęs mokyklą, su dvidešimt kitų kurso draugų paskiriamas šturmanu į tuometinio Leningrado uostą. Vėliau prie jų prisijungė dar šios mokyklos laivų mechanikai, tad lietuvių buvo nemažai. Tiesa, šturmanais Ričardas ir jo draugai pradėjo dirbti ne iškart. Diplomai yra, bet į tas pareigas jų niekas vis neskiria ir neskiria. Todėl 1957 metais Ričardo suorganizuoti lietuviai pradeda streiką. Vieną dieną laivai stovi, antrą dieną stovi... Uosto kapitonas visus sukvietė ir patvirtino eiti kapitonų padėjėjų pareigas. Sankcijų nebuvo, bet jaunuolis pajuto, jog į juoduosius KGB sąrašus jau yra įrašytas. Už streiką revoliucijos lopšy.
O dainuoti Ričardas pradėjo draugų susibūrimuose, vėliau – saviveikloje, įstojo į muzikos mokyklą, mokėsi dainavimo dar ir privačiai pas garsius Piterio vokalo pedagogus.
Dirbti dažniausiai tekdavo naktimis – pro tiltus reikėdavo pravesti didžiulius laivus. Įtampa, nuovargis. Sušlubavo sveikata. Tad pajutęs, kad laivininkystėje ilgai netemps, o iš meno (dainavimo) sunkiai pragyvensi, jūreivis Ričardas atsiduoda dar Apolonijos deivei – įstoja į Leningrado medicinos mokyklos dantų techniko specialybę.
Traukė gimtinėn. „Mielesnio krašto už Lietuvą nėra“, – ir šiandien tvirtina Ričardas. Todėl baigęs medicinos studijas grįžta į tėviškę ir bando įsidarbinti Vilniuje ar arčiau sostinės, kad galėtų stebėti, sekti kultūrinį gyvenimą ir pats jame dalyvauti, nes jau Piteryje valandų valandas praleisdavo muziejuose, naktimis laukdavo bilietų į žvaigždžių koncertus.
Kaip rasti žmoną
Pavyksta įsidarbinti Nemenčinėje – už 20 kilometrų nuo Vilniaus. 1962 metais persikelia į Šiaulius – jaunystės miestą. Čia dirba Respublikinės ligoninės stomatologijos kabinete, vėliau miesto poliklinikoje. Ričardas sako, jog tai ramiausias jo gyvenimo periodas, nes dantų techniko darbas kruopštus, preciziškas, nuotykių čia mažoka.
1967 metais Šiauliuose vyko respublikinis gydytojų odontologų seminaras. Uždarytas jis buvo iškilminga vakariene Šiaulių „Baltijos“ restorane. Koncertuoti odontologai pasikvietė tuometinį jauną filharmonijos estrados kolektyvą, kuriam vadovavo irgi dar jaunutis pianistas Povilas Jaraminas. Dainavo Stasys Liupkevičius ir Ričardas Dailidė, kuris jau buvo palikęs ramų dantų techniko darbą.
Ričardas pasakojo, jog jo kolega Stasys Liupkevičius šiame vakarėlyje sutiko savo žmoną gydytoją odontologę. Ričardas labai dažnai ir nuoširdžiai šia istorija dalinosi, todėl net susimąsčiau, ar ir jį Šiauliuose neištiko toks pat likimas kaip ir Stasį, nes ir jo žmona – gydytoja odontologė.
Visi vyresnieji prisimename Ričardo Dailidės atliekamą Emilio Dimitrovo dainą „Signalas“. Tai buvo jo vizitinė kortelė. O iš Povilo Jaramino į kitą valstybinės filharmonijos estradinį ansamblį „Vilniaus aidai“ jį pavilioja Teisutis Saldauskas. Su šiuo kolektyvu Ričardas Dailidė aplanko Vidurinę Aziją, Rusijos Auksinį žiedą. Štai Alma Atoje koncertai vyko visą savaitę pilnutėliuose 10 tūkst. vietų sporto rūmuose. O kitur koncertai vykdavo vienas paskui kitą – tarsi kino seansai. Gėles po koncerto išveždavo sunkvežimis.
Kaip dainininkas Ričardas Dailidė scenoje pasiekęs ir kelis rekordus. Tiesa, vienas jų dar ginčytinas: ar pirmasis koncerto metu išsitraukęs iš stovo mikrofoną. Tai buvo 1967. Kai kas šį titulą priskiria Ričardo kolegai solistui Juozui Garbeniu. Bet kad Dailidė yra lietuvių estrados solistas, daugiausiai kartų bisuotas koncerto metu, savo knygoje „Kauno saulė“ patvirtina ir Arvydas Juozaitis. Būtent Kauno sporto halėje jam teko septynis kartus kartoti dainą.
Gyvenimas džiaze
Ričardo Dailidės fotografijų ciklo „Gyvenimas džiaze“ ištakos 1966 m., kai jis fotografo konkurso „Kauno pavasaris“ dalyvius. Tai buvo labiau daugiau populiarios muzikos festivalis, tačiau ėmė ryškėti ir puikūs džiazo atlikėjai, pavyzdžiui, Klaipėdos ansamblyje „Žėrutis“ (vad. T. Kareckas), Vilniaus statybos tresto ansamblyje (vad. P. Jaraminas) ar Vilniaus geležinkelio kultūros rūmų orkestre (vad. J. Cijūnėlis). Po „Prahos pavasario“ „Kauno pavasariui“ teko keisti pavadinimą ir vėliau jis vadinosi „Gintarinė triūba“, kurio koncertus Ričardas Dailidė irgi amžino.
Ištisa istorija, kaip Ričardas fotografavo Rygoje koncertuojantį Džanį Morandį. Dailidė prieš koncertą pasikalbėjo su solistu, gavo jo leidimą fotografuoti, tačiau tuometinė milicija ji sučiupo, nusivežė į poskyrį ir kol ištardė, išsiaiškino, koncertas baigėsi. Į Šiaulius fotomenininkas grįžo paryčiais. Nors kitą dieną jautėsi labai pavargęs, vėl išsiruošė Rygon. Tas vakaras buvo laimingesnis.
Fotografuoti džiazą nėra lengva. Trūksta šviesos, ribotas priartėjimas prie atlikėjo, tad pagauti trokštamą kadrą itin sunku. Atrodo pavyko, bet pažvelgi į įamžintus kadrus ir supranti – ne taip, kaip norėjai.
Jei reikėtų Ričardo Dailidės nuotraukas apibūdinti dailės terminais, tai drąsiai galima jas vadinti ekspresionistinėmis. Užfiksuotas veiksmo judesys ir dargi, atrodo, girdi muziką ir skiri jos žanrus: klasiką, svingą, avangardą.
Sovietmečiu džiazas buvo iššūkis sistemai. Galima išskirti tris džiazo mūsų krašte etapus: pirmosios nepriklausomybės laikotarpio, sovietmečio ir dabartinės – nepriklausomybės. Jei kas nors anuomet nugirsdavo, kad konservatorijoje groji džiazą, galėdavo iš jos išlėkti. Vėliau iš Maskvos atkeliavo šiek tiek šviesesnės direktyvos – grokit, nes – tai engiamų tautų išsivadavimo muzika.
Nuo 1980-ųjų į džiazo festivalius kviečia Birštonas, 1987 metais prasidėjo kasmetinis „Vilnius Jazz“, po to festivaliai Kaune, Klaipėdoje, bigbendų festivalis Šiauliuose ir t. t. Džiazo atlikėjai pristatomi Nacionalinei premijai. Tad dabar viskas paprasčiau. O anuomet džiazas buvo – sakralu. Džiazas simbolizuoja laisvę, todėl lietuvius galima vadinti laisvės troškusia tauta, nes išaugo tiek puikių džiazo atlikėjų ir šios muzikos gerbėjų.
Ričardas Dailidė nepraleido nė vieno Birštono džiazo festivalio, skubėdavo į įvairius Lietuvos ir užsienio miestus, dargi Niujorką, kur tik vykdavo džiazo žvaigždžių pasirodymai.
Lietuvos džiazo istoriją kuria jo nuotraukos. Pavyzdžiui, garsiojo GTČ (V. Ganelinas, V. Tarasovas, V. Čekasinas) išlikę nedaug nuotraukų, todėl Ričardo užfiksuoti kadrai, o jis šį kolektyvą fotografavo ne kartą, turi didelę vertę.
Reikšmingas ir anksti mus palikusio M. Tamošiūno įamžinimas. Ričardo Dailidės nuotraukose regime mūsų džiazo korifėjus: P. Vyšniauską, V. Labutį, L. Šinkarenką, R. Grabštą, P. Jaraminą, V. Grubliauską, N. Maliukevičiūtę, A. Gotesmaną... Jei visus paminėjus, susidarytų ilgas džiazmenų sąrašas. Neveltui Ričardas Dailidė vadinamas Lietuvos džiazo metraštininku.
Neseniai Šiaulių „Laiptų galerijoje“ laukdami Petro Vyšniausko koncerto su Ričardu šnekučiavomės fojė. Pro mus prabėgdamas Petras iškart pastebėjo Ričardą, priėjo, pagarbiai apkabino ir mielai du puikūs džiazo grandai šnektelėjo.
Kelionių magija
„Perkirtęs Atlanto vandenyną ir išsilaipinęs Kuboje, patiri neapsakomą tropinių platumų džiaugsmą. Visą salos pakrantę juosiantys saulės glostomi paplūdimiai, skalaujami skaidrių Meksikos įlankos, Karibų jūros, Atlanto vandenyno, vešli augmenija, vaisių plantacijos, patiklūs ir temperamentingi žmonės – muzikalumo įsikūnijimas, palieka neišdildomą įspūdį. Vakaro sutemoms gaubiant salą, visi čia tampa artistais: tavernose, kabare afrikietiški ir kubietiški ritmai įsuka į sambos, čia čia čia siautulį. Šoka visi, kurie tik gali judėti“, – tai Ričardo Dailidės tekstas spausdintas žurnale „Kelionių magija“.
Pamilęs keliones Ričardas jų įspūdžiais dalinasi šiame ir kituose leidiniuose. Pats rašo tekstus, iliustruodamas savo darytomis nuotraukomis. Straipsniai „Pompėja – Vezuvijaus sužadėtinė“, „Laiko burė virš Eifelio“, „Monte Cassino vienuolynas – pusantro tūkstančio metų kelias“ ir begalė kitų byloja kur jo nukeliauta.
Mielas jam ir gimtasis kraštas: „Rusnė – sala vandens delne“, „Kuršių nerijoje – amžinoji smėlio kopų daina“, „Tai ne Italija – čia Liškiava“...
Ričardas Dailidė fotografuoja Didįjį Pompėjos teatrą, Kubos moteris, vaizdus nuo Reichstago stogo, Balzako, Bizė, Vaildo, Piaf, Sinjorė, Montano ir kitų įžymybių antkapius Per Lašezo kapinėse.
Gyvenimas po gyvenimo
Rašinio pabaigai – apie antrąjį fotomenininko Ričardo Dailidės gyvenimą. Kartais parodose Ričardas eksponuoja nuotrauką „Kelias į nebūtį“, kurioje regime oro uosto pakilimo taką, atsiremiantį į horizontą. Ši nuotrauka jo gyvenime galėjusi būti paskutinė. Oro uosto pakilimo takas – tarsi klinikinės mirties ištiktųjų regėtas tunelis į šviesą.
„7“ Ričardui lemtingas skaičius. Tai jo gimimo metų paskutinis skaičius, 1957 metais paskiriamas laivo kapitono padėjėju, 1967- iais pelnė pirmuosius laurus estrados scenoje, „Gintarinės triūbos“ konkurse, 2007- iais pasirodė didelis jo viso gyvenimo nuotraukų albumas. Tai tik pagrindiniai įvykiai po 7 ženklu. O 1997 metais Zoknių oro uostas paprašė Ričardo Dailidės padaryti keletą nuotraukų apie oro uostą.
Pafotografavus žemėje, kadangi jau buvo vakaras ir temo, fotomenininkui gimė idėja iš lėktuvo nufotografuoti oro uosto taką naktį su šviesomis. Buvo paruoštas sraigtasparnis MI-8. Jo durys buvo atidarytos, fotoaparatai pritvirtinti, tarp fotografo ir pilotų veikė radijo ryšys, dėl to fotografas galėjo pilotų prašyti kilti, leistis, sukti į kurią pusę. Žodžiu, dirbti buvo patogu.
Pafotografavęs viename tako gale, Ričardas paprašė skristi į kitą pusę. Nuskridęs į kitą tako pusę, sraigtasparnis netikėtai ėmė suktis aplink savo ašį, blaškytis. Laimė, kad fotomenininkas nebuvo pro duris iškišęs galvos, nes durys netikėtai užsidarė ir, aišku, sunkus metalas būtų nupjovęs galvą. Bet tuo nelaimės nesibaigė.
Sraigtasparnis smigo žemyn ir trenkėsi netoli pakilimo tako javų lauke. Ričardas dar spėjo pamąstyti: žūstu tokį ramų, gražų vakarą, kai kiti sėdi namuose patogiai įsitaisę priešais televizorių.
Po smūgio į žemę Ričardas pasijuto – gyvas. Aplink sraigtasparnį pilna vandens. Pasirodo, tai ne vanduo, o iš pramuštų bakų išsiliejęs kuras. Vėl stebuklas, kad jis neužsidegė ir nesprogo.
Šturmanas stovėjo pašiurpęs, o pilotas krito javų lauke ir ėmė raudoti. Ričardas jį ramino: juk visi gyvi, nes drauge dar skrido keletas oro uosto atstovų. Gal pats Ričardas labiausiai ir buvo susižeidęs: labai sopėjo petį. Vėliau paaiškėjo, jog lūžių nėra. Ričardas pripažįsta, jog tada jis antrą kartą gimė.
–-
Baigti norisi tuo, kas Ričardui mieliausia, apie džiazą. Sako, pasiklausius džiazo, iš širdies išgaruoja visas joje susikaupęs „brudas“. Nors sakyti „klausytis džiazo“ gal ir nėra teisinga, gal reikėtų tarti „dalyvauti džiaze. XX amžiaus „muzikos Dievas“ Džonas Koltreinas apie muziką yra pasakęs: „Elation, Elegance, Exaltation“ („Pakilumas, grakštumas, susižavėjimas“). Ką bepridursi?!
