Naujausios
Kaip skulptoriui šitai pavyko? – tai kūrybos paslaptis. Kaip šitai pavyko mums, lietuviams – pastatyti tokį stebuklėlį? Tai mūsų pajėgų reikalas, ir tas pajėgas reikia nupasakoti.
Paminklo atsiradimas 2005 metų vasarą tapo įvykiu, kuris meta šešėlį į praeitį ir į ateitį. Įvykis džiugiai nustebino tiek Kaliningradą, tiek Lietuvą. Tiesa, lietuviams teko nuostaba, Rytprūsių sostinės rusams – džiugesys. Lietuva pastatė, padovanojo ir paliko, o Kaliningradas priėmė dovaną ir pasiliko ją sau. Miestas kasdien mato savo šedevrą, mes gi matome tik jo atvaizdus.
Net dabar, Rusijai vykdant agresijas kaimyninėse šalyse, Sakalausko Rėza stovi karalių mieste be karalių, įveikdamas ir agresijas, ir laiką.
***
Akmeninis Liudvikas Rėza atsistojo šalia Šv. Adalberto bažnyčios, pavadintos pirmojo krikštytojo vardu. Kad ir su numuštu bokštu, bet tai bažnyčia, ir Rėzos tikėjimo žmogui – deranti vieta. Keturios gatvės susimezgė toje vietoje į sankryžos mazgą, o viena iš jų, kai statėme paminklą, vis dar dundėjo vokiečių laikus menančiu tramvajumi. Ant kampo stovėjo romantiškas kioskas „Tri medvedia“ (Trys lokiai), primenantis brolius Lokius iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“. Tad istoriniame miesto centro kampe atsirado labiausiai lietuviška aikštė. Jai miesto valdžia deramai suteikė netgi teisingą vardą – Lietuvių skveras.
Dešimtmečius tame Amalienau rajono kampe buvo šiukšlynas ir sąšlavynas, kuriame rasdavo ką veikti garsiosios Meno mokyklos mokiniai. Ir kai įvyko stebuklinga metamorfozė, tos mokyklos auklėtiniai nuščiuvo iš nuostabos.
Stebėjosi ir Aleksejus Leonovas, pirmasis žmogus, išėjęs į atvirą kosmosą. Atidengiant paminklą, jis, toje Meno mokykloje išmokęs grožėtis pasauliu, pasakė, kad skveras dabar primena jam kosmosą, o paminklas… nusileidusį iš kosmoso žmogų. Jis vienintelis turėjo teisę šitai pasakyti.
Po Rėzos kojomis granite įkaltos lietuviškos raidės, tik po jomis – rusiškos.
1776 LIUDVIKAS RĖZA 1840
ЛЮДВИКАС РЕЗА
Ir užrašas ant postamento:
Šios žemės sūnus, poetas, profesorius, Albertinos universiteto rektorius, atvėręs pasauliui Donelaičio „Metus“.
Užrašas paguldytas horizontaliai, ant granitinės elipsės krašto, lyg ornamentas puošia paminklą dviem puslankiais. Šalia lietuviško užrašo, žinoma, rusiškas.
Visa, kas įkalta į akmenį – Lietuvos diplomatų, generalinio konsulo Vytauto Žalio ir mano iššūkis. Arūnas Sakalauskas, išgirdęs, ką nutarėme užrašyti, patylėjęs ištarė: „Parašykite ir pasirašykite“. Jis puikiai žinojo, kiek priekaištų sulaukia skulptorius, kai įkaltos raidės nebepakeičiamos. Mes patvirtinome savo sprendimą specialiu konsulato raštu.
Rusijos civilizacijoje šiandien stovi lietuviškas paminklas, pabrėžiantis mūsų teisę ten būti. Šių dienų Rusijos režimas neleidžia net įsivaizduoti to anuometinio rusiško liberalizmo. Bet jis buvo. Net sunku patikėti, kad niekas, o niekas!, nei generalinio konsulo, nei manęs tais 2005 metais oficialiai nepaklausė, nei kokį raštą atsiuntė: ką mes užrašysime ir kuria kalba. Galėjome dar pridurti prie Liudviko ir Gediminas, ko reikalavo mažlietuviai. O Klaipėdos mėmelianderiai, kartu kionigsbergiečiai, o ir rusų kraštotyrininkai pageidavo ir trečios – vokiečių – kalbos. Mes pasielgėme savaip.
Įdomus, charakteringas to meto laisvių epizodas.
Kai Klaipėdoje buvo baigiamas kirsti įrašas, paskambino merijos tarptautinio skyriaus viršininkas Michailas Torkanas ir suglumęs paklausė: „Tai ką jūs ten parašysite?“
Po Rėzos paminklo atidengimo, Kaliningrado srities Dūma paskelbė įsaką, kuris įsakmiai reikalavo visus būsimus įrašus ant paminklų ir paminklinių lentų pirmiausiai rašyti rusiškai. Rusiškas įrašas turėjo dominuoti.
Po 2009 metų jau niekas, jokia užsienio atstovybė negalėjo sau leisti rašyti, ką įsigeidus. Sustiprėjusi KGB-FSB valdžia Maskvoje pakėlė savo galvą.
Bet tuo metu mes spėjome pakelti savąją.
Padarėme viską, ko reikėjo Lietuvai ir Karaliaučiui. Ir Kionigsbergui reikėjo. O ar reikia Kaliningradui? Laikas pasakys.
***
Paminklo Rėzai istorija prasidėjo 2001 metais, Vytautui Žaliui tapus generaliniu Lietuvos Respublikos konsulu Kaliningrade. Tikras savo tėvo Alfonso sūnus, jis matė reikalą unikalias pareigas panaudoti Lietuvos kultūros plėtrai. Vos apsipratęs rusiškoje terpėje, jau kitais 2002 metais sumanė inovaciją. Kartu su Klaipėdos draugu ir universiteto rektoriumi Vladu Žulkumi ėmė sukti galvą, ką geresnio pastačius Kaliningrade, kad būtų įprasminti ir baltai, ir Karaliaučius, ir vokiečiai su Kionigsbergu. Ne šiaip sau kokį vardinį suolą pastatyti, ar pakabinti dar vieną lietuvišką lentą universitete, bet įkalti taip, kad niekas nepajudintų. Nejudintų ir gerbtų.
Taip gimė paminklo Rėzai idėja. Kodėl jam?
Dėl paprastos lietuviškos priežasties: be Rėzos nebūtų Donelaičio „Metų“. Dėl paprastos vokiškos priežasties: jis buvo didis humanistas, du kartus universiteto rektorius, studentų filantropas, visą palikimą skyręs studentų bursai-bendrabučiui, pavadintam jo vardu – Rhesarium – Rėzariumas. Stebėtina, tas namas ir dabar stovi F. Šilerio gatvėje, ir vėl turi Rhesarium vardą. Net dabar, kaip praneša visagalis internetas, šiais 2026 metais.
Pagaliau ir dėl paprastos rusiškos priežasties tiko Rėza, nes buvo jis Prūsijos armijos kapelionas, kartu su Aleksandro I armija sekęs Napoleoną iki pat Paryžiaus.
***
Pirmiausiai pasikalbėta su dviem valdžios vyrais: Vladimiru Jegorovu, kuris jau iki to bendravęs su mūsų prezidentu Valdu Adamkumi, ir jau seniau pažinojęs Algirdą Brazauską. Palankesnio Lietuvai gubernatoriaus už kontradmirolą Vladimirą Jegorovą nebuvo.
Po gubernatoriaus – Jurijumi Savenka.
Skveras miesto centre už Lietuvos pinigus? Suprantama. Ir meras pažiūrėjo labai palankiai.
Žinoma, reikėjo paramos ir srities Dūmoje. Vytautas Žalys ir ten rado deputatų grupę, nuolat pasirengusią paremti Lietuvos iniciatyvas.
Gavus principinį atsakymą „taip“, jau buvo galima kreiptis ir į Lietuvos Vyriausybę, į Kultūros ministeriją, į Dailininkų sąjungą. Visur idėja palaikyta.
2003–2004 metais Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė nusprendė šitaip: Kultūros ministerija skirs L. Rėzos paminklui būtinus dešimtis tūkstančių – pradžiai. Gera pradžia, bet nepakankama suma. Ir gimsta naujas sumanymas, susitikus su Vilniaus meru Artūru Zuoku. Šis tampa karščiausiu paminklo entuziastu ir pažada palenkti idėjos pusėn didžiųjų miestų merus. Lygia greta V. Žalys ima lankyti tuos merus – Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio.
Sumanymas pradeda judėti, projektas kyla ant sparnų.
O čia dar padeda ir Istorija.
2003 metais Kaliningrade prabilta apie netrukus driokstelėsiantį jubiliejų – 750-ias Kionigsbergo metines. Kai atvykau į miestą 2004 metų vasarą, išgirdau ir pamačiau tai, ko nesitikėjau – niekas netrukdė Kalinino miestą vadinti pirminiu vardu, o jaunimas vadino net žaismingai – Kionigu. Inteligentija, studentai, laikraščiai vis skelbė: laikas sugrąžinti miestui istorinį vardą Königsberg. Prezidento B. Jelcino pažadinta demokratija šiame Rusijos anklave dar bangavo.
Ir ką gi – į prasivėrusį istorijos plyšį mes turėjome paskubėti.
Taip ir nutiko, Liudvikui Rėzai tapus Lietuvos garbės reikalu.
***
Po dvidešimt vienerių metų Arūnas savą Rėzos istoriją prisiminė gyvai, net minėdamas manoje galvos taupyklėje primirštas detales. Pokalbis vyko jo namuose, Melnragėje, gegužės 13-ją, vadinasi, jo gimimo dieną.
Pirmas klausimas buvo paprastas kaip ta šviesi diena:
– Kada viskas prasidėjo?
– Buvo 2004 metų ankstyvas pavasaris. Atvyko į Klaipėdą, į mūsų Dailininkų sąjungos būstinę Bažnyčių gatvėje Vaclovas Krutinis, Lietuvos dailininkų pirmininkas. Atvažiavo jis ne iš Vilniaus, o iš Kaliningrado, kur buvo Lietuvos generalinio konsulato svečias. Konsulate lankėsi ne šiaip sau, o pakviesta jo vadovo Vytauto Žalio. Jiedu aptarė paminklo Rėzai reikalus. Sprendimas dėl paminklo jau buvo padarytas „viršūnėse“. Vaclovas atvyko ne vienas, su keliais palydovais. Jie pravažiavo Kuršių nerija, sustojo Juodkrantėje, apžiūrėjo mano akmeninį Rėzos biustą. Vaclovas ir sako: „Arūnai, tu jau esi padirbėjęs su Rėza, tavo biustas geras – imkis naujo darbo“.
– Vadinasi, iš generalinio konsulo Kaliningrade Vytauto Žalio jie gavo parėdymą, ar užsakymą?
– Dar ne užsakymą, bet idėją, idėjos projektą.
– Pats nepažinojai Žalio?
– Tik jo tėvą Alfonsą, kurio dėka, galima sakyti, atsiradau Klaipėdoje. O su sūnumi Vytautu istorija prasidėjo vėliau. Tais pačiais 2004 metais, kiek vėliau. Kai jis pasikvietė mane į Karaliaučių.
– Ir Krutinio pasiūlymas ėmė apaugti akmeniu?
***
Silva Pocytė mena (el. laiškas 2026 06 16):
Su skulptoriumi Arūnu Sakalausku susipažinau dėka Arvydo Juozaičio ir Vytauto Žalio, prasidėjus 2004 m. diskusijoms apie paminklą Martynui Liudvikui Rėzai Karaliaučiuje. Jeigu neklystu, pirmuosiuose pokalbiuose apie paminklo idėją kalbėjome apie galimą suoliuką, galbūt pastatytą prie Lietuvos vartų, kuris galėtų įprasminti Rėzą ar kitus Universiteto šviesuolius. Idėjų bandyta pasisemti iš Liucijos Citavičiūtės knygos apie Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminarą. Kai jau A. Sakalauskas pradėjo dirbti prie 2005 m. pastatytos Rėzos skulptūros, prisimenu, drauge su A. Juozaičiu teko lankytis autoriaus dirbtuvėse Rūtų gatvėje ir diskutavome apie žodžius ir kalbas, kuriomis būtų galėję atsirasti įrašai ant postamento.
Arūnas:
– Tada aš tave pasitikau prie kelto. Atvyko ir mūsų istorikė Silva Pocytė. Mano dirbtuvėje pasėdėjome, tu Kionigsbergo konjako pastatei ant stalo.
– Tas konjakas buvo kaliningradiečių pasididžiavimas „Staryj Kionigsberg“ ir buvo bendros su prancūzų firma „Aljans“ produktas. Taip paminėjom darbų pradžią. Bet eikime toliau. Koks buvo antras kartas?
– Mudu su architektu Ričardu Krištapavičiumi kartu atvykome į Karaliaučių. Vytautas Žalys nusivedė mudu pas miesto valdžią. Į didingą merijos pastatą, kur ir vokiečių laikais buvo merija, į Rathauzą centrinėje Lenino aikštėje. Tuomet dar Leninas joje stovėjo. Reikėjo pirmiausiai susipažinti su vyriausiąja miesto architekte.
– Matyt, su Tatjana Kondakova? Ji vyriausiąja architekte išbuvo iki 2006 metų. Turėjau su ja daug reikalų.
– Ji kaip viršininkė dalykiškai mus priėmė. Ji pasikvietė vyrą, kuris, regis, tarptautiniais ryšiais rūpinosi.
– Tai galėjo būti Michailas Torkanas. Palankiausias Lietuvai valdininkas.
– Jie abu buvo iš esmės palankūs.
– O vizitas pas gubernatorių?
– Nebuvo. Kitą kartą. O tada buvome supažindinti su Stanislovu Juciumi, lietuvių statybininkų ir verslininkų Karaliaučiuje „prezidentu“. Tai buvo reikšminga figūra, daug ką galėjusi, turėjusi daug užsakymų. Šiauliuose įkūręs įmonę „Jupoją“, o čia – „Roslitstroj“ kompaniją. Prie Frydlando vartų, buvusiose vokiečių kareivinėse, jis turėjo didelę būstinę. Joje buvome apgyvendinti.
– Konsulate sakydavome: viskas mūsų rankose. Ir projektas, ir finansavimas, ir statyba. Toks mūsų sėkmės garantas, raktas į greitus darbus. Jokia kita atstovybė tokios puokštės neturėjo – nei vokiečiai, nei baltarusiai, nei švedai, nei lenkai.
***
To meto geopolitinė padėtis buvo pavydėtai gera, palankiausia Lietuvai. Galima sakyti, išgyvenome geriausius visų laikų metus Rytų Prūsijoje. Nei vokiečiai, nei vėliau rusai palankesni mums, Lietuvai, nebuvo. Tik 2004–2009 metai – tikras renesansas. Kaliningrado srityje buvo net įgaliotasis NATO atstovas Rusijoje.
Ir dar reikia įsivaizduoti: 2005 metų pavasarį Vladimiras Putinas pasirašo įsaką, leidžiantį švęsti, o ne tik paminėti Kionigsbergo miesto 750-ąsias metines. Miesto inteligentija, vietos laikraščiai šio įsako laukė. Laukė jubiliejaus ir srities, miesto valdžia: ji tikėjosi rimtos federalinės paramos, finansavimo. Seniai reikėjo išasfaltuoti net centre duobėtas gatves, remontuoti namus, grįsti šaligatvius, kurių praktiškai nebuvo, tvarkyti aikštes ir skverus. Kas pažinojo Karaliaučių iki 2005 metų ir atvyko į jo jubiliejų – miesto nepažino.
Tiesa, V. Putino įsakas prie Kionigsbergo priglaudė Rusijos Federacijos Kaliningrado srities 60-čio minėjimą.
Bet vis vien dominavo.
Štai tame atsivėrusiame istoriniame plyšyje Lietuva įsiterpė su jubiliejine dovana. Puikiausiu Arūno Sakalausko kūriniu Liudvikui Rėzai. Paminklas ir skvero įrengimas pačiam miestui nekainavo, jeigu neskaičiuotume būtinų komunalinių paslaugų ir skvero bei paminklo apšvietimo.
Paminklas Rėzai tapo gražiausiu plastiniu kūriniu, kokio nebuvę nė vokiečių laikais, nekalbant apie komunistinio laikotarpio skulptūras, o taip pat ir paminklus, pastatytus po TSRS imperijos subyrėjimo. Antai, net karo audros nesunaikintas vokiškas paminklas Frydrichui Šileriui, stovintis priešais Dramos teatrą, gerokai nusileidžia L. Rėzai.
Lietuvių paminklo ir skvero pranašumą pripažįsta visi, kas bent kiek supranta urbanistiką ir plastikos kalbą.
Kaip visa tai nutiko?
Ričardas Krištapavičius:
– Vos pamačiau tą vietą, supratau, kad čia turi būti ovalinis ratas-pamatas, kaip kopa, per kurią eina kiek palinkęs vyras. Eina į bažnyčios pusę. Be to, ten iš bet kurio taško matėsi bažnyčios bokštas. Ideali erdvė.
***
– Paskui atvykome jau 2004 metų rugsėjį. Konsulato kieme sutikau tave, tu dirbai tik pirmas dienas.
– Suderinimas – tai miesto tarybos sprendimas?
– Žinoma. Pristatinėjome projektą ir maketą merui Savenkai ir tarybai. Jau buvo 2005 metų pati pradžia. Prisimenu net komišką atvejį: vos ištarus „Liudas Rėza“, kažkas šūktelėjo: „Čto, kto — liudorėz“?! Rusiškai „Liudvig Rėza“ jiems nuskambėjo kaip „liudorėz“, o jis jų kalba reiškia „galvažudys“.
Ričardas Krištapavičius 2026 metų birželio 16 dieną liudijo:
– Tokio aptarimo, koks įvyko Kaliningrado merijoje, daugiau gyvenime nepamenu. Mudu su Arūnu ir mūsų statybininku Stanislovu Juciumi miesto tarybos posėdžių salėje pristatėme ir brėžinius, maketą. Atrodė, kad ten buvo susirinkę visi deputatai. Buvo ir vyriausioji architektė Tatjana Kondakova, ji atsisėdo prezidiume, šalia mero Savenkos. Ir prasidėjo mūsų projekto gyrimas. Liaupsės tiesiog liejosi, tokias tik rusai moka. Esą projektas ir labai gražus, ir gerai architektūriškai pririštas prie vietos, labai gerai ir t.t. Meras klausia visų: „Odobriajete?“, tai yra „pritariate“? — visi tik: o taip, taip! Tada architektė pakyla ir sako, atleiskite, laukia kitas posėdis. Sėdėjau šalia Juciaus, jis man alkūne į šoną, ir sako: „Bėk paskui, nepaleisk! Tegul tuoj pat ir patvirtina!“ Žmogus buvo patyręs toje Rusijoje, žinojo, kad geležį reikia kalti, kol karšta, kol pagyros neišgaravo. Aš, atsiprašęs visų, pakylu, pagriebiu brėžinius ir nuskubu paskui ją. Neatsilikau, nepasiklydau koridoriuose. Užėjau į kabinetą, guldau brėžinius… kreipiuosi į ją kaip pas juos priimta: Tatjana ir tėvavardžiu, ir prašau patvirtinti. Tai, ką ji pati pasakė šalia mero. Tai buvo pats greičiausias patvirtinimas mano gyvenime. Ji čia pat uždėjo du antspaudus ir pasirašė. Penkios minutės. Ir mudu maloniai atsisveikinome. Viskas.
– Ir daugiau niekur nereikėjo eiti?
– Ne, mums to gero pakako. Galbūt Jucius kur ir ėjo, bet mes nežinojome.
– Po architekto parašo reikia dar ir dar parašų: ir geodezija, ir archeologija, ir ekologija, ir komunikacijos institucijos turėjo dėti vizas. Tais pačiais metais, derinant Lietuvos kultūros centro statybas, man teko minti net devynių tarnybų slenksčius.
– Niekur daugiau eiti nereikėjo. Mudviem su Arūnu ir nereikėjo žinoti.
– Meras Jurijus Savenka buvo stebėtinai palankus Lietuvai.
– Pirmojo rango jūrų kapitonas.
– Nors gana menko kultūrinio išprusimo. Nei jis, nei kas kitas merijoje žinot nežinojo, kas tas Rėza. Kaliningrado rusų horizonte šmėžavo tik Donelaitis, šiek tiek dar Mažvydas. Visi kiti vardai, kas buvo šalia Puškino ir Tolstojaus, jiems buvo menka ir svetima. Mes praplėtėme jų horizontą, padovanodami ne vien žmogaus vardą, bet ir jo vaizdinį – įvaizdį mieste. Jie palinkčiojo ir priėmė dovaną.
Laimėjo ne tik Rėza, ne tik Sakalauskas ir Krištapavičius. Projektas ir darbas buvo tiek puikus, kad sukūrė tikrą urbanistinę simfoniją. Aukščiausia kokybė.
***
2005 metų balandžio 1 diena.
S. Jucius pastato tvorą ir pakabina ant jos informacinę lentą: „Skver L. Reza“. Nurodyta, kas stato, kas vadovauja. Ir baisiausia: darbų pradžia – 2004 m. balandžio 1 d., darbų pabaiga – 2004 m. birželio 25 diena. Pamatėme tą „balandžio 1 d.“ – juokas, ne data! Argi galima trumpiau nei per tris mėnesius spėti? Liepos 1 dietą mes jau įrašyti į jubiliejinę programą, numatytas oficialus skvero atidarymas ir paminklo L. Rėzai atidengimas!
Panikai pagrindo buvo.
O čia dar pasipylė delegacijos iš Lietuvos. Jau balandžio 2 dieną pasirodė mūsų Seimas, net oficialiai, atvykęs parlamentinių ryšių su Kaliningrado srities Dūma reikalu. Tuomet vyko reguliarūs apsikeitimai delegacijomis, nes veikė dvipusė asamblėja. Mano dienoraštyje parašyta: „Atvyko 10 Seimo narių.“ Tuo tarpu prie tvoros matome šešis.
Po dviejų dienų, balandžio 4 dieną atvyko iš Vilniaus ir į konsulatą įžengė Antanas Petrauskas, mūsų didžiausias pagalbininkas, departamento direktorius. Stanislovas Jucius ta proga pakvietė mus į savo būstinę prie Frydlando vartų. Ten jau laukė Arūnas ir Ričardas. Stanislovas pakėlė taurę: „Pradedame!“ Ir padėkojo Petrauskui, kad departamentas pervedė „Jupojos“ statybininkams pirmuosius pinigus — 25 439 rub.
Dievaži, to departamento direktoriaus dėka mes lengvai palaikėme ryšius su Lietuvos vyriausybe, su savivaldybėmis. O čia dar jiedu ir su Juciumi susidraugavo.
Pradėjome skelbti kaliningradiečiams: statome šedevrą. Kartojome: mūsų pusėje premjeras Algirdas Brazauskas.
Paminklas turėjo tapti Lietuvos įvaizdžio Rusijos anklave ašimi. Jis buvo to vertas.
***
Žinoma, buvo bėda — nuolatinis pinigų stygius.
Arūnas liudija:
– Su pinigais buvo striuka, finansavimas vėlavo. Tikėdamas pažadais, kad bus atsilyginta, Stanislovas Jucius ėmė mokėti savo darbininkams iš savo kasos, žodžiu, kredituoti savo paties darbus. Vykdytojas, o rūpinasi finansavimu. Patriotiškai pažvelgė į reikalą, darė viską, kad darbai nestotų. Jis tik vienas žinojo savo pajėgumus ir spaudė juos prie termino.
Miestų merai pritarė, bet svarbiausia – miestų tarybos, jos turėjo būti įtikintos, kad Karaliaučiaus projektą reikia remti.
Mes, diplomatinė tarnyba, nuolat kirtome sieną pasinaudodami raudonais diplomatiniais numeriais, pasais, nesivaržydami beldėmės į savivaldybes. Dažnai su mumis vykdavo ir S. Jucius. Būdavo, kad jis pats sutardavo susitikimus su reikiamais žmonėmis, komitetais. Taip buvo Šiaulių savivaldybėje. Ir visur būdavo pasiekiama rezultatų. Man tekdavo atstovauti diplomatinei tarnybai, o tai darė įtaką.
Arūnas Sakalauskas:
– Atrodo, tik Panevėžys nepervedė pinigų. Nedavė ir Nida, bet Nida davė komunikaciją, į ją rusai vykdavo kaip į elitinį kurortą.
– Nida buvo Lietuvos kokybės ženklas tarp kaliningradiečių. Nuvykti į Nidą, praleisti kelias dienas lietuviškoje Kuršių nerijoje jiems buvo elitinis reikalas. Tad Nidos vardo suolelio reikėjo.
– Šeši šviesaus granito suoleliai buvo. Jie buvo likę nuo „Arkos“ projekto Klaipėdoje. Ant jų iškalėme didelius, vien lietuviškus vardus: Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Klaipėda, Nida.
Pinigai buvo reikalingi tiesiog statybos medžiagoms ir statybininkų algoms. Mudu si Ričardu jokio ypatingo honoraro, galima sakyti, negavome. Dirbome iš idėjos. Stasys Jucius, matydamas, kad valdžia mums neskirs, kartą ištraukė iš stalčiaus grynais ir davė man. Paskirsčiau pinigus vyrams: Ričardui Krištapavičiui, Andrijauskui, Virbauskui. Šiaip taip galus su galais sudūrėme.
Bet grįžkime prie darbų Pradžioje blynas pridegė. Keista, kad turėdamas daug statybininkų lietuvių, Stanislovas Jucius jų nepasitelkė, o pasiėmė armėnus. Tie nemokėjo kloti grindinio trinkelių.
Ričardas Krištapavičius:
– Tai buvo pirmoji nesėkmė. Kai atvykome į pirminę darbų stadiją, matau: trinkeles dėlioja bile kaip, nesilaiko piešinio, elipsės ir atspalvių, ir nėra nuolydžio, daubos banguoja. Aš sustabdžiau darbus: „Taip negalima, taip nebus“, – pasakiau. – Dirbo armėnų brigada. Aš ką tik buvau dirbęs Vilniuje, su Algimantu Nasvyčiu prie karaliaus Mindaugo paminklo. Taigi, sudarėme karkasinį ovalinį radiusą, nustatėme koordinates, kiekvieną tašką, su labai tiksliu nuolydžiu, kad nesusidarytų balos. Ir dar pasakiau, kad tiktai granitinės trinkelės, kitokių neįmaišote. Jucius iš kažkokio generolo sūnaus išrūpino dar granitinių trinkelių. Taip pasiekėme lygio, antraip viskas būtų kaip pas juos – rusiškai.
Arūnas:
– Nuotaika įvairavo. Atrodė, kad nebespėsime. O galop visai apėmė neviltis, kai Juciaus statybininkai ėmė skystu betonu lieti plyšius tarp istorinių Kionigsberego trinkelių. „Ar pašėlai? Nenukrapštysi!“, – kone sušukau. Trinkelės buvo švediško akmens, kokybiškos, gal šimto metų. Stanislovas suvežė jas iš įvairių Kaliningrado pakampių.
Laimė, Jucius gavo metalinių šepečių instrumentus ir darbininkai nušveitė betoną. Taip nuotaika pasitaisė.
– Bet pabaigai gavai stichijos siautėjimą.
– O, taip. Prūsų dievybės rūstybė. Praplyšo dangus, kai Rėzą pagaliau atsivežėme nuo sienos. Bet iki to buvo žmonių stichija.
Pasieniečiai sako: esą jie turi Geigerio skaitiklius, o tie rodo paminklo radiaciją.
– Pasiutiškai simboliškas – Rėza ir turėjo skleisti radiaciją.
– Granitas skleidžia. Kad ir nedidelę radiaciją. Bet ar tai priežastis? Dingstis, nes jiems reikėjo „vziatkės“.
– Kaliningrado konsulatas didesnis už daugelį Lietuvos ambasadų, jame buvo ir valstybės saugumo departamento atstovas. Mindaugas. Jis nuvyko į pasienio tarnybą, tarėsi, kad paminklas būtų praleistas – susitarta „aukščiausiame“ lygyje.
– Susitarta. O pinigų vis vien reikėjo. „Vziatkės“.
– Kokie skirtumai! Lietuviškai kyšis reiškia „kišti“, o rusų kyšis – tai „vziatka“, kas reiškia „vziat’“, vadinasi, „imti“. Tautų žodynai pasako, kuriame socialiniame sluoksnyje gimė sąvoka. Pas mus sąvoka gimė vargdienių sluoksnyje (kaip ir valstybė), Rusijoje – valdininkų sluoksnyje.
***
Skulptūrą įveža į miestą. Skveras baigiamas tvarkyti. Atvyksta kranas, turintis iškelti Rėzą iš sunkvežimio. Statyti jį reikia griežtai vertikaliai, mauti ant paruošto strypo. Trys tonos. Labai svarbu paminklą tiksliai pamauti ant įbetonuoto į žemę strypo. Tai atsakingiausia finalinė stadija. Istorijoje visaip buvę, paminklai nuslysdavo, įskildavo, kartais net duždavo.
Ir tą valandą miestą užpuola stichija – baisi liūtis.
Arūnas:
– „Sodinant“ tas tris tonas reikia reguliuoti nusileidimą lynais, tai pasiutiškai atsakingos minutės. Jėgos reikia! O čia – dangaus dovana, pila kaip iš kibiro. Kybo trys tonos man virš galvos, aš kuičiuosi apačioje kaip pasmerktas katorgininkas. Viską matau tik apytiksliai, lynai slysta iš delnų, veidas upeliais žliaugia. Siaubas.
– Ir tą siaubą, Arūnai, įveikei. Mačiau pabaigą, spėjau privažiuoti, kad ir per liūtį.
– Taigi, su savo meistrais Linu Andrijausku ir Jonu Virbausku įveikėme tas tris tonas. Laimė, bent kranininkas pasitaikė profesionalus vaikinas.
– Tai buvo krikštas.
– Tai buvo prūsų dievų palaiminimas.
***
Finita.
Liepos 1 diena. 17.00 val. Groja orkestras. Minia apgulusi paminklą, paslėptą po audeklu. Seimūnai, Lietuvos miestų merai, Mažosios Lietuvos atstovai, kūrėjų žmonos, artimieji brangūs svečiai. Gubernatorius. Lietuvos generalinis konsulatas in corpore. Diplomatinis korpusas in corpore. Čia ir I. Kanto vardą gavusios federalinio universiteto rektorius Andrejus Klemeševas, menininkai. Minia kaliningradiečių.
Liudviko Rėzos išaukštinimas.
Pirmas išskirtinių asmenų būryje – Aleksejus Leonovas, TSRS ir Rusijos pasididžiavimas, miesto garbės pilietis, užaugęs čia; jo vardo gatvė kerta centrinę miesto dalį. Jis atėjęs į Lietuvių skvero atidarymą kaip į pergalės paradą – balčiausiu kiteliu, su balta paradine kepure, krūtinė blizga ordinais. Jis šypsosi pavergiančia vaiko šypsena. Jis pasako kalbą.
Daug kas sako kalbas. Arūnui, kaip jau įprasta, tenka žodis pabaigoje.
Kažin kodėl slenku prie Kaliningrado mero Jurijaus Savenkos. Atrodytų, savaime suprantama. Bet tai toli gražu nėra savaime suprantama. Tą pačią valandą mieste vyksta dar keli lygiagretūs renginiai, ne juokas, visi supranta – 750-metis nepasikartos. O čia pasirinkti Lietuvą tokiu metu?
Pasakęs kalbą Savenka grįžo į savo vietą. Palinkau prie jo padėkoti už teisingus žodžius. Jis pasisuko į mane ir išpylė:
– Valentina Matvijenko, jūs žinote, ji atvykusi… Ji dabar su Maskvos delegacija. Nuo mūsų prezidento… Taigi, prieš pusvalandį ji man pasakė: „Aš nematau reikalo būti pas lietuvius. Nepatariu ir jums“. Aš atsakiau: „Draugų neišduodu“.
Dievuliau, kaip viskas trapu!
Rusijos trofėjaus, forposto Vakaruose, meras demonstruoja ypatingą pagarbą Lietuvai. Nes mūsų santykiai labai geri, pasiekę aukščiausią abipusio palankumo laipsnį. Ir už tą palankumo laipsnį meras atsiduria ant nemalonės Kremliuje slenksčio.
Ką galėjau atsakyti? Padėkoti. Už tai, kad pasirinko ne Kremlių, o Lietuvą. Bet juk žinojau – neilgam, tai pūkas, ne pergalė, nes merui pamos pirštu, ir jis puls ant kelių.
Žmogus esi silpna būtybė. Akmeniu virtęs – stipresnė. Kaip Rėza.
***
Arūnas Sakalauskas:
– O koks buvo mūsų grįžimas namo? Tragikomiškas. Prisimenu, kaip stovėjome prie akmeninės vokiškos tvoros, skiriančios prospekt Mira nuo Luizės parko, virš mūsų dangų rėžė Luizen-Kirchės bokštas. Ten ir atsisveikinom.
– Jums reikėjo vykti, o tu man sakai: „Nepalydėsi iki pasienio?“ Nors pasiusk – jau vėlavau į kitą renginį. Daviau jums „šipkartes“, tokius rusų pasieniečių lapelius į pasą, tie lapeliai gelbėdavo dešimtims... Negalėjau nieko daugiau, dievaži. Tik palaiminti.
– Juk mes gerą savaitę čia pagyvenę išbuvome Rusijos teritorijoje ilgiau negu leido vienkartinė viza. Be to, įvažiavome nepažymėtais pasienyje pasais, vadinsi, atlikę nusikaltimą. Kvailystė? O kodėl? Nes atvežėte mus Lietuvos diplomatine mašina, rusų pasieniečiai nė pasų iš mūsų nepaėmė… Ir pagaliau tie konsulato buhalterijos antspaudai ant vizos lapelių, kuriuos mums įdėjai. Tas prierašas, kad buvome konsulato svečiai ir tas „štempelis“ pasieniečiams buvo niekas.
– Jis visuomet padėdavo! Gelbėjo ir tau ir kitiems daugybę kartų!
– Bet ne tada ir ne mums. Mes juk nebuvome net „įvažiavę į Rusiją“. Pasieniečiai pasakė: tarptautinis skandalas, jūsų čia nėra ir būti negali, o jūs esate. Iš tokios padėties net grįžti į Lietuvą negalėjome. Ką daryti?
– Forsmažoru pulti, reikia „išvairuoti“ neįprastai. Psichologiškai. Moterims sekasi.
– O čia – vėl „vziatkė“? Kad mes pinigų neturėjome. Tragiška – nei į vieną pusę, nei į kitą. Iš nevilties išsitraukiau iš tašės fotoaparatą. Jis neblogas buvo, nuotraukos ekranėlyje matėsi. Imu rodyti pasieniečiams, ką mes darėme. Nuotraukas iš Rėzos paminklo atidengimo iškilmių. Štai, Kaliningradui 750 metų jubiliejus. Įvairius žmones rodau. Ir ūmai vienas sako: „Eto – kto? Leonov?“ Nuotraukoje aš stoviu greta balto kaip gulbinas Aleksejaus Leonovo, pirmo žmogaus kosmose. Viskas – siena atsivėrė! Nuotrauka tapo mūsų viza į laisvę.
***
Už puikiausią ir reikšmingiausią darbą, už Rytprūsių aidą Arūnas Sakalauskas gavo ne honorarą, o didį pripažinimą.
Po metų kitų jis man pasakė, koks dar buvo honoraras:
– Buvau visai neblogas ekskursijų po Karaliaučių vadovas.
––
Klaipėda, 2026 metų birželio 17 diena.
