Genovaitė Jacėnaitė: „Vilniuje aš esu, bet gyvenu Kuršėnuose“

Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė: „Vil­niu­je aš esu, bet gy­ve­nu Kur­šė­nuo­se“

Lei­dyk­la „Žu­vėd­ra“ ren­gia ir ar­ti­miau­siu me­tu iš­leis dai­li­nin­kės ir ke­ra­mi­kės, Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tės Ge­no­vai­tės Ja­cė­nai­tės at­si­mi­ni­mų kny­gą „Kas lie­ka šir­dy­je...“ Au­to­rė kny­go­je ap­žvel­gia sa­vo kū­ry­bi­nį ke­lią, vaiz­din­gai pa­sa­ko­ja apie sa­vo vai­kys­tę, jau­nys­tę Kur­šė­nuo­se, apie stu­di­jas ir dar­bą Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te (da­bar – Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ja).

Lauk­da­mi šios kny­gos, kal­bi­na­me šiuo me­tu Vil­niu­je gy­ve­nan­čią dai­li­nin­kę ke­ra­mi­kę, Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tę Ge­no­vai­tę JA­CĖ­NAI­TĘ. Taip pat spaus­di­na­me pluoš­te­lį jos at­si­mi­ni­mų, ku­riuos ji pa­siū­lė „Ato­lan­koms“.

- Gim­tie­ji Kur­šė­nai... Ko­kios min­tys už­val­do iš­gir­dus šiuos žo­džius?

- Iš­gir­du­si žo­dį Kur­šė­nai pa­jun­tu už­plūs­tant šil­tų pri­si­mi­ni­mų ban­gą – lyg va­sa­ros vė­ją.

- Mies­tai, kaip ir žmo­nės, kei­čia­si. Ku­rie Kur­šė­nai jums mie­les­ni, įdo­mes­ni – jū­sų jau­nys­tės ar da­bar­ti­niai? Ku­rie se­nų­jų Kur­šė­nų vaiz­dai, įvy­kiai, žmo­nės jums įsi­mi­nė la­biau­siai?

- Sup­ran­tu, kad nie­kas vie­toj ne­sto­vi, tik mes pa­tys ne­pa­jun­ta­me to pa­ki­ti­mo, nes su sa­vi­mi esa­me kas­dien. Vil­niu­je aš esu, bet gy­ve­nu Kur­šė­nuo­se. Ži­no­ma, ne šian­die­ni­nia­me, šva­ria­me, be­to­ni­nia­me mies­te­ly­je, bet anų lai­kų, lyg lė­tos Ven­tos sro­vė, ža­lia­me, ma­ža­me, lyg ir sa­vo kie­me, Že­mai­ti­jos ly­gu­mų mies­te­ly­je. Jie man ir įdo­mes­ni, nes da­bar­ti­niai sve­ti­mi, šal­ti. Net ir te­be­san­tis gim­ta­sis, bu­vęs vi­jok­liais apau­gęs na­mas, ne­be ma­no tė­viš­kė – par­duo­tas.

Min­ty­se te­be­si­kars­tau vyš­nių vir­šū­nė­mis, dar te­bek­ve­pia dū­mais žie­mos ryt­me­čiais svi­li­na­mi pa­skers­ti par­šai, te­be­ky­la tie­siai iš ka­mi­nų dū­mai. Te­be­laks­tau Pa­ven­čių pie­vo­se su žy­din­čiais bur­bu­lais, te­be­šo­ki­nė­ju po pel­kės kim­sus rink­da­ma vai­vo­rus, o toj vie­toj juk da­bar gat­vės ir kie­mai. Vi­si tie vaiz­dai man te­bė­ra gy­vi, dar at­si­me­nu cuk­raus fab­ri­ko gi­mi­mą ir, de­ja, jo mir­tį. La­bai gy­vi ir ka­ro bei po­ka­rio vaiz­dai.

- Kas la­biau­siai trau­kia grįž­ti į gim­tą­jį mies­tą? Ten li­ku­si gy­ve­ni­mo da­lis, mo­kyk­la, drau­gai, ar­ti­mų­jų ka­pai?

- Pri­si­me­nu la­bai daug Kur­šė­nų žmo­nių, ku­rie, ma­nau, ver­ti mi­nė­ti iš di­džio­sios rai­dės. Tai mo­ky­to­jai, pra­de­dant pir­mą­ja Emi­li­ja Gau­de­šy­te, pa­skui vi­si, ku­rie sun­kiais ka­ro ir po­ka­rio me­tais iš­lai­kė, or­ga­ni­za­vo mo­kyk­lą, vi­si įne­šė sa­vo in­dė­lį ir da­li­no šir­dies ši­lu­mą mums. Tai ir Slie­so­rai­čiai, Du­le­vi­čius, Kul­ve­lis, Kie­vi­šas, na, tru­pu­tį ir Alz­bu­tas, Ang­lic­kiai. Ypa­tin­gas mo­ky­to­jas bu­vo, de­ja, tik pa­sku­ti­nėj kla­sėj – ma­te­ma­ti­kas Pet­ras Kem­tys. Jam ypač esu dė­kin­ga.

Dar vie­nas as­muo, nu­si­pel­nan­tis di­de­lės pa­gar­bos, bu­vo dak­ta­ras Pet­kus, ku­ris die­ną ir nak­tį jų bu­to kam­ba­ry­je, pa­vers­ta­me am­bu­la­to­ri­ja, gy­dė, lo­pė vi­sus, kas bu­vo su­žeis­tas, per­šau­tas ar pa­ts ar­dy­da­mas sprog­me­nį su­si­žei­dęs. Jis nak­ti­mis va­žiuo­da­vo vi­sur, kur bu­vo rei­ka­lin­gas. Jį su šei­ma iš­ve­žė į trem­tį ir jis žu­vo, nu­sly­dęs nuo ap­le­dė­ju­sių sie­lių.

Dar bu­vo poe­tas, mu­zi­kas, poe­to Vy­tau­to Ma­čer­nio drau­gas ku­ni­gas Pet­ras But­kus. Ir daug ki­tų.

Sug­rįž­ti į Kur­šė­nus trau­kė ta praei­tis, ten li­ku­si ma­no šei­mos da­lis (da­bar tik duk­te­rė­čia), li­kę kla­sės drau­gai, su ku­riais mo­kiau­si nuo pra­džios mo­kyk­los ir su ku­riais te­le­fo­nu daž­nai kal­ba­mės šian­dien.

- Jūs esa­te vie­na žy­miau­sių Lie­tu­vos ke­ra­mi­kių, su­ren­gu­si ne­ma­žai au­to­ri­nių pa­ro­dų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je.

- Ma­no spe­cia­ly­bę – ke­ra­mi­ką – li­ki­mas lė­mė. Ir ma­nau, kad tai bu­vo pa­ts ge­riau­sias ma­no spren­di­mas gy­ve­ni­me. Su­ruo­šiau apie 36 per­so­na­li­nes pa­ro­das ir nuo 1957 me­tų kas­met da­ly­va­vau vi­so­se res­pub­li­ki­nė­se tai­ko­mo­sios dai­lės pa­ro­do­se.

- Kur­šė­nai da­bar sa­ve va­di­na Puo­džių sos­ti­ne. Ką ma­no­te apie šių die­nų Kur­šė­nų puo­džius ir jų kū­ry­bą? Ar me­ni­nius po­lė­kius neuž­go­žė ko­mer­ci­niai po­rei­kiai?

- Daug ra­šiau ir kal­bė­jau pa­skai­to­se apie liau­dies vi­zua­li­nį me­ną (ir apie ki­čą), nag­ri­nė­jau et­nog­ra­fi­nius skir­tu­mus. Da­bar ma­nau, kad Lie­tu­voj te­li­ko vie­nas puo­džius, ku­rį ga­li­ma taip va­din­ti. Jis gy­ve­na Le­liū­nuo­se – Vy­tau­tas Va­liu­šis. Puo­džiu­mi ga­li­ma va­din­ti (kaip ir bat­siu­vį ar ki­tą ama­ti­nin­ką) ta­da, kai jis pra­gy­ve­na iš sa­vo ama­to. Jei dir­ba­ma tik pro­go­mis, tai tik mė­gė­jas. Gai­la, kad šį ama­tą, kaip ir dau­ge­lį ki­tų, ne­sant bū­ti­no kas­die­ni­nio ga­mi­nių po­rei­kio, teks va­din­ti tik bu­vu­siu. Ne kas­dien dir­bant, kren­ta tech­ni­nis ga­mi­nių ly­gis, pa­mirš­ta­ma spe­ci­fi­nes tra­di­ci­jas. Vi­si lip­dan­tie­ji ar bū­re­liuo­se už­sii­man­tys tė­ra mė­gė­jai, bet ne puo­džiai. To­dėl ir šis var­das ne­bė­ra at­spin­din­tis rea­ly­bę.

- Kaip jūs nu­sa­ky­tu­mėte sa­vo ke­ra­mi­kos kū­ri­nių pa­grin­di­nius me­ni­nius ak­cen­tus, te­ma­ti­ką?

- Ma­no ke­ra­mi­kos kū­ri­niai nė­ra įpras­ti­niai bui­ti­niai ar de­ko­ra­ty­vi­niai in­dai. Ma­no kū­ry­bai, kaip ir vi­sam gy­ve­ni­mui, su­pra­ti­mą da­vė ma­ty­ti vai­kys­tė­je gra­žūs ob­jek­tai. Pro­fe­sio­na­lių me­ni­nin­kų dar­bų ta­da ma­ty­ti ne­te­ko, iš­sky­rus ny­kius baž­ny­čios kry­žiaus ke­lių rel­je­fus. Už­tat gro­žio tur­gaus puo­džių gau­sy­bė­je ga­lė­jau sem­tis be ga­lo.

Gro­žio sam­pra­tą dar for­ma­vo mies­te­ly­je ir ypač ka­pi­nė­se esan­čių kop­ly­tė­lių sce­nos. Ga­lė­da­vau žiū­rė­ti be ga­lo į tą na­me­liuo­se esan­tį gy­ve­ni­mą. To­dėl pa­si­rin­kau fi­gū­ri­nę ke­ra­mi­ką, o po­žiū­rį į ap­lin­ką tru­pu­tį hu­mo­ris­ti­nį, gal gro­tes­ki­nį. Ma­ne yra pa­va­di­nę pa­ra­dok­sų dai­li­nin­ke.

Da­bar įsi­gi­li­nau į se­ną­sias mū­sų me­no šak­nis ir da­rau sim­bo­li­nius dar­bus.

- Ką šiuo me­tu ku­ria­te? Te­ko gir­dė­ti, kad pa­lai­ko­te glau­džius ry­šius su Ma­žei­kių mu­zie­ju­mi. O kaip gim­tie­ji Kur­šė­nai?

- Ka­dan­gi dar­bų pa­da­riau daug, juos rei­kė­jo kur nors pa­dė­ti. Rea­li­zuo­ti vie­ne­ti­nius dar­bus už ma­si­nių ga­mi­nių kai­ną ne­no­rė­jau. No­rė­jau, kad ko­lek­ci­ja lik­tų vie­no­je vie­to­je. Kur­šė­nai ne­tu­rė­jo jo­kių ga­li­my­bių ar per­spek­ty­vų juos iš­lai­ky­ti, to­dėl ati­da­viau Ma­žei­kių mu­zie­jui, nes cent­rai ir taip daug ką tu­ri. Tu­riu li­ku­sių dar ir dirb­tu­vėj, bet tie, ką bu­vau pa­da­riu­si Kur­šė­nams, kaž­kur din­go, to­dėl ne­su tik­ra, ar taip neat­si­tik­tų ir su ki­tais. Ką su jais pa­da­rys duk­te­rė­čia, ne­ži­nau. Da­bar lip­dy­ti ne­be­ga­liu, po tru­pu­tį pie­šiu ir ra­šau.

Kal­bė­jo­si Vy­tau­tas KIR­KU­TIS

Vy­tau­to Kir­ku­čio nuo­tr.

Ge­no­vai­tei Ja­cė­nai­tei 2008 me­tais su­teik­tas Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tės var­das.

Dai­li­nin­kė ke­ra­mi­kė Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė su bu­vu­siu „Moks­lo ir gy­ve­ni­mo“ vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi Juo­zu Bal­daus­ku 2009 me­tų lapk­ri­tį Kur­šė­niš­kių klu­bo suei­go­je Vil­niu­je.

Moks­lų pra­džia ir pir­mo­ji pa­ro­da

Ge­no­vai­tė JA­CĖ­NAI­TĖ

Dai­li­nin­kė ke­ra­mi­kė

Sma­gu mo­kyk­lo­je – daug vai­kų, ne taip, kaip na­muo­se, kur mies­te­lio pa­kraš­ty mū­sų vie­nin­te­lis na­mas kle­bo­no že­mės ap­sup­ty. Tie­sa, yra ir čia kai ko įdo­maus, tik rei­kia su­si­ras­ti. Pa­vyz­džiui, ži­no­ti, ku­ri be­veik nau­jos tvo­ros len­te­lė apa­čioj silp­nai pri­kal­ta ir ją ga­li­ma pa­su­kus iš­lįs­ti į ki­tą tvo­ros pu­sę, be­veik kaip į vi­sai ki­tą pa­sau­lį. Ta­da ant eže­lės ga­li­ma ras­ti ir ke­le­tą pu­siau pa­rau­du­sių, o kar­tais ir ko­kią vie­ną ant­rą vi­sai rau­do­ną že­muo­gę.

Už tvo­ros yra ir dar vie­nas pa­slap­tin­gas pa­sau­lis – kle­bo­no ru­gių lau­kas. Ži­no­ma, ru­gių brai­dy­ti šiukš­tu ne­va­lia, čia vi­siems aiš­ku – ru­gius iš­lau­žai. Ta­čiau jei­gu at­sar­giai pra­sklei­si ru­gius ir žiū­rė­si, kad ba­sa pė­da neuž­min­tų ru­gių ke­ro, ga­li drą­siai vaikš­čio­ti, jo­kios bry­dės ne­liks, o ste­buk­lų ra­si dau­gy­bę. O kai kie­me ne­si­mai­šai ir neišk­re­ti nie­ko ne­leis­ti­no, tai ir py­los ne­gau­ni. Ru­giuo­se vis­kas ki­taip. Neįp­ras­tai svai­gus sau­lės įkai­tin­tų var­pų kva­pas, va­ba­lė­lių zy­zi­mas, jo­kio vė­jo, ašt­ro­ki mo­lio grums­te­liai po ba­som ko­jom.

Po ke­le­to to­kių kla­jo­nių jau ga­li­ma ne­klys­tant ras­ti, kur žy­di to­kios ne­pap­ras­tos, ne mė­ly­nos, kaip vi­sos, o be­veik bal­tos, kai kur rus­vos, o dar re­čiau bu­ro­ki­nės ru­gia­gė­lės. Ge­riau jų ne­skin­ti, nes ki­ta gal ne­pra­žy­dės, o jos to­kios gra­žios ir tik ma­no vie­nos. Tai ma­no pa­slap­tis. O dar ir re­tai pa­si­tai­kan­tys ku­ka­liai, ku­rių vos jun­ta­mo kva­po su nie­kuo ne­su­pai­nio­si. Bet tai va­sa­rą, o kai į mo­kyk­lą ei­ni, tai nei ru­giai, nei že­muo­gės; čia rei­kia rim­tai dirb­ti.

Ma­no dar­bas mo­kyk­lo­je pra­si­dė­jo anks­ti. Ka­dan­gi 1939 me­tai bu­vo la­bai ne­ra­mūs, ore tvy­ro­jo ka­ro grės­mė, ma­ma nu­ta­rė, kad ma­ne, jau mo­kan­čią skai­ty­ti še­šia­me­tę, lai­kas leis­ti į mo­kyk­lą. Nu­ve­dė į pir­mą sky­rių, pa­so­di­no. Sė­džiu. Mo­ky­to­ja ra­šo ant len­tos rai­dę A ir ro­do vai­kams. Gal­vo­ju, ko gi čia ne­ži­no­ti. Pas­kui mo­ky­to­ja pa­ro­do ant sie­nos ka­bė­ju­sio po­rtre­to apa­čioj pa­ra­šy­tą AN­TA­NAS SME­TO­NA ir pra­šo pa­ro­dy­ti, ar yra ta rai­dė. Aš iš pir­mo suo­lo per­skai­tau vis­ką, kas pa­ra­šy­ta. Mo­ky­to­ja at­ver­čia kny­gu­tės vi­du­ry­je kaž­ko­kį teks­tą ir man pa­ro­do. Aš vėl per­skai­tau. Ta­da ji klau­sia, ar aš mo­ku skai­ty­ti. At­sa­kau, kad mo­ku. Ji pa­gi­ria ir pa­mo­ka tę­sia­si.

Ki­tą die­ną į kla­sę atei­na mo­kyk­los ve­dė­jas, man lie­pia per­skai­ty­ti iš ki­tos kny­gu­tės, o kai tą pa­da­rau, pai­ma ma­ne už ran­kos ir iš­si­ve­da. Nu­ve­da į ki­tą, ant­rą sky­rių. Pa­so­di­na, aiš­ku, į pir­mą suo­lą; kur­gi ki­tur – man tik še­še­ri, be to, ir ūgiu ma­ža, vi­si vai­kai ge­ro­kai di­des­ni. Taip aš ta­pau ant­ro­kė, ne­bai­gu­si, net be­veik ne­bu­vu­si pir­mo­ke. Ne vi­sai ge­rai. Su to­kia vy­res­nie­ji ne­no­ri žais­ti, aš jiems iš kar­to „za­cir­ka“, kar­tais „spru­dunk­lis“. Bet ir ne­skriau­džia nie­kas – tie­siog ne­gar­bin­ga su to­kia pra­si­dė­ti. Ret­kar­čiais „pa­va­ži­nė­ja“ už ka­sų na, naa, tprru, ir vis­kas.

Bū­tų vis­kas ne­blo­gai, vi­sai ne­sun­ku mo­ky­tis. Skai­čiau aš jau se­niai, net „Meš­kiu­ką rud­no­siu­ką“, ,,Kaip meš­kiu­kas di­de­lis užau­go“, „Ge­no­vai­tę“ ir dar daug ki­tų bu­vau praei­tą žie­mą per­skai­čiu­si.

Ra­šy­ti ir skai­čiuo­ti ir­gi nie­ko sun­kaus, tik... tie ra­ša­lo klec­kai gy­ve­ni­mą ga­di­na. Ban­dau vie­ną, itin di­de­lį iš­trin­ti. O jis ne­si­duo­da, žiū­rėk, jau sky­lė la­pe. Už vie­ną to­kią sky­lę ir po­ra pa­pras­tų klec­kų pa­ra­šo man mo­ky­to­ja rau­do­ną dve­je­tą. Pa­rė­jau na­mo bai­siai su­si­krim­tu­si, net gy­ven­ti ne­si­no­ri. Rei­kia ką nors da­ry­ti. Su­gal­vo­jau. Išp­lė­šiau tą ne­lem­tą la­pą su sky­le ir dve­je­tu, su­ska­biau smul­kiai smul­kiai ir nu­ne­šu­si į so­dą pa­lai­do­jau po ag­ras­to ke­ru. Ma­tyt, ge­rai už­ka­siau, kad pa­skui per vi­są mo­kyk­los bai­gi­mą jis nė kar­to ne­bu­vo iš­lin­dęs.

O klec­kų li­gą iš­gy­dė tė­tis. Pa­ma­tęs ma­no bė­dą, jis la­bai grei­tai pa­tai­sė rei­ka­lą – iš ra­ša­li­nės ra­ša­lo nu­py­lė tiek, kad li­ko vos ant dug­no. Mir­ky­ti, tie­sa, te­ko daž­nai, bet klec­kų ne­li­ko. Skai­čiuo­ti bu­vo sma­gu, tik kaž­ko­dėl su da­ly­ba bu­vo neaiš­ku. Čia vėl tė­tis pa­gel­bė­jo – paaiš­ki­no, ir vis­kas pa­si­da­rė pa­pras­ta, net ant sa­vęs su­py­kau, ko­dėl iki tol ne­sup­ra­tau.

Pa­ti įdo­miau­sia pa­mo­ka – pie­ši­mas. Tu­rė­jau ke­le­tą spal­vo­tų pieš­tu­kų ir di­de­lį no­rą pieš­ti. Ar­tė­jant Ve­ly­koms, mo­ky­to­ja (am­ži­nos at­min­ties Viekš­nių že­mai­tė Emi­li­ja Gau­de­šy­tė, ži­la, su aki­niais, aukš­ta, kau­lė­ta), sto­vė­da­ma prie len­tos, nu­pie­šė kiau­ši­nį ir mums lie­pė vi­siems po mar­gu­tį nu­pieš­ti. Aš pri­pie­šiau ne vien mar­gu­tį, bet ir kiš­kį, ku­ris tą mar­gu­tį da­žo. Ta te­ma man taip pa­ti­ko, kad na­mie dar du ar tris la­pus pri­pie­šiau. Išė­jo ke­lios sce­nos: kaip kiš­kiai su vi­sa šei­my­na mar­gu­tį mar­gi­na, ver­da, ve­ža ra­te­liuo­se, kaip sė­di kiš­ku­čiai ant kel­mų ir ri­ti­nė­ja juos.

Ki­tą die­ną, pa­ma­čiu­si tą ma­no kū­ry­bą, mo­ky­to­ja juos pa­kė­lė ir pa­ro­dė vi­sai kla­sei, o pa­skui at­vers­tą są­siu­vi­nį pa­sta­tė prie len­tos prieš kla­sę. Tai bu­vo pa­ti tik­riau­sia pir­mo­ji ma­no vie­ša pa­ro­da ir pri­pa­ži­ni­mas. Jau­čiau­si taip, kaip tur­būt jau­čia­si as­me­nys, ga­vę No­be­lio pre­mi­ją. Ta­da man bu­vo be­veik sep­ty­ne­ri.

Di­džio­sios iš­kil­mės Kur­šė­nuo­se

Gal ant­rai­siais vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais kur­šė­niš­kiai su­lau­kė re­tai pa­si­tai­kan­čių di­džiu­lių iš­kil­mių – kle­bo­nas pa­skel­bė apie lau­kia­mą vys­ku­po Ka­zi­mie­ro Pal­ta­ro­ko at­vy­ki­mą. Su­ju­do vi­si – kur­gi ne, ši­toks įvy­kis. Pra­dė­ti sta­ty­ti su­ti­ki­mui var­tai, ku­riuos rei­kė­jo api­pin­ti vai­ni­kais. Baž­ny­čia ir­gi tu­rė­jo at­ro­dy­ti iš­kil­min­gai. Su­gal­vo­ta nuo esan­čių lu­bo­se sky­lių iki pi­lio­rių nu­leis­ti po ke­tu­ris vai­ni­kus. O mū­sų baž­ny­čios aukš­ty­bė – vi­sai neaiš­ku, kaip tas sky­les pa­siek­ti. Na, bet tai jau or­ga­ni­za­to­rių rū­pes­tis, gi mies­te­lio jau­nuo­me­nė pri­va­lo tas puoš­me­nas pa­da­ry­ti.

Ber­nai į šven­to­rių pri­ve­žė pri­kirs­tų kle­vų ša­kų di­džiau­sias kau­ges, zak­ris­ti­jo­nas at­ne­šė il­giau­sias vir­ves ir ka­muo­lius apy­sto­rių li­ni­nių siū­lų. Mer­gič­kos ėmė­si pin­ti vai­ni­kus. Mes, dar ne­priim­tos į jau­ni­mo kas­tą, de­vyn­me­tės ar de­šimt­me­tės, ir­gi de­ga­me no­ru įsi­lie­ti į tą bend­rą džiu­gų šur­mu­lį. De­ja, mums pa­ti­ki tik ša­ke­les ska­by­ti ir pa­da­vi­nė­ti py­nė­joms. Ką gi, ten­ka su­si­tai­ky­ti su to­kiom men­kom pa­rei­gom, nors aš jau ir­gi mo­kė­jau ne ­blo­giau už jas pin­ti.

Pin­da­mos mer­gai­tės dai­nuo­ja. Dai­nos įvai­rios, ma­din­gos tuo me­tu. Pa­ga­liau dai­nuo­ja ir šian­dien ži­no­mą dai­ną ,,Lau­kus, miš­kus ir pie­vas ap­gau­bia su­te­ma“. Tik da­bar ne­be­gir­džiu vie­no tos dai­nos po­smo, ku­rį ta­da mer­gai­tės dai­na­vo. Jis bu­vo toks: ,,Svai­gau nuo ta­vo žo­džių, apal­pau glė­by­je. Tu bu­čia­vai man lū­pas, šnibž­dė­jai „le­li­ja“. Taip joms be­dai­nuo­jant iš už baž­ny­čios kam­po kyš­te­lė­jo aukš­ta, aki­niuo­ta ka­pe­lio­no fi­gū­ra. Mer­gai­tės ne­pas­te­bė­ju­sios dai­na­vo to­liau. Priė­jęs ka­pe­lio­nas pra­dė­jo jas la­bai bar­ti už to­kias ne­pa­do­rias dai­nas, ap­kal­ti­no pa­si­lei­di­mu. Vi­sų iš­kil­min­gos ir džiu­gios nuo­tai­kos kaip ne­bū­ta, py­nė­jos nu­rau­du­sios ir nu­lei­du­sios gal­vas kner­pė­si prie vai­ni­kų. Man gi tas po­smas įsi­mi­nė iš pir­mo kar­to vi­siems lai­kams.

Ar­tė­jant vys­ku­po at­vy­ki­mui, mo­ky­to­ja, nors jau ir bu­vo va­sa­ros ato­sto­gos, pa­kvie­tė ma­ne į mo­kyk­lą, įtei­kė pa­ra­šy­tą teks­tą, ku­rį pri­va­lė­jau iš­mok­ti, ir bal­tai ap­si­ren­gu­si pa­svei­kin­ti prie api­pin­tų vai­ni­kais var­tų vys­ku­pą ir įteik­ti jam gė­lių. Gė­les rei­kė­jo at­si­neš­ti pa­čiai. Teks­tą iš­mo­kau, o gė­lių, ka­dan­gi mes dar ne­tu­rė­jo­me, ga­vau iš mies­te­lio laik­ro­di­nin­ko Šal­čio, ku­ris jų tu­rė­jo įvai­rių. Ma­no ma­ny­mu, puokš­tė bu­vo pui­ki – di­de­lė bal­tų pil­na­vi­du­rių ir stam­bia­žie­džių tam­siai vyš­ni­nių aly­vų ša­kos.

Kai aš, ne­ši­na gra­žią­ja puokš­te, atė­jau pas mo­ky­to­ją prie var­tų, vi­si ki­ti vai­kai sto­vė­jo ato­kiau, mo­ky­to­ja iš­rau­do, iš­trau­kė iš ma­no ran­kų aly­vas ir iš­ba­rė, kad to­kios pra­stos gė­lės. Vie­na mū­sų kla­sės mer­gai­tė, krau­tu­vi­nin­kų duk­ra Da­nu­tė, tu­rė­jo rau­do­nų tul­pių puokš­tę. Mo­ky­to­ja paė­mė jos tul­pes ir pa­da­vė man, o ma­no aly­vas – jai. Abi la­bai įsi­žei­dė­me. Ji dėl to, kad atė­mė jos ypa­tin­gas gė­les, o aš – kad bu­vo iš­bro­ky­tos to­kios gra­žios aly­vos.

Pas­vei­ki­ni­mas praė­jo sklan­džiai, tik gi­liai šir­dy­se li­ko nuo­skau­dos – man už aly­vas, o Da­nu­tei – už ne­ga­lė­ji­mą iš ki­tų vai­kų iš­si­skir­ti bran­gia puokš­te. (Be­je, aš ir da­bar jau­čiu silp­ny­bę tam­siai vyš­ni­nėms aly­voms, o pa­mąs­čiu­si su­pran­tu, kaip ne­tak­tiš­ku poel­giu ga­li­ma įžeis­ti vai­ką, ku­ris to ne­pa­mirš vi­są gy­ve­ni­mą, ir ko­kie tu­ri bū­ti jaut­rūs mo­ky­to­jai sa­vo mo­ki­nių at­žvil­giu.)

Vys­ku­pas su­tei­kė vai­kams Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tą. Rei­kė­jo pa­si­rink­ti var­dą, taip pat ir  krikš­ta­mo­tę. Var­dą aš pa­si­rin­kau Liu­da, nes ne­se­niai bu­vau skai­čiu­si apy­sa­ką, ku­rios he­ro­jė bu­vo tuo var­du. (Keis­tas su­ta­pi­mas – vie­na ma­no pro­fe­so­rė, ku­ri man li­ko mo­ters pa­vyz­džiu vi­sam gy­ve­ni­mui, bu­vo Liu­da Vai­nei­ky­tė.)

Krikš­ta­mo­te ne­svars­ty­da­ma pa­si­rin­kau mū­sų gė­lių bars­ty­to­jų or­ga­ni­za­to­rę Elz­bie­tą, ku­riai ma­ma ir­gi pri­ta­rė. Su ja ma­no pa­žin­tis bu­vo neįp­ras­ta. Prieš me­tus va­sa­ros at­lai­dų me­tu aš pa­ma­čiau, kaip pa­šven­to­ry mo­te­ris, par­da­vi­nė­da­ma ro­žan­čius, čia pat juos da­rė. Aš taip il­gai į ją spok­so­jau, kad ji ne­beišt­vė­ru­si ma­ne pa­kal­bi­no. Po pie­tų nu­ne­šiau jai pri­raš­kiu­si ag­ras­tų, o ji man pa­do­va­no­jo smul­ku­čių ka­ro­liu­kų ro­žan­čių. Man tai bu­vo la­bai bran­gi do­va­na – ši­toks gro­žis. Pas­kui ji pra­dė­jo kal­bin­ti be­laks­tan­čias mer­gai­tes ir bur­ti jas bars­ty­ti pro­ce­si­joj gė­les, nes se­no­ji or­ga­ni­za­to­rė vai­kus su­bur­da­vo tik ar­tė­jant at­lai­dams. Elz­bie­ta ėmė­si or­ga­ni­zuo­ti vi­są vai­kų lais­va­lai­kį, pra­dė­jo mo­ky­ti gies­mių, ei­lė­raš­čių. Ma­tyt, ji bu­vo iš pri­gim­ties lin­ku­si į pe­da­go­gi­nį dar­bą. At­ro­do, jos bū­ta vie­nuo­lės, tik po vie­nuo­ly­nų iš­blaš­ky­mo ap­si­gy­ve­nu­sios Kur­šė­nuo­se. Kal­bė­jo ji gra­žia že­mai­tiš­ka tar­me.Vai­kų su­rin­ko apie 30. Ne­pa­li­ko be dė­me­sio ir ber­niu­kų. Jiems pa­da­rė po­pie­ri­nes le­li­jas, ku­rias jie po­ro­mis ne­šda­vo pro­ce­si­jos prie­ky. Pra­gy­ve­no ji iš ro­žan­čių ga­my­bos ir iš kny­gų įri­ši­mo. Šis dar­bas man at­ro­dė la­bai įdo­mus, nes bu­vo nie­kur ne­ma­ty­tas. Jos ma­ža­me kam­ba­rė­ly­je vi­sa­da bu­vo pil­na mies­te­lio vai­kų.

1944 me­tų anks­ty­vą va­sa­rą, pra­si­dė­jus ato­sto­goms, Elz­bie­ta ėmė­si kur­ti spek­tak­lį. Tai bu­vo, ko ge­ro, jos pa­čios pa­ra­šy­tas sen­ti­men­ta­lus vaiz­de­lis apie dvi se­su­tes, ku­rių vie­na bu­vo la­bai ge­ra, o ki­ta pik­ta, ir kaip blo­go­ji at­si­ver­čia ir tam­pa ge­ra. Aš ga­vau ge­ro­sios vaid­me­nį. Vis­ką iš­mo­kau. Daug kar­tų re­pe­ta­vom, grei­tai tu­rė­jo bū­ti de­biu­tas, bet... priar­tė­jo fron­tas, iš mies­te­lio žmo­nės iš­si­laks­tė, ka­ro ban­ga už­lie­jo mū­sų ra­mią ir lė­tą kas­die­ny­bę. Prem­je­ra neį­vy­ko, vie­toj jos už­griu­vo siau­bas.

Per­si­ri­tus fron­tui, mū­sų or­ga­ni­za­to­rė Kur­šė­nuo­se ne­pa­si­ro­dė. Taip ir ne­su­ži­no­jo­me to­les­nio jos li­ki­mo.Li­ko tik šil­tas dvie­jų me­tų bend­ra­vi­mo pri­si­mi­ni­mas su vai­kys­tė­je švys­te­lė­ju­sia keis­ta, tur­būt ne­lai­min­ga vie­ni­ša mo­te­ri­mi ir nuo­trau­ka al­bu­me iš to su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­to. Li­ko ir vie­nin­te­lis neį­vy­kęs ma­no „ak­to­rės pri­ma­do­nos“ de­biu­tas.

Sva­jo­nė

Ką tik iš­klau­siau, kū­ren­da­ma sa­vo kros­nį, per ra­di­ją lai­dą, ku­rio­je bu­vo klau­sia­ma, kaip žmo­nės įsi­vaiz­da­vo sa­vo sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mą. At­sa­ky­mų daug ir įvai­rių. Pri­si­mi­niau, kad man bu­vo pa­vy­kę pa­tir­ti sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mą. Man vi­są lai­ką, kiek sa­ve at­si­me­nu, la­bai rū­pė­jo ark­liai. Pir­mą kar­tą tą gar­siai pa­sa­kiau bū­da­ma gal ket­ve­rių. Ka­dan­gi pas ma­mą siu­vė­ją la­bai daž­nai atei­da­vo klien­tės, o aš žie­mą nuo­lat su­ki­nė­da­vau­si prie mo­čiu­tės vir­tu­vė­je ar­ba prie ma­mos jos „siu­vyk­lo­je“, kaip mes va­di­no­me jos dar­bo kam­ba­rį, tai mo­te­rys kar­tais pa­kal­bin­da­vo ir ma­ne.

Kar­tą vie­na iš jų ma­nęs pa­klau­sė, kuo aš bū­siu, kai užaug­siu. Ji, ma­tyt, ti­kė­jo­si, kad aš ir­gi no­rė­siu bū­ti siu­vė­ja, nes tuo­met siu­vi­nė­jau ant skiau­tės ma­mos nu­pieš­tą sa­vo kū­ri­nį. Ma­ma tur­būt lau­kė iš ma­nęs at­sa­ky­mo, kad bū­siu mo­ky­to­ja, nes mo­ky­to­jos bu­vo ma­mos klien­čių eli­tas, ku­rios bu­vo ypač man­da­giai ap­tar­nau­ja­mos. Aš gi iš­pyš­ki­nau, kad bū­siu ve­te­ri­na­rė. Šią spe­cia­ly­bę ži­no­jau, ne­se­niai ve­te­ri­na­ras pa­gy­dė mū­sų rau­da sir­gu­sį par­še­lį. Klau­su­si mo­te­ris to ne­si­ti­kė­jo, o ma­ma vi­siš­kai ap­stul­bo. Kai pa­klau­sė, ko­dėl, aš vi­sai rim­tai paaiš­ki­nau, kad gy­dy­siu ark­liu­kus, nes ma­ty­da­vau tur­gu­je su pri­trin­tais, žaiz­do­tais pe­čiais, traiš­ka­no­to­mis aki­mis ark­lius prie ve­ži­mų.

Praė­jus gal me­tams, kai iš Šiau­lių par­va­žia­vęs tė­tis pa­sa­kė, kad aš tu­riu bro­liu­ką ir pa­ta­rė pa­ra­šy­ti ma­mai laiš­ką ir pa­pra­šy­ti, kad jį par­vež­tų, aš jai pa­ra­šiau to­kį: „Ne­par­vežk nei bro­liu­ko, nei se­su­tės, par­vežk ark­liu­ką su ra­čiu­kais“. Įsi­vaiz­duo­ju ma­mos reak­ci­ją... Be­je, laiš­ką ra­šiau pa­ti, nes skai­ty­ti jau mo­kė­jau,o ra­šy­ti ne­pri­si­mi­niau vi­sų rai­džių. Ta­da at­kir­pau po­pie­riaus nuo tuš­čio cuk­raus mai­še­lio (tie­sa, pa­ti ma­čiau, kad krei­vai, bet pa­tai­sy­ti ne­pa­vy­ko – išė­jo ki­taip krei­vas). Pa­si­dė­jau ant suo­lo laik­raš­tį, ant jo po­pie­rių ir pieš­tu­ku di­de­lėm rai­dė­mis iš­klo­jau sa­vo pra­šy­mą, vis pa­žiū­rė­da­ma į laik­raš­tį tų rai­džių, ku­rių ne­pri­si­mi­niau, kaip ra­šy­ti. Tai­gi sva­jo­nė tu­rė­ti ark­lį bu­vo se­na, kaip ir ma­no am­žius.

Kai man su­ka­ko dvy­li­ka me­tų, bai­gė­si ka­ras. Va­sa­ros įkarš­ty­je pra­dė­jo pro mū­sų na­mus trauk­ti gur­guo­lės iš Prū­si­jos su dau­gy­be pri­si­plėš­to tur­to. Ko tik ten ne­bu­vo. Vie­ti­niai žmo­nės, pra­ra­dę ir taip men­ką sa­vo tur­tą, kei­tė su ka­rei­viais pa­čius įvai­riau­sius daik­tus: bal­dus, pia­ni­nus, siu­va­mą­sias ma­ši­nas ir t.t. į sa­ma­go­ną ar la­ši­nius. Ve­ži­mus trau­kė daž­nai di­de­li, ne­ma­ty­ti, nu­kirs­to­mis uo­de­go­mis ark­liai. Ten bu­vo vi­so­kių – gra­žių, skur­džių, er­ži­lų, ku­me­lių su ku­me­liu­kais ir be jų.

Pa­va­ka­re, be­žiū­rint už­si­ko­rus ant var­tų, gur­guo­lė su­skys­tė­jo, ga­lop vi­sai nu­trū­ko, tik blaš­kė­si vie­nas iš­si­gan­dęs ir žveng­da­mas ku­me­liu­kas, aiš­kiai pa­si­me­tęs grūs­tyj nuo mo­ti­nos. Čia ma­ne lyg kas pa­stū­mė­jęs bū­tų nu­šok­ti nuo var­tų ir blyks­te­lė­ju­si min­tis, kad tas naš­lai­tis yra nie­kie­no, tai ko­dėl jis ne­ga­lė­tų bū­ti ma­no? Puo­liau jį vy­tis ir vi­saip šauk­ti, bet jis vis bė­go ir bė­go žveng­da­mas. Aš iš pa­skos. Taip mes nu­kū­rė­me apie pu­sant­ro ki­lo­met­ro, kuo­met jis ga­liau­sia iš­si­kvė­pė, o ir aš bu­vau be dva­sios ir vi­sa mė­ly­nai rau­do­na. Jis su­sto­jo, aš jį ap­ka­bi­nau už kak­lo ir... jau de­vin­ta­me dan­gu­je. Bet tas lenk­ty­nes ma­tė pa­plen­tės gy­ven­to­jai. Čia priė­jo toks die­das, iš­si­trau­kė kel­nių dir­žą, už­ri­šo ma­no naš­lai­čiui ant kak­lo ir ban­dė nu­si­ves­ti. Ma­čiu­sios šią sce­ną mo­te­rys pra­dė­jo jį gė­din­ti: „Be­sar­ma­ti tu, vaiks su­ga­va, vuo tu at­je­mi“. Jis, ma­tyt, tik­rai su­si­gė­do, pa­siė­mė dir­žą, pa­sa­kęs „pa­sius­ket jūs su tum ku­me­liu“, nuė­jo.

Man vie­na mo­te­riš­kė da­vė po­pie­ri­nę vir­ve­lę, ją už­ri­šu­si par­si­ve­džiau ku­me­liu­ką na­mo. Ma­ma, pa­ma­čiu­si mus, iš­klau­si­nė­jo, iš kur jis, ir ban­dė ma­no džiaugs­mą nu­mal­šin­ti. Ji aiš­ki­no, kad mes ne­ga­li­me jo lai­ky­ti, jam rei­kia pie­no, o mes kar­vės ne­tu­ri­me, nė­ra pie­vų, kur ga­ny­ti, ir dar ra­do dau­gy­bę prie­žas­čių. Vis tiek iš kaž­kur gau­tu pie­nu, jį pra­skie­dę ryt­me­ti­nėm kruo­pom, pa­gir­dė ir už­da­rė tvar­te­lyj. Aš vi­są nak­tį bu­vau lai­mės vir­šū­nėj, nes tai bu­vo ma­no iš­sva­jo­tas tur­tas. Sap­na­vau jį pui­kiau­siu žir­gu, ma­čiau, kaip jį ga­nau pa­ra­vė­mis, kaip jį glos­tau, kaip at­ne­šu jam bat­vin­la­pių, ati­duo­du sa­vo duo­nos rie­kę, li­ku­sią nuo pus­ry­čių, ir kaip jis ma­nęs lau­kia, grįž­tant iš mo­kyk­los.

Ry­tą tė­tis dvi­ra­čiu kaž­kur iš­va­žia­vo. Apie pie­tus at­va­žia­vo vie­nas tru­pu­tį pa­žįs­ta­mas ūki­nin­kas iš kai­mo, įne­šė į priean­gį mai­šą mie­žių ir bi­do­nė­lį pie­no, o ma­no sva­jo­nę, pri­si­ri­šęs prie ve­ži­mo ga­lo, iš­si­ve­dė... Bu­vo neap­sa­ko­mai liūd­na, vi­są liū­de­sį iš­rau­do­jau to­li­miau­siam so­do kam­pe už ag­ras­tų krū­mo. Sup­ra­tau, kad jį lai­ky­ti ne­ga­lė­jo­me, bet taip no­rė­jau...Va­ka­re nie­kas apie tą įvy­kį ne­pri­si­mi­nė, aš ir­gi liū­dė­jau ty­lo­mis.

O vis­gi vie­ną nak­tį aš tu­rė­jau iš­si­pil­džiu­sią sva­jo­nę – tai nuo­sta­bu.. Da­bar iš lai­ko at­stu­mo džiau­giuos, kad aš tai tu­rė­jau – ge­riau va­lan­dė­lė lai­mės, ne­gu ne­tu­rė­ti jo­kios sva­jo­nės.

Be­je, iš tų mie­žių ma­lū­ne pa­da­rė kruo­pų ir mes il­gai kas ry­tą tu­rė­jo­me pie­nu už­lie­tų kruo­pų sriu­bos su duo­na pus­ry­čiams. Apie tai, iš kur tos kruo­pos, nie­kas nė kar­to ne­pri­si­mi­nė, aš ir­gi val­gy­da­ma tik ret­kar­čiais at­si­dus­da­vau, pri­si­mi­nus sa­vo švel­nią­ją sva­jo­nę.