
Naujausios
Savas muziejus
"Žiemgalos" muziejus įsikūręs pačiame Žeimelio centre, prie pagrindinės aikštės. Dar XVIII amžiaus pabaigoje–XIX amžiaus pradžioje čia buvo pastatytos Didžioji ir Mažoji smuklės. Muziejus 1993 metais į restauruotą Mažąją smuklę buvo perkeltas iš vidurinės mokyklos.
D. Skrupskelytė dar gyvena paskutinio renginio, Žiemgalos vodų derliaus sambūrio, emocijomis. Muziejuje tebeveikia paroda, skirta vodams: eksponuojami leidiniai, nuotraukos, vodų tautinis kostiumas.
"Pastatėme 50 kėdžių, o prireikė antra tiek. Krievičiai, Tuomai suvažiavo iš visur: Klaipėdos, Kauno, Vilniaus", – mena D. Skrupskelytė.
Vodams skirtoje konferencijoje dalyvavo ir vodės, viešnios iš Lūžicų kaimo, netoli Sankt Peterburgo Rusijoje, kur veikia Vodų muziejus.
"Pasipildė mūsų turėta skurdi informacija. Darėme prielaidą, kad Žeimelio apylinkėse galėjo gyventi vodai, o dabar esame įpareigoti pateikti įrodymus. Šiam kraštui tema labai įdomi. Žmonėms rūpi jų šaknys."
Šaknys rūpi ir D. Skrupskelytei – muziejaus direktorė prieš ketverius metus grįžo į gimtinę.
"Į muziejų atvažiavau "ant gatavo", po renovacijos", – sako pristatydama ekspoziciją.
Muziejus – svarbi Žeimelio kultūrinės, istorinės savasties dalis. Kai buvo iškilęs pavojus muziejų prarasti, žeimeliečiai rinko parašus dėl jo išsaugojimo.
Muziejų 1959 metais Žeimelio vidurinėje mokykloje įkūrė ir jam vadovavo anglų kalbos mokytojas, Garbės kraštotyrininkas, literatas Juozas Šliavas.
Iki šiol į muziejų ateina žmonės, kurie su mokytoju J. Šliavu rinko eksponatus.
1993 metais muziejus buvo tapęs Šiaulių "Aušros" muziejaus filialu, 2005 metais perduotas Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriui.
"Muziejuje saugome apie 5 000 eksponatų. Yra ir labai vertingų", – sako D. Skrupskelytė.
Direktorė atverčia muziejaus pasididžiavimą – Žeimelio evangelikų liuteronų bendruomenės nuostatus: 1783 metais Teodoro Grotuso tėvo Dytricho Evaldo von Grotuso vokiečių kalba parašytą rankraštį su 22 dvarininkų ir Biržų sinodo atspaudais.
Ekspozicinėje salėje stovi Kęstučio Balčiūno sukurta T. Grotuso gipsinė skulptūra. Planai pastatyti paminklą miestelyje taip ir liko planais.
"Būtų dar vienas traukos objektas", – mano D. Skrupskelytė.
Išskirtinis muziejuje – archeologijos skyrius, jame yra eksponatų iš Žeimelio, Kairelių, Diržių senkapių. Saugomi titnaginiai ir akmeniniai kirvukai, verpstukai, geležiniai ietigaliai, akmeninės trintuvės, papuošalai, tarp jų – ir rankogalinės apyrankės, būdingos žiemgaliams.
Muziejų ir jo veiklas atranda vis daugiau lankytojų. Ši vasara parodė – lietuviai keliauja po savo šalį. D. Skrupskelytė juokiasi svečių sulaukusi ir iš Šveicarijos. Ne iš tolimos – iš kaimo prie Jonavos.
Atvyksta mokinių ekskursijų, jiems muziejuje siūlomos edukacijos: kurti lėlytes, daryti muilą, piešti spalvotu smėliu, ieškoti paslėpto lobio muziejuje, žaisti orientacinį žaidimą po Žeimelį.
Muziejuje išdėliota gausi Juozo Grigaliūno senų butelių kolekcija. "Kas atspės, kiek butelių, gaus prizą!" – taip lankytojus į žaidimą įtraukia vadovė.
Šiuo metu muziejuje veikia šiaulietės Marytės Collard skiautinių paroda "Vaizduotės skrydis". Pamerkti jurginai primena, kad dar visai neseniai Žeimelyje vyko jau tradicija tapusi Jurginų šventė.
Šią vasarą Žiemgalos istoriją tapė tarptautinio plenero "Vardais kalba žemė" dalyviai.
Plenere dalyvavo profesionalūs dailininkai Ričardas Garbačiauskas, Petras Slonksnis, Irena ir Vilius Šliuželiai, Loreta Narušienė, Justina Šaltė, Eugenija Karbočienė, Valentinas Varnas, Violeta Židonytė, Alvydas Šalkauskas bei baltarusiai Marina Mara, Ina Dzianishchyk ir Gena Burchyk.
Ypatinga vieta
– Kuo ypatingas Žeimelis, kokia jo dvasia?
– Man jis ypatingas, nes čia esu gimusi, užaugusi. Mano mama ir tėvukas, abu čia dirbo, iš čia kilę.
Vodams skirtoje konferencijoje viešnia iš Lūžicų muziejaus taip gražiai kalbėjo apie vodų istoriją, vodų gentį. Paskui aš jos klausiau, kaip jai pavyksta taip gražiai, sklandžiai kalbėti. Ji atsakė: "Aš gyvenu tą gyvenimą."
Ji visą gyvenimą gyveno Peterburge, mirus tėvams, su vyru nusprendė: turi grįžti į Lūžicus. Ir ji sako: "Mes dabar gyvename." Lygiai tą patį galiu pasakyti: dabar aš gyvenu.
Žeimelio išskirtinumas – ypatinga istorija. Čia tilpome visi: žydai, rusai sentikiai, latviai liuteronai, lietuviai katalikai. Tik žydų nebelikę.
Mano kaimynės, draugės buvo latvės. Jos šeimose kalbėjo latviškai. Labai gera mano draugė – sentikė, jų šeimoje buvo kalbama rusiškai. Net klausimo nekildavo, kad kažkas yra kitoks.
– Kiek dabar likę tautų Žeimelyje?
– Gyventojų miestelyje mažėja, bus apie 960. Paklauskite, beveik visi – lietuviai. Keli sentikiai, gal 5–6 latviai. Kitos kartos asimiliuojasi. Gal būdami vėlesnio amžiaus atsigręš į savo religiją, kaip dažnai būna.
Žydų nelikę, sušaudyti. Neseniai iš atvažiavusio žydo išgirdau istoriją, kad daliai mūsų miestelio žydų pavyko išsigelbėti, nes dirbo ne Žeimelyje. Man tai buvo staigmena, tuos faktus reikia tikrinti. Rašoma, kad miestelyje gyveno apie 600 žydų, sušaudyta 200. Ačiū Dievui, jei jiems pavyko išgyventi.
– Kokia yra pasienio miestelio specifika?
– Čia yra netikintis kraštas.
Rusai, latviai turėjo savo maldos namus, žydai sinagogą. Žemės čia turtingos, ūkiai stiprūs, dvarininkai, beveik visi šviesuoliai buvo išvežti. Liko kitokia bendruomenė. Sovietiniais laikais trimitavo, kad čia – ateistų kraštas. Bet to pasiekė naikindami.
Vaikystėje močiutė nusivesdavo į bažnytėlę – ir tada ji nebuvo pilna. Jei ne Kalėdos, bažnyčios būtų tuščios.
Liuteronų kunigas atvažiuoja kartą per mėnesį, katalikų iš Kriukų jau irgi tik kartą per mėnesį atvažinės.
Turime raudonų plytų architektūrą, jai įtaką darė latvių vokiečiai. Stovėjo plytinė, galėjome patys plytų pasidaryti. Be žydų namų yra keli namai, pastatyti lietuvių, dirbusių Amerikoje, Kanadoje, jie buvo matę pasaulio architektūros, jų namai jau kitokie.
Laikinumo pojūtis
– Šiauliuose vadovavote universiteto Dailės galerijai, dailės reikmenų parduotuvei-galerijai "Skizze". Kiek laiko gyvenote Šiauliuose, kokios sąsajos liko?
– Gal 33 metus? Į Šiaulius pagal paskyrimą atvažiavau po 5 metų studijų Vilniuje, baigiau statybos ekonomiką VISI (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), dirbau objektuose, stačiau, grioviau – viską dariau. Ir visą laiką sakydavau: nesijaučiu aš Šiauliuose sava. Niekada šiame mieste nesijaučiau sava.
Buvo laikinumo pojūtis. Ne gyvenimo laikinumo – vietos laikinumo. Nejaučiau, kad tai – mano miestas. Dabar aš esu ten, kur mano namai.
Šiaulių universiteto Dailės galerijai vadovavau apie 10 metų. Labai daug pasimokiau iš estų, su kuriais Šiauliuose turėjau dailės parduotuvę "Skizze". Iš laiko Šiauliuose liko patirtis, draugai, pažintys.
– Kaip atėjote į meno pasaulį?
– Viskas labai keistai susiklostė. Gyvenime yra daug atsitiktinumų. Dirbau vandentiekyje: buvo viskas gerai.
Atsidarinėjo universiteto galerija, reikėjo direktoriaus. Gal Vytenis Rimkus pasiūlė – buvome jau pažįstami.
Kandidatų buvo daug. Nieko nesitikėjau. Turėjau darbą ir nerūpėjo. Po kiek laiko sulaukiau skambučio: mane pasirinko galerijos direktore.
Galvoju, Viešpatie, kur aš dabar! Iš paprasto inžinieriuko – direktore!
Prisimenu, kaip jaudinausi, kai galeriją atidarinėjome! Turbūt gyvenime nesu labiau jaudinusis. Atvažiavo Romualdas Budrys, buvęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius, autoritetai.
O aš neplaukiojusi tuose vandenyse... Bet buvo gera komanda, su manimi dirbo Ernesta Šimkienė, puiki darbuotoja.
Visaip buvo, bet stengdavausi žmonių neapgauti, neįžeisti. Šiauliai subrandino mane tvirta. Turbūt Šiauliai galvojo: viskas, daugiau tau nebegalime duoti, varyk lauk. Ir išvarė.
– Atėjo laikas būti ten, kur ir privalote?
– Turbūt gyvenimas pats sudėlioja, gali fantazuoti, kalbėti. Man ir dabar draugai sako: "Daiva, važiuok greičiau į miestą!" Galvoju, ką atsakyti, nes net nemoku papasakoti, kaip čia yra gerai! Kitam sunku tai suprasti.
– Nepasiilgstate intensyvesnio miesto kultūrinio gyvenimo, parodų, teatro?
– Į Šiaulius aš du kartus per savaitę nuvažiuoju. Viskas yra šalia, kartais į Panevėžį važiuojame. Pirmiausia turi norėti, galimybės yra puikios, keliai fantastiniai, mašina yra. Lietuvoje atstumai nedideli.
Sudomino vodai
– Muziejus "Žiemgala" organizuoja dailininkų plenerus, parodas, konferencijas. Ką norite parodyti Žeimelio gyventojams?
– Turbūt visi turime egoizmo – darai tai, kas tau patinka, kas tau įdomu. O kai atrandi, kad tai, kas tau įdomu, dar ir kitiems įdomu, – džiaugsmas!
Vietiniams labai noriu parodyti tai, ką galima pamatyti mieste. Muziejuje buvo skulptorius, dailininkas Martynas Gaubas, šiauliečiai dailininkai, kaunietis akvarelininkas Eugenijus Nalevaika.
Mūsų publikai galbūt sudėtingiau parodyti šiuolaikinį meną. Vilniaus ir mano problemos yra kitokios. Kultūros srityje jie verčiasi per galvą, ieško modernių, interaktyvių sprendimų. Čia dar to negalėčiau parodyti, reikia laiko.
Kai prieš trejus metus padarėme skulptūrų iš metalo laužo plenerą, kiek sulaukiau pasipriešinimo! Reikia būtinai nudažyti, ir viskas.
Šiauliai irgi kitokias kultūrines problemas sprendžia, tą rodo "Virus" festivalis – daugiau publikos, daugiau jaunimo. Čia reikia labiau laikytis tradicinio meno.
Buvome pasikvietę chorus su Juliaus Juzeliūno muzika, kompozitorius iš čia kilęs. Norėjosi, kad žmonės išgirstų, kaip chorinė muzika skamba bažnyčioje.
Norisi, kad Jurginų šventėje skambėtų bardų muzika. Pernai kvietėme Vygantą Kazlauską, šiemet Jokūbą Bareikį. Nors žmonės galbūt labiau norėtų Radži.
Retkarčiais noriu parodyti, ką turime pas save – pakviečiu jaunimo. Buvo susikūręs fantastinis Žeimelio gimnazijos jaunimo ansambliukas.
Žeimelyje įkūriau vaikų dienos centrą, žiemą lanko iki 30 vaikų. Kai atvažiavau, vaikai nežinojo, kas yra galerija, parodos. Dabar žino.
– Muziejus yra ir kultūros centras, ir koncertų salė, ir galerija?
– Žeimelyje mes neturime didelės salės. Yra daugiafunkcis centras darželyje, dirba Laima Karpavičiūtė, šaunuolė moteris. Ten salė 30 vietų, tinka mini renginukui. Vasarą koncertus organizuojame liuteronų bažnyčioje. Kitus renginius darau čia.
Mano palaikymo grupė – senjorės, buvusios mokytojos, labai aktyvios, jų yra gal penkiolika. Kažkam reikia, kažkam ne. Tas pats yra ir miestuose – juk Šiauliuose į parodas eina ta pati publika.
– Rugsėjį organizavote tarptautinį renginį-konferenciją apie vodus. Kaip kilo idėja tokiai netikėtai temai?
– Vodus atradau per Dmitrijų Ščegolevą Bauskėje, dalyvavau jo organizuotoje konferencijoje. Paskui įsijungė dr. Ernestas Vasiliauskas.
Projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba – atsirado didesnės galimybės, galėjome pasikviesti lektorių. Renginyje buvo ir vodų kostiumas, ir valgiai, ir dainos.
Po straipsnio apie renginį "Šiaulių krašte" žmonės rašė laiškus, skambino. Atvažiavo Krievinis iš Panevėžio – susidomėjęs, užsidegęs. Edgaras iš Tuomų giminės sukvietė Tuomus. Man viena Tuomaitė dėkojo už renginį, kad susipažino su Tuomų gimine!
Dabar reikėtų įjungti mokslo pasaulį, kalbininkus. Antro renginio su prielaidomis negali daryti. Ieškosime pagrindimo.
Stalino laikais vodai buvo tremiami, tauta žiauriai naikinama. Lūžicų kaimo moterys pasakojo, kaip jų močiutės, pasislėpusios, prie avių nuėjusios, kalbėdavo vodų kalba. Bijodamos dėl ateities, vaikams sakydavo: jūs esate rusai.
"Mes jau praradome vieną kartą, galime remtis tik anūkais", – sakė viešnios. Jų kaime yra 8 žmonės, kurie kalba vodų kalba.
Pačių žeimeliečių renginyje nebuvo daug – daugiausia atvykėliai. Galbūt atvykusieji apie Žeimelį ir kitiems papasakos.
Jurginų ir Gandrų šventės
– Įsitvirtinusi Žeimelio tradicija – Jurginų šventė. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Jurginų šventės idėja kilo žeimelietei Liucijai Karpavičienei ir buvusiai biologijos mokytojai Emilijai Bumblienei.
Man dar negyvenant Žeimelyje, jos savo jėgomis prie tvenkinio rudenį surengdavo jurginų parodą.
Kai grįžau, pasiūliau rengti šventę. Įsijungė jurginų augintojų iš visur: dvejus metus nugalėtoja tapo vilnietė. Klaipėdos universiteto Botanikos sodo vadovė Asta Klimienė – žeimelietė, pasitarėme, ji irgi prisijungė.
Šiemet šventę organizavome rugpjūčio 31 dieną. Žmonių susirinko gausiai, koncertas, skiautinių paroda moterims labai patiko. Pasiūliau į šventę atsinešti savo pyragų. Kiek buvo skanių tortų, pyragų!
Fotografuojančią penktokę paraginau fotografuoti jurginus ir surengti pirmą parodą.
Matau, kad Žeimelyje atsiranda vis daugiau jurginų. Aš irgi kelis pasisodinau.
Balandį organizavome Gandrų grįžimo šventę. Gal irgi prigis? Gandrus pasitikome su muzika – Šiaulių "Salduvės" etnografiniu ansambliu.
– Kokie artimiausi planai?
– Numatytos dvi parodos. Pirmoji, spalio mėnesį, – kinų, vyro ir žmonos, grafikų, gyvenančių Bauskėje. Jie kalba kiniškai, bet sūnus lanko Bauskės gimnaziją, yra mūsų tarpininkas. Deriname laiką.
Lapkritį bus paroda, skirta dailininkui J. A. Krištopaičiui, kilusiam iš mūsų krašto, atminti. Jo anūkė yra žinoma menotyrininkė Violeta Krištopaitytė.
– Ar daug gali vienas žmogus?
– Aš nesu viena. Turiu palaikymo komandą, likę mano klasiokai, draugės, jie privalo dalyvauti renginiuose. Žeimelio žemės ūkio bendrovė palaiko finansiškai. Negali sakyti, kad esi vienas, esi komanda.
Bet turi būti stipri asmenybė, nes miestelio kita specifika. Mieste esi labiau minioje. Nedidelės bendruomenės yra pakankamai uždaros, viską mato, girdi, supranta, žino, kaip turi būti ir ne kitaip.
Galvoju, kad atėjau tuo laiku, kai jau galiu už save pastovėti. Jaunesnė gal ir nebūčiau atlaikiusi.
Su manimi visur yra Valdas, mes nevedę, bet visada palaiko, padeda ir muziejuje, pakabina parodas.
Turiu nuo pirmos klasės draugę Leną Zapalskienę. Yra giminių ir tėvelio amžininkų. Mano tėtis buvo fantastinis žmogus, jis dirbo proftechninėje mokykloje dėstytoju ir meistru, turėjo labai daug grupių. Ir dabar sutinku sakančius: "Skrupskelis buvo mano meistras, koks fainas!" Tas santykis dar tęsiasi.
– Kelinta karta jūs Žeimelyje?
– Viena mano močiutė yra nuo Blauzdžiūnų, kita nuo Pašvitinio, bet iš čia yra seneliai. Skrupskelis senelis nuo Nociūnų, jo tėvai irgi iš čia buvo.
Giliai šaknis įleidę. Gyvenu tėvų namuose, savo vaikystės namuose. Namas pastatytas mums gimus – su broliu esame dvyniai.
Kas išgelbės Žeimelį?
– Ne kartą minėjote Bauskę. Kokie kultūriniai ryšiai sieja su šiuo miestu?
– Kai pradėjau dirbti, važinėjau į muziejus, domėjausi situacija. Ir labai šiltai mane priėmė Bauskės muziejus. Užsimezgė draugystė. Jų muziejus didelis, bet mūsų istorija artima, dalijamės medžiaga. Bendraujame su dailininkais, tariamės, kviečiame. Iki Bauskės mums tik 20 kilometrų.
– Ar atvažiuoja latvių į Žeimelį?
– Važiuoja į ekskursijas, ieško savo šaknų. Šiame krašte mes labai persimaišę, čia yra latvių kapai.
– Anapus sienos dar kalbama lietuviškai?
– Bauskėje šiek tiek kalba, bet jau sunkiai. Yra lietuvių bendruomenė, turi ansambliuką, dainuoja lietuviškas dainas, atvažiuoja koncertuoti.
Mes visada švenčiame Latvijos nepriklausomybės dieną. Lapkričio 18 dieną pas mus vyksta renginiai, koncertai.
– Ką labiausiai išskirtumėte iš savo darbų Žeimelyje?
– Kai buvo minimas Lietuvos šimtmetis, organizavau renginį apie bendruomenes, gyvenusias mūsų miestelyje – žydus, rusus sentikius.
Buvo atvažiavę sentikių iš visų Baltijos šalių, vyko konferencija su koncertais. Įdėjau daug energijos, renginiai tikrai pavyko. Vyrai su barzdomis, moterys su skaromis – tą vaizdą kaip dabar matau. Atvyko sentikių iš Estijos, Latvijos, nuo Pskovo.
– Ar, dirbdama čia, turite svajonę?
– Svajonės labai paprastos – norėtųsi, kad miestelis neišnyktų. Jei skaičiuojame per 500 metų, dar galėtume paskaičiuoti.
Nors, manau, išnyks, niekas čia neinvestuos, visiems per toli. Jaunimas išvyksta. Jungia proftechninę mokyklą, paskui uždarys. Vilniečių požiūriu – taip ir turi būti, kam pinigus mėtyti.
– Kas galėtų išgelbėti Žeimelį?
– Tikrai ne Seimas ir ne Vyriausybė. Kažkas, kuriam svarbus miestelis, nors investicijos būtų žvėriškos. Arba – fix idėja.
Kalba tarmiškai
Atsisveikindama D. Skrupskelytė pamoko apie kelionę į Žeimelį papasakoti tarmiškai – taip, kaip kalbasi Žeimelio gyventojai.
"Muziejs buva valio. Kels į Bauskę nuškūrits. 17 valand muziejs jau kietė."
Gimtąją tarmę D. Skrupskelytė išsaugojo nuo vaikystės.