Kai pasaulis tampa ankštas

"Vla­dai, kai nu­si­bos – stab­dyk", – šyp­so­si Bo­les­lo­vas, trau­kian­tis vis įdo­mes­nį epi­zo­dą iš sa­vo odi­sė­jų. Prieš pen­kias­de­šimt, ke­tu­rias­de­šimt me­tų... B.Veng­rys – įsi­la­šin­ki­me va­le­ri­jo­nų – TSRS mo­to­tu­riz­mo spor­to meist­ras, daug­kar­ti­nis čem­pio­nas, ekst­re­ma­lių ke­lio­nių, žy­gių, eks­pe­di­ci­jų da­ly­vis ir dau­ge­lio jų va­do­vas, gi­das.

Tų ke­lio­nių me­tu bu­vo ty­ri­nė­ja­mi, nu­brė­žia­mi marš­ru­tai, pa­žy­mi­mos lan­ky­ti­nos vie­tos, nes va­žiuo­ta ten, kur bent iš Lie­tu­vo­s dar nie­kas ne­ke­lia­vo – ke­liais, be­ke­lė­mis, pel­kė­mis ir tar­pek­liais. "Ar įdo­mu, ar – tik dy­ky­nė, ar ver­ta ke­liau­ti, kur ga­li­ma kreip­tis su­si­rgus, su­si­žei­dus, ar ra­si ben­zi­no mo­to­cik­lams ar, nu­to­lus nuo gy­ven­vie­tės šim­tą du šim­tus ki­lo­met­rų, – mais­to", – var­di­ja pa­šne­ko­vas.

Ke­lio­nės – kaip gy­ve­ni­mo bū­das. Kaip gy­ve­ni – taip ir mąs­tai... taip ir ke­liau­ji. "Vai­kys­tė­je va­žiuo­da­vo­me dvi­ra­čiais, bu­te­lius pa­ke­lė­se rink­da­vo­me, o man svar­bu, kas ten už to kal­niu­ko, už miš­ke­lio – ar slė­nis, ar vien­ke­mis – to­kia trau­ka,"– kal­ba­me apie Bo­les­lo­vo vai­kys­tę Ver­šių kai­me, prie Ža­ga­rės.

Dar bu­vo kraš­to­ty­ri­nės ke­lio­nės pės­čio­mis ir dvi­ra­čiais. Po to au­tos­to­pu: "Tu­rė­da­vo­me to­kias spe­cia­lias kny­gu­tes: su­si­stab­dai sunk­ve­ži­mį, iš­plė­ši la­pe­lį vai­ruo­to­jui: juos kaž­kaip ska­tin­da­vo – dau­giau su­ren­ki, kaž­ką gau­ni, o mums, na­ba­gė­liams, la­bai ge­rai."

Kai įsi­gi­jo mo­to­cik­lą – at­si­ra­do ne­prik­lau­so­my­bė, iš­si­plė­tė ke­lio­nių ga­li­my­bės, to­dėl ir at­si­vė­rė tai, kas tuo lai­ku va­di­no­si "pla­čią­ja ša­li­mi". Mo­to­ke­lio­nių įkvė­pė­ju, mo­ky­to­ju Bo­les­lo­vas lai­ko ke­liau­to­ją, gar­sų dai­li­nin­ką Al­fon­są Če­paus­ką, ku­rio 90-me­tis ne­se­niai pa­mi­nė­tas. Prieš pir­mą­ją eks­pe­di­ci­ją į Vi­du­rio Azi­ją Če­paus­kas jį nu­si­ve­žė į smė­ly­nus, ant už­pa­ka­li­nės "Ja­vos" sė­dy­nės už­me­tė sun­kų mai­šą – va­žiuok, pa­si­žiū­rė­sim, kaip val­dai mo­to­cik­lą. Šiuos du žmo­nes jun­gė smal­su­mo ge­nas, kar­tu, ta­da už­da­ro pa­sau­lio pa­kraš­čiais, nu­ke­lia­vo tūks­tan­čius ki­lo­met­rų.

"Bū­tent Leo­nas ma­ne la­bai pa­kei­tė. Aš bu­vau toks už­gui­tas, be tė­vų, bad­me­tis, at­va­žiuo­ji į Ža­ga­rę – tie­siog did­mies­tis."

Žvelg­da­mas at­ga­lios iš šių die­nų var­pi­nės, sa­ve ir drau­gus jis daž­nai pa­va­di­na avan­tiū­ris­tais – jū­ra nors ir ne iki ke­lių, bet ži­no­jo, jog sun­ku­mai bus įveik­ti. Bo­les­lo­vą ža­vi al­pi­nis­to Sau­liaus Vi­liaus nuo­sta­ta – svar­biau­sia – sau­gu­mas, ne­ri­zi­kuok, grįžk gy­vas. "Sau­gu­mas – ir ma­no cre­do: ne­ži­nai, abe­jo­ji, blo­gai jau­tie­si – su­stok, pri­va­lom vi­si grįž­ti svei­ki."

Pa­dė­da­vo iš­tver­mė, bend­rys­tė, ly­dė­jo sėk­mė: "Rei­kė­jo ir gel­bė­tis, gy­dy­tis. Va­žiuo­ja­me ra­di­ja­li­niu marš­ru­tu pa­gal Ki­ni­jos sie­ną. Vai­ruo­tojas, ku­rį slė­ny­je kal­bi­no­me, per­spė­jo – ne­pra­va­žiuo­si­te, ten ra­ke­tos. O, la­bai įdo­mu! Sa­ko – ne tos ra­ke­tos, ku­rios per Nau­juo­sius lei­džia­mos, ki­to­kios. Pa­sie­nio zo­na, tu­ri­me lei­di­mą, va­žiuo­ja­me. Gy­ven­vie­tė­je – trys tro­bos ( kam­ba­rys ir vir­tu­vė), aukš­tai kal­nuo­se. Vie­no­je – par­duo­tu­vė: vel­ti­nių yra, ma­ka­ro­nų ir deg­tu­kų, ki­to­je – kul­tū­ros cent­ras. Išei­na­me lau­kan, o ten ka­ri­nis sunk­ve­ži­mis, ka­rei­viai su au­to­ma­tais. Kas to­kie, iš kur? ", – vie­ną iš dau­gy­bės nu­ti­ki­mų pri­si­me­na Bo­les­lo­vas.

Atė­jo ap­gir­tęs pa­pul­ki­nin­kis, var­to do­ku­men­tus, pa­ste­bi iš­plėš­tą la­pą iš "TSRS ke­lių at­la­so". Iš kur slap­tas že­mė­la­pis? Iš at­la­so. Ne­pa­dė­jo jo­kie lei­di­mai, nu­ve­dė į kul­tū­ros na­mus, už­da­rė." Iš kal­nų upe­lio van­dens ver­da­me ar­ba­tą, sė­di­me. Skam­bi­no į Sta­ty­bos tres­tą, ku­ria­me dir­bau – sa­vait­ga­lis, nie­ko ne­ran­da, tik žmo­nos dar­bo­vie­tė­je "Tit­na­go" spaus­tu­vė­je ru­sa­kal­bis bu­dė­to­jas pa­tvir­ti­no – taip dir­ba Veng­rie­nė, da­bar iš­vy­ku­si." To už­te­ko, pa­lei­do, pri­gra­si­nę ne­va­žiuo­ti pa­si­rink­tu marš­ru­tu: kal­nų griū­tys, o ir pa­sie­nis – lai­kas, kai So­vie­tų Są­jun­ga konf­lik­ta­vo su Mao Ki­ni­ja.

–––

Mū­sų po­kal­bis – taip pat ne nuo taš­ko A iki taš­ko B, in­for­ma­ci­jos srau­tas – kaip kal­nų upe­lis. Bo­les­lo­vui im­po­nuo­ja šių die­nų ke­liau­to­jų drą­sa, ža­vi at­si­vė­ru­si pla­ne­ta. "Iš­ke­liau­ja pa­siė­mę mai­še­lį, pa­ga­no jau­čius kai kur ir vėl to­lyn", – vaiz­džiai api­bend­ri­na.

Per ke­lias­de­šimt me­tų iš­mai­šy­ti di­džiu­lės te­ri­to­ri­jos pa­kraš­čiai. Vi­du­ri­nė Azi­ja, Pa­my­ras, Si­bi­ras, Ka­re­li­ja, To­li­mie­ji Ry­tai, Bai­ka­las... Al­ta­jaus marš­ru­tas su­da­ry­tas pa­gal ke­liau­to­jo, miš­ki­nin­ko, ra­šy­to­jo Vy­tau­to Al­ma­nio do­ku­men­ti­nę apy­sa­ką "Bal­tų­jų van­de­nų ša­ly­je". Tos pa­čios vie­tos, net kū­ri­ny­je ap­ra­šy­tus žmo­nes su­ti­ko.

Myn­bu­lakas – taš­kas že­mė­la­py­je, Vi­du­rinė Azi­ja, ura­no rūdos ka­syk­lų ra­jo­nas. Pras­len­ka sunk­ve­ži­mis, prie­ky­je len­ta su už­ra­šu – "liu­di" (žmo­nės), kė­bu­lo vi­du­ry nar­vas, šo­nuo­se gink­luo­ti ka­rei­viai, o nar­ve – su­šau­dy­mo iš­ven­gę, bet mir­ti nu­teis­ti ka­li­niai. Ke­lias į ob­jek­tą, iš ku­rio ne­beg­rįž­ta­ma. Dar vie­nas Veng­rio pri­si­min­tas ke­lio­nių ep­zo­das iš jo pa­tir­ties, ži­no­ji­mo ir įspū­džių ka­lei­dos­ko­po.

Nai­viai klau­siu, ar ste­bin­da­vo tų kraš­tų pa­pro­čiai, bui­tis.

"To ir va­žia­vo­me, juk ne mar­ga­ri­no pirk­ti ar marš­ki­nių par­duo­ti, nors ma­ne ir pro­ti­no pirk­ti par­duo­ti, bet tam rei­kia tam tik­rų įgū­džių... Neį­si­vaiz­duo­ja­mi da­ly­kai, juk skir­tin­gi kraš­tai su sa­vo pa­pro­čiais, re­li­gi­ja. Kur be­bū­čiau steng­da­vau­si nuei­ti pas žmo­nes. Kaž­kur Vi­du­ri­nė­je Azi­jo­je at­ne­ša di­de­lį du­be­nį, ma­niau, kad praus­tis, o ten plo­vas – ima ran­ko­mis ir val­go. Kai ku­rie mū­siš­kiai ne­no­ri, eis ge­riau pail­sė­ti. Te­gul ei­na, o aš kar­tu val­gau – vy­ru­kas pa­sa­ko­ja, kaip žmo­ną pir­ko, ko­kį ka­ly­mą mo­kė­jo. To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se žen­še­nio au­gim­vie­tės. Dvi pa­ras įkal­bi­nė­jau ūkio di­rek­to­rių – slap­tas ob­jek­tas, ve­ža­me į už­sie­nį – ne­ga­li­ma. Įkal­bė­jau, įsi­lei­do." Iki žen­še­nių au­gim­vie­čių lie­tu­vių gru­pę ly­dė­jo du gink­luo­ti vy­ru­kai, o ir ten – gink­luo­ta ap­sau­ga.

Bu­ria­ti­ja. Vie­nin­te­lis vei­kian­tis da­ca­nas – bu­dis­tų vie­nuo­ly­nas, ry­tie­čių re­li­gi­jos cent­ras. "Grį­žęs ne­šu straips­nį ir nuo­trau­ką į mies­to re­dak­ci­ją, sa­ko, eik į par­ti­jos ko­mi­te­tą, gal leis spaus­din­ti. Ro­dau – šven­to­vė, bet pa­ra­šy­ta – Kraš­to­ty­ros mu­zie­jus. Ne­lei­do."

Al­ta­ju­je su­ti­ko gru­pe­lę gy­dy­to­jų, ren­kan­čių Auk­si­nes šak­nis – ste­buk­lin­gų gy­dy­mo sa­vy­bių au­ga­lą. Pak­vie­čia kar­tu į kal­nus. "Neg­ra­biai nuo kal­no pa­leis­tas kas­tu­vas pra­kir­to žmo­nai gal­vą, bet ki­tą die­ną, iš­gė­rus Auk­si­nies šak­nies ar­ba­tos – ne­be­ga­li jos pa­vy­ti. Aki­vaiz­du – gy­do šak­nis, su­tei­kia jė­gų, ener­gi­jos".

Va­žia­vo į to me­to gar­sų­jį BAM'ą – Bai­ka­lo Amū­ro ge­le­žin­ke­lio sta­ty­bą ap­lan­ky­ti lie­tu­vių sto­te­lių. Kaž­ka­da jau­nys­tė­je Bo­les­lo­vą net bu­vo ap­lan­kiu­si min­tis iš­va­žiuo­ti ten, už­si­dirb­ti. Va­žiuo­da­vo tūks­tan­čiai, ir iš Lie­tu­vos. "Ką ten pa­ma­tė­me – dug­nas: ne­žmo­niš­kos dar­bo są­ly­gos, or­ga­ni­za­ci­nis jo­va­las, gir­tuok­lys­tės, pa­leis­tu­va­vi­mas. "Ar­gi ne­ži­nai kur va­žia­vai – sa­ky­da­vo mer­gi­noms, vi­sos pa­gim­dė ir tu pa­gim­dy­si". Lie­tu­viai – darbš­tūs, pa­pil­do­mai už­dar­biau­da­vo ir pas žmo­nes, to­dėl kai ku­rie ir iš­lai­ky­da­vo kont­rak­te nu­ma­ty­tą lai­ko­tar­pį: neiš­temp­si – ne­gau­si pi­ni­gų", – tokia so­cia­liz­mo vir­tu­vės tik­ro­vė.

Si­tua­ci­jos, pri­si­mi­ni­mų nuo­tru­pos... "To­li­mie­ji Ry­tai. Sus­tab­do mi­li­ci­ja. Ei­kit vy­rai, im­kit dal­gius – pa­dir­bė­sit. Šie­nap­jū­tė, o ko­lū­ky­je vien mo­te­rys, se­niai, vai­kai ir neį­ga­lie­ji. Vy­rai – kas tai­go­je žen­še­nio ieš­ko, kas prie to­li­mų­jų upių la­ši­šas gau­do, kas dre­ban­čio­mis ran­ko­mis dal­gio neiš­lai­kys. Vi­du­ri­nė­je Azi­jo­je te­ko med­vil­nę rink­ti.  Stab­dy­da­vo vi­sus – ir į plan­ta­ci­jas. Su­rin­kai du ki­log­ra­mus – lais­vas, o med­vil­nė tar­si be­svo­rė. Man net įdo­mu: kaip ta med­vil­nė at­ro­do, ko­kie ten kom­bai­nai. Va­žiuo­ja – dul­kių de­be­sis, iš apa­čios pai­ma, o iš vir­šaus – ran­ko­mis rei­kia peš­ti."

Ka­re­li­ja. Gy­ven­vie­tės pa­sta­ty­tos ant pju­ve­nų. Ka­li­niai miš­ką kir­to, dau­gy­bė lentp­jū­vių. Pel­kė už­pil­ta pju­ve­no­mis, o ant jų sta­to­mi ba­ra­kai. Įva­žiuo­jant į gy­ven­vie­tę už­ra­šas: "Rū­ky­ti – griež­tai drau­džia­ma". No­rė­ta nu­plauk­ti į So­lov­kų sa­las – ten, kur se­no­vės vie­nuo­ly­ne bu­vo įkur­tas pir­ma­sis Gu­la­go la­ge­ris. Ne­pa­vy­ko: lai­vo nė­ra, o vie­ti­nis, už so­li­dų už­mo­kes­tį ža­dė­jęs ke­liau­to­jus nu­pluk­dy­ti, nu­si­gė­rė... Tūks­tan­čiai to me­to kas­die­ny­bės de­ta­lių, iš­trauk­tų iš ke­liau­to­jų at­min­ties, už­ra­šų, nuo­trau­kų, ne tik at­sklei­džia to me­to mums pri­mes­tos po­li­ti­nės sis­te­mos vaiz­dą, bet ir ga­li pa­si­tar­nau­ti ir so­vie­to­lo­gi­jos ty­ri­mams.

–––

Ke­lio­nės – gal tris­de­šimt va­sa­rų po mė­ne­sį ir ilgiau. Kaip šei­ma, trys vai­kai?

"1973 me­tais su žmo­na Do­ni­ka su­da­rėm kont­rak­tą, kad ke­liau­sim. Pir­mo­ji ke­lio­nė į Ka­re­li­ją. Drau­gams stai­ga pa­rū­po, kad ser­ben­tai pra­žus – pa­trau­kė na­mo, o mes su žmo­na vos ne iki Mur­mans­ko su vie­nu mo­to­cik­lu. Kur ji nė­ra bu­vu­si – ir Pa­my­re, ir Kau­ka­ze, o da­bar kar­tu – ir Viet­na­me, Sin­ga­pū­re, Ma­ro­ke...", – Bo­les­lo­vas džiau­gia­si, kad kont­rak­tas te­be­ga­lio­ja.

Var­to­me al­bu­mus – su­si­ste­min­tas žy­gių ata­skai­tas, ne­ma­žą ke­lio­nių ar­chy­vo da­lį. Di­de­lė jo su­kaup­tos me­džia­gos da­lis, sa­ko, pa­ti įdo­miau­sia, ke­liau­ja po Lie­tu­vą, po įvai­rias pa­ro­das. Jam sma­gu, kad do­mi­na tai, kas su­kaup­ta.

Iš vo­ke­lio len­da ge­ro­kai lai­ko pa­lies­tos fo­tog­ra­fi­jos. Per upę per­mes­tas tro­sų til­tas ir juo va­žiuo­jan­tis vikš­ri­nis trak­to­rius, be­si­ga­nan­čių dė­mė­tų­jų el­nių ban­da ar eks­pe­di­ci­jos da­ly­vis prie at­kel­to ap­tva­ro, įva­žiuo­jant į kai­mą: gy­ven­vie­tės Al­ta­ju­je ap­tve­ria­mos tvo­ro­mis, kad be­si­ga­nan­tys gal­vi­jai ne­nuk­lys­tų.

Vie­no­je iš fo­tog­ra­fi­jų ke­liau­to­jai nu­si­fo­tog­ra­fa­vę su 1941 me­tų trem­ti­niais iš Pie­tų Lie­tu­vos Dai­li­die­ne ir jo sū­nu­mi Al­giu. Apie šią darbš­čią ir tvar­kin­gą šei­mą sa­vo apy­sa­ko­je "Bal­tų­jų van­de­nų ša­ly­je" ra­šė ir V. Al­ma­nis.

Ke­lio­nė­se su­tik­ta ir dau­giau įvai­rais lai­ko­tar­piais iš­trem­tų tė­vy­nai­nių. "To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se, pa­ke­liui į Na­chod­ką, pri­va­žiuo­ja­me gy­ven­vie­tę No­vo­li­tovsk. Iš kur čia Nau­jo­ji Lie­tu­va, ko­dėl? Pa­si­ro­do – tai XIX a. pa­bai­go­je įkū­rė lie­tu­viai. Šiau­rė­je, lie­tus, ei­na žmo­ge­lis, siet­ko­je (tink­le­ly­je) ne­ša per­šla­pu­sią duo­na, už­kal­bi­nam – lie­tu­vis. Bu­vo grį­žęs na­mo, bet gi­mi­nių ne­bė­ra, iš­si­blaš­kę kas kur, tro­ba nu­pūs­ta, nie­kas ne­lau­kia, vi­siems truk­do, grį­žo at­gal", – su­si­ti­ki­mų epi­zo­dus pri­si­me­na.

Al­bu­mas, skir­tas In­di­jai ir Egip­tui – vie­noms iš la­biau­siai įsi­min­ti­nų B.Veng­rio ke­lio­nių. 1979 me­tų pa­va­sa­ris. Sta­ty­bos tres­to pro­fsą­jun­gos ko­mi­te­te jau se­niai gu­lė­jo pra­šy­mas ke­lio­nei į In­di­ją. Kur jau ten? Ta­čiau su­vei­kė bu­vu­sios sis­te­mos biu­rok­ra­ti­niai dės­niai: jau su­for­muo­tai gru­pei rei­kė­jo dar­bi­nin­ko, o Bo­les­lo­vas – ener­ge­ti­kas in­ži­nie­rius – kad už­dirb­tų pa­pil­do­mai, bu­vo ant­raei­lė­se įsi­dar­bi­nęs elekt­ri­ku. Tin­ka ir ne par­ti­nis, svar­bu, kad or­ga­nai jo­kio komp­ro­ma­to ne­ras­tų. Ne­ra­do.

Nu­lė­kė į Ry­gą, dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vė­je nu­si­pir­ko džin­si­nį kos­tiu­mą. Šyp­so­si – ša­lia res­to­ra­nų di­rek­to­rių, mi­nis­te­ri­jos dar­buo­to­jų.

Ši ke­lio­nė – lyg ir prieš­ka­rio Lie­tu­vos ke­liau­to­jo An­ta­no Poš­kaus ke­liais. Žy­mia­jam ke­liau­to­jui al­bu­me skir­ti pir­mie­ji pus­la­piai – A.Poš­kos ke­lio­nės į In­di­ją pra­džios fo­tog­ra­fi­jų rep­ro­duk­ci­jos, su­si­ti­ki­mų su ke­liau­to­ju aki­mir­kos mo­to­tu­ris­tų są­skry­dy­je ir per jo 76-ąjį gim­ta­die­nį. Prieš ke­lio­nę į In­di­ją Bo­les­lo­vas ap­lan­kė A.Poš­ką. Pri­si­me­na jo žo­džius – vai­ki­ne, ko ten va­žiuo­ti, ką ten ma­ty­si­te – kur link ro­dys, ten žiū­rė­si­te, nu­brėž siau­rą ko­ri­do­riu­ką – juo ir ei­sit.

Pa­na­šiai ir bu­vo. Griež­ta tvar­ka, ste­bė­jo, kont­ro­lia­vo ke­li sau­gu­mie­čiai – nuo marš­ru­to nė per žings­nį. "Vie­nas toks nuo­lat man ant kul­nų li­po – ko­dėl pa­sku­ti­nis į au­to­bu­są įli­pi, ko­dėl kal­bi­ni, ko­dėl fo­tog­ra­fuo­ji", – da­bar links­ma pri­si­min­ti, o ta­da ži­no­jo – pri­ra­šys ata­skai­to­je, nie­kur ne­beiš­va­žiuo­si.

Pa­ra­šė: pa­ste­bė­tas par­da­vi­nė­jant al­ko­ho­lį. "Vi­si ten par­da­vi­nė­jo­, juk tik 50 rub­lių iš­kei­tė. O pri­ra­šy­ti ga­lė­jo daug ko – vis­gi pa­do­rūs žmo­nės", – lyg ir iro­ni­zuo­ja, lyg ir ne.

Įdo­miau­si vaiz­de­liai va­ka­rais vieš­bu­ty­je. Kiek­vie­no prie lo­vos ne­pri­ra­kin­si, žiū­rėk, ir iš­slinks kas va­ka­rais į gat­vę. Ei­da­vo į kam­ba­rius: šnap­so tu­rit, ge­rai, kai baig­sit, atei­kit. "Tiks­las aiš­kus – nu­gir­dy­ti, kad į mies­tą ne­pat­rauk­tų. Po vi­dur­nak­čio su drau­gu išei­da­vo­me", – be­ria fak­tus apie tu­ris­tus so­vie­ti­cus ke­lio­nę į ka­pi­ta­lis­ti­nį pa­sau­lį.

In­di­jos al­bu­me – gat­vės vaiz­dai. "Tuo me­tu – vi­siš­ka eg­zo­ti­ka, no­rė­jau, kad kuo dau­giau žmo­nių pa­ma­ty­tų kas­die­niš­ką In­di­ją, su­si­do­mė­tų, ke­liau­tų, o ta­da – va­kuu­mas, tik ofi­cia­li in­for­ma­ci­ja", – kal­ba Bo­les­lo­vas.

"Ir žiū­ri­me, ir fo­tog­ra­fuo­ja­me pro au­to­bu­so lan­gą", – toks už­ra­šas prie nuo­trau­kų. To­dėl ir do­mi­nuo­ja gat­vės aki­mir­kos: rik­šos, trans­por­to ir žmo­nių spūs­tys, pra­va­žiuo­jan­tys au­to­mo­bi­liai ir mo­to­cik­lai. Yra ir ar­ti­mes­nio kon­tak­to: vai­sių par­da­vė­jai, smal­sūs vai­kų vei­dai, gat­vės ar­tis­tai su be­ždžio­nė­lė­mis, gy­va­čių ke­rė­to­jas.

Grįžus Šiauliuose te­ko ap­si­lan­ky­ti ir sau­gu­mie­čių ka­bi­ne­tuo­se – tur­būt dėl tos pa­čios mi­nė­tos ata­skai­tos. "Do­mi­no, ko­dėl ke­liau­ju, ne­rims­tu. Sa­kau: baus­kit kaip no­rit, bet ke­liau­siu, jei­gu, ži­no­ma, iš­lei­sit." Neiš­lei­do nei į Ku­bą, nei į Če­kos­lo­va­ki­ją.

Pra­bė­go ke­tu­rias­de­šimt me­tų, bet Bo­les­lo­vo at­min­ty – gy­vi vaiz­dai.

Ta­čiau mums dar rei­kia pa­kal­bė­ti ir apie Egip­tą, į ku­rį skris­ta iš In­di­jos. Ten po­li­ti­nė si­tua­ci­ja stai­ga pa­si­kei­tė. TSRS iš drau­giš­kos so­cia­lis­ti­nės vals­ty­bės ta­po keiks­ma­žo­džiu, to­dėl ke­lias die­nas te­ko pra­leis­ti už am­ba­sa­dos sie­nų, o išė­jus į mies­tą – bėg­ti per sies­tą iš­tuš­tė­ju­sio­mis gat­vė­mis, pa­ly­dint ak­me­nų kru­šos ir pik­tų šūks­nių: rus, rus... Po su­trum­pin­tos eks­kur­si­jų pro­gra­mos grį­žo pus­tuš­čiu lėk­tu­vu, nes So­vie­tų Są­jun­gos tu­ris­tams var­tai į Egip­tą jau bu­vo už­ver­ti.

––

Ke­lio­nės tę­sia­si. Bo­les­lo­vą do­mi­na tik pa­žin­ti­nės ke­lio­nės. Ap­lan­ky­ta dau­gy­bė ša­lių – ir kai­my­ninių, ir už jū­rų ma­rių. Ren­ka­si ma­žas gru­pes ir il­ges­nį lai­ko­tar­pį. Ar pa­žin­si JAV per sa­vai­tę, ir per met­us – ne, bet mė­nuo šio­je ša­ly­je ga­li ge­ro­kai pa­pil­dy­ti ži­nių, įspū­džių, emo­ci­jų tau­pyk­lę. Šiais me­tais – Pie­tų Ame­ri­ka. "Gau­nu po ke­lias­de­šimt pa­siū­ly­mų iš įvai­rių ke­lio­nių agen­tū­rų. La­bai ren­kuo­si – ir pi­ni­gai, ir fir­mos pa­ti­ki­mu­mas, svar­biau­sia – koks marš­ru­tas. Daug kur – bu­ta­fo­ri­ja, Rum­šiš­kės – vaiz­de­liai, dirb­ti­niai kai­me­liai tu­ris­tams, to­dėl no­ri­si ma­ty­ti tik­ro­jo gy­ve­ni­mo, pa­jaus­ti, kuo kvė­puo­ja vie­ti­niai."

Tau­pot? "Be abe­jo. Kar­tais ir mais­tas pi­ges­nis, mau­do­mės so­de pir­ty, kad ma­žiau karš­to van­dens reik­tų, au­gi­nam ke­tu­riom šei­mom, vien sul­čių šie­met per 230 lit­rų pri­spau­dėm, ver­dam, ke­pam, kon­ser­vuo­jam. Džiau­gia­mės, kad vai­kams sko­lą ga­li­me ati­duo­ti, vai­kys­tė­je jie nie­ko ne­tu­rė­jo, o mes jau – per­tek­liu­je, ir bu­tas tri­jų kam­ba­rių mums dviems jau per di­de­lis, bet svei­ka­tos dar tu­rim."

-----

Po­kal­biui Bo­les­lo­vas neiš­kart su­ras­da­vo lai­ko: vis už­siė­męs, pa­de­da drau­gams. Jis pri­žiū­ri Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos elekt­ros ūkį. Dar­bai jį su­ran­da. Ne­re­tai ir ket­vir­tą va­lan­dą ry­to at­si­kė­lęs, ne­ma­to jiems pa­bai­gos. La­bai lau­kia žie­mos, lais­ves­nio me­to. "Kny­gų tu­riu pri­si­ver­tęs, no­riu pa­skai­ty­ti, bet kar­tais pa­lūž­tu, te­le­vi­zi­jos be­veik ne­žiū­riu." B. Veng­rys – ak­ty­vus miesto Lie­po­rių bend­ruo­me­nės na­rys, žai­džia "Auk­si­nia­me pro­te", nuo­la­ti­nis ke­lio­nių į Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio Tol­min­kie­mį da­ly­vis. Jis ten, kur ren­ka­si jo sie­los žmo­nės, kur ga­li­ma pa­ma­ty­ti, su­ži­no­ti, pa­tir­ti.

"Mo­de­liuo­jam Fi­li­pi­nus, In­do­ne­zi­ją. Daug skai­tau apie tas ša­lis, ku­rias ruo­šiuo­si ap­lan­ky­ti. Kar­tais krebž­da min­tis, kad pa­sau­ly­je jau ankš­to­ka."

Ke­lio­nės tę­sia­si, smal­su­mo ge­nas ne­rims­ta. Bo­les­lo­vas vėl kar­to­ja, kad ne­ga­li pa­sa­ky­ti, kur buvo įdo­miau­sia, įsi­min­ti­niau­sia, to­dėl ir šio pa­sa­ko­ji­mo pa­bai­gai – daug­taš­kis...