
Naujausios

"Vladai, kai nusibos – stabdyk", – šypsosi Boleslovas, traukiantis vis įdomesnį epizodą iš savo odisėjų. Prieš penkiasdešimt, keturiasdešimt metų... B.Vengrys – įsilašinkime valerijonų – TSRS mototurizmo sporto meistras, daugkartinis čempionas, ekstremalių kelionių, žygių, ekspedicijų dalyvis ir daugelio jų vadovas, gidas.
Tų kelionių metu buvo tyrinėjami, nubrėžiami maršrutai, pažymimos lankytinos vietos, nes važiuota ten, kur bent iš Lietuvos dar niekas nekeliavo – keliais, bekelėmis, pelkėmis ir tarpekliais. "Ar įdomu, ar – tik dykynė, ar verta keliauti, kur galima kreiptis susirgus, susižeidus, ar rasi benzino motociklams ar, nutolus nuo gyvenvietės šimtą du šimtus kilometrų, – maisto", – vardija pašnekovas.
Kelionės – kaip gyvenimo būdas. Kaip gyveni – taip ir mąstai... taip ir keliauji. "Vaikystėje važiuodavome dviračiais, butelius pakelėse rinkdavome, o man svarbu, kas ten už to kalniuko, už miškelio – ar slėnis, ar vienkemis – tokia trauka,"– kalbame apie Boleslovo vaikystę Veršių kaime, prie Žagarės.
Dar buvo kraštotyrinės kelionės pėsčiomis ir dviračiais. Po to autostopu: "Turėdavome tokias specialias knygutes: susistabdai sunkvežimį, išplėši lapelį vairuotojui: juos kažkaip skatindavo – daugiau surenki, kažką gauni, o mums, nabagėliams, labai gerai."
Kai įsigijo motociklą – atsirado nepriklausomybė, išsiplėtė kelionių galimybės, todėl ir atsivėrė tai, kas tuo laiku vadinosi "plačiąja šalimi". Motokelionių įkvėpėju, mokytoju Boleslovas laiko keliautoją, garsų dailininką Alfonsą Čepauską, kurio 90-metis neseniai paminėtas. Prieš pirmąją ekspediciją į Vidurio Aziją Čepauskas jį nusivežė į smėlynus, ant užpakalinės "Javos" sėdynės užmetė sunkų maišą – važiuok, pasižiūrėsim, kaip valdai motociklą. Šiuos du žmones jungė smalsumo genas, kartu, tada uždaro pasaulio pakraščiais, nukeliavo tūkstančius kilometrų.
"Būtent Leonas mane labai pakeitė. Aš buvau toks užguitas, be tėvų, badmetis, atvažiuoji į Žagarę – tiesiog didmiestis."
Žvelgdamas atgalios iš šių dienų varpinės, save ir draugus jis dažnai pavadina avantiūristais – jūra nors ir ne iki kelių, bet žinojo, jog sunkumai bus įveikti. Boleslovą žavi alpinisto Sauliaus Viliaus nuostata – svarbiausia – saugumas, nerizikuok, grįžk gyvas. "Saugumas – ir mano credo: nežinai, abejoji, blogai jautiesi – sustok, privalom visi grįžti sveiki."
Padėdavo ištvermė, bendrystė, lydėjo sėkmė: "Reikėjo ir gelbėtis, gydytis. Važiuojame radijaliniu maršrutu pagal Kinijos sieną. Vairuotojas, kurį slėnyje kalbinome, perspėjo – nepravažiuosite, ten raketos. O, labai įdomu! Sako – ne tos raketos, kurios per Naujuosius leidžiamos, kitokios. Pasienio zona, turime leidimą, važiuojame. Gyvenvietėje – trys trobos ( kambarys ir virtuvė), aukštai kalnuose. Vienoje – parduotuvė: veltinių yra, makaronų ir degtukų, kitoje – kultūros centras. Išeiname laukan, o ten karinis sunkvežimis, kareiviai su automatais. Kas tokie, iš kur? ", – vieną iš daugybės nutikimų prisimena Boleslovas.
Atėjo apgirtęs papulkininkis, varto dokumentus, pastebi išplėštą lapą iš "TSRS kelių atlaso". Iš kur slaptas žemėlapis? Iš atlaso. Nepadėjo jokie leidimai, nuvedė į kultūros namus, uždarė." Iš kalnų upelio vandens verdame arbatą, sėdime. Skambino į Statybos trestą, kuriame dirbau – savaitgalis, nieko neranda, tik žmonos darbovietėje "Titnago" spaustuvėje rusakalbis budėtojas patvirtino – taip dirba Vengrienė, dabar išvykusi." To užteko, paleido, prigrasinę nevažiuoti pasirinktu maršrutu: kalnų griūtys, o ir pasienis – laikas, kai Sovietų Sąjunga konfliktavo su Mao Kinija.
–––
Mūsų pokalbis – taip pat ne nuo taško A iki taško B, informacijos srautas – kaip kalnų upelis. Boleslovui imponuoja šių dienų keliautojų drąsa, žavi atsivėrusi planeta. "Iškeliauja pasiėmę maišelį, pagano jaučius kai kur ir vėl tolyn", – vaizdžiai apibendrina.
Per keliasdešimt metų išmaišyti didžiulės teritorijos pakraščiai. Vidurinė Azija, Pamyras, Sibiras, Karelija, Tolimieji Rytai, Baikalas... Altajaus maršrutas sudarytas pagal keliautojo, miškininko, rašytojo Vytauto Almanio dokumentinę apysaką "Baltųjų vandenų šalyje". Tos pačios vietos, net kūrinyje aprašytus žmones sutiko.
Mynbulakas – taškas žemėlapyje, Vidurinė Azija, urano rūdos kasyklų rajonas. Praslenka sunkvežimis, priekyje lenta su užrašu – "liudi" (žmonės), kėbulo vidury narvas, šonuose ginkluoti kareiviai, o narve – sušaudymo išvengę, bet mirti nuteisti kaliniai. Kelias į objektą, iš kurio nebegrįžtama. Dar vienas Vengrio prisimintas kelionių epzodas iš jo patirties, žinojimo ir įspūdžių kaleidoskopo.
Naiviai klausiu, ar stebindavo tų kraštų papročiai, buitis.
"To ir važiavome, juk ne margarino pirkti ar marškinių parduoti, nors mane ir protino pirkti parduoti, bet tam reikia tam tikrų įgūdžių... Neįsivaizduojami dalykai, juk skirtingi kraštai su savo papročiais, religija. Kur bebūčiau stengdavausi nueiti pas žmones. Kažkur Vidurinėje Azijoje atneša didelį dubenį, maniau, kad praustis, o ten plovas – ima rankomis ir valgo. Kai kurie mūsiškiai nenori, eis geriau pailsėti. Tegul eina, o aš kartu valgau – vyrukas pasakoja, kaip žmoną pirko, kokį kalymą mokėjo. Tolimuosiuose Rytuose ženšenio augimvietės. Dvi paras įkalbinėjau ūkio direktorių – slaptas objektas, vežame į užsienį – negalima. Įkalbėjau, įsileido." Iki ženšenių augimviečių lietuvių grupę lydėjo du ginkluoti vyrukai, o ir ten – ginkluota apsauga.
Buriatija. Vienintelis veikiantis dacanas – budistų vienuolynas, rytiečių religijos centras. "Grįžęs nešu straipsnį ir nuotrauką į miesto redakciją, sako, eik į partijos komitetą, gal leis spausdinti. Rodau – šventovė, bet parašyta – Kraštotyros muziejus. Neleido."
Altajuje sutiko grupelę gydytojų, renkančių Auksines šaknis – stebuklingų gydymo savybių augalą. Pakviečia kartu į kalnus. "Negrabiai nuo kalno paleistas kastuvas prakirto žmonai galvą, bet kitą dieną, išgėrus Auksinies šaknies arbatos – nebegali jos pavyti. Akivaizdu – gydo šaknis, suteikia jėgų, energijos".
Važiavo į to meto garsųjį BAM'ą – Baikalo Amūro geležinkelio statybą aplankyti lietuvių stotelių. Kažkada jaunystėje Boleslovą net buvo aplankiusi mintis išvažiuoti ten, užsidirbti. Važiuodavo tūkstančiai, ir iš Lietuvos. "Ką ten pamatėme – dugnas: nežmoniškos darbo sąlygos, organizacinis jovalas, girtuoklystės, paleistuvavimas. "Argi nežinai kur važiavai – sakydavo merginoms, visos pagimdė ir tu pagimdysi". Lietuviai – darbštūs, papildomai uždarbiaudavo ir pas žmones, todėl kai kurie ir išlaikydavo kontrakte numatytą laikotarpį: neištempsi – negausi pinigų", – tokia socializmo virtuvės tikrovė.
Situacijos, prisiminimų nuotrupos... "Tolimieji Rytai. Sustabdo milicija. Eikit vyrai, imkit dalgius – padirbėsit. Šienapjūtė, o kolūkyje vien moterys, seniai, vaikai ir neįgalieji. Vyrai – kas taigoje ženšenio ieško, kas prie tolimųjų upių lašišas gaudo, kas drebančiomis rankomis dalgio neišlaikys. Vidurinėje Azijoje teko medvilnę rinkti. Stabdydavo visus – ir į plantacijas. Surinkai du kilogramus – laisvas, o medvilnė tarsi besvorė. Man net įdomu: kaip ta medvilnė atrodo, kokie ten kombainai. Važiuoja – dulkių debesis, iš apačios paima, o iš viršaus – rankomis reikia pešti."
Karelija. Gyvenvietės pastatytos ant pjuvenų. Kaliniai mišką kirto, daugybė lentpjūvių. Pelkė užpilta pjuvenomis, o ant jų statomi barakai. Įvažiuojant į gyvenvietę užrašas: "Rūkyti – griežtai draudžiama". Norėta nuplaukti į Solovkų salas – ten, kur senovės vienuolyne buvo įkurtas pirmasis Gulago lageris. Nepavyko: laivo nėra, o vietinis, už solidų užmokestį žadėjęs keliautojus nuplukdyti, nusigėrė... Tūkstančiai to meto kasdienybės detalių, ištrauktų iš keliautojų atminties, užrašų, nuotraukų, ne tik atskleidžia to meto mums primestos politinės sistemos vaizdą, bet ir gali pasitarnauti ir sovietologijos tyrimams.
–––
Kelionės – gal trisdešimt vasarų po mėnesį ir ilgiau. Kaip šeima, trys vaikai?
"1973 metais su žmona Donika sudarėm kontraktą, kad keliausim. Pirmoji kelionė į Kareliją. Draugams staiga parūpo, kad serbentai pražus – patraukė namo, o mes su žmona vos ne iki Murmansko su vienu motociklu. Kur ji nėra buvusi – ir Pamyre, ir Kaukaze, o dabar kartu – ir Vietname, Singapūre, Maroke...", – Boleslovas džiaugiasi, kad kontraktas tebegalioja.
Vartome albumus – susistemintas žygių ataskaitas, nemažą kelionių archyvo dalį. Didelė jo sukauptos medžiagos dalis, sako, pati įdomiausia, keliauja po Lietuvą, po įvairias parodas. Jam smagu, kad domina tai, kas sukaupta.
Iš vokelio lenda gerokai laiko paliestos fotografijos. Per upę permestas trosų tiltas ir juo važiuojantis vikšrinis traktorius, besiganančių dėmėtųjų elnių banda ar ekspedicijos dalyvis prie atkelto aptvaro, įvažiuojant į kaimą: gyvenvietės Altajuje aptveriamos tvoromis, kad besiganantys galvijai nenuklystų.
Vienoje iš fotografijų keliautojai nusifotografavę su 1941 metų tremtiniais iš Pietų Lietuvos Dailidiene ir jo sūnumi Algiu. Apie šią darbščią ir tvarkingą šeimą savo apysakoje "Baltųjų vandenų šalyje" rašė ir V. Almanis.
Kelionėse sutikta ir daugiau įvairais laikotarpiais ištremtų tėvynainių. "Tolimuosiuose Rytuose, pakeliui į Nachodką, privažiuojame gyvenvietę Novolitovsk. Iš kur čia Naujoji Lietuva, kodėl? Pasirodo – tai XIX a. pabaigoje įkūrė lietuviai. Šiaurėje, lietus, eina žmogelis, sietkoje (tinklelyje) neša peršlapusią duona, užkalbinam – lietuvis. Buvo grįžęs namo, bet giminių nebėra, išsiblaškę kas kur, troba nupūsta, niekas nelaukia, visiems trukdo, grįžo atgal", – susitikimų epizodus prisimena.
Albumas, skirtas Indijai ir Egiptui – vienoms iš labiausiai įsimintinų B.Vengrio kelionių. 1979 metų pavasaris. Statybos tresto profsąjungos komitete jau seniai gulėjo prašymas kelionei į Indiją. Kur jau ten? Tačiau suveikė buvusios sistemos biurokratiniai dėsniai: jau suformuotai grupei reikėjo darbininko, o Boleslovas – energetikas inžinierius – kad uždirbtų papildomai, buvo antraeilėse įsidarbinęs elektriku. Tinka ir ne partinis, svarbu, kad organai jokio kompromato nerastų. Nerado.
Nulėkė į Rygą, dėvėtų drabužių parduotuvėje nusipirko džinsinį kostiumą. Šypsosi – šalia restoranų direktorių, ministerijos darbuotojų.
Ši kelionė – lyg ir prieškario Lietuvos keliautojo Antano Poškaus keliais. Žymiajam keliautojui albume skirti pirmieji puslapiai – A.Poškos kelionės į Indiją pradžios fotografijų reprodukcijos, susitikimų su keliautoju akimirkos mototuristų sąskrydyje ir per jo 76-ąjį gimtadienį. Prieš kelionę į Indiją Boleslovas aplankė A.Pošką. Prisimena jo žodžius – vaikine, ko ten važiuoti, ką ten matysite – kur link rodys, ten žiūrėsite, nubrėž siaurą koridoriuką – juo ir eisit.
Panašiai ir buvo. Griežta tvarka, stebėjo, kontroliavo keli saugumiečiai – nuo maršruto nė per žingsnį. "Vienas toks nuolat man ant kulnų lipo – kodėl paskutinis į autobusą įlipi, kodėl kalbini, kodėl fotografuoji", – dabar linksma prisiminti, o tada žinojo – prirašys ataskaitoje, niekur nebeišvažiuosi.
Parašė: pastebėtas pardavinėjant alkoholį. "Visi ten pardavinėjo, juk tik 50 rublių iškeitė. O prirašyti galėjo daug ko – visgi padorūs žmonės", – lyg ir ironizuoja, lyg ir ne.
Įdomiausi vaizdeliai vakarais viešbutyje. Kiekvieno prie lovos neprirakinsi, žiūrėk, ir išslinks kas vakarais į gatvę. Eidavo į kambarius: šnapso turit, gerai, kai baigsit, ateikit. "Tikslas aiškus – nugirdyti, kad į miestą nepatrauktų. Po vidurnakčio su draugu išeidavome", – beria faktus apie turistus sovieticus kelionę į kapitalistinį pasaulį.
Indijos albume – gatvės vaizdai. "Tuo metu – visiška egzotika, norėjau, kad kuo daugiau žmonių pamatytų kasdienišką Indiją, susidomėtų, keliautų, o tada – vakuumas, tik oficiali informacija", – kalba Boleslovas.
"Ir žiūrime, ir fotografuojame pro autobuso langą", – toks užrašas prie nuotraukų. Todėl ir dominuoja gatvės akimirkos: rikšos, transporto ir žmonių spūstys, pravažiuojantys automobiliai ir motociklai. Yra ir artimesnio kontakto: vaisių pardavėjai, smalsūs vaikų veidai, gatvės artistai su beždžionėlėmis, gyvačių kerėtojas.
Grįžus Šiauliuose teko apsilankyti ir saugumiečių kabinetuose – turbūt dėl tos pačios minėtos ataskaitos. "Domino, kodėl keliauju, nerimstu. Sakau: bauskit kaip norit, bet keliausiu, jeigu, žinoma, išleisit." Neišleido nei į Kubą, nei į Čekoslovakiją.
Prabėgo keturiasdešimt metų, bet Boleslovo atminty – gyvi vaizdai.
Tačiau mums dar reikia pakalbėti ir apie Egiptą, į kurį skrista iš Indijos. Ten politinė situacija staiga pasikeitė. TSRS iš draugiškos socialistinės valstybės tapo keiksmažodžiu, todėl kelias dienas teko praleisti už ambasados sienų, o išėjus į miestą – bėgti per siestą ištuštėjusiomis gatvėmis, palydint akmenų krušos ir piktų šūksnių: rus, rus... Po sutrumpintos ekskursijų programos grįžo pustuščiu lėktuvu, nes Sovietų Sąjungos turistams vartai į Egiptą jau buvo užverti.
––
Kelionės tęsiasi. Boleslovą domina tik pažintinės kelionės. Aplankyta daugybė šalių – ir kaimyninių, ir už jūrų marių. Renkasi mažas grupes ir ilgesnį laikotarpį. Ar pažinsi JAV per savaitę, ir per metus – ne, bet mėnuo šioje šalyje gali gerokai papildyti žinių, įspūdžių, emocijų taupyklę. Šiais metais – Pietų Amerika. "Gaunu po keliasdešimt pasiūlymų iš įvairių kelionių agentūrų. Labai renkuosi – ir pinigai, ir firmos patikimumas, svarbiausia – koks maršrutas. Daug kur – butaforija, Rumšiškės – vaizdeliai, dirbtiniai kaimeliai turistams, todėl norisi matyti tikrojo gyvenimo, pajausti, kuo kvėpuoja vietiniai."
Taupot? "Be abejo. Kartais ir maistas pigesnis, maudomės sode pirty, kad mažiau karšto vandens reiktų, auginam keturiom šeimom, vien sulčių šiemet per 230 litrų prispaudėm, verdam, kepam, konservuojam. Džiaugiamės, kad vaikams skolą galime atiduoti, vaikystėje jie nieko neturėjo, o mes jau – pertekliuje, ir butas trijų kambarių mums dviems jau per didelis, bet sveikatos dar turim."
-----
Pokalbiui Boleslovas neiškart surasdavo laiko: vis užsiėmęs, padeda draugams. Jis prižiūri Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos elektros ūkį. Darbai jį suranda. Neretai ir ketvirtą valandą ryto atsikėlęs, nemato jiems pabaigos. Labai laukia žiemos, laisvesnio meto. "Knygų turiu prisivertęs, noriu paskaityti, bet kartais palūžtu, televizijos beveik nežiūriu." B. Vengrys – aktyvus miesto Lieporių bendruomenės narys, žaidžia "Auksiniame prote", nuolatinis kelionių į Kristijono Donelaičio Tolminkiemį dalyvis. Jis ten, kur renkasi jo sielos žmonės, kur galima pamatyti, sužinoti, patirti.
"Modeliuojam Filipinus, Indoneziją. Daug skaitau apie tas šalis, kurias ruošiuosi aplankyti. Kartais krebžda mintis, kad pasaulyje jau ankštoka."
Kelionės tęsiasi, smalsumo genas nerimsta. Boleslovas vėl kartoja, kad negali pasakyti, kur buvo įdomiausia, įsimintiniausia, todėl ir šio pasakojimo pabaigai – daugtaškis...