
Naujausios
Šiandien kalbėsiu apie Aleksandro naujausią albumą. Autoriaus kūrybinį kelią stebiu nuo 1976 metų, todėl ir jo daugelį portretų pats prisimenu iš publikacijų Šiaulių spaudoje, o pačius portretuojamuosius – iš susitikimų darbe, renginiuose, šventėse. Kaip ir Aleksandro pirmuosius kūrybinius žingsnius tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, kai daug laiko jis praleisdavo studentų fotografijos mėgėjų būrelio globėjo Algirdo Musneckio kuruotoje laboratorijoje niūrokame rūselyje. A. Musneckio fotografijos mokyklą čia išėjo Vytautas Ruškys, vėliau Zenonas ir Zigmas Ripinskiai, kiti jaunuoliai, pasklidę po Lietuvos mokyklas.
Aleksandras, baigęs studijas Šiaulių pedagoginiame institute, niekada nebuvo nutolęs nuo savo kūrybos mūzos – fotografijos: žurnalistinis darbas, spaudos fotografija, parodos, vėliau gimę ir fotografijų albumai, kurie niekada nepataikavo stebėtojui, vertintojui. Ir naujoje knygoje jis lieka ištikimas savo kūrybiniam credo – nepagražinti, „neretušuoti“ nei fotografijų, nei personažų biografijų, tarp kurių būta ir daug socialistinio realizmo subjektų.
Kai analizuoji šiandieninių Šiaulių, Lietuvos patriotais save vadinančių asmenų biografijas, matai, kokios jos kartais būna pagražintos, akis bado išbraukti faktai apie tai, kad priklausei tarybinei nomenklatūrai, tarkim, už tai gavai gerus būstus miesto centre ir panašiai. Visa tai matė ir Aleksandras, daug metų dirbęs tuometiniame miesto dienraštyje „Raudonoji vėliava“. Jis ne pats tada rinkosi dabartinius knygos portretų herojus, o tuos, kuriuos buvo įpareigotas nufotografuoti redakcijos vadovo. Redakcijos fotografas tada negalvojo, kad jo fotografuojamasis pateks į parodų sales ar ateities knygas. Kita verus, būdamas kūrybinės sielos žmogus, Aleksandras fotografuojamus asmenis stebėjo, analizavo, o dabar knygai atrinko beveik pusantro šimto iš dešimčių tūkstančių archyvuose saugomų negatyvų. Juk kas gali geriau jausti miesto pulsą, jo žmonių nuotaikas, jei ne žmogus, kuris pats tame mieste 1951 m. gimęs, iš(per)gyvenęs dviejų santvarkų virsmą, tarnavęs tarybinėje armijoje ir matęs, fiksavęs Sąjūdžio laikų kaitą. Pirmoji Aleksandro, kaip spaudos fotografo, patirtis – 1972 metai, o jau 1973 m. jis dalyvavo pirmoje parodoje. Šiuo mertu autoriaus parodų skaičius artėja prie 100. Taigi didžiulė patirtis ir suponavo šiandien pristatomos knygos pavadinimą.
Kodėl „Atminties vieškeliai“? Visų pirma todėl, kad nė vieno iš per 140 knygos personažo nebėra tarp gyvųjų, visi jie iškeliavę į Amžinybės sodus, bet jie buvo mūsų miesto, valstybės gyvenimo kūrėjai ir dalyviai. Kodėl "vieškeliai"? Todėl, kad "vieškelio" sąvoka suponuoja intymesnę, privatesnę, šiltesnę, natūralesnę prieigą.
Aleksandro naujoji knyga skiriasi nuo jo pastarųjų metų albumų: „Būsenos“ (2016), „Kitas krantas“ (2005), „Mirties sodas“ (2008), kuriose autorius galėtų būti įvardintas kaip liūdnojo kūrėjo riteris, bandęs ir tai sėkmingai atlikęs – ieškoti ir kalbėti apie apie žmogaus gyvenimo šioje žemėje laikinumą, trumpumą, trapumą, žmogaus santykį su amžinybe.
Man įsiminė neseniai pokalbyje su fotomenininku Ričardu Dailide jo pasakyti žodžiai: „Kai pavasarį ar rudenį ima lynoti ar kilti rūkas, miglos, pagalvoju, kad laikas Aleksandrui į miestą fiksuoti tas būsenas, kurios kalba apie žmogaus trapumą žemėje“. Toks oras, tokios būsenos – įprastinis Aleksandro darbo ritmas, nes žvilgučiuose, blizgučiuose, spalvotose, blizgančiose fotografijose ieškoti gyvenimo prasmės jis nematė reikalo.
Taip buvo per 20 pastarųjų Aleksandro gyvenimo metų. Jo nežavi Šiaulių lyginimas su Saulės miesto įvaizdžiu, kuris yra labiau fasadinis, klijuojamas pristatant Šiaulius svečiams, oficialioms delegacijoms. Jam artimesnis miestas, kuris galbūt nežavi turistų, ieškančių blizgančių lankstinukų. Tai patvirtina ir Aleksandro žodžiai: „Fotografuoju miestą seniai. Tai toks būdas kalbėtis su savimi. Man miestas visuomet buvo įdomus kaip pašnekovas. Aš pasirinkau pokalbį su juo ankstyvą pavasarį arba rudenį, kai miestas vyriškas, skendi rūkuose. Tai ne paradiniai Šiauliai, be šventinių fejerverkų. (...) Miesto mentalitetas panašus kaip žmogaus. Žmogaus veikiamas miestas negali pasipriešinti jo invazijai, subanalėjusiai mąstysenai, praranda savo dvasines vertybes“.
Pristatomas albumas kiek kitoks. Vieniems kels nuostabą, kad nė vieno portretuojamojo nėra tarp gyvųjų, kiti priekaištaus autoriui, kad dauguma portretų yra „centruoti“, tarsi žiūri tiesmukai į tave, tačiau autorius tokį portreto komponavimo būdą pasirinko sąmoningai, tai jo sprendimas: „Pasirinkau savo žmogaus stebėjimo ir pateikimo būdą – atvirą žvilgsnį į objektyvą. Ne visi jie atsivėrė, bet visi buvo nuoširdūs, pagarbūs savo ir būsimam laikui. Fotografuojant, svarbiausia buvo ne išankstinis santykis, o kontaktas su žmogaus vidumi. Gal todėl, žvelgdami į objektyvą, jie peržengdavo profesijų ir pareigų ribas, ir dabar fotografijose – tiesiog unikalios ir nepakartojamos asmenybės. Jų likimai skirtingi. Nuo sėkmingų, apdovanotų laiko ir politinių santvarkų dėmesio – iki pavargusių nuo gyvenimo prieštaravimų, patirties naštos, užmaršties, o kartais – baigusių savo gyvenimą savižudybe. Laikas ant jų visų uždėjo savo atspaudą – jie visi tapo istorijos dalimi.“
Knygoje nuosekliai einama miesto istorinės atminties keliu. Ir ne tik miesto, bet ir visos valstybės, nes su Šiauliais susiję asmenys, žinomi visoje Lietuvoje: B. Brazdžionis, V. J. Šliūpas, S. Sondeckis. Tas atminties, pr(si)minimų kelias trunka beveik 50 metų – chronologiškai pirmosios Aleksandro knygoje publikuojamos nuotraukos yra poetės A. Vasaitytės (datuota 1970 m.), skulptoriaus S. Kuzmos (1975), o paskutinė fotografuota 2016 m. ( B. S. Tarabilda).
Kadangi autorius pagarbiai žiūri į savo gyventą ir būsimą laiką, jis knygoje neatsisako nei buvusių nomenklatūrininkų, partinių veikėjų, ordinuotų įmonių vadovų. Šių dienų vertintoją gali net trikdyti užrašai po nuotraukomis, kur paminėta, kad pristatomas personažas „LTSR Liaudies artistas, LTSR komjaunimo premijų laureatas“, o jau po 1990 -ųjų apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“. Pavyzdžiui, Šiaulių legenda G. Bagdonavičius tarybiniais metais apdovanotas Garbės ženklo ordinu, o dar tarpukario Lietuvoje – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Toks buvo gyvenimas, o talentingi menininkai, pasitelkę metaforas, meno kalbos ženklus, kūrė nepaisydami santvarkos pavadinimo...
Iš tarybinio periodo portretų sklinda pasitikėjimas savimi, viršenybės prieš kitus akcentavimas. Tokie yra darbo veterano J. Klimo, M. Pilipenko portretai, „pastiprinti“ charakteringomis laikmečio detalėmis: ordinai ant krūtinės, ant darbo stalo greta akinių – laikraščių „Pravda“, „Krasnaja zvezda“ egzemplioriai. Tai tipiškos socialistinio realizmo detalės. Bene vienintelis buvusio Šiaulių partinio ir karinio veikėjo J. Lukausko portretas kiek žemiškesnis, veidas išduoda abejones, nepatiklumą. Priešingai, negu miesto ir LKP vadovų, nomenklatūrininkų pasitikintys, spindintys veidai panoraminėje nuotraukoje po tradicinės medžioklės Šiaulių medžioklės plotuose.
Knygoje publikuojami įvairiausių profesijų žmonės, Šiaulių miesto asmenybės. Tai menininkai: G. Bagdonavičius, V. Trušys, B. ir K. Kasperavičiai, V. Ostašenkovas, A. Krištopaitis; mokslo žmonės: V. Sirtautas, B. Prėskienis, B. Balčytis, A. Barštein; kunigai: K. Jakaitis, A. Bitvinskas, J. Povilaitis; žurnalistai: P. Narbutas, J. Sabaliauskas, V. Mikalauskas, S. Bulzgis; aktoriai ir režisieriai: L. Dapšys, A. Ragauskaitė, S. Paska, K. Tumkevičius; gydytojai: M. Garmus, K. Knizikevičius, P. Vanagas, J. Mikalauskas; išeivijos asmenybės: A. Kezys, Ž. Mikšys, B. Brazdžionis.
Kadangi knygos portretai atkeliavę iš laikraščių puslapių, jie labai įvairūs – vieni sausoki, oficialūs, be gyvenimo prieskonių. Menine prasme išskirčiau portretus, kuriuose dominuoja vidinis susikaupimas, spinduliuojanti šiluma, gyvenimo patirtis ar kūrybinis pradas. Tokie yra J. Giniotienės, K. Šavinio, L. Lipšico, G. Venslauskaitės, J. Gabriūnaitės, J. Kaškelienės, J. Kauneckienės-Karinauskytės, L. Noreikos, D. Vaičiulionienės portretai. Tai grupei priskirčiau ir aviakonstruktoriaus, fotografo, biologo, išradėjo Petro Motiekaičio (1920-1988) portretą, kuris primena, kad Šiauliai pamiršo paminėti ką tik praėjusį miestą garsinusio žmogaus 100-metį. Dar nevėlu tai padaryti. Ir A. Ostašenkovo publikuojamas portretas ir kuklus įrašas greta tai įpareigoja padaryti.
Išskirčiau ir portretų grupę, kurioje vyrauja žaismė, nuoširdumas. Tai A. E. Smolenskienės, Z. Vaišvilos, V. Katiliaus, V. Kavaliauskienės portretai.
Išskirtini ir portretai, kuriuose jaučiasi režisūrinė autoriaus ranka, bandymas pasitelkus detales ar netikėtus kontekstus perteikti portretuojamojo charakterį. Tai pasakytina apie E. Čivinsko, R. Ozolo, V. Paulausko, S. Šelmuk portretus. Tiesa, tarybinio periodo portretuose pastebimos klišių, dirbtinumo, pritempimo požymių.
Keliauti greitkeliu – patogiau, bet keliauti vieškeliu – tai pajusti daugiau jausmo, istorinio kelio, kuriuo ėjo tie miesto, valstybės žmonės, kurie kūrė istoriją, dvelksmą. O tai A. Ostašenkovui perteikti pavyko įtaigiai. Ir prie to prisidėjo nenugražinta juodai balta fotografija, priminusi ir paneigusi, kad Lietuvoje nebėra klasikinės fotografijos, kad skaitmeninė fotografija baigia ištrinti ribas tarp profesionalų ir mėgėjų. Aleksandras šia knyga pademonstravo esąs profesionalas, klasikinės fotografijos riteris.
Akcentuotinas neįprastas, originalus albumo viršelis – juodas fonas su vieninteliu spalviniu raudonu potėpiu ir netikėtu albumo įrišimo pasirinkimu, kuris primena ir išduoda Aleksandro pastarųjų metų kūrybos būsenas.
Knygoje apie pristatomas asmenybes kalbama fotografijos kalba, tačiau galima diskutuoti, kad greta pateikto teksto apie asmenybes galėjo būti daugiau, jie galėjo būti kūrybiškesni, nes dabar portretai vienur pristatomi lakonišku vienu taupiu sakiniu, kitur jie kiek ilgesni. Informatyvesni tekstai, manau, būtų reikalingi jaunajai kartai, kuriai ypač rekomenduotina pakeliauti istorinės atminties puslapiais.
Knygos pristatymo pabaigoje norėčiau akcentuoti dar vieną knygos svarbų akcentą – Aleksandro autorinius tekstus, kurie, kaip ir jo fotografijos, yra reiklūs, vertybiškai svarbūs. Palydimuoju savo žodžiu jis vertintojus nukreipia ir parengia susikaupti, nes laukia susitikimai su žmonėmis, kurie yra „reprezentatyvūs, mąslūs, susikaupę, žaismingi, šypsantys, išmintingi, lenvabūdiški, kuklūs, artistiški, smalsūs, tyrinėjantys fotografą, atvėrę savo gyvenimus ateities patirčiai“. Tokie yra mūsų miesto žmonės, kurie kūrė Šiaulių gyvenimą.