Naujausios
Skersvėjai išblaškė seseris ir brolius.
Škaplierinės dienos vėl gyvus sušaukia.
Grįžtame iš tolių, grįžtame namolia.
Ir apglėbiam rankom tėviškės palaukę.
B. Stasiūnaitė-Gruzdienė
Linkuvoje nuvilnijo miesto 525-ojo gimtadienio šventės renginiai, kurie baigėsi iškilmingomis sekmadienio mišiomis senojoje miesto bažnyčioje.
Tiesa, linkuviams apie tokią pakylėtą, kiek romantišką Škaplierinę (vietos kalba: „Škaplierno“), kurią aprašė Šiaurės Lietuvos šviesuolė Stanislava Lovčikaitė savo įspūdingame tekste „Lyg laimės karieta...“, telieka nostalgiškai prisiminti, padūsauti, pasvajoti.
Keičiasi laikai, keičiasi mados, keičiasi tradicijos. Vienas jų pakeitė kitos: į miesto šventės programą nežinia iš kur atkeliavusi „Baltųjų vakarienių“ mada, atsirado praeity nė nesvajotas „Linkuva Jazz“ festivalis (neblogos prabos džiazas Linkuvoje, kas galėjo pagalvoti?).
Išliko visus siejanti gimtoji linkuvių tarmė, kermošiaus prekystaliai, tiesa, vietos gamintojus pakeitė kinų bižuterijos prekeiviai, kičo išpažintojai, lakstantys po Lietuvą iš vieno miestelio šventės į kitą pagal popieriuke susirašytus grafikus.
Tradiciškai vyksta ir futbolo rungtynės tarp Pakruojo ir Linkuvos komandų. Neliko gero vietinio alaus, tik pusiau pramoninis, daryklinis, kartais neaiškios, pagreitintos, pacukrintos technologijos, kuri primena save kitą rytą...
Tiesa, Linkuvoje pagaliau atsirado jauki kavinukė, kurios šeimininkė Genutė vaišina kleckais, barščiais, virtieniais, spurgomis, šakočiais ir kitais gardumynais.
Linkuvos miesto šventė tęsiasi keletą dienų, tad žmonių srautai pasiskirsto, todėl ir į sekmadienio mišias nebesusirenka tiek tikinčiųjų, kad braškėtų bažnyčia, nebereikia klebonui Tomui pasiruošti tiek Komunijos, kiek būdavo išdalijama prieš Antrąjį pasaulinį karą. Buvęs Linkuvos klebonas Jurgis Danys yra sakęs, kad atlaidų metu, per oktavą Komunijos būdavo išdalijama per 12 000...
Apie Škaplierną kiekvienas linkuvis gali pasakoti ilgiausių istorijų. Priminsiu tik, kad Škaplierna Linkuvoje švenčiama nuo 1738 metų, kai karmelitai čia įsteigė Šv. Škaplieriaus broliją. Škaplierius ((lot. scapulare) – pečių apdangalas, ilgas, stačiakampis, krūtinės pločio audeklas, dengiantis krūtinę ir nugarą.
–-
Šių metų švenčių dienomis linkuviai galėjo rinktis – kas parodas, kas koncertus, kas sporto varžybas, kas – knygos pristatymą. Apie pastarąjį renginį ir noriu plačiau papasakoti. Pristatyta Pakruojo krašto garbės pilietės, Linkuvos šviesuolės dar 2011–2012 metais rengta knyga „ Linkuvos žmonės“, kuri priminė Mokytojos paskutinę realizuotą svajonę – paminklą „Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai, 2011“ S. Lovčikaitė buvo idėjos sumanytoja ir įgyvendintoja, jos žinutė buvo aiški, konkreti, prasminga – atspindėti kelių kartų ryšį, siekį sutelkti į vienį bendruomenę, pasakyti, kad visiems sugrįžtantiems per Škaplierinę, klasės susitikimus ar kitas šventes į Linkuvą, galėtum širdimi pasakyti – čia mūsų namai, čia mūsų šaknys, čia mūsų pradžių pradžia, čia mūsų gimtoji tarmė, kelionės į pasaulį pradžia, o daugeliui ir pabaiga.
Paminklą 2011 m. pašventino Linkuvos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonas Edvardas Zeidotas. Jis akcentavo, kad „miesto žemėlapyje atsirado naujas pagarbos objektas“, pasidžiaugė, kad skverelis ir paminklas rašytojui Linkuvoje pastatytas priešais karmelitų vienuolyno pastatą.
Priminsiu užsitęsusias ir karštas diskusijas tarp paminklo iniciatorių ir valdžios institucijų dėl tinkamiausios vietos paminklui statyti. Apie tai rašė ir „Šiaulių kraštas“. Valdžios atstovai ilgai laikėsi nuomonės, kad čia turinti būti automobilių stovėjimo aikštelė. Atkaklioji S. Lovčikaitė per dvejus metus įtikino, kad būtina plėsti paminklų Linkuvoje erdves, kad jos būtų ne tik prie gimnazijos, centre, bet ir kitur. Taigi pagaliau buvo sutarta, kad paminklas atsirastų sakralinėje vietoje – netoli bažnyčios, iš čia atsiveria toliai į gimtuosius Juozo Paukštelio (g. 1899 m. Titoniuose, Linkuvos valsčiuje – mirė Kėdainiuose 1981 m.), Titonius, Mūšos horizontus.
S. Lovčikaitė daug metų susirašinėjo su J. Paukšteliu. Dažname laiške rašytojas Linkuvą vadino šventa žeme, su kuria J. Paukštelis visą gyvenimą nenutraukė ryšių, nepamiršo ir tarmės. Taigi Linkuva, Titoniai, Mūša, klebonijos liepos, atsiveriančios iš čia beribės lygumos, kurios nuo Linkuvos kalno atrodo dar įspūdingiau, buvo rašytojo prisiminimų ir kūrybos įkvėpimo erdvės.
Rašytojas dažnai įvardijamas kaip epinės prozos kūrėjas, bet jis buvo baigęs ir studijas Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete, tad jam nebuvo svetima vidinė savirefleksija, apmąstymai apie kasdienybę ir Amžinumą. Visa tai nuostabiai suspindi atvertyse nuo Linkuvos kalvagūbrio.
Mokytojai S. Lovčikaitei buvo labai svarbi rašytojo dukters V. Paukštelytės nuomonė. Pastaroji pritarė sumanymui, pasidžiaugė, kad tai paminklas, atsiradęs ne iš valdininkų malonės, o svarbiausia, kad patys linkuviai surinko aukas ir įgyvendino projektą: „Esu sujaudinta. Viskas taip tinka, čia mano tėvukui tokia artima vieta. Šitoje špitolėje tėvuką, dar vaiką, močiutė buvo apgyvendinusi. Čia jis šventoriuje, apie 1920 metus, kalbėdavosi su linkuviais, Linkuva jam buvo kaip namai. Vadinasi, J. Paukštelis dar gyvas. Jei nebūtų gyvas, žmonėms nerūpėtų. Tėvelio visos knygos prasidėjo ir baigėsi čia. Jis visą laiką rašė apie savo krašto žmones, giedojo giesmes, kurias jam močiutė giedodavo. Visi knygų personažai iš čia, iš Titonių kaimo, Linkuvos. Dabartiniai linkuviai yra knygų herojų anūkai, proanūkiai. Tėvelio kūryba persmelkta meilės paprastam žmogeliui, užuojautos ir pasigėrėjimo juo“, – susijaudinusi pasakojo tada V. Paukštelytė.
2011 m. rudenį Linkuvoje atidengtas simbolinis akmuo. Ir tada, gyvenimo saulėlydyje, Mokytoja Stanislava galvojo ne apie save, o apie tuos linkuvius, kurie, išsibarstę po pasaulį, galėtų grįžti į savo dvasios gūžtą Linkuvą ir simbolinėje, sutartoje ir brangioje vietoje galėtų susitikti, prisiminti, pajusti, kad be savo šaknų žmogus yra menkas ir pažeidžiamas.
Visada kuklios mokytojos galvoje („Manęs tik negarbinkit,“ – sakydavo.), pasirodo, krebždėjo dar viena mintis – simboliškai atskiru leidiniu įamžinti, priminti talkininkus, bendraminčius, rėmėjus, geradarius, kurie prisidėjo lėšomis prie idėjos įgyvendinimo. O tokių, pasirodo, būta 97 asmenų, kurie paaukojo 6 tūkstančius litų. Lauko akmenį altruistiškai parūpino linkuvis, miškininkas, dabartinis Pakruojo rajono savivaldybės mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius, kuris knygos pristatymo metu Linkuvoje ne tik prisiminė tuos laikus, bendravimą su Mokytoja, bet ir atliko keletą autorinių dainų.
Mokytojos mokiniai, bendraminčiai šių metų Škaplierinės išvakarėse įgyvendino paskutinę jos idėją – išleido knygą, kurios sudarytoja ir mokytojos pagrindinė talkininkė Lina Valionytė-Kazokaitienė, kaupusi ir tvarkiusi būsmosios knygos„Linkuvos žmonės“ rankraštį. Lina yra ir „Linkavos“ ansamblio narė.
Pristatomame leidinyje aprašytos 34 linkuvių šeimos, finansiškai prisidėjusios prie paminklo statymo. Tų rėmėjų, kaip žinia, būta daugiau (97), bet mes, rengėjai, neradome atsakymo, kurie leidinyje aprašyti – ar tie, kurie atsiliepė į S. Lovčikaitės kvietimus pasipasakoti apie savo šeimų istorijas, ar buvo kokia kita priežastis. Deja, neradome ir visų rėmėjų sąrašo, jis galbūt pasimetė šūsnyje jos rankraščių ar tebeglūdi įdėtas į kurią nors knygą. Ir nėra svarbu, kiek kas prisidėjo, kurie aprašyti, kurie – ne. Svarbiausia – kad parodyta linkuvių bendrystė, susitelkimas, krašto patriotizmas.
Mokytojai S. Lovčikaitei visada svarbiausia vertybė buvo krašto žmonės. 2003 m. savo knygoje „Linkava: tradicija dabartyje“ ji rašė: „...pasirinkau savo krašto žmones ir žinau, kad nepralaimėjau...“ Ji suprato, kad nepakanka tik mintyse prisiminti, pasakoti apie krašto žmones, o būtina juos aprašyti, kad tie pasakojimai išliktų ateities kartoms. Ir tai, jos nuomone, būtų „kuklus paminklėlis tiems Linkuvos krašto žmonėms, kurie prieštaringuose istorinio laiko vingiuose išsaugojo per kartų kartas išugdytų moralinių bei etinių bendruomenės santykių, ryšių su žeme ir Dangum, ir su pačiu savimi esmę“. Minėtoje knygoje „Linkavos“ ansamblio įkūrėja A. Lovčikaitė aprašė Linkuvos žmones, kurie buvo ansamblio nariai.
Autorė buvo teisi – daug aprašytų žmonių jau iškeliavo į Amžinybę, todėl tie knygoje sugulę aprašymai yra vertingi savo išliekamąja verte, nes aprašytose biografijose atsispindi Žiemgalos krašto žmonių mentalitetas, gyvenimo būdas, filosofija, santykis su gimtine, tarme.
Knygos rengėjai susidūrė su įvairiomis abejonėmis – rankraštis rengtas 2011–2012 metais, pasikeitė daugelio žmonių biografijos faktai, nemažai žmonių jau mirę. Minimi faktai atitinka to laiko realybę (kas kur mokosi ar dirba, gyvena…). Stengtasi kuo mažiau „kištis“ į tekstą, nesistengta jo perrašyti ar patikslinti, komentuoti. Šeimų aprašai pateikiami abėcėlės tvarka. Tegul būna tiesa, atspindėjusi tą laiką 2012 metais. Pasakojimus užrašė Mokytoja ar jos pagalbininkės; pristatomų šeimų atstovai. Pateikiami Linkuvos žmonių aprašai yra informacinio pobūdžio, nesileidžiama į platesnius apibendrinimus, įžvalgas. Tekstai konkretūs, kartais skalsūs, rupoki. Kaip ir Šiaurės lietuviai. Įdomiai ir autorė S. Lovčikaitė yra kalbėjusi apie biografijas. Jos gyvenimo tikslas ir rūpestis visada buvo krašto žmonės. „Biografija? Jeigu būčiau karalius, kiekvienam valdiniui liepčiau parašyti savo pilietinės ir žmogiškosios atsakomybės gyvenimo aprašymą. Buvusį ir būsimą. Sau – kaip aukščiausią įstatymą savo sąžinei“.
Paskutiniuoju savo bendruomeniškumo stiprinimo žingsniu Linkuvoje 2011 m. rudenį Mokytoja ir vėl galvojo ne apie save, o apie tuos linkuvius, kurie, išsibarstę po pasaulį, galėtų grįžti į savo dvasios gūžtą Linkuvą ir susitikti, prisiminti, pajusti, kad be savo šaknų žmogus yra menkas ir pažeidžiamas.
Apie tai knygos sutiktuvių metu kalbėjo ilgametė Linkuvos gimnazijos mokytoja lituanistė, leidinio atsakomoji redaktorė, Mokytojos auklėtinė Birutė Jurevičiūtė-Deveikienė, kuri puikiai apibūdino knygos „Linkuvos žmonės“ autorę S. Lovčikaitę: „Linkuviai ją pažįsta nuo mažumės, o bet kuris sutiktas paklaustas pasakydavo – Mokytoja. Tai žmogus, šventai tikėjęs tuo, ką daro. Viskas tikra. Nėra dirbtinumo, pozos, tuštybės, noro pasirodyti. Reikia. Ne jai. Reikia tautai, valstybei, gimtinei, žmogui. Būdamas šalia Stasės Lovčikaitės jausdavai, kad būtinai turi šiek tiek pasistiebti. Jei negali įkopti į kalvą ar kalnelį, tai nors ant akmens pasilypėk, nes net ir nuo jo plačiau matyti, toliau girdėti, erdviau ir šviesiau sielai“. Klausydamasis B. Deveikienės žodžių, supranti, kad kol Linkuvoje gyvena tokie žmonės, kaip kalbančioji, mieste nebus ištrinta istorinė atmintis.
Knygos sutiktuvėse V. Kacilevičius atliko ne tik pagal V. Spudo, J. Pupinio žodžius sukurtas dainas, bet sveikino ir kaip Pakruojo rajono vicemeras. Knygos rengėjams padėko žodžius išsakė Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė, į pokalbius įsitraukė Linkuvos klebonas Tomas Janavičius, o nedidelį koncertuką surengė „Linkavos“ ansamblis, vadovaujamas Aelitos Garalevičienės (ji buvo ir renginio vedėja), kuris priminė ir bene mėgstamiausią S. Lovčikaitės dainą apie aukštą dongų.
Knygą pagyvino, sugrąžino į 2011 m. minėjimo įvykius Jono Tamulio, Vidmanto Pėželio, Jūratės Martūzienės, „Šiaulių krašto“ redakcijos nuotraukos.
Paskutiniąja savo knyga S. Lovčikaitė kviečia nuo Linkuvos kalno pažvelgti, prisiminti ir galvoti ne apie save, o apie žmones, gyvenusius ir gyvenančius Linkuvoje. Juk čia –mūsų namai, čia mūsų esaties gūžta.
