„Kūryba yra dienoraštis“

„Kūryba yra dienoraštis“

Į klausimus atsako poetas, Vieno eilėraščio konkurso laureatas Viktoras GULBINAS

– Jūsų pergalė Vieno eilėraščio konkurse per daug nenustebino. Besidomintys poezija ne kartą girdėjo Jūsų savitą poezijos žodį, džiaugėsi originalumu, skaitė gerai nušlifuotus posmus. Ką Jums reiškia konkrečiai šis laimėjimas ir bendrai apdovanojimai?

– Laimėjimai visada džiugina. Santūriai. Nežinau, ar jie ilgina gyvenimą, bet padeda suvokti, kuria kryptimi eiti. Jei publikacijai pateiktas eilėraštis nesuprantamas skaitytojams, autorius turėtų pagalvoti kodėl.

Esu laimėjęs ne vienas anoniminio kūrinio varžytuves, todėl išdrįsau dalyvauti šiame eilėraščio konkurse. Nugalėtojas – vienas, bandančių – daug. Visai kaip sporte. Ir siekiai panašūs – pasirodyti kuo geriau... Tik sporte dažniausiai leidžiami trys arba šeši bandymai, o čia – vienas.

– Kas Jums yra poezija? Ką ji suteikia, ką padeda suprasti, išsakyti, atverti sau ir kitiems?

– Manau, kiekvienas kasdien kalbasi su savimi. Medituoja. Aiškinasi. Kai kurie savo mintis laiko ir kaupia, paskui aptarinėja su draugais aludėse. Nesu aludžių lankytojas. Priklausau tai grupei individų, kurie vidinius monologus užrašinėja. Kūryba, šiuo atveju poezija, yra dienoraštis. Perskaitau draugo tekstus ir žinau, kuo jis gyvena, ko ieško. Tada ir klausti nereikia: kaip sekasi?

Kita priežastis, skatinanti skaityti/rašyti, – kalbos galimybių ieškojimas, naujadarų kūrimas, bandymas pasakyti tą patį kitais žodžiais, metaforomis, sinonimais. Juk graži ta mūsų kalba. Skambi...

– Ar Jums neatrodo, kad geri, stiprūs, originalūs eilėraščiai skęste skęsta eiliavimų, mėgėjiškų rašinėjimų sraute? Savotiškas paradoksas: pati poezija save skandina...

– Jau Maironis guodėsi: „"Poetų taip daug Lietuvoj atsirado,/ Kad ėmė net mūzos begąsčioti bado

/ Nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros,/ Poezijos, girdžiat, nei lašo“.

O mūsų, visuotinio raštingumo, laikais bandančių rašyti dar daugiau... Tik ne viskas, kas eilėmis užrašyta, yra poezija. Kartais literatūriniame renginyje klausant autorinės kūrybos kelių dešimčių eiliuotojų, imi nekantrauti ir klausi, kaip Žemaitės apsakymo herojus: „O kame pyragiukai?“. Beveik visi eilėraščiai panašūs, žodynas toks pat, lyg rašantieji būtų vienos šeimos broliai-seserys, apsiribojama penkiasdešimčia kasdien vartojamų žodžių. Vis sidabras arba obels žiedlapiai plaukuose/smilkiniuose, pavasariai su gandrais, gegutėmis, saule ir žydinčiomis gėlėmis, padūsavimai dėl nelaimingos meilės... Paskaito penkios poetės „tą patį eilėraštį“, eilutes sukeisdamos vietomis, (?) apie tą patį arba pagarsina tekstą apie nieką. Neužsimezga joks grįžtamasis ryšys. Jei poezija yra meno rūšis, tai gal ir klausytoją/skaitytoją turi (pa)veikti kaip menas? Žodžio infliacija ir vamzdžio kultūra vis sėkmingiau klesti literatūroje. Ir todėl tiesiog medumi per klausą nuteka koks netikėtai išgirstas šedevriukas. Tikras...

Manau, rašantysis turi bent šiek tiek išmanyti eilėdarą, jausti ritmą ir rimą, valdyti žodį, turėti poetinę klausą. Graudžiai juokingai atrodytų tas, kuris pirmą kartą paėmęs į rankas smuiką ar fleitą, bandytų viešai sugroti publikai. O eiliuotojai, neįvaldę rašymo technikos, drįsta...

– Besidomintiems literatūra, visada įdomus ir pats kūrybos procesas. Gal atverkite šiek tiek duris į kūrybos erdvę. Kaip rašote, gal turite kokias nors kūrybinio darbo apeigas? Kaip prisišaukiate įkvėpimą? O gal jo net nereikia...

– Kūryba man yra viena saviraiškos formų. Ne pagrindinė. Nesikankinu prie tuščio popieriaus lapo, bet dažnai atėjusią mintį, eilutę ar fragmentą užsirašau. Eilėraštis atsiranda vėliau. Neskubu ką tik užrašyto, dar šilto eilėraščio skaityti auditorijai ar publikuoti. Tegul paguli stalčiuje bent porą-trejetą savaičių, tada pažiūriu į jį kitu žvilgsniu ir pamatau, koooooks netobulas, kooooks taisytinas... Kūriniu reikia ką nors pasakyti. Originaliai apibūdinti emociją. Išmoningai pateikti asmeninį požiūrį į kokį reiškinį ar įvykį... Gerai yra pasakęs M. Martinaitis: „Žmogau, tau už žodį reikės atsakyt kaip už daiktą!“ O kad nekartotume jau girdėtų pasakymų, pamokymų, pafilosofavimų, reikia daug skaityti kitų autorių poezijos. Blogos taip pat.

Retai kada pagaunu įkvėpimą už sparnelio. Gerai dar, jei saujoje bent plunksną palieka...

– „Atolankų“ skaitytojams spausdiname pluoštą Jūsų eilėraščių. Kokiu žodžiu norėtumėte juos palydėti?

– Kartais atrinkti yra sunkiau nei parašyti. Šie sukurti skirtingu laiku, kai kurie net prieš 15 metų. Nėra vienos temos ar vienodos eilėdaros. Gal tai priklauso nuo nuotaikos ir nusiteikimo jų užrašymo metu... O ar pavykę – tesprendžia skaitytojas.

Klausinėjo Vytautas KIRKUTIS

Viktoras Gulbinas

Stotelė

- – - snyguriuojant

oriai

vaikštinėja

aikštėj

besilaukiančios moterys

jos laukia

Kalėdų

o gal

troleibuso

į kapines

kad galėtų

uždegti

žvakelę

nesulaukusiems švenčių

Pokalbis

Kalbame – - – - – bet neatsiveriam:

paslaptys lieka

anapus žodžių;

ieškom aplinkkelių,

tūnome už dviprasmybių,

tačiau mūsų mintys

ir nuomonės

žydi juodais narcizais.

Atsiskyrėlis

nieko savo

ir nieko sau

tik

kibi

ir

klampi

ver-

ti-

ka-

lė

į

tariamą

Dangų

be jokių

pretenzijų/priekaištų

miestui

pasauliui

ir civilizacijai

Nepripažintoji

kalba kitiems

kaip sau

nesimaivydama

ir nemeluodama

bet vis tiek

su eilutės nuošliauža

neišvengiamai čiuožia

prarajos link

kur išsišiepęs laukia

nepripažinimas

su žudančia

nuoskauda

būtų geriau patylėjusi

Skyrybos

Nieko neliko...

Viską – pusiau!

mes tik vaidinome

šeimą;

dabar išsivaikščiosim –

lieka tik

pasidalinti vaikus

be liekanų...

Nesatis

Ji vienoda visiems –

tarsi kraujas,

neturintis rasės:

kas esi, NESATIE,

kas esi? –

akmens neregystė?

rankas nusvarinęs

sunkėjantis laikas?

rudens grimasa

ant jaunamartės

skruosto?

ar

vienakryptė mintis,

taip ir nesulaukiant

atsakymo?

Nuoskauda

Užguitas

mano šuneli,

pavarytas

piktu žvilgsniu

nuo durų,

lyg būtum

užklydęs pas svetimus:

nutipeni,

tyliai

galvą nuleidęs –

tik skaudžiai

suinkščia

žolė

prie slenksčio...

Tylinti vyno moteris I

... tu per daug

savimi užsiėmusi:

veltui laukiu –

gal pastebėsi?

Tavo žvilgsnis

per vyno taurę

ne į mane –

į šviesą...

Kol iriuos

padūmavusia prieblanda

tavęs link

prie apgulto baro,

tu, numetus

barmenui monetą,

išeini,

žodžio neištarus...

Tylinti vyno moteris III

... tarp pirštų –

nudegęs degtukas,

galvelę

tavin atsukęs,

po kojomis –

vakaro šukės,

vienatvės duobė

gili;

nuo įtampos oras –

net tirštas...

- – - nudegęs degtukas

tarp pirštų – - -

... ir žodis

neištartas miršta,

nes tu

visą laiką tyli...

Kokį – kur?

...kokį tau

gyvenimą išburti,

kad žodžiu –

tartum šviesa –

tikėtum,

kai likimas

įkyriai, nuobodžiai

siūlys vien

išvaikščiotus takus?

Kur tave

nuo liūdesio paslėpti,

abejingai tylint

kovo rytui? –

ateitis užsisklendė

virš mūsų,

praeitin gi –

raktai pamesti – - -