Lietuvos šviesuomenė genialiąją poetę išsaugojo

Pa­ban­do­me bent akies kraš­te­liu dirs­te­lė­ti į jos kū­ry­bos tur­tus. Kad ne­klys­tu­me, re­mia­mės skai­čiais. O gal to ir rei­kia, juk pri­mir­šo­me fak­tus, rea­li­jas. La­biau­siai mums rū­pi jos kū­ry­bos da­tos.

Pir­ma­sis Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lė­raš­čių rin­ki­nys – „Anks­ti ry­tą“ – pa­si­ro­dė 1927-ai­siais me­tais, ta­da poe­tei suė­jo dvi­de­šimt tre­ji. De­biu­ti­nė­je kny­gu­tė­je te­bu­vo tik 32 kū­ri­nė­liai. Kiek­vie­nas pus­la­pis pil­nu­tė­lis – ei­lė­mis už­pil­dy­tas. Ban­dau pa­ly­gin­ti da­bar­ti­nių lie­tu­vių poe­tų kny­gas. Tarp di­džiu­lių, sto­rų, sun­kių kny­gų ran­dų pus­tuš­čių pus­la­pių! Kam, ku­riam tiks­lui, toks po­pie­riaus švais­ty­mas? Mie­li mū­sų gi­rių me­de­liai, man la­bai skau­da šir­dį dėl jū­sų...

Pir­ma­sis rin­ki­nio ei­lė­raš­tis – „Anks­ti ry­tą“. Ci­tuo­ju pir­mą­ją ei­lė­raš­čio da­lį:

Anks­ti ry­tą pa­ra­šy­ta
Daug nau­jų skam­bių var­dų -
Ver­siu kny­gą ne­skai­ty­tą
Nuo ry­tų lig va­ka­rų.
Anks­ti ry­tą bal­tos lau­mės
Lai­mę lė­mė man jau­nai -
Ir iš­bū­rė, ir nu­lė­mė
Jau­na bū­ti am­ži­nai.
Sau­lė že­ria anks­ti ry­tą
Daug auk­si­nių va­lan­dų.
Ry­tą auk­su pa­ra­šy­tą
Sa­vo var­dą aš ran­du.

Ei­lė­raš­tis švie­sus, skaid­rus, pa­si­ti­ki­ma lai­me, mei­le, jau­nys­tės švie­sa, atei­ti­mi, švy­ti vil­tis, ti­ki­ma „lau­mių bur­tais“. Pas­kai­to­me dau­giau ei­lė­raš­čių, ma­to­me, kaip stai­ga ga­li su­biur­ti nuo­tai­ka, su­duž­ti dar­ni jaus­mų ska­lė, emo­ci­jos ima trū­ki­nė­ti, lūž­ti. Yra mi­no­ri­nių ei­lu­čių: „Vie­nu­mos šal­tis su­pa ma­ne“, „Čia tvan­ku man, kur gy­va­tės / Vien be­šliau­žo po že­mes“.

Ar iš­si­pil­dė lau­mių pa­ža­dai? Taip, iš­si­pil­dė. Ga­lim pa­si­tiks­lin­ti. Kau­ne, po ža­liai­siais ber­žais at­gul­da­ma, poe­tė te­tu­rė­jo tik 40 me­tų – juk gi­mė 1904-ųjų lapk­ri­čio 17 d., mi­rė 1945-ųjų lie­pos 7 d... Pri­si­me­nu ją jau­ną, grau­džiai gra­žią ir ne­pap­ras­tai dva­sin­gą.

Pats ro­man­tiš­kiau­sias (man) ei­lė­raš­tis „Jau­nys­tė“. Kiek kar­tų skai­čiau, o šian­dien dar pa­kar­to­ju du po­sme­lius:

Sau­le nu­de­gu­si ba­sa -
Tu pie­me­nai­tė mur­zi­na!
Tau aky­se dan­gaus švie­sa,
Tu man vie­na, vie­na, vie­na!

Žie­dų, nei aus­ka­rų bran­gių,
Nei šil­ko rū­bų ne­tu­ri,
Plau­kuos tau gė­lės iš ru­gių,
O vei­de šyp­se­na skaid­ri.

Šis ei­lė­raš­tis – tik leng­vu­tis dvelks­mas, tik ban­ge­lės su­šna­rė­ji­mas, ku­rio ne­spė­jai iš­girs­ti. Vaiz­das lyg yra, bet pa­gau­ti jo ne­sus­pė­ji.

Vie­toj „nei šil­ko rū­bų ne­tu­ri“ ne poe­tės lū­po­mis iš­tar­ti sve­ti­mi jai žo­džiai „nei šil­ko rū­bų ne­tu­rė­jai“ iš ro­man­ti­nio lau­ko ei­lė­raš­tį per­kė­lė į rea­ly­bę ir poe­ti­nio ža­ve­sio ne­be­li­ko. Per įvai­riau­sias lai­das nau­jie­ji žo­džiai ir iš­pli­to.

Po ket­ve­rių me­tų per­trau­kos (1931 m.) pa­si­ro­do ant­ra­sis Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lė­raš­čių rin­ki­nys - „Pė­dos smė­ly“ – šiek tiek il­ges­nis (35 ei­lė­raš­čiai), poe­tei ta­da bu­vo 27-eri. Vie­nas po­pu­lia­riau­sių šios kny­gos ei­lė­raš­čių – „Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios“:

Mū­sų die­nos - kaip šven­tė,
Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios, -
Tai sku­bė­kim gy­ven­ti,
Nes pra­bėgs – ne­beg­rįš jos!

Tad sku­bė­ki­me džiaug­tis,
Vai, pra­bėgs - ne­beg­rįš jos!
Mū­sų die­nos - kaip paukš­čiai,
Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios.

Kiek daug žmo­nių šiuos po­smus pa­si­ga­vo! Tik abe­jo­ju, ar pil­nai su­vo­kė jų pra­smę. Šis ei­lė­raš­tis nė­ra džiu­gus, vei­kiau mąs­lus, liūd­no­kas. Atk­rei­pia­me dė­me­sį į įvaiz­džius, pa­ly­gi­ni­mus. Jie by­lo­ja apie mū­sų die­nų tra­pu­mą – juk šven­tės trum­pos, ir vyš­nių žie­dai trum­pai te­žy­di. O ko­dėl kvie­čia sku­bė­ti gy­ven­ti? Ko­kia gy­ve­ni­mo pra­smė? Ma­nau, la­bai di­de­lė – kvie­čia švie­ses­nio gy­ve­ni­mo kū­ri­mui, gro­žio kū­ry­bai, kvie­čia tai­sy­ti pa­sau­lio klai­das, kur­ti pa­sau­lį hu­ma­niš­kes­nį, tei­sin­ges­nį, švie­ses­nį. Kiek­vie­nas ga­li pri­si­dė­ti prie šios kil­nios mi­si­jos. Šiam kil­niam tiks­lui vie­no gy­ve­ni­mo pri­trūks.

No­rė­čiau ap­mąs­ty­ti du ki­tus la­bai svar­bius ei­lė­raš­čius - „Ne­bark ma­nęs“ ir „Gy­ve­ni­mo gies­mė“. Juos pa­siū­lė vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niai, poe­zi­jos skai­ty­mų kon­kur­sų da­ly­viai – skai­ty­da­vo tik at­min­ti­nai, be jo­kio la­pe­lio, juk poe­tės ei­lė­raš­čiai taip leng­vai įsi­me­na­mi. Ci­tuo­ju abu:

„Ne­bark ma­nęs“

Ne­bausk ma­nęs, o rūs­tu­sai pa­tė­vi!
Ne­bark ma­nęs, o pa­mo­te pik­ta!
Neil­gai bū­siu čia: miš­kai gel­to­nai dė­vi,-
Greit nu­by­rės dar­že­lio ra­das­ta.

Aš atė­jau pa­šok­ti džiaugs­mo šo­kio
Ir pa­dai­nuo­ti va­sa­ros dai­nos,-
Su­kurt ug­ne­lę,- sau­lei nu­si­juok­ti,-
Te­gu il­gai il­gai ji jum lieps­nos.

Kaip šyp­san­ti vieš­nia išei­siu, kaip šo­kė­ja-
Per vys­tan­čius lau­kus - žio­ge­lio ly­di­ma...
Aš nie­ko neė­miau - už vis­ką su­mo­kė­jau
Šir­dies krau­ju - ne­mirš­ta­ma dai­na.

„Gy­ve­ni­mo gies­mė“

Gy­ve­ni­mas ma­no – vė­jas pa­lai­das!
Kaip sa­ka­las skrie­ja per ty­rus lau­kus.
Gy­ve­ni­mas ma­no – pa­va­sa­rio ai­das.
Gy­ve­ni­mas ma­no – tai sap­nas klai­kus.

Aš my­liu gy­ve­ni­mą – jau­ną, ug­nin­gą,
Kaip my­li pa­va­sa­rį lau­ko gė­lė!
Aš my­liu gy­ve­ni­mo džiaugs­mą aist­rin­gą, –
Stip­riai – kaip jau­nys­tė te­mo­ka my­lėt.

O že­me, o mo­ti­na ma­no bran­gio­ji!
Mie­lai tu puo­šie­si žie­dais ir krau­ju. –
Jei bur­tus ta­vuo­sius pa­keis­tų man ro­jum,
Tai bū­tų il­gu man, il­gu man be jų!

Aš my­liu ta­ve, gai­va­lin­gas pa­sau­li!
Gal­būt kaip žvė­ris tu ma­ne su­dras­ky­si? –
Vis tiek – aš ir mir­siu šyp­so­da­mos sau­lei,
Ir sau­lė degs ma­no aky­se!

Pir­ma­sis ei­lė­raš­tis la­bai jaut­rus, at­vi­ras, naš­lai­tiš­kai skau­dus, la­bai švel­nūs de­mi­nu­ty­vai. Kiek ne­daug žmo­gui te­rei­kia, tik ug­ne­lės švie­sios, tik sau­le­lės ši­lu­mos, juk taip trum­pai že­mė­je te­bus, nie­ko neį­žeis, neįs­kau­dins net pik­tos pa­mo­tės, ir pa­tė­vio skriau­das at­leis, ir iš gy­ve­ni­mo išeis nie­kam sko­los ne­pa­li­kęs.

Ant­ra­sis - ki­toks. Per­kū­no smū­giu tren­kian­tis, gai­va­liš­kas, jaus­mų ne­su­var­žan­tis, že­mę my­lin­tis, ne­pai­san­tis pra­na­šys­čių, nors įsi­ti­ki­nęs, kad „gy­ve­ni­mas kaip žvė­ris jį su­dras­kys“ ! Lem­tis ir iš­si­pil­dė.

1935-ie­ji me­tai di­de­lių pa­si­kei­ti­mų lai­kas, va­din­čiau jį kar­žy­giš­kuo­ju. Tai jau tre­čia­sis Sa­lo­mė­jos Nė­ries kū­ry­bos rin­ki­nys - „Per lūž­tan­tį le­dą“. Tik 20 kū­ri­nė­lių (poe­tei 31-eri me­tai). Skai­ty­mui ren­ka­mės mi­nia­tiū­ri­nį „Pa­va­sa­rio tos­tą“ ir ryž­tin­gą­jį „Per lūž­tan­tį le­dą“:

„Pa­va­sa­rio tos­tas“

Į sau­lę
Pa­va­sa­ris jau ke­lia tos­tą –
Svai­gi­nan­čias žie­dų tau­res.
Pa­sau­li!
O kaip no­rė­čiau nuo kak­tos tau
Nub­rauk­ti rū­pes­čių raukš­les!

„Per lūž­tan­tį le­dą“

Pa­va­sa­ris že­mę jau ve­da -
O ma­ne kas ves?
Aš bė­gu per lūž­tan­tį le­dą
Į jo ves­tu­ves.
Kuk­liais ži­buok­lė­lių žie­dais ji
Ka­sas nu­sags­tys. -
Ar il­gai tu bū­si be­vai­sė,
O že­me skais­ti?
Sau­lė­tų kran­tų pa­si­ge­do
Šir­dis. Neb­ga­liu.
Ir bė­gu per lūž­tan­tį le­dą
Sken­duo­lių ke­liu.
Jei žū­siu, - drau­gai, ne­sa­ky­kit:
Per greit pail­sau...
Aš troš­kau vien džiaugs­mą pa­vy­ti
Pa­sau­liui ir sau - - - -

Ne­ti­kė­da­ma, kad „džiaugs­mą ga­li­ma pa­vy­ti“, poe­tė ryž­ta­si į ki­tą kran­tą kel­tis „pa­vo­jin­gu sken­duo­lių ke­liu“. Ar už­te­ko ryž­to, o gal žu­vo?

1938-ie­ji me­tai – gims­ta bran­džiau­sias tar­pu­ka­rio Lie­tu­voj iš­leis­tas ei­lė­raš­čių rin­ki­nys „Die­me­džiu žy­dė­siu“. Poe­tei 34-eri me­tai. Kny­go­je 40 ei­lė­raš­čių, gau­su še­dev­rų.

Pri­si­me­na­me pui­kias ei­les: „Die­me­džiu žy­dė­siu“, „Aly­vos“, „Aš ne­no­riu mir­ti“. Jun­ta­me su­si­tai­ky­mą su išė­ji­mu. Jis ne­be tiek skau­di­na, bet ei­lė­raš­ty­je „Aš ne­no­riu mir­ti“ iš­girs­ta­me skun­dą:

Am­žius tu šla­mė­si,
Šil­ka­la­pi uo­si. –
---------------------------
Aš ne­no­riu mir­ti
Nei že­me­lėj pū­ti, –
Aš gy­ven­ti trokš­tu
Su ta­vim drau­ge! –

Jei gy­ve­ni­mas toks bran­gus, tai ko­dėl jis ne­bran­gi­na­mas? Ko­dėl dar­bais su­len­kia­mas, pri­spau­džia­mas, ap­sun­ki­na­mas? Ne kiek­vie­nas jį iš­ken­čia, silp­nes­nis neiš­lai­ko.

Ei­lė­raš­tis „Ei­nam“

(Dail. M. Ka­ti­liū­tės at­mi­ni­mui)

I
Ką mir­tis pa­kuž­dė­jo
Tau bai­sioj vie­nu­moj?
"Tu naš­lai­tė tarp vė­jų -
Ei­nam! Ei­nam na­mo!...
„Išė­jai Tu“

II
Ir pa­va­sa­rio nak­tį
Su pir­mą­ja ra­sa,
Nie­kam, nie­kam ne­ma­tant,
Išė­jai tu ba­sa.

Pir­mą kar­tą pa­žvel­gė į mi­nią. Pa­si­bai­sė­jo ja:

O mi­nia abe­jin­ga,
Nuo­sai­ki vi­sa­da,
Plauks ap­sun­kus, lai­min­ga
Kaip gal­vi­jų ban­da.

Ji pa­ti bu­vo įskau­din­ta Kau­no mies­čio­ni­jos (ne mies­tie­čių), mies­čio­nių ap­kal­bų, aro­gan­ci­jos, pa­vy­do, tuš­ty­bės, neat­jau­tos ne­lai­mė­lėms.

Nep­ri­si­me­nu poe­tės sa­vo kū­ry­ba be­si­di­džiuo­jan­čios, men­ki­nan­čios ki­tą kū­rė­ją. At­si­kir­to iro­ni­ja tik kar­tą „var­noms“, iš­juo­kian­čioms jos ei­les.

Tau – ma­žai paukš­ty­tei
Var­nos pa­vy­dės
Ir lakš­tu­tės bal­so
Ir spar­nų kregž­dės.
Aš jom ne­pa­vy­džiu
Gro­žio, nė dau­sų –
Kil­ki­te, iš­di­džios,
Nors už de­be­sų!
Jū­sų vie­toj ki­tos
Po mėš­ly­nus les …
Tik ma­žos lakš­tu­tėsDau­gel pa­si­ges –

- Ei­lė­raš­tis „Var­nos“

Ji ne­pa­ra­šė nė vie­no pa­ra­di­nio ei­lė­raš­čio, nė vie­no ne­pas­ky­rė eli­ti­nei val­džiai, nei Pre­zi­den­tui. Kuk­lia­me lau­ki­nės naš­lai­tės žie­de re­gė­jo rea­lias aša­ro­mis pa­plū­du­sias naš­lai­tės akis...

1937-ai­siais me­tais pa­ra­šė ei­lė­raš­tį „Pa­va­sa­ris ka­lė­ji­me“ („Il­ge­sys pa­siu­tęs bun­da / Ir krau­ju į šir­dį ra­šo“).

Pa­sau­lio kan­čią, skur­dą, ne­tei­sy­bę re­gė­jo ki­to­se ša­ly­se: Pran­cū­zi­jo­je, Aust­ri­jo­je, Ja­po­ni­jo­je. Iš ei­lė­raš­čio „Dvi­de­šim­ti sū“: „Gy­ve­ni­me! Aš mirš­tu, / Dėl dvi­de­šim­ti sū! “.

O dar bai­siau pa­si­da­rė, kai iš­gir­do ka­ro bal­sus. Į lai­kus nuo 1940 iki 1945 su­grįž­ti daug kam ne­pa­ke­lia­ma!

Po aud­rų, kla­jo­nių 1944-ųjų me­tų anks­ty­vą ru­de­nį poe­tė į tė­vy­nę su­grįž­ta su­gniu­žu­si, su­si­pai­nio­ju­si, skau­džiai at­gai­lau­jan­ti, smar­kiai ser­gan­ti.

Pa­ga­liau išauš­ta džiu­gi džiu­gi lais­vės die­na! Ir iš kaž­kur at­klys­ta pik­ta, nuo­žmi, žiau­ri, dau­žan­ti, griau­nan­ti pa­bai­sa! Prie iš­da­vi­kės stul­po ri­ša poe­tę rėk­da­ma, staug­da­ma. Tau­ta su­si­gūž­ta, trau­kia­si iš ke­lio pik­ta­jai... Tau­tos švie­suo­me­nė bu­ria­si, stip­rė­ja, ren­gia­si su pa­bai­sa su­si­rung­ti. Tik švie­suo­me­nės pa­stan­go­mis Sa­lo­mė­jos Nė­ries var­das iš­sau­go­mas.

Mū­sų Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je dir­ba daug švie­suo­lių. 115-ąjį poe­tės gim­ta­die­nį pa­kvie­tė pa­žy­mė­ti jos kū­ry­bos skai­ty­mais. At­si­lie­pė daug poe­tės ger­bė­jų. Vie­ni skai­tė ei­les, ki­ti su­si­rin­ko tik pa­klau­sy­ti.

Va­ka­rą pui­kiai ve­dė ne­pa­kei­čia­ma li­te­ra­tū­ri­nių ren­gi­nių ve­dė­ja Ja­ni­na Tep­lia­je­va, au­to­ri­te­tin­ga skai­to­vė, res­pub­li­ki­nių (kad ir ta­ry­bi­nių) kon­kur­sų lau­rea­tė. Vi­sa­da ori, mo­kan­ti ir pa­si­juok­ti, ir pa­gir­ti, ir ge­ru žo­džiu kiek­vie­ną skai­to­vą pa­ly­dė­ti. Kaip gra­žiai ji skai­tė poe­mą „Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė“ at­min­ti­nai. At­vė­rė šir­dis poe­tės kū­ry­bos gro­žiui.

Tu­ri­me to­kį tur­tą – Lie­tu­vos švie­suo­me­nę, sau­gan­čią tau­tos ver­tę, ger­bian­čią ta­len­tin­gus kū­rė­jus. Tai ji per­ne­šė gar­bin­gą ge­nia­lio­sios poe­tės var­dą į dvi­de­šimt pir­mą­jį am­žių.

Ti­kiu – kaž­kas jį per­neš ir į dvi­de­šimt ant­rą­jį.