
Naujausios
Fotografo Jono Tamulio nuotrauka primena: žvelgia Antanas pro savo namo Šakynoje langą ką tik grįžęs iš Žarėnų bibliotekos. Liūdnai žvelgia. Gal ir norėtų tą liūdesį paslėpti, kad mes jo nepamatytume, bet akys išduoda. Gyvenimas dažnai būdavo toks pat, kaip ir varganas namelis, kuriame jis gyveno: pilkas, pavargęs, apiblukęs, šleivomis durimis ir trumparegiais langais. Vėjo nugairintos, lietaus nuskalbtos, saulės blukintos nublukintos, dulkėmis aplipusios sienos…
Bet namai – daugiau nei sienos, langai, durys, apgriuvusi krosnis ar seniai genėtos obelys, kieme laisvai vešinti žolė. Žymiai daugiau, kai juos turi. Taip, kol buvo gyva Antano mama, buvo namai. O po to – tik namas. Tik stogas, nebelaikantis smarkių liūčių. Tik įšalusios sienos ir šalčiu apmauriję langai. O namų – nėra.
Čia gyveno Antanas Budzinskas su ištikimiausia, geriausia savo drauge – vienatve. Kartais ji buvo liūdesys, kartais – graudulys, o kartais – laimė, viltis, ramybė... Keistas dalykas toji vienatvė. Būdamas tarp žmonių Antanas veržėsi į ją, nepatiko jam sambūriai ir visokie oficialumai. Tačiau kiek ilgiau pabuvęs vienas, vėl pasiilgdavo žmonių. Atvažiuos į Šiaulius, atsisės ant suoliuko pėsčiųjų gatvėje ir ilgai, labai ilgai žiūrės į einančius pro šalį.
Liūdnai žvelgia Antanas pro langą. Ne, raminti toji vienatvė nemoka. Kartais dar labiau pakursto namo parsineštų juodų lyg nuodėguliai minčių laužą. Jis įsižiebia, degina, erzina, ardo iš vidaus. Pasakytum, papasakotum kam nors, palengvėtų. Bet sienos kurčios, stalas abejingas, katinas įmigęs. Tik vienatvė. Ir popieriaus lapas ant stalo. Dar tuščias. Net nejauku, koks jis baltas ir tuščias.
Antanas Budzinskas rašė. Gal kūryba ir buvo vienas iš būdų prisijaukinti vienatvę, kalbėtis su ja, juokauti, kartu prisiminti žmones, kuriuos pažįsta, su kuriais kasdien susitinka... Gal... Rašė eilėraščius, epigramas, miniatiūras, vaizdelius, pjeses, humoreskas, romanus, proginius eiliavimus...
Rašė laikraščiams apie žmones ir jų darbus. Atrodo, išbandė beveik visus žanrus. Giliau suprasime Antano Budzinsko kūrybą, daugiau prasmių įžvelgsime, jei ją siesime su jo gyvenimu, su kūrinių parašymo laiku, su nedidelio miestelio ritmu.
Antano kūrybos palikimą saugo, jį studijuoja ir publikuoja Šakynos bibliotekininkė Zina Keturakytė bei Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
Minėdami Antano Budzinsko 80-metį skaitytojams siūlome pluoštelį jo epigramų ir eilėraščių.
Antanas Budzinskas
(1940–2006)
Epigramos ir eilėraščiai
Teisingas sprendimas
Esu jauna, neišsidūkus,
(O vaikas klykia vežime).
Paliksiu prieglaudoj ir bėgsiu,
Kur šokiai, juokas, nežinia.
Nenusimenu…
– Pažįstatės dvi dienos,
Ir tuokiatės… Nekantrūs…
– Charakteriams netikus,
Nušvilpausiu pas antrą.
Perspėjam tėvus
Neatiduokit viso kraičio, -
Dabar vedybos ir skyrybos.
Ką paaukosite, tėveliai,
Kai ištekės už kito grybo?
Nemiga
Vieni vidurnakty
Romaną sklaido.
Kiti nuo krautuvės
Nukirpo laidą.
Triumfas
Ant vedėjo J. plikės
Trys gyvplaukiai likę.
Jų daugiau ant manosios
(Pakikenkime!) nosies…
Sulaukiau…
Kur daug priaugę medžių,
Nevaikščiojau į girią.
Ir laukiau užu pečiaus,
Kol trečią kartą skyreis.
Iš geležies
Aš groju geležinį roką,
Ir tekstą plėšiu geležies.
O tu neoksiduotais nervais
Manuoju stiliumi grožies.
Ne už dyką
Įtiksi šefui
Ne už dyką –
Prirovęs maišą
Baravykų.
Revanšas
Samtis skundė šaukštą,
Kad pasemia perpus.
Šaukštas, aišku, samtį,
Kad laisto per kraštus.
Tokia jau dalia...
Draugai, išmelžę piniginę,
Kažkur užsimaskavo.
O aš skolon liūdnai nešuosi
Ir silkę, ir kakavą.
Kuklumas
Tūnok ant litų maišo
Surūgęs ir apžėlęs.
O aš labai laimingas,
Suradęs geležėlę.
Prie chemijos
Prie pastos ir odekolono
Sustingo apsnigtos kolonos.
Vieni svaiginasi, kiti
Naudoja chemiją buity.
Charakteringas atvejis
Šeštą kartą gatvę kasa,
(Ką jau kasa, tą iškas), –
Rausiant penktąkart tranšėją,
Pypkę pametė kažkas.
Nejaugi
Čia avarija ar gaisras –
Lekiam pavėpsoti.
Ant asfalto moteriškė
Išmetė ąsotį...
Elegija
Mes išsiskyrėme. Ir gaila –
Kas nugarą man pakasys?
Gal po mirties iščiurins kailį
Kastuvo kotu duobkasys.
O toliau?
Klaidžiais erškėtrožių takais
Klebėjo sudūlėjęs ratas.
Nusmuks ar suksis ant ašies,
Ir kritikas nebesuprato.
Pliaže
Laisvalaiki auksini,
Rugpjūti nuostabusis,
Dar nepabėk – apversiu
Paskrudint kairę pusę.
Privatizacija
Nešė, kas galėjo.
Ir... padarė tvarką.
O privatizuosim
Pirmininko švarką.
Menu
Pro tirštą rūką vakarykštį
Žavias akimirkas menu...
Dainuodamas parklupinėjau
Iš giminaičio šermenų...
Pasiteisinimas
Vakar tėvas iš kaimyno
Grįžo virsdamas, papuręs.
Neisiu aš mokyklon – ieškau
Jojo pamesto kepurės.
Vardan laimės
Sako, šukės laimę neša.
Neša, žinoma, ir neš.
Veidrodį žmona sudaužė,
Langus pasistengsiu aš.
Už progresą
Už progresą
Ir gerovę
Šeštą kartą
Gatvę griovė.
Balkonų puošmenos
Ne vėliavos šlama balkonuos,
Ne šventės džiugi puošmena –
Balkonuose plaikstosi kelnės
Ir antklodė džiūna sena.
Prie kapo
Žemai nulenkę vyrai galvas,
Giliai prie kapo nusiminę, –
Čia ilsis tragiškai pražuvęs
Jų gerbiamas sijonas mini.
Kovotojai
Degtinę be gailesčio barė,
Iš mūsų visuomenės vijo.
Po visko orakulai krito
Nuo tokio paties kalavijo.
Aukos
Šnekėjos be krašto,
Be galo,
Kol padai
Prie žemės priįalo.
Balsas tyruose
Pajaunino mane. Straksiu
Kaip žvirblis nupešiotas.
Pajaunino mane, tačiau
Nerūpi P. Mašiotas.
Prigesusiom akim žiūriu,
Kai mergužėlė rąžos.
O pensiją vos vos matau
Kaip tolimą miražą.
Po metų, po kelių jau man
Nebežydės alyvos.
Išleiskit pensijon, prašau,
Kol nemiriau, kol gyvas...
(P. S. 2000-03-01 Žarėnuose buvo minimas Antano Budzinsko 60-metis. Tuomet jis savo kalbėjimus ir poezijos skaitymus užbaigė eilėraščiu, kuris vadinosi „Balsas tyruose“, atrodo, rašytas kaip tik tam minėjimui.)
Žarėnai rytą
Saulė vėjuota. Padangė tuščia
Paukščių balsais išrypuota.
Elniai variniam rudens pagiry
Kelia vestuvinę puotą.
Kaišioja nosis senovės dvarai,
Rūko numetę paklodę.
Moterys grįžta ganyklom namo,
Šunes sodybų išlodę.
Vingrūs dulkėti atbudo keliai,
Dunksi į ketvertą pusių.
Kas išvažiuoja, tegul išvažiuos –
Aš pasilieku, čia būsiu.
Vienatvė
Čia vasaros lankos patvino
Žiedais, spinduliais ir žole.
Ir krykštauja taikūs varnėnai
Prie lango, senam ąžuole.
Pamestum vienatvę prie kelio,
O gal paklaidintum, tačiau
Ji draugiškai ranką paduoda
Ir glaudžias arčiau ir arčiau...
(1985–07–24)
Šakyna
Išglosto man širdę, ramina
Tyli ir medinė Šakyna.
Čia lakstė, papieviuose krykštė
Diena nerami, vakarykštė.
Namai – mano smėlio idilė,
Kurią mano rankos supylė.
Beržų nusvirimą pamėgau
Ir vieškelių dundančią jėgą.
Mane prie krūtinės ji laiko
Kaip motina savąjį vaiką.
Išglosto man širdį, ramina
Tyli ir medinė Šakyna.