
Naujausios
Anicetas Arminas – viena ryškiausių asmenybių ne tik tarp savo kartos chorvedžių, bet ir apskritai lietuvių chorinės kultūros istorijoje. Profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, pedagogas, pirmasis profesionalus dirigentas Lietuvoje, baigęs mokslus Peterburgo (tuometinio Leningrado) konservatorijos aspirantūroje, pirmasis dirbęs choro meno istorijos srityje, vienas pirmųjų iškėlęs dirigavimo technikos svarbą, pirmasis iš Lietuvos chorvedžių 1968 m. apgynęs daktaro disertaciją.
A. Arminas gerai valdė publicisto plunksną. Jį domino įvairios chorvedybos, pedagoginės, istorinės temos, jaudino daugelis muzikinio gyvenimo klausimų. Yra publikavęs per 200 straipsnių ir recenzijų spaudoje, rengė straipsnius Lietuvos enciklopedijai.
Daugelis tų straipsnių, įžvalgų aktualios ir šiandien.
A. Arminas davė pradžią choro meno istorijos ir teorijos moksliniams tyrimams Lietuvoje. Šiuos mokslinius tyrinėjimus apibendrino daktaro disertacijoje „Lietuvių chorų raidos bruožai“ (iki 1940 m.). Vėliau mokslinių studijų pagrindu išleista knyga. Jis visada laikė save ne vien atlikėju, labai gerbė mokslinį darbą. A. Arminas – tikras muzikinės kultūros puoselėtojas, jo aštrūs kritiniai straipsniai vertė susimąstyti daugelį muzikos mokytojų, kultūros darbuotojų.
A. Arminas dirbo su įvairiausios sudėties chorais, vadovavo Operos ir baleto teatro chorui. Dirigavo visose Respublikinėse dainų šventėse, chorų sąskrydžiuose, Studentų dainų šventėse, Pasaulio lietuvių dainų šventėse.
Likimas lėmė (tai buvo ir didžiulė garbė) du kartus būti arti A. Armino – mokantis Valstybinėje Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir dirbant Šiaulių pedagoginiame institute su choru „Pavasaris“.
1967–1970 m. A. Arminas vadovavo Valstybinės Konservatorijos (LMTA) choro dirigavimo katedrai, buvo choro studijos, tikros chorvedžių mokyklos, vadovas. Dainavimas choro studijoje diriguojant A. Arminui, mums buvo didelė šventė, jautėmės dvasiškai pakylėti. Kažkuris iš to meto studentų yra taikliai pastebėjęs, jog Maestro buvo reiklus, net despotiškas, bet mes mielai paklusdavome jo reiklumui. Tai buvo iš tiesų mūsų Aukso metai, padėję pagrindus meno vertybių sampratai. Susitikimas su garsiu muziku praturtino daugelį mūsų. Be kita ko, Maestro mus auklėjo ir savo pavyzdžiu.
Kamerinio choro studija vykdavo nuo 15 val. A. Arminas prieš repeticiją, kuriai visada atsakingai ruošdavosi, stovėdavo vartydamas natas, mes rinkdavomės pasilabindami, Maestro kiekvienam maloniai linkteldavo. Lygiai 15 val. uždarydavo duris ir kūrybinis darbas iškart prasidėdavo. Nė karto vėliau!
Darbas choro studijoje vyko nuo pirmos iki paskutinės minutės. Tai buvo nuostabios kūrybinės akimirkos!
Choro repertuare buvo daug naujų, dar niekieno neatliktų kūrinių, programa be galo įvairi, visada meniškai išbaigta. Jo atrasti, pirmą kartą Lietuvoje skambėję kūriniai – R. Tompsono kantata
„Į tolimą šalį“, J. Bramso „Rekviem“, J. Juzeliūno kūriniai, daugelis kitų. Naujam sceniniam gyvenimui prikėlė nemažai kūrinių, tokių kaip K. V. Banaičio harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, J. Naujalio motetai. Nelabai žinomų kuklių, tačiau talentingų kompozitorių J. Kačinsko, A. Nabažo, J. Neimonto kūrinius.
Profesorius turėjo nepaprastą interpretatoriaus talentą – nesvarbu ar tai stambios formos kūrinys, ar trumputė liaudies daina, jo atliekama skambėdavo visiškai naujai. Konservatorijoje esame dainavę Jovaro „Ko liūdi berželi“, harmonizuotą Z. Venckaus, su kuria pravirkdydavome publiką. Maestro diriguojama paprasta, melodinga dainelė skambėjo kaip tikras šedevras! Labai vertino mūsų koncertmeisterį Bernardą Vasiliauską, sakydavo, kad niekam nepatikėtų akompanuoti S. Šimkaus „Oželio“. Šis kūrinys irgi visada susilaukdavo audringų aplodismentų.
„Turėjo įtaigią dirigento techniką, tačiau niekada nesipuikavo savo žiniomis. Nors puikiai grojo fortepijonu, niekada to nedemonstravo, nesididžiavo ir savo pasiekimais. Išdidus, bet nepasipūtęs, niekada ir nemenkino kitų – pajutęs tikrą muzikantą, nuoširdžiai ir atvirai vertindavo, skatindavo“. Tai tik keletas kolegų, buvusių studentų atsiliepimų.
Vienas neeilinių renginių buvo F. Halevi operos „Rachilė“ pastatymas Konservatorijos studentų jėgomis Operos teatre 1968 m. Mes, studentai, turėjome unikalią progą pasirodyti operos scenoje drauge su solistais, o A. Arminas mus sekė atidžiai, vis primindamas, kad mes ne choristai, o choro artistai. Premjera turėjo didžiulį pasisekimą, buvo pakartoti dar keli spektakliai. Beje, A. Arminas turėjo patirties operos pastatyme: kūrybinio darbo pradžioje Vilniaus mokytojų namuose muzikos mėgėjų kolektyvų jėgomis buvo pastatyta J. Karnavičiaus opera „Gražina“, taip pat – televizijos užsakymu Dž. Pučinio opera „Apsiaustas“.
A. Arminas išbandė ranką ir kompozicijoje, nemažai dainų yra harmonizavęs, tačiau, būdamas sau reiklus ir kritiškas, daugelio kūrinių taip ir nepublikavo.
–-
Tuo metu, kai A. Arminas atvyko į Šiaulius, nedaugelis žinojo, kokį talentingą choro dirigentą, nepaprastą žmogų, kokią ypatingą asmenybę priima Šiaulių pedagoginis institutas. Dabar sunku pasakyti, kodėl būtent Šiauliai tada jį „priglaudė“. Juk A. Arminas 1969 m. buvo atleistas iš visų Konservatorijos pareigų, atimta teisė dirbti pedagoginį darbą.
Buvome bebaigią trečiąjį kursą, kai pasiekė žinia, jog A. Arminas suimtas. Saugumo pastate, visai šalia konservatorijos... Vėliau buvo pasmerktas viešai ir už akių, nieko negalėjo pagelbėti ir tuometinis rektorius J. Karnavičius. A. Arminas sunkiai susitaikė su kai kurių kolegų abejingumu, priešiškumu. Yra prasitaręs, jog tuo metu, kai buvo saugumo persekiojamas ir gulėjo ligoninėje, jį išdrįso aplankyti Hermanas Perelšteinas („Ąžuoliuko“ įkūrėjas), dar keli kolegos... Sklandė įvairios versijos, bet taip ir nesužinojome, kuo užkliuvo saugumui Maestro.
Šalia kitų „nusikaltimų“ buvo minima jo „antitarybinė veikla“ – 1968 metais su studentų choru išleista pirmoji lietuviška plokštelė „Iš lietuvių chorinės muzikos“, kurioje įrašyta 14 kūrinių (Mažvydo, Eremino, Vydūno,
T. Brazio ir kt.). Tuos kūrinius mes trumpai repetavome konservatorijoje ir gana greitai įrašinėjome plokštelių studijoje. Tarp kūrinių buvo ir J. Naujalio „Pulkim ant kelių“, taip pat V. Kudirkos „Tautiška giesmė“. Po kelių dešimtmečių tie, kurie smerkė, vėliau nuoširdžiai tas giesmes giedojo kartu su visais... Nežinau ar atsitiktinai, su studentų choru Vilniaus Arkikatedroje (tuomet ten buvo Paveikslų galerija), bene 1968 m., Velykų laikotarpiu šalia kitų kūrinių atlikome R. Tompsono „Aleliuja“. Velykos ir „Aleliuja“! Tai irgi neliko nepastebėta.
A. Arminas išvengė visiško susidorojimo, tačiau tai jam padarė daug žalos. Jo garbingas tiesumas, kuris daugeliui nėra priimtinas bruožas, ko gero, jį ir pavedė.
Nors dėl tų nesėkmių jautriai išgyveno, niekada nesiskundė, visada maloniai, išdidžiai šypsojosi ir sąžiningai toliau dirbo savo darbą, pasiekė daug gražių laimėjimų. Dirbo Šiauliuose, Klaipėdoje, Operos teatre, dirigavo Dainų šventėse, rašė mokslinius, kritinius straipsnius, tapo profesoriumi, buvo išvykęs į JAV, kur rinko medžiagą apie chorus, dainininkus.
A. Arminui atėjus dirbti į Šiaulių pedagoginį institutą, „Pavasario“ choras suskambo visiškai naujai. Labai rūpestingai atrinko studentes, norinčias dainuoti. Kai kurios vyresnės choristės buvo nustebintos – dainavusios žemiausiu balsu buvo drąsiai „pakylėtos“ į pirmuosius sopranus. Mums pakomentuodavo: „Taip, platus diapazonas, bet paklausykit, koks tai nuostabus sopranas!“. Kartais atrasdavo tokių „perliukų“, kad studentės, grįžusios į namus, sunkiai įtikindavo artimuosius, jog jos – choro solistės. Meistriškai mokėjo sukeisti balsus vietomis, „apsukti“ chorą ir jis suskambėdavo visiškai naujai. Tie gal daugiau techniški dalykai vis tik rodo, kokią Maestro turėjo nuojautą, subtilią klausą, o visa tai tarnavo vienam tikslui – meniniam atlikimui. Nepamiršau Maestro pastebėjimo, kad dirigento širdis turi būti karšta, o protas šaltas...
Gausiame „Pavasario“ chore dainavo įvairių specialybių (tiksliųjų, humanitarinių mokslų, tuometinės defektologijos, pradinių klasių) studentės, būsimosios pedagogės – joms tai buvo tik laisvalaikio užsiėmimas. Gal studentės tuomet nebuvo taip užimtos, nes į repeticijas, kurios vykdavo vėlai vakare, rinkdavosi noriai. Mes, vadovai, aptarę kitos repeticijos darbus, neretai išsiskirstydavome apie pusiaunaktį...
Su „Pavasariu“ tuo metu daug koncertuota įvairiose Lietuvos koncertų salėse, dalyvauta konkursuose. Įsimintina kelionė 1980 m. į Lenkiją, kur buvo surengti net 5 koncertai. Pamenu, kad į koncertinę kelionę po Lenkiją vietoje vieno iš choro vadovų buvo pasirinkta choristė, nes A. Arminui buvo svarbiau choro atlikimas. Buvome sutarę, kad kūrinius diriguosime ir akompanuosime pasikeisdami.
Choro repertuaras buvo labai įvairus. Būdamas Lietuvos patriotas, A. Arminas vis tik neskirstydavo kūrinių į mūsiškus ir ne – tiesiog rinkdavosi gerą muziką. Netgi ir nelabai įdomų kūrinį mokėjo savo puikia interpretacija paversti patraukliu, įsimintinu. „Pavasaris“ savo repertuare turėjo rusų liaudies dainą, kurią atlikę emocingai, visada sulaukdavome bisų.
A. Arminas buvo puikus chorinės miniatiūros meistras, labai reiklus garso vokalinei kultūrai. Beveik nebuvo koncerto, kuriame neskambėtų „Pavasario“ atliekama lietuvių liaudies daina „Kur upelis teka“ – visiems girdėta, labai gerai pažįstama, net užstalėje traukiama. Bet kaip ji skambėjo A. Armino interpretacijoje! Plačiausia dinaminė skalė, labai logiška tempų kaita. Vėliau esu atlikusi šią dainą su kitais chorais ir jausdavau, kad beveik nieko negaliu pakeisti – šitaip viskas išbaigta.
Buvo be galo atsidavęs savo darbui. Nesvarbu su kokiu choru dirbo, nesvarbu kokiai publikai buvo skirtas koncertas, visur buvo atsakingas – neteko girdėti, kad bus gerai taip, kaip yra. Pašmaikštaudamas yra pasakęs: „Galiu pamiršti kostiumą, kur palikau, bet natų tai ne...“. Visur dirbo profesionaliai, visur pasiekė gražių meninių laimėjimų. Nebuvo tokio atvejo, kad negalėdamas atvykti į repeticiją (važinėjo į Šiaulius iš Vilniaus, kur tuo pačiu metu dirbo su garsiuoju vyrų choru „Varpas“), nebūtų pranešęs ir tiksliai nusakęs, ką reikėtų padaryti. Visada taip, tarytum tas darbas pats svarbiausias.
1980 m. dainų šventės konkurso metu buvo kūrinys, kuris burtų keliu ištraukiamas prieš pasirodymą. „Pavasariui“ teko visai nereikšminga, tačiau privaloma daina. Ruošdami sudėtingą programą, be abejo, tai dainai neskyrėme daug dėmesio. Maestro labai susijaudino, puolė mokyti skubotai, likus vos keliolikai minučių iki pasirodymo. Nesėkmingai bandžiau raminti, imti į savo rankas, bet jis nenorėjo niekam patikėti. Visi supratome, kad ta daina gal ir neturės didelės reikšmės, o A. Arminui viskas buvo vienodai svarbu. Nors ir labai pasitikėdamas vadovais, A. Arminas vis dėlto laikė vairą savo rankose. Beje, tame konkurse ŠPI merginų choras „Pavasaris“ tapo laureatu, o „Varpas“ pripažintas absoliučiai geriausiu!
Gerus dirigavimo pagrindus gavau Šiauliuose pas šviesios atminties puikų choro dirigentą ir pedagogą Romaną Andriuškevičių, o choro meno paslapčių sėmiausi iš profesoriaus Aniceto Armino. Galima drąsiai teigti – visi tuo metu studijavę konservatorijoje, mes buvome Jo mokiniai, visi išsinešėme po dalelę Jo talento ir dalijome po visą Lietuvą...
Tikiuosi, kad A. Arminas ypatingu menininko talentu choro „Pavasaris“ dalyvėms ne tik suteikė supratimą, kas yra dainos menas ir muzika, bet ir sutvirtino jų pedagoginio darbo pamatus. Taip pat tikiuosi, kad daugelis to meto „Pavasario“ dainininkių iš reiklaus, talentingo Maestro išmoko darbštumo ir atsakomybės.