Naujausios
Orientyras į dvasingumo paslaptis
– Knyga – penktoji, skirta ugdymo dvasingumui. Kokie nauji aspektai paliesti?
– Knygoje daug dėmesio skiriama dvasinio gyvenimo apraiškoms socialinėje aplinkoje. Parodytas objektyviai egzistuojantis žmogaus dvasinis gyvenimas, jo lemiantis vaidmuo įtvirtinant bendrystės dvasią visuomenėje, išryškinta švietimo dvasinė misija tautos savitumo raidai.
– Monografiją "Ugdymo dvasingumo horizontas" sudaro trys dalys, kokie jų akcentai?
– Pirmoje dalyje atskleidžiama asmenybės egzistavimo visuomenėje (socialinėje aplinkoje) teorija ir jos pritaikymo ugdymo tikrovei galimybės. Antra dalis skirta tos teorijos įgyvendinimo problemoms, aptariant anksčiau išleistose monografijose pagrįstą ugdymo dvasingumo koncepciją, jos taikymo praktinius modelius, taip pat poreikį ir galimybes žmogui gyventi dvasinėje aplinkoje. Trečioje dalyje aptariamos moksleivių dvasinės brandos ypatybės jiems integruojantis į socialinę aplinką.
– Kokios visuomenės dvasingumo problemos keliamos?
– Tradicinis ugdymas buvo skiriamas perteikti mokiniui visuomenės kultūrą ir ją įtvirtinti individo gyvenime. Dvasinėje plotmėje tai buvo įgyvendinama remiantis daugiausia dvasingumo ugdymu.
Deja, tokia patirtis riboja asmenybės galias veikti kūrybiškai demokratinės kultūros erdvėje, o ugdymą grįsti subjektų sąveika. Kitaip tariant, išryškėjo poreikis proceso centre įtvirtinti ugdytinį ir jį pratinti įprasminti kuriamą aplinką. Tokie esminiai pokyčiai pasireiškia čia ir dabar subjektų kuriamos ir įprasminamos aplinkos savitu reiškiniu – ugdymo dvasingumu, kuris atspindi žmogaus vidinį pasaulį asmeniškai įprasminamoje supančioje aplinkoje.
Lietuvoje tokias problemas jau porą dešimtmečių nagrinėjo suburta mokslininkų grupė iš 10 Europos šalių. Jų atlikti pagrindiniai tyrimai skelbti žurnale "Pedagogika" Nr. 72 (2004) ir išleistose kolektyvinėse monografijose: "Dvasingumas žmogaus pasaulyje" (2009); "Ugdymo dvasingumas" (2012); "Ugdymo dvasingumo kontekstas" (2014); "Ugdymo dvasingumo raida" (2016) ir "Ugdymo dvasingumo horizontas" (2019, ukrainiečių kalba).
– Koks monografijos autorių kolektyvas?
– Knygoje savo tyrimus pristato žinomi mokslininkai, tarp jų 11 akademikų, 18 profesorių, 6 mokslo daktarai. Svarbu tai, kad dauguma Ukrainos, o ne tik mūsų mokslininkų remiasi Lietuvoje išskirta ugdymo dvasingumo samprata ir nagrinėja šio reiškinio pedagoginę reikšmę. Tai orientyras gilintis į dvasingumo paslaptis ir platesnei akademinei bendruomenei.
– Kodėl knygą pasirinkta leisti ukrainiečių kalba (su santrauka anglų kalba)?
– Lietuvoje suburtos mokslininkų grupės tyrimais atskleistas tikrovės reiškinys – ugdymo dvasingumas. Jo sampratą svarbu ne tik skleisti užsienyje, bet ir patikrinti aktualumą įvairesnėje aplinkoje, išryškinti dar nepastebėtus aspektus. Be to, Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, kyla daug posovietinio paveldo paliktų panašių problemų. Tai pretekstas telkti jėgas švietimo pertvarkai demokratinės kultūros kontekste. Ukrainos akademinė bendruomenė tą suvokia, todėl interesas monografiją leisti jų kalba yra visai suprantamas.
– Ukrainiečių autoriai – kuo išsiskiria jų požiūris?
– Ukrainiečių autoriai daug dėmesio skiria ugdymo kaitai, ieško naujų ugdymo formų ir metodų. Problemos tyrimui svarbu tai, kad knygoje pristatytuose straipsniuose dauguma jų ugdymo dvasingumą nagrinėja kaip asmenybės integracijos į socialinę aplinką procesą, išskirdami sociokultūrinius, psichologinius ir pedagoginius veiksnius. Tokie tyrimai praplečia nagrinėjamos ugdymo dvasingumo problemos sampratą ir konkretina jos įgyvendinimo galimybes.
– Tarp monografijos autorių yra ir šiaulietis profesorius Vytenis Rimkus. Kokiu aspektu jis žvelgia į dvasingumą?
– Profesorius dvasingumą atskleidžia kaip žmogaus vidinio pasaulio išraišką aplinkoje ir visuomenės kultūroje. Nagrinėdamas sovietinio laikotarpio gyvenimą, jis parodo, kad, nepaisant įvairių trikdžių ir draudimų, žmogaus ir visuomenės gyvenime egzistavo reali dvasingumo erdvė, todėl ją įtvirtinti svarbu ir šiuolaikinio ugdymo procese. Tai ženklus profesoriaus indėlis pristatant gyvenimo patirtimi grindžiamą ugdymo dvasingumo teoriją.
Dvasinis ugdymas tęsiasi visą gyvenimą
– Ugdymo dvasingumas – kokia jo esmė?
– Žmogus veikdamas nuolat kuria ar perkuria supančią aplinką ir kartu asmeniškai ją įprasmina visuomenės kultūros kontekste. Tokiu atveju išryškėja jo kuriamos aplinkos dvasingumo tikrovė ir visuomenei, jos kultūrai būdingas tikrovės dvasingumas. Šių reiškinių sankirtoje atsiranda savitas reiškinys – aplinkos dvasingumas. Jis pasireiškia visose žmogaus gyvenimo ir veiklos srityse. Tai pretekstas išskirti ir savitos aplinkos – ugdymo – dvasingumą.
Tokia ugdymo dvasingumo esmė grindžiama įsigalinčia nauja ugdymo paradigma (žmogus – kūrėjas). Tai reiškia, kad jis turėtų kurti materialią ir dvasinę aplinką kaip vieningą visumą. Būtent šia samprata remiasi demokratinės kultūros egzistavimas, jos įtvirtinimas ir raida šiandieninėje visuomenėje. Todėl ugdymo dvasingumas yra demokratijos iššauktas reiškinys, o ne kažkieno sugalvota problema.
– Kaip dvasingumas pritaikomas šiuolaikiniame mokyme?
– Ugdymo paskirtis, pasak Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio, tai vadovavimas gyvenimiškai kelionei, kurio tikslas – vesti žmogų kylančiais laiptais – dvasinio tobulėjimo laiptais. Tai asmenybės branda skleidžiantis socialinėje aplinkoje. Todėl asmenybės brandos pagrindas yra dvasinis ugdymas, kuriuo rūpinasi šeima ir visuomenė ir kuris tęsiasi visą gyvenimą. Be šio dėmens ugdymas tampa vienpusiškas, skirtas lavinti materialios gerovės kūrimo galimybes ir padaryti žmogų savotiška intelektine mašina, biorobotu.
Praktikoje įsivyrauja požiūris, kad "žinios – jėga", "žinios – gerovė", kad žmogui pakanka gyventi "čia ir dabar" rūpinantis savo materialia buitimi. Svarbiausia, kad toks žmogus dažnai nebesuvokia dvasinių vertybių vienijančio vaidmens visuomenėje ir net gali tyčiotis iš tų, kurie vertina dvasinę aplinką ir žmogiškus santykius. Kitaip tariant, bręstanti asmenybė susvetimėja, o visuomenėje įsivyrauja primityvi vartojimo kultūra ir ją žyminčios vertybės. Lyginant išskirtas asmenybės brandos kryptis aiškėja ugdymo paskirtis ir galimybės pasitarnauti asmenybės tobulėjimui ir demokratinės visuomenės raidai.
Tyrimai parodė, kad sprendžiant tokius uždavinius labai svarbu vertinti įvairiems žmogaus amžiaus tarpsniams būdingą asmenybės brandą. Atsižvelgiant į tai išskirtos pagrindinės ugdymo pakopos – dvasinis ugdymas (vaikystei būdingas savęs pažinimas ir savo vidinio pasaulio suvokimas supančios kultūros ribose), dvasingumo ugdymas (paauglystei būdingas savo vidinio pasaulio išraiškos tobulinimas atsižvelgiant į aplinkos kultūrą) ir ugdymo dvasingumas (žmogui būdingas savo vidinio pasaulio atspindėjimas asmeniškai įprasminant aplinką). Svarbiausia, kad dvasinis ugdymas tęsiasi visą gyvenimą ir yra pagrindas sekančioms brandos pakopoms. Taip aiškėja galimybės skatinti dvasingumo raidą ugdymo tikrovėje ir ja rūpintis pačiam žmogui gyvenant demokratinėje visuomenėje.
– Koks apskritai dėmesys skiriamas dvasingumo tyrimams, kiek ši tema plėtojama?
– Dvasingumo problema domino ir domina pasaulio filosofus, istorikus, humanitarus, gamtos ir kitų sričių mokslininkus. Lietuvoje šią problemą gvildeno tokios iškilios asmenybės, kaip Vydūnas, Vaižgantas, S. Šalkauskis, A. Maceina, J. Laužikas, L. Jovaiša, A. Piličiauskas ir kiti.
Mūsų monografijose ją nagrinėja akademikas A. Gaižutis, profesoriai V. Rimkus, Č. Kalenda, J. Mureika, A. Vasiliauskienė, mokslų daktarai I. Ratnikaitė, R. Kondratienė ir daugelis kitų žinomų nūdienos mokslininkų. Tyrimus ypač paskatino Vatikano Antrojo Susirinkimo išskirtas dėmesys žmogaus veiklos prasmei ir gyvenimo misijai, taip pat 2014 metais popiežiaus Pranciškaus pasakyta kalba Europos Parlamente. Atsižvelgiant į visa tai, šiandien dvasingumo tema plėtojama apimant teorijos ir praktikos sritis, o tyrimai yra svarbūs vertinant pasaulio globalizacijos iššūkius bei raidą. Tą patvirtina Ukrainoje, Kijeve, spalio 22 dieną vykęs knygos pristatymas tarptautinėje švietimo inovacijų parodoje ir nominacija "Ryškiausi moksliniai pasiekimai – 2019".
– Pirmąją konferenciją, skirtą dvasingumo problemai, 2004 metais organizavote Šiaulių universitete. Tema nepraranda aktualumo?
– Šiandieninėje tikrovėje stebime daug negatyvių reiškinių – patyčios mokyklose, žiniasklaidoje, politikoje, aiškėja visuomenės dvasinės brandos stygius, įsigali žmogaus gyvenimo pilnatvės kaip materialios gerovės samprata. Tai verčia koreguoti ugdymo humanistinį dėmenį sparčiai kintančio pasaulio erdvėje.
Sprendžiant šį uždavinį aktualu ne tik nagrinėti situaciją Lietuvoje, bet ir lyginti su užsienio valstybių pasiekimais. Šiuo požiūriu įdomi ir Ukrainos patirtis – dvasingumo problemai dėmesį skiria žymiausi jų mokslininkai, Ukrainos Parlamentas (dvasingumo klausimais priimta eilė įstatymų ir teisės normų). Lietuvoje taip pat rengiamos konferencijos Seime, kyla diskusijos žiniasklaidoje.
