Naujausios
Istorija prasidėjo Šiauliuose
Parašyti apie išskirtinę dviejų šeimų bendrystę, minint Ados Gens-Ustjanauskas šimtmetį, „Šiaulių kraštui“ pasiūlė Alexander Phibbs, kruopščiai renkantis šeimos istoriją.
„Ados 100-metis – puiki proga papasakoti ne tik išgyvenimo istoriją, bet ir istoriją apie Šiaulių šeimas, draugystę ir gerumą, kuris pasirodė stipresnis už karą, okupacijas ir net atstumą tarp žemynų. Mūsų šeimai labai daug reiškia tai, kad ši istorija bus papasakota būtent Šiauliuose – mieste, kuriame prasidėjo tokia didelė jos dalis“, – laiške rašė Alexander.
Anūkas tikisi, kad 100-metis padės atkreipti dėmesį ne tik į pačią Adą, bet ir į visą ją supusią kartą – nužudytus Lietuvos žydus, lietuvius, kurie rizikavo savo gyvybėmis juos gelbėdami, pabėgėlius, kurie po karo kūrė gyvenimą iš naujo, ir žmones, kurie dešimtmečius nenustojo dirbti dėl Lietuvos laisvės.
„Ji užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, išgyveno sovietų okupaciją ir Holokaustą, neteko tėvo Vilniaus gete, išliko dėl lietuvių draugų drąsos, tapo pabėgėle, o vėliau Amerikoje dešimtmečius padėjo imigrantams ir dirbo dėl Lietuvos laisvės. Po beveik pusės amžiaus ji galėjo grįžti ir pati dalyvauti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės istorijoje.“
Trumpai apžvelgti Ados Gens-Ustjanauskas gyvenimą ir nuveiktus darbus – sudėtinga, sąrašas įspūdingas.
Mokėjo septynias kalbas – po karo su motina atsidūrusi Vokietijoje, pradėjo dirbti su tarptautinėmis pabėgėlių organizacijomis, tarp jų – Tarptautine pabėgėlių organizacija (IRO).
Vėliau jau Australijoje dirbo valstybinėje imigracijos sistemoje, dažnai vertėjavo teismuose.
1953 metais su vyru Antanu Ustjanausku visa šeima persikėlė į Konektikutą. Pasak anūko, Ados vyras taip pat buvo karo blaškytas žmogus, vokiečių išvežtas priverstiniams darbams.
JAV šeima valdė keturias siuntinių agentūras Konektikute ir Masačusetse.
Ada Gens-Ustjanauskas daug metų dirbo JAV imigracijos srityje.
Su vyru organizavo renginius ir susitikimus lietuviams, kitoms Baltijos tautoms bei ukrainiečiams, padėjo naujiems imigrantams, palaikė ryšius su JAV politiniais veikėjais. Per 1960 metų prezidento rinkimus aktyviai rėmė Johną F. Kennedy, rengė lietuviškas radijo ir spaudos kampanijas.
1967 metais įkūrė „Hundred Club of Connecticut“, skirtą padėti policijos pareigūnų, ugniagesių ir kitų viešojo saugumo darbuotojų, žuvusių tarnybos metu, šeimoms.
Ada Gens-Ustjanauskas dirbo federaline vertėja ir bendradarbiavo su JAV Teisingumo departamento Office of Special Investigations (OSI), tiriant ir nagrinėjant įtariamų nacių karo nusikaltėlių bylas.
Atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais vertėjavo ir lydėjo daugelį Lietuvos politinių ir vyriausybinių delegacijų JAV, tapo jungtimi tarp Lietuvos atstovų ir JAV institucijų.
1990 metų gruodį vertėjavo JAV prezidento George’o H. W. Busho ir Vytauto Landsbergio susitikime Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete. 1992 metais į nepriklausomą Lietuvą grįžo kaip JAV viceprezidento Dano Quayle’o vertėja. Lietuvių kalbos vertėja dirbo ir prezidento Billo Clintono vizito Baltijos šalyse metu 1994 metais.
„Nuo tos akimirkos, kai Ada buvo priversta palikti Lietuvą, ji likusį gyvenimą paskyrė vilčiai dar kartą pamatyti savo tėvynę laisvą. Adai Lietuvos nepriklausomybė niekada nebuvo vien istorija ar politika – tai buvo gija, sujungusi gyvenimą, kurį ji prarado jaunystėje, su gyvenimu, kurį sukūrė Amerikoje“, – neabejoja anūkas.
Išgelbėti gyvenimai
Itin svarbi Ados Gens-Ustjanauskas gyvenimo gija veda į Šiaulius, pas garsiąją Venclauskių šeimą.
„Ada vaikystėje Šiauliuose lankydavo savo senelius ir visą gyvenimą prisiminė miestą bei Venclauskių šeimą, kuri buvo artima Gensų šeimai dar iki karo“, – rašo Alexander.
Pasak Alexander, Ados tėvas Jokūbas Gensas ir jo broliai Solomonas, Rubenas ir Efroimas augo Šiauliuose. Lankė lietuviškas mokyklas, gimnazijoje Jokūbas ir Danutė Venclauskaitė mokėsi kartu.
„Mano močiutė Ada mums pasakodavo, kad jaunystėje jos tėvas Jokūbas buvo susižadėjęs su Danute Venclauskaite, dar prieš sutikdamas būsimą Ados motiną Elvyrą. Dėl šios istorijos daugelį metų ieškojau bent vienos Jokūbo ir Danutės bendros fotografijos, tačiau mūsų šeimos archyve tokios nuotraukos nebuvo. Tik pernai, tyrinėdamas Venclauskių namų-muziejaus archyvą Šiauliuose, pagaliau ją radau.“
Venclauskių namuose-muziejuje saugomoje Vydūno spektaklio vaidintojų ir organizatorių nuotraukoje liko įamžinti Danutė, Jokūbas, Vydūnas, Stanislava Venclauskienė. Šią nuotrauką Alexander vadina vienu nuostabiausių atradimų.
„Jų vaidintas kūrinys vadinosi „Ne sau žmonės“. Sunku įsivaizduoti tinkamesnį pavadinimą žmonėms, kurių vėlesnius gyvenimus taip stipriai apibrėžė rūpestis kitais.“
Pasak Alexander, nuotrauka daryta prieš pat Jokūbui pasirenkant karinę tarnybą – jis savanoriu stojo ginti Lietuvos nepriklausomybės, mokėsi Karo mokykloje Kaune, dalyvavo kovose su lenkais.
1924 metais vedė Elvyrą Budreikaitę, 1926 metais jiems gimė duktė.
„Ada gimė mišrioje šeimoje – jos tėvas Jokūbas Gensas buvo žydas, o motina Elvyra Budreikaitė – lietuvė katalikė. Karo metais tai lėmė labai neįprastą Ados padėtį. Jos tėvas ir žydiškoji šeimos dalis buvo Vilniaus gete, o Ada su motina gyveno už geto sienų.“
Vokiečių okupacijos metais prieškario laikų draugystė su Venclauskiais nenutrūko. Alexander žodžiais, po dviejų dešimtmečių ji tapo gyvybės ir mirties klausimu.
Alexander išdėsto skaudžius Holokausto meto faktus.
Jokūbo brolis Efroimas Gensas su žmona ir dukra buvo įkalinti Šiaulių gete. Efroimas dirbo geto administracijoje, buvo geto policijos viršininkas.
Jokūbas Gensas tapo Vilniaus geto žydų policijos viršininku, Vilniaus žydų geto vadovu. Jo istorija pasakojama 2006 metais Audriaus Juzėno filme „Vilniaus getas“ (J. Genso vaidmenį atliko vokiečių aktorius Heinas Ferchas), 2025 metais Vilniuje pristatytas dokumentinis filmas „Komendanto duktė“, paremtas dukters Ados Gens prisiminimais (rež. Alexander Phibbs).
„Nors Ada oficialiai gyveno už geto ribų su savo motina, daugiau nei pusę savo laiko praleisdavo gete, kur buvo jos tėvas, giminaičiai ir daugelis jos draugų. Getas buvo didelė jos kasdienio gyvenimo, šeimos ir jaunystės dalis.“
1943 metų rugsėjį Jokūbą Gensą nužudė gestapas. Vienas iš patikimų jo padėjėjų moteris perspėjo, kad abi turi dingti per maždaug dešimt minučių. Ada ir Elvyra iš namų išėjo beveik nieko nepasiėmusios. Kelionės leidimus, kurių reikėjo norint išvykti iš Vilniaus, padėjo gauti senas Jokūbo bičiulis kapitonas Augustas Kynas.
Galiausiai motina su dukra pasiekė Šiaulių kraštą – čia pagalbos ranką ištiesė Venclauskių moterys (Kazimieras Venclauskis jau buvo miręs).
„Venclauskių šeima paslėpė jas ūkyje visai netoli Šiaulių, kur jos išgyveno iki vokiečių okupacijos pabaigos. Jų išgyvenimą lėmė nuolatinė Venclauskių šeimos pagalba, ryšių tinklas ir pasiryžimas rizikuoti savo gyvybe. Rizika buvo didžiulė: vokiečių komendantūra buvo įsikūrusi pačiuose Venclauskių šeimos namuose.“
Nors vokiečių pareigūnai buvo visai šalia, kartais Venclauskių moterys slėpdavo žydus net pačiuose namuose.
Danutė Venclauskaitė buvo įkūrusi dirbtuves. Šiaulių „Aušros“ muziejaus duomenimis, jose dirbo apie 70 žydžių moterų iš geto. Dirbtuvės padėjo gelbėti žydus.
Gelbėjimo istoriją papildo Lino Venclausko, Venclauskių šeimoje užaugusio Mariaus Venclausko sūnaus, pasakojimas.
Danutė slapta nešdavo į getą maistą ir auksą. Auksas būdavo ypač svarbus, kai dirbtuvėms pradėdavo trūkti užsakymų: buvo stengiamasi palaikyti dirbtuvių veiklą ir pajamas, norint įrodyti, jog žydų darbininkai tebėra reikalingi. Nuo darbo leidimų galėjo priklausyti ne tik darbuotojų, bet ir jų šeimų likimas.
Linas prisiminė ir girdėtus pasakojimus, kokių išgyvenimų patyrė ir Venclauskių moterys – naktimis apsikabindavo ir verkdavo.
„Jos puikiai suprato, kokios būtų pasekmės, jeigu jų veikla būtų atskleista, tačiau atsisakė nustoti padėti žmonėms, kurie prieš karą buvo jų draugai, kaimynai, bendramoksliai ir jų pačių bendruomenės dalis. Jų pagalba nebuvo vienkartinis didvyriškas poelgis – rūpinimasis kitais buvo jų gyvenimo būdas ir vertybė, kurią Danutė išsaugojo visą savo gyvenimą.“
Danutė, Gražbylė Venclauskaitės ir Stanislava Venclauskienė buvo pripažintos Pasaulio tautų teisuolėmis ir apdovanotos Lietuvos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
JAV vykusioje Pasaulio tautų teisuolių ceremonijoje dalyvavo ir Ada Gens-Ustjanauskas.
Paskutinis atsisveikinimas
Su Šiauliais susijusi dar viena skaudi Gensų šeimos istorija – paskutinis brolių Solomono ir Efroimo susitikimas.
Po Vilniaus geto likvidavimo Solomonas Gensas buvo deportuojamas į šiaurę, Estijos link. Traukinys sustojo Šiauliuose – mieste, kuriame broliai užaugo.
Solomonas išmetė raštelį, kažkaip pasiekusį Šiaulių gete buvusį brolį.
„Efroimas į geležinkelio stotį atnešė maisto bei kitų būtinų dalykų. Tai buvo pirmas kartas per karą, kai broliai vėl pamatė vienas kitą. Kartu ir paskutinis. Per trumpą susitikimą Solomonas pranešė, kad jų vyresnysis brolis Jokūbas nužudytas. Netrukus traukinys išvažiavo. Solomonas žuvo Kloogos koncentracijos stovykloje Estijoje. Efroimas karą išgyveno.“
Po daugelio metų, 2025 metų kovo 27 dieną, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkė Rasella Galinienė su bendruomenės nariais palydėjo Alexander į Šiaulių geležinkelio stotį, kur vyko brolių atsisveikinimas.
Skausminga istorija dar labiau priartėjo.
Nuo Šiaulių iki JAV
Ada ir Elvyra pasitraukė į Vokietiją. Tokį patį sprendimą priėmė ir Stanislava Venclauskienė su dukra Danute, iš Lietuvos pasitraukusios su globotiniais Mariumi (JAV tapo kriminalinės teisės profesoriumi) ir Stefa.
Tęstis šeimų draugystei padėjo atsitiktinumas.
„Ada paklausė sutikto lietuvio, gal jis kartais pažįsta Venclauskių šeimą. Paaiškėjo, kad pažįsta. Vienas klausimas nepažįstamam žmogui lėmė, jų keliai vėl susitiko.“
Gensų šeima saugo šio susitikimo liudijimą – fotografijas, kuriose Ada, Elvyra, Danutė, Stanislava įsiamžino ūkyje Vokietijoje.
Dar kartą likimas moteris suvedė jau Amerikoje. Nors į JAV atvyko skirtingais keliais, galiausiai abi šeimos atsidūrė mažoje Konektikuto valstijoje. Ada ir jos šeima gyveno Hartfordo apylinkėse, o Danutė – Waterbury. Čia draugystė tęsėsi visą gyvenimą.
„Danutė liko viena artimiausių Ados ir Elvyros draugių. Ada su savo vyru Antanu dešimtmečius valdė siuntinių agentūras, per kurias sovietinės okupacijos metais į Lietuvą buvo siunčiamas maistas ir kitos gėrybės. Danutė buvo ne tik artima draugė, bet ir viena ištikimiausių šio verslo klienčių.“
Po daugelio dešimtmečių šeimas susiejo ypatingas dokumentas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Danutė oficialiai išreiškė savo valią dėl Venclauskių šeimos namo Šiauliuose ateities. Ji norėjo, kad namas liktų muziejumi ir toliau tarnautų Lietuvos kultūrai, švietimui ir viešajai atminčiai.
Dokumentas buvo parengtas ir pasirašytas Konektikute. Notarė, patvirtinusi Danutės pareiškimą, buvo Ada Gens-Ustjanauskas.
„Praėjus dešimtmečiams po to, kai Venclauskių šeima padėjo išgelbėti Ados gyvybę, Ada tapo oficialia Danutės sprendimo dėl tų pačių šeimos namų ateities liudytoja, – dar vieną nepaprastą ryšį atskleidžia Alexander. – Po visko, ką abi šeimos kartu išgyveno Lietuvoje ir vėliau Amerikoje, man tai yra vienas gražiausių jų ilgos draugystės istorijos ratų.“
Sugrįžimai
Pirmą kartą Venclauskių namus-muziejų Alexander aplankė 2024 metų rudenį. Apsilankymas suteikė minčių naujoms paieškoms.
„Mes seniai žinojome, kad Gensų ir Venclauskių šeimos buvo artimos dar prieš karą. Tačiau muziejuje pamačiau nuotrauką, kurioje su Venclauskių šeima stovėjo mano močiutės teta Bronė Budreikaitė. Ši nuotrauka iškėlė klausimų, kiek šie ryšiai buvo glaudūs, ypač karo metais.“
B. Budreikaitė už žydų gelbėjimą Kaune taip pat yra pripažinta Pasaulio tautų teisuole bei apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).
Alexander dėkingas Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojams Vilmai Karinauskienei, Jovitai Vilimaitienei, dr. Laurynui Giedrimui už pagalbą ieškant dokumentų, identifikuojant žmones, lyginant šeimos prisiminimus su muziejaus medžiaga.
2025 metų kovą Alexander apsilankė netoli Venclauskių namų įsikūrusioje Šiaulių apskrities žydų bendruomenėje. Kartu aplankė mokyklą, kurioje mokėsi broliai Gensai; Šiaulių geležinkelio stotį, kurioje paskutinį kartą susitiko Solomonas ir Efroimas; Šiaulių geto vietą; žydų kapines, kuriose 1935 metais buvo palaidotas brolių tėvas Wolfas Gensas (kapinės 1965 metais sunaikintos).
Tų pačių metų spalį Alexander su mama Henrietta ir pussesere Amy sugrįžo į Venclauskių namus.
„Pirmą kartą per daugiau kaip aštuoniasdešimt metų Gens palikuonys vėl stovėjo tuose namuose. Ryšys, prasidėjęs Šiauliuose daugiau nei prieš šimtą metų, išgyveno karą, okupacijas, tremtį ir emigraciją, tebėra gyvas šiandien, kai spalio 9-ąją Ada sulaukė 100 metų“, – įspūdingą istorijos ratą užbaigia Alexander.
