Naujausios
Atminties aukuras
Renginį moderavo Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pavaduotoja doc. dr. Ina Dagytė-Mituzienė, su dėkingumu akcentavusi, jog susitelkta iš širdies renginiui, kurio tikslas pagerbti iškilią skulptorę ir apmąstyti jos darbų tęstinumą.
Renginyje dalyvavo per 80 žmonių: buvę prof. Dalios Matulaitės kolegos dailininkai, architektai, skulptoriai, buvę jos mokiniai, kurie dabar jau patys tapę žymiais skulptoriais ir pedagogais, Lietuvos saugomų teritorijų, kurių erdves yra papuošusios kūrėjos skulptūros, vadovė Rūta Baškytė, Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas, skulptorės sūnėnas, dukterėčia, pusseserės ir kiti giminaičiai, Žemaičių bendrijos atstovai, M. Mažvydo progimnazijos mokiniai su direktorės pavaduotoja Vilma Junevičiene.
Plevenant aukuro liepsnelėms, Kūrėja pagerbta tylos minute. Skambėjo violančelės muzika. Surengta skulptorės darbų ekspozicija. Parodytas A. Tarvydo dokumentinis filmas apie skulptorę.
Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė apžvelgė pagrindinius Dalios Matulaitės kūrybos bruožus. Ji įvertino D. Matulaitę kaip vieną ryškiausiųjų Lietuvos skulptorių, dariusią didelę įtaką Lietuvos kultūros laukui. Jos kūryba išsiskiria archaiška jėga ir glaudžiu ryšiu su baltų kultūra.
Profesorę papildė menotyrininkės dr. Danutės Zovienės įžvalgos.
Architektų vardu kalbėjo ne vieną projektą drauge su D. Matulaite vykdęs Alvydas Mituzas, pabrėžęs, jog D. Matulaitė buvo labai gili menininkė, gebėjusi į akmenį įdėti mintį, kuri amžinai kalbės ateties kartoms.
Paminklas Reformacijai ir raštijos pradininkams
Renginio antrojoje dalyje buvo aptarta, kuo su skulptore D. Matulaite bendravusių kūrybinių žmonių bendruomenė galėtų prisidėti prie jos darbų tęstinumo.
Buvę D. Matulaitės mokiniai Vilniaus dailės akademijos profesrius A. Ališanka, skulptoriai D. Kučas, M. Zavadskis parengė ir pristatė D. Matulaitės darbų virtualaus žemėlapio apmatus.
A. Mickevičiaus bibliotekos informacinių išteklių skyriaus vedėja A. Kazakevičiūtė – Bankauskienė ketina imtis skulptorės bibliotekos archyvo peržiūros ir apsaugos.
O vienas svarbiausiųjų uždavinių – Vilniuje, Reformatų sode, pastatyti D. Matulaitės ir architekto Jūros Balkevčiaus sukurtą paminklą Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams.
Reformacijos 500 metų jubiliejaus proga buvo paskebtas konkursas, kurį laimėjo minėti kūrėjai. Paminklui, kurio pastatymui reikėtų apie 230 tūkstančių eurų, surinkta didžioji dalis lėšų. Kaip „Šiaulių kraštą“ informavo architektas Alvydas Mituzas, dosnia auka prisidėjo ir Kelmės rajono savivaldybė. Tačiau trūksta dar 40 tūkstančių eurų, kad projektas būtų įgyvendintas.
Pagarsintas renginio dalyvių pasirašytas memorandumas, kuriame numatyti tolesni siekiai ir darbai saugant vienos iškiliausių Lietuvos skulptorių atminimą ir puoselėjant jos kūrybą.
Buvo išėjusi, bet grįžo
Dalia Matulaitė gimė netoli Kelmės esančiame Jukniškės kaimelyje. Tačiau per karą sudegė jos tėvų namai. Tuomet Matulai paliko Kelmę ir ilgą laiką gyveno Klaipėdos krašte. Tačiau savo gimtine visuomet laikė Kelmę. Čia atgulė ir amžinojo poilsio.
O šalia savo senelių ir tėvų pernai atgulė ir iškili, Lietuvą garsinusi, daug skulptūrų jai palikusi jų dukra Dalia.
Nors gyveno sostinėje, ji dažnai prisimindavo Kelmę. Specialiai Kelmei sukūrė paminklą, įamžinantį kovas už laisvę. Deja, jos projektas – simbolinis ąžuolas, įprasminantis žemaičių tvirtybę, nelaimėjo konkurso. Dėl to skulptorė labai išgyveno. Bet neprarado vilties, jog kada nors jos kurtas ąžuolas papuoš kurią nors Kelmės miesto erdvę.
„Kelmė – gimtinė ir giminių kapai...Pradžia ir pabaiga. Svajota ir tebesvajojama. Pastatyti Gimtinės ąžuolą – paminklą laisvės kovoms atminti Kelmėje,“ – rašė ji knygoje „Kelmės kraštas žymūs žmonės“.
„Tas ąžuolas – Dalios skausmo liudytojas, – „Šiaulių kraštui“ tvirtino daug projektų su D. Matulaite drauge įgyvendinęs vilnietis kraštovaizdžio architektas Alvydas Mituzas. – Pamenu, kai vykdėme Medvėgalio projektą Žemaitijoje, ji labai skaudžiai išgyveno dėl nelaimėto konkurso. Bet vis tiek neprarado vilties, jog kada nors bus pastatytas jos Gimtinės ąžuolas.
Turėtume suburti žmones. Kai netekome Dalios, Kelmės rajono savivaldybės vicemeras skambino, klausė, kur tas ąžuolo maketas. Gal įgyvendintų? Tai būtų savotiškas Meno altorius. Tik jam reikėtų rasti tinkamą erdvę ir ją atitinkamai sutvarkyti.
Projekto imtųsi Dalios mokiniai. Nors juos truputį baugina toks aukštas paminklo meninis lygis ir toks projekto sudėtingumas. Bet ryžtųsi vardan savo mokytojos darbų tęstinumo ir vardan to, kad Kelmė jai buvo sakrali.“
„Mes vartojame savo šviesuolius“
Memorialinio į(si) veiklinimo renginio „Dalia Matulaitė – skluptorė. Jos darbai ir mes“ inociatorė ir moderatorė, socialinių mokslų daktarė Ina Dagytė – Mituzienė vėliau „Šiaulių kraštui“ pasakojo apie paskutiniuosius skulptorės gyvenimo metus ir jos kūrybinį palikimą:
„Ji skubėjo atidaryti mažųjų skulptūrų galeriją. Pirmąją erdvę „Amnezija“ paskyrė savo mamai. Antrąją atidarė vėliau, jau stovėdama su vaikštyne. Ją paskyrė tėvui.
Buvo sukaupusi net porceliano. Ketino priiminėti lankytojus. Tomis idėjomis Dalia stiprinosi kelerius paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Raginome tinkamai sutvarkyti dokumentus. Bet ji sakydavo: „Turiu labai nedaug laiko. Dokumentai – paskui. Viskas yra mano galvoje.“
Kyla klausimas, kaip su Dalios Matulaitės kūrybiniu palikimu elgsis jos giminė, kuriai atiteko mažųjų skulptūrų galerija ir kūrybinės dirbtuvės. Darbai, veikiausiai, bus parduodami. Bet svarbu, kad būtų elgiamasi profesionaliai, konsultuojantis su žinovais.
Didžiosios jos skulptūros gyvena viešosiose erdvėse Lietuvoje ir užsienyje. Vilniuje „Seserys“ – paminklas Lazdynų Pelėdai, „Gražina“, Šiauliuose „Aušra“ – laikraščiui „Aušra“ ir aušrininkams, Priekulėje „Šventvakarių Ėvė“ – Ievai Simonaitytei, Klaipėdoje „Neringa“, „Lietaus debesis“, Klajojantis ežeras“,“Dvylika brolių“, Nemenčinėje „Akmens fortepijonas“, Lenkijoje, Baznyko mieste, paminklas Lietuvos kariams, žuvusiems už Tėvynę. Šios ir kitos D. Matulaitės skulptūros bus įamžintos ir įveiklintos per jau anksčiau minėtą virtualųjį žemėlapį.
Artimiausias uždavinys įgyvendinti paminklo Lietuvos raštijos pradininkams projektą.
„Kartais stebiuosi mūsų humanitarine inteligentija, – apmaudo neslepia I. Dagytė – Mituzienė. – Dūsauja dėl lietuvių kalbos, dėl Lietuvos ateities, bet bendram kultūriniam reikalui nenusiųs nė dešimties eurų.
Labai daug susireikšminusių žmonių. Jie tampa kultūros ikonomis, neturėdami jokio kultūrinio krūvio.
Išmokome kalbėti bet kokiu klausimu. Diskutuojam ir diskutuojam. Bet po diskusijų veiksmo nėra. Atsieit jūs sugalvojot, esate entuziastai tai ir darykit. Kitiems smagiau pasiblaškyti po Turkiją ar Egiptą.
Tautos branda priklauso nuo to, kaip ji elgiasi su savo šviesuoliais. Šviesuoliai mums rodo gyvenimo kryptį. O mes neretai juos tiesiog vartojame.“
