Naujausios
Turtinga biografija
Petras Avižonis gimė Pasvalio pietiniame pakraštyje. Būsimo profesoriaus tėvas Jonas Avižonis buvęs labiausiai išsimokslinęs žmogus Pasvalyje, dėl savo raštingumo ėjęs ir mokesčių rinkėjo pareigas cariniais laikais. Šeima buvo gausi: Jonas ir Salomėja Avižoniai turėjo 3 sūnus ir 5 dukras. 1906 m. sodyboje pasistatė naują, nemažą „dviejų galų“ gyvenamą namą. Vakariniu sodybos pakraščiu teka Svalia – 36 km ilgio upelė, davusi ir Pasvaliui vardą. Jonas buvo seniai ir gerai pažįstamas su biržiečiu „knygnešių karalium“ Jurgiu Bieliniu. Jo vežimaitis ir arklys rasdavo prieglaudą Avižonių sodyboje. O draudžiamą spaudą – laikraščius, knygas – iš Avižonių sodybos išsinešiodavo slaptai Pasvalio krašto knygnešiai (Kazlauskas, 2008).
Raštingas tėvas stengėsi išmokslinti savo vaikus. Nuo 1886 metų Petras Avižonis mokėsi privačioje pradinėje vokiškoje mokykloje Mintaujoje (Jelgava), XIX a. pabaigoje ketvirtadalį šio miesto gyventojų sudarė lietuviai, veikė kelios lietuvių draugijos, chorai. Čia kurį laiką gyveno Simonas Daukantas, 1894 m. vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją buvo paskirtas Juozas Tumas-Vaižgantas.
P. Avižonis 1894 m. baigė Mintaujos gimnaziją-Academia Petrina seniausią Vidžemės aukštesniąją mokyklą, kurioje mokėsi daug būsimų Lietuvos kultūros, visuomenės, politikos veikėjų. Mokykloje buvo dėstoma vokiečių kalba. Gimnazijoje graikų ir lotynų kalbas dėstė Jonas Jablonskis, su kuriuo netrukus susipažino ir jaunasis P. Avižonis. 1890 m. Mintaujos gimnazijoje jis įsteigė ir iki gimnazijos baigimo vadovavo „Kūdikio“ draugijai, kuri organizavo draudžiamos spaudos platinimą ir pasipriešinimą privalomam stačiatikių pamaldų lankymui. Pats gabeno ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. (Būtėnas, 1939).
1895–1897 m. studijavo Peterburgo universiteto Matematikos ir gamtos fakultete, 1897–1900 m. studijas tęsė Tartu (Jurjevo) universiteto Medicinos fakultete, kur buvo išrinktas lietuvių studentų draugijos pirmininku. Baigęs studijas 1900–1902 m. pradėjo verstis gydytojo praktika Ariogaloje, buvo universalus daktaras: dirbo chirurgu, akušeriu, gydė vidaus, vaikų, ausų-nosies, akių, infekcines ligas. 1902 m. spalio mėn. Dabikinės dvare dalyvavo steigiamajame Lietuvių demokratų partijos suvažiavime, kuriame atstovavo kairiesiems varpininkams. Septynerius metus gyveno Žagarėje. 1904 m. įkūrė Beturčiams šelpti draugiją.
1905 m. kaip karo gydytojas P. Avižonis dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, buvo patekęs į japonų nelaisvę (LE, 1934). Kilus 1905–1907 m. revoliucijai, suartėjo su socialdemokratais. 1907 m. įstojo į Jono Basanavičiaus įkurtą Lietuvių mokslo draugiją. Po metų išvyko į Peterburgą, klausė universitete doc. Volkovo praktinio antropometrijos kurso, tobulinosi E. Pavlovos institute, prof. Dolganovo akių klinikoje. 1910 m. persikėlė į Šiaulius. 1914 m. Tartu universitete apgynė medicinos daktaro disertaciją „Kauno gubernijos Šiaulių apskrities Gruzdžių ir Lygumų valsčių lietuvių akių ligos ir aklumas“. Disertacijos tekstas buvo išleistas atskira knyga.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui vėl buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Iš pradžių dirbo Šiauliuose, 1914–1916 m. Rusijos Raudonojo kryžiaus draugijos karo sanitariniame traukinyje ir priešakiniame gydymo-maitinimo būryje vyr. gydytoju. 1916 m. pradėjo dirbti Lietuvių komiteto tremtiniams šelpti Maskvoje ambulatorijos gydytoju ir kartu Centrinio kalėjimo ligoninės (prie Butyrkų kalėjimo) akių skyriaus vedėju. 1917 m. Maskvoje įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją. 1917 m. buvo Rusijos lietuvių seimo Petrograde delegatu. 1910–1918 m. dirbo Rusijos Raudonojo kryžiaus ligoninėje Maskvoje.
1918 m. birželio mėn. grįžo į Šiaulius, dirbo gydytoju. 1918–1919 m. Lietuvos komunistų partijos narys, iš kuriuos 1919 m. pasitraukė (LTE, I t., 1976). Nuo 1919 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1919 m. pradžioje Vincas Mickevičius-Kapsukas, Raudonosios armijos padedamas įsitvirtinęs dalyje Lietuvos, kvietė Petrą Avižonį atvykti į Vilnių ir užimti sveikatos apsaugos komisaro postą, bet šis atsisakė. Nepriklausomoje Lietuvoje įsijungęs į mokslinę veiklą, Petras Avižonis nuo politikos nutolo.
1920 m. atvyko į Kauną ir pradėjo dirbti Karo ligoninės Akių ligų skyriaus vedėju. 1920–1922 m. įsteigė ir vadovavo Aukštųjų kursų Medicinos skyriui, taip pat dėstė paskaitas studentams. 1923 m. įkūrė Lietuvos universiteto Akių kliniką, 1922–1939 m. jo įsteigtos Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. VDU) Akių ligų katedros vedėjas.1922–1924 m. pirmasis Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto dekanas, nuo 1922 m. profesorius, 1924–1925 m. universiteto prorektorius, 1925–1926 m. rektorius. 1930 m. gruodžio mėnesį Petro Avižonio rūpesčiu Vytauto prospekte Kaune atidaryta moderni Akių klinika.
Mokslinė ir visuomeninė veikla
Petro Avižonio Lietuviška Gramatikėlė (Sankt Peterburgas, 1898–1899) lietuvių bendrinės kalbos tyrėjų vertinama kaip darbas, davęs pradžią Petro Kriaušaičio slapyvardžiu pasirašytai Jono Jablonskio Lietuviškos kalbos gramatikai (Tilžė, 1901).
Ši knyga reikšminga ir dėl kitų priežasčių – ji padeda atskleisti lingvistinių idėjų perimamumą, kelią iš ankstesnių Rytų Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos lietuvių kalbos aprašų, kitų darbų į bendrinės kalbos gramatikas. Be to, Lietuviška Gramatikėlė svarbi kaip besiformuojančios bendrinės kalbos normų sklaidos šaltinis, nes ją turėjo ir galėjo remtis periodinių leidinių redakcijos, iš jos mokėsi tie, kurie norėjo įgyti lietuvių kalbos žinių. Tai patvirtina publikuoti pasirinktas egzempliorius – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynui jį dovanojo Filomena Grincevičiūtė.
Lietuviška Gramatikėlė buvo hektografuota Sankt Peterburge 1898–1899 metų sandūroje. Hektografu galima padauginti iki šimto kopijų, tiek galėjo būti ir šios knygos egzempliorių, tačiau iki šių dienų tėra išlikę dvylika, vienuolika saugoma Lietuvos atminties institucijose. Hektografuoti leidiniai pamažu blunka, tekstą tampa sunku įskaityti. Petro Avižonio Lietuviška Gramatikėlė ne išimtis. Todėl nuspręsta ją publikuoti ir taip ne tik išsaugoti jos turinį, bet ir padaryti prieinamą platesnei visuomenei.
1895–1914 m. spausdino straipsnius periodiniuose leidiniuose „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienos“, „Darbininkų balsas“, „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“, „Mokykla“ ir kt. Išleido populiarių knygelių: „Socialistai ir masonai“ (1906 m.), „Girtuoklybė mūsų rykštė“ (1907 m.), „Darbininkai ir visuomenė“ (1908 m.). „Žemė ir žmogus“ (1910 m.). Nelegalioje spaudoje pasirašinėjo net 50-čia slapyvardžių.
Profesorius tyrė akių ligų, ypač trachomos diagnostiką ir gydymą, užkrečiamąsias ligas, alkoholizmą, gyvybės atsiradimą, paveldėjimą. Parašė „Akių ligų vadovą“ (1940) – pirmąjį akių ligų vadovėlį lietuvių kalba. Mokslinius straipsnius spausdino nuo 1909 m. liepos mėn. ėjusio „Lietuvos ūkininko“ priede „Sveikata“.
Straipsniuose siekė su naujausiais medicinos mokslo pasiekimais supažindinti ne tik kolegas medikus, bet ir kaimo šviesuomenę, kad ji aktyviau kovotų su tamsumu ir prietarais, propaguotų sveiką buitį ir gyvenimo būdą. Dirbdamas gydytojo darbą, plačiai dalyvavo specialioje lietuvių ir užsienio medicinos spaudoje. Buvo aktyvus Vokietijos ir Prancūzijos oftalmologų draugijų narys. Dalyvavo tarptautiniuose oftalmologų suvažiavimuose (LTE, I t., 1976).
Nuo 1923 m. žurnalo „Medicina“ redakcinės kolegijos narys, nuo 1925 m. „Archiv Oftalmologii“ leidėjų komisijos narys, nuo 1938 m. tarptautinio žurnalo „Ophtalmologica“ redakcijos narys. 1935–1939 m. redagavo leidinį „Medicinos fakulteto darbai“. Žurnalų „Kultūra“, „Kosmos“, „Naujoji gadynė“, užsienio žurnalų bendradarbis. Paliko 134 mokslinius darbus, knygų ir straipsnių, parašytų lietuvių, latvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Sukūrė apie 250 lietuviškų medicinos terminų.
P. Avižonio dėka buvo sudaryta oftalmologijos terminija, kurią labai vertino ir kalbininkai. Prano Skardžiaus tvirtinimu, „jis savo srities medicininę terminologiją yra sutvarkęs geriausiai iš visų kitų medicinos sričių“. Štai kaip gražiai skamba P. Avižonio parinkti terminai: tinklainė (retina), lęšiukas (lens cristalina), vokai (palpebra), akiduobė (orbita), užkratas (infectio), šviesolauža, žiūros kampas (angulus visorius), vištakumas (hemeralopia), akiplotis (campus visus), ašarinis maišelis (saccus lacrimalis), drumstis (cataracta) ir daugybė kitų (Mykolaitytė, 2000).
Kartu su kitais medikais įkūrė Kauno medicinos draugiją, buvo jos pirmininkas. Nuo 1925 m. Vokietijos, nuo 1930 m. Prancūzijos oftalmologų mokslinių draugijų narys, nuo 1937 m. Tartu estų gydytojų draugijos narys korespondentas. 1932–1939 m. įsteigė ir vadovavo Lietuvos akių gydytojų draugijai (VLE, II t., 2002).
Profesorius Petras Avižonis mirė 1939 m. Kaune. Jo kūnas po jo mirties, remiantis jo priešmirtine valia, sudegintas Kaune, Universiteto medicinos fakulteto krematoriume. Pelenai, supilti į skulptoriaus Petro Rimšos (1881–1961) pagamintą varinę taurę. Planuota iškilmingai juos palaidoti. Bet prasidėjo II pasaulinis karas. Lietuvą užėmus hitlerininkams, urnos varis galėjo tapti karine žaliava. Tad urna iš medicinos fakulteto buvo perkelta į P. Avižonio sūnaus Jono šeimą. Šeima pelenus saugojo nuo 1941 iki 1984 metų (Kazlauskas, 2008). 1984 metais urna su palaikais buvo palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Įvertinimas ir atminimo įamžinimas
Petro Avižonio mokslinė ir visuomeninė veikla buvo aukštai įvertinta, 1932 metais jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. 1939 metais suteiktas Latvijos universiteto garbės daktaro vardas.
1939 m. artimieji įsteigė prof. Petro Avižonio vardo pašalpų fondą neturtingiems Vytauto Didžiojo universiteto studentams medikams šelpti. Prof. dr. P. Avižonio dukra Birutė Avižonytė-Blazevicius iš savo santaupų 8 tūkstančius dolerių skyrė tėvo atminimo įamžinimui Pasvalyje. Kapų (sovietmečiu – Tarybų) gatvė pavadinta P. Avižonio vardu ir čia, prie Pasvalio krašto muziejaus žaliame plotelyje pastatytas paminklas, sukurtas klaipėdiečio skulptoriaus Algirdo Boso (Kazlauskas, 2008).
Paminklo fundatorė B. Blaževičienė iš pradžių buvo linkusi į portretinį paminklo traktavimą – biustą, bareljefą ar ką nors panašaus. Tačiau kitaip galvojo skulptorius: portretinių skulptūros kūrinių Pasvalio centre esą – Petras Vileišis, moters figūra prie kultūros namų (skulptūra „Laukuose“). A. Bosui norėjosi eiti kitu keliu – alegoriniu. Tad ir matome: likimo vėjas pašiaušė, pavartė gyvenimo knygos lapus, atvertė įrašą: „Profesoriui, medicinos daktarui Petrui Avižoniui“, kurį žemiau lydi fundatorės vardas. Ant pilkšvos piramidės taip pat yra įrašas: „Petrui Avižoniui 1875–1939.“
1986 metais ant buvusios Akių klinikos pastato Kaune (Vytauto pr. 49) atidengta memorialinė lenta, 1994 m. ugdymo centras Šiauliuose pavadinas Petro Avižonio vardu, 1996 m. Kauno medicinos universiteto Akių ligų klinikos (Eivenių g. 4) didžioji auditorija pavadinta prof. Petro Avižonio vardu.
Apie šią iškilę asmenybę parengta Jono Puzino knyga Profesorius medicinos daktaras Petras Avižonis (1875-1939): jo visuomeninė, kultūrinė ir mokslinė veikla. Čikaga: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1979, – 220 psl.: iliustr. Margarita Karkauskaitė 1999 metais sudarė bibliografijos rodyklę Profesorius Petras Avižonis: bibliografijos rodyklė. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 1999, – 63 psl.: portr.
