Per poezijos bangas

„Lietuviai – viduje poetai“

J. Kulnys rodo pluoštelį parduotuvės čekių. Antroje pusėje smulkiu šriftu suguldytos eilės. Netikėtai užklupus įkvėpimui, bet kokia popieriaus skiautė tinkama.

– Ar prieš akis iškyla ir eilių adresatas?

– Poezija skirta visiems, ne tik vienišiams ar išmanantiems. Poezija apvaisina kalbą, suteikdama jai estetinį žavesį, grožį, o per dainą – kalbos skambesį. Poezija reikalauja pasiruošimo, rimties ir susikaupimo...

Rašydamas negalvoju, kokiam skaitytojui tai skirta, nes emocijos liejasi, o tik vėliau – viską išpylęs ant popieriaus – pradedi dėlioti žodžius, mintį ir esmę. Tai gali būti kažkoks istorinis įvykis (tremtis, karas), gali sukelti pamąstymus impresionistinis paveikslas, nes daug spalvų, potėpių ir šešėlių, ir ilgai žiūrėdamas įžvelgi tai, kuo tu šiuo metu gyveni, ar kas tave jaudina.

Tai gali būti mūsų šalies istorija, žydinčios pienės ar „vosilkos“ (sibirietiškas rugiagėlių pavadinimas), baltos ramunės, ievų žydėjimas Sibire... Pateikia klausimą: kodėl tu čia – Sibire, svetimame krašte? O kas ta Lietuva? Jos neatmeni – fantastinis kraštas, slypintis už tavo sąmonės ribų.

Lietuviai – viduje poetai. Juos supa nuostabi gamta – papartynai, melsvų ežerų akys ir pūpsantys žaliom samanom pasidengę snūduriuojantys piliakalniai ir slėpiningos pelkės.

Deja, poezija reikalauja sau duoklės – pritūpti prie jos. Bet laikas šiandien skriejantis, ir žmonės lyg būtų pastatyti ant elektrinių paspirtukų skrieja tolyn.

Poezijos kūrimas – jaunų žmonių privilegija. Geriausieji kūriniai sukurti jaunystės brandos amžiuje – A. Mickevičius, M. Lermontovas, A. Puškinas ir kiti. Darbas, šeima, buitis, o kai priartėja saulėlydis, prisimena, kad jaunystėje rašė, ir vėl pradeda rašyti, bet išvysta paskutinį vagoną už mėlynuojančios horizonto linijos...

– Kada ir kaip susidomėjote poezija? Kokios temos mėgstamiausios?

– Mane domina visos temos, esu labai „žingeidus“. Tarybiniais metais rašinėjau į „Raudoną vėliavą“ noveles, apsakymus – Jovaro konkursui, „Atžalynui“. Viena poetė pasiūlė rašyti eiles, taip ir pradėjau po truputį irtis per poezijos bangas. Gan sunkus amatas, kai vėjo plėšomos burės, o kranto nesimato ir turi tik vieną irklą...

– Kokią literatūrą pats mėgstate skaityti?

– Mėgstu istorinę, grožinę, filosofinę literatūrą. Mėgstu poeziją, o jei „užsikabinu“, tai džiaugsmas taškosi per kraštus. V. Mykolaičio-Putino „Langas“, „Būtis“ – šedevrai. Iš rusų patinka M. Lermontovas. Patinka latvių poezija.

Mano asmeninėje bibliotekoje apie 3000 knygų. Sunku butų išvardinti visus labai patinkančius autorius.

– 2007 m. už autobiografinę poezijos knygą „Išplėštas lapas“ tapote Nepriklausomų rašytojų sąjungos mecenato E. Šulaičio (JAV, Čikaga) literatūrinio fondo premijos laureatu, 2013-aisiais – „Šiaulių krašto“ kultūros, meno ir literatūros leidinio „Atolankos“ septintojo Vieno eilėraščio konkurso laureatu už eilėraštį „Kūčios“, šiemet buvote apdovanotas rašytojo Vlado Burago Literatūrine atminimo premija už indėlį į Lietuvos literatūrą. Ką jums reiškia šie apdovanojimai?

– Kai konkurse dalyvauja autoriai, tapę daugelio premijų lauretai, ir nacionalinių premijų, o tu, niekam (tai yra jiems) nežinomas, šast kaip katinas ir nešiesi laimikį, ir neištartas klausimas pavymui: „Iš kur tu atsiradai?“, žinoma, džiugina.

Nudžiugino poeto V. Burago literatūrinė premija, tuo labiau kad jį pažinojau kaip dėmesingą ir draugišką kolegą.

Sruvenantis laikas

– Neseniai atšventėte 70 metų jubiliejų. Ar pritartumėte dainos žodžiams „mano metai – mano turtas“? Kuo Jums ypatingas šis amžiaus tarpsnis?

– Dainininko V. Kikabidzės dainos žodžiai pranašingi – tai mano vienintelis nacionalinis nepajudinamas turtas. Su metais keliauninkais keliavau žvirgžduotu keliu, perplaukiau upes, ropojau į įvairias aukštumas, o po kojom skambėjo dvi plieno stygos, lekiančios į tolį – Sibirą, kur manęs laukė išbadėjusi apkramsnota vaikystė, žvelgianti iš žaliuojančios taigos gilumos, apkandžiota „moškių“. Atrodo, kad ji visai šalia, žvelgianti pro baltai pražydusius ievų žiedus...

Ir suvoki, kad tai tavo gyvenimas, ištrūkęs iš įvairių verpetų, negandų, nusileidęs kuprotais slenksčiais prie senelių samanom apžėlusių namo pamatų ir... tyla. Tyla, kuri spengia ausyse, neleidžia užsimiršti ir nuolat klausia: „Kaip nugyvenai? Ar teisingai? Gal kitaip reikėjo daryti“. Metai prideda išminties ir pini tylom savo apmąstymų pynę – išnarplioji, suveli minčių gijas ir vėl iš naujo. O laikas sruvena. Stebi jį iš šalies, kol suvoki, kad tai tavo laikas – negrįžtamas...

– Kas jus šiuo metu labiausiai džiugina, liūdina, jaudina, kelia nerimo?

– Kai su metais įgauni patirties, tai į aplinką reflektuoji pakenčiamai, nesiblaškydamas, nes supranti, kad iliuzijų nameliai nėra patvarūs – jie daugiau skirti svajotojams. Nerimas suspindi sugeldamas sanary arba rytinis kraujospūdis primena, kad reikia pasirūpinti žemiškais reikalais.

Džiugina augantis tautos atžalynas – protingas, smalsus, nuovokus, imlus, gal skubantis – norįs viską pasiekti greitai. Tai nauja karta, kuri žiūri keliais žingsniais į priekį ir nenorinti tūpčioti vietoje, kas suerzina pagyvenusius. Taip, jie tokie – tai užleiskim jiems kelią. Jie mūsų rytojaus kūrėjai.

– Esate kažkada sakęs, kad nemėgote Šiaulių, bet paskui pripratote. Ko trūksta šiam miestui, Jūsų nuomone?

– Taip, pripratau. O trūksta man senamiesčio, kuriame galėčiau braidyti, užsimiršti. Trūksta valdžios dėmesio, jo reikėtų daugiau. Mieste yra daug talentingų žmonių, bet jie lyg oazės, pasiklydusios dykumoje. Kitaip Šiauliai gali tapti liumpenproletariniu miestu su labai labai mažu sluoksneliu kultūros.

Sovietmečiu karinis uždaras miestas, eksperimentinis (TSRS tokie buvo trys), todėl jei kokiam lietuviui pavykdavo „prakusti“, palikdavo Šiaulius.

Visus menininkus reikia telkti „po viena vėliava“. Tam yra Zubovų dvaras. Kažkada JAV bankrutavo milijoninis miestas Detroitas. O kas jį atgaivino? Menininkai! Ir jis tapo visos Amerikos menų Meka. Atgaivinti gali tie, kas čia gimę ir augę. Čia jų šaknys – gimties namai. „Žydėk ten, kur pasodintas“ – šis moto turi skambėti kiekvieno šiauliečio širdy.

– Ko palinkėtumėte savo skaitytojams?

– Mokėti džiaugtis kiekviena nugyventa diena ir pražydusiu rytu. Ir kuo tu dieną praturtinsi, tuo ir aplink tave bus gražiau. Tik nuo mūsų visų priklauso, ką paliksim ateinančiai kartai, kad atėję po tavęs galėtų gausinti, puoselėti, gražinti ir savo gyvenimą, ir Lietuvą.

Trumpa biografija

J. Kulnys gimė 1950 metų gegužės 28 dieną mamai slapstantis nuo ištrėmimo, kurio nepavyko išvengti. 1951 metais šeima atsidūrė Irkutsko srityje, Taišeto rajone, Kvitoke. Čia Jaunius baigė pradinę mokyklą. Sugrįžti buvo leista po devynerių metų, ne į Lietuvą, trumpam teko apsistoti Latvijoje.

Mažintai, Skaudvilė, Lomiai – Tauragės rajono gyvenvietės, kuriuose gyveno J. Kulnio šeima, sugrįžusi į Lietuvą. Baigęs 8 klases Lomiuose, Jaunius mokėsi Tauragės politechnikume metalo apdirbimo specialybės. Po mokslų buvo pašauktas į armiją.

Tarnaudamas baigė Puškino karo mokyklą, lėktuvų mechanikos specialybę. Po tarnybos įsidarbino Šiaulių „Nuklono“ gamykloje mechaniku. 1976 metais baigė karinę mokyklą Barnaule ir Zoknių oro uoste gavo transporto aviacijos planavimo skyriaus viršininko pareigas.

J. Kulnį visada domino filosofija, psichologija, mistika, istorija. Slapta nuo oro uosto viršininkų įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą ir baigė neakivaizdines istorijos studijas.

Atkūrus nepriklausomybę J. Kulnys daug prisidėjo atkuriant Lietuvos aviaciją ir krašto apsaugos departamentą, Lietuvos kariškiams skaitė politologijos paskaitas. Kaip Lietuvos kariuomenės kūrėjas apdovanotas „Savanorio-kūrėjo“ medaliu ir šiuo metu yra Lietuvos oro pajėgų atsargos kapitonas.

Jaunystėje Jaunius sportavo. Tapo daugkartiniu Šiaulių miesto ir Lietuvos dziudo ir savigynos čempionu bei prizininku, svarsčių kilnojimo Baltijos šalių čempionu.

J. Kulnys išleido 13 poezijos knygų. Pirmoji, „Mėnulio nudaužtas akmuo“, pasirodė 2001-aisiais. Kitos labiau žinomos jo knygos: „Ne tas ruduo“ (2004), „Monos Lizos kerštas“ (2005), „Išplėštas lapas“ (2007), „Varpo gaudimas“ (2008), „Sniegini ašmenys“ (2015), „Saulės aukuras“ (2016). Rašytojas sukūrė ir istorinę dramą „Utenis“. Pakeliui ir keturioliktoji poeto knyga intiguojamu pavadinimu „Užveidrodžio“.

2019 m. J. Kulnys tapo Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos garbės nariu. Vadovauja Šiaulių krašto literatams.

J. Kulnys daug dėmesio skiria knygoms. Apie 2000 savo asmeninės bibliotekos knygų išdalijo kaimų ir miestelių bibliotekoms, kaimų bendruomenėms, slaugos ligoninėms.

Poeto iniciatyva Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įkurtas Poezijos kambarys.

„Kai kurie sako, kad aš bibliotekoje miegu. Būna kartais, kad Poezijos kambaryje ant sofutės kartais nusnaudžiu besiklausydamas apie ką šnabždasi knygos. O jos, kaip ir žmonės, giriasi, kritikuoja viena kitą, kad žmonės nelabai išrankūs, net susidraugauja, bet būna ir vienišos, kurios mąsto, inteligentiškos, su kitom neprasideda“, – sako J. Kulnys.

70

Jie­va­ro til­tai, jie­va­ro til­tai –
Ant sau­lės sty­gų paukš­čio dai­na –
Už­de­ga sie­lą, už­de­ga šir­dį,
Nau­jas pa­sau­lis at­gims­ta ša­lia.
Il­gas tas ke­lias jie­va­ro til­tais
Už ho­ri­zon­tų sklei­džia ei­les
Ir ta­ve vi­lio­ja aukš­tyn į erd­ves,

Kad žy­din­tį de­be­sį auš­tant
Už­bur­tum ir kil­tum drau­ge,
Leng­vai virš pie­vų su paukš­čiais
Nusk­ris­tum su sa­vo dai­na...
Ir ko poe­tui be­rei­kia?
Už­deg­ti krū­ti­nę, kad svaig­tų gal­va,
Ir jie­va­ro til­tų, jie­va­ro til­tų, kad nealk­tų sie­la...

Ak­ros­ti­chas, ma­no gal­va, tai žo­di­nis po­rtre­tas žmo­gui – jei­gu ne­pa­gau­si sie­los, neatsk­lei­si jo in­di­vi­dua­lu­mo, tai te­bus nuas­me­nin­ti po­smai.
Ju­bi­lie­ji­nį ak­ros­ti­chą sky­riau Jau­niui – poe­tui. Kaip ir ki­tiems poe­zi­jos my­lė­to­jams man pa­tin­ka jaut­rios, ne­su­me­luo­tos jo ei­lės, spal­vi­nė min­ties, jaus­mo ir žo­džio ga­ma. Kad poe­zi­ja bū­tų gy­va, ar­ti­ma, ei­lė­raš­čio dva­sią pir­miau­sia rei­kia iš­ne­šio­ti sa­vy­je kaip mo­ti­nai kū­di­kį, iš­ken­tė­ti, išau­gin­ti.
Vie­ni­šu­mo šal­tis, ap­nuo­gin­tas ne­tek­ties skaus­mas Jau­niaus ei­lė­raš­čiuo­se ne­su­me­luo­ti, at­vi­ri, ra­do vie­tos ir ma­no šir­dy­je, ste­bi­na tiks­liai per­teik­to­mis spal­vo­mis, nuo­tai­ka. Taip, jis, poe­tas, pa­žei­džia­mas, bet ne be­jė­gis. Jis ieš­ko, bet ne klai­džio­ja. Ir ke­lias jo aiš­kus – skris­ti, kil­ti ne­si­gai­lint sa­vęs, juk jie, jie­va­ro til­tai – poe­to sva­jo­nė, tramp­li­nas poe­to sie­lai.
Aud­ro­nė Onė,li­te­ra­tė, J. Kul­nio bi­čiu­lė 

Jau­nius Kul­nys

Nak­ties van­de­ny­ne

Sa­vo tink­lą trau­kia švie­sa
iš ak­li­no so­do gel­mių,
ir ma­no kam­ba­rys vi­sas
lyg pil­nas su­te­mų.

Taip ty­lu – ro­do­si, še­pe­tys
at­si­stos ir išeis pro du­ris,
ir gal­vo­ja lu­bų tin­kas
ar pa­lauk­ti dar, ar nu­krist.

Aly­vuo­ta ap­dris­kus nak­tis
ant prie­mes­čio gu­la ny­kaus.
Nuš­lu­buo­ja per aikš­tę, pa­skui
pa­ka­bi­na mė­nu­lį
vi­dur­nak­čio dan­gun.

Ver­pia mė­nuo dai­lias gi­jas
mie­go spin­du­liais –
ap­raiz­go mus – ir li­gi ry­to,
kol žmo­nės mie­gos,
mė­nu­lis su­verps ir išaus

jų die­nų sva­jas...

*
Vaš­ki­nėj vi­du­die­nio
prie­blan­doj
at­slen­ka vil­ka­žo­lė
prie na­mų
prie slenks­čio
be­gar­siai
apau­ga na­mus
apau­ga mus

tai ko­kiu ta­ku
pa­reis na­mo
ma­no se­no­liai

Si­bi­ro snie­ge­na

Ši­tiek sau­lės snie­ge –
skais­tu ir ra­mu.
Rau­do­na.
Rau­do­na Si­bi­ro snie­ge­na...

Iš din­gu­sio pie­ši­nio
iš ma­no vai­kys­tės,
at­lėk ir su­lesk
ma­no bū­to­jo lai­ko duo­ną...

Prieb­lan­doj mels­voj

Prieb­lan­doj mels­voj-
žo­džiai mū­sų gys­lom te­ka
iš­plės­tom akim apuo­ko
ste­biu mie­gan­čius van­de­nis.

Šė­ma mig­la
il­gai dar mus ly­dės,
ir dūž­tan­tis kū­nas kla­jot 
ne­pa­liaus
po remb­ran­tiš­ką tam­są.

Re­giu ra­šo­mą­jį sta­lą
ir bal­tą la­pą, jau­čiu,
kaip dygs­ta ma­no žo­dis,
į ta­ve at­si­gre­žęs...

Iš kur ?..

Iš kur at­sku­ba žo­džiai
į ei­lė­raš­tį ?

Iš kur ?
Iš vie­nat­vės
iš pui­ky­bės
tru­pu­tį iš jos

Iš kur ?
Iš il­ge­sio
bet iš ko­kio
kai ne­tu­ri ko il­gė­tis
ir il­gu to

Iš kur ?
Iš sap­no
lai­mės
iš pyk­čio kar­tais
iš nai­vu­mo

Iš kur ?
Iš nak­ties
kai šyp­sai­si
lyg šven­to­ji
ir su­pran­ti –

Vis­kas iš ten
iš mei­lės
tok­sai ge­lian­tis
jaus­mo nuo­das
kad at­min­tin
įkren­ta
o lai­ko
taip ma­ža

*
Snie­gu ap­drėb­to­se pie­vo­se
žo­lė vėl su­ža­liuo­ja –
šak­ny­se žel­me­nys mie­ga

pie­vo­se pa­sklys­ta
šar­mo­tais snu­kiais gal­vi­jai
ir šir­mi ark­liai

va­sa­rą rupš­no­ja