Šiauliai – diagnozė kitiems miestams

Šiau­liai – diag­no­zė ki­tiems mies­tams

Lie­tu­vos ar­chi­tek­tų są­jun­gos Šiau­lių mies­to sky­riaus iš­leis­ta uni­ka­li kny­ga „Ar­chi­tek­tū­ros ir ur­ba­nis­ti­nės idė­jos Šiau­liuo­se. Is­to­ri­nio mies­to trans­for­ma­ci­jos“ ta­po iš­skir­ti­niu kul­tū­ros įvy­kiu.

Kny­gos ini­cia­to­riai ir jos au­to­rius ar­chi­tek­tas pro­fe­so­rius Al­gis VYŠ­NIŪ­NAS iš­šau­kė ug­nį į sa­ve, ieš­ko­da­mi at­sa­ky­mų, ko­dėl is­to­ri­nis mies­tas stu­mia­mas į pa­raš­tes? „Šiau­lių pa­vyz­dys – tai diag­no­zė ir ki­tiems mies­tams, kad su­vok­tu­me, ką rei­kia da­ry­ti“, – tei­gia ar­chi­tek­tas.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Šiau­lie­čių su­bran­din­ta idė­ja

So­li­di kny­ga apie Šiau­lius pa­ra­šy­ta, ap­žvel­giant be­veik sep­ty­nių de­šimt­me­čių lai­ko­tar­pį – nuo po­ka­rio iki šių die­nų. Gau­siai iliust­ruo­tas lei­di­nys yra be­veik 500 pus­la­pių, iš­leis­tas 300 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu.

Idė­ją su­bran­di­no Lie­tu­vos ar­chi­tek­tų są­jun­gos Šiau­lių sky­rius, pro­jek­tui va­do­va­vo sky­riaus pir­mi­nin­kė ar­chi­tek­tė Rū­ta Stuo­pe­lie­nė.

Jos žo­džiais, rei­kė­jo pro­fe­sio­na­lo žvilgs­nio ap­žvelg­ti vi­są po­ka­rio Šiau­lių kul­tū­ri­nį-po­li­ti­nį kon­teks­tą ir at­sa­ky­ti, „kaip at­si­ti­ko, kad Šiau­liai iš K. Rei­so­no, S. Stul­gins­kio, A.Grei­mo, A. Rat­ni­ko mies­to vir­to mies­tu, nu­stum­tu į Lie­tu­vos kul­tū­ri­nio ir po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo pa­raš­tes?“

Nė vie­nas iš di­džių­jų mies­tų ne­tu­ri pa­na­šaus pa­no­ra­mi­nio lei­di­nio.

Pats A. Vyš­niū­nas ar­chi­tek­to ke­lią pra­dė­jo Šiau­liuo­se (dir­bo 1981–1986 me­tais), vė­liau per­si­kė­lė į Vil­nių, dės­tė ur­ba­nis­ti­ką Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te Ar­chi­tek­tū­ros fa­kul­te­to Ur­ba­nis­ti­kos ka­ted­ro­je. Nuo Šiau­lių nie­ka­da ne­nu­to­lo, da­ly­va­vo ne vie­na­me ar­chi­tek­tū­ri­nia­me kon­kur­se, yra apie mies­tą su­kau­pęs di­de­lį ar­chy­vą.

A. Vyš­niū­nas yra ren­gęs mies­to cent­ri­nės da­lies pla­ną (so­viet­me­čiu 1985 m. ir da­bar – 2010 me­tais). Jis ir vie­nas iš mies­to Bend­ro­jo pla­no kon­cep­ci­jos ren­gė­jų. Taip pat yra vie­nas iš Pri­si­kė­li­mo aikš­tės de­ta­lio­jo pla­no ren­gė­jų (kar­tu A.Čer­niaus­ku ir V.Ru­do­ku) ir vie­nas iš Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tės au­to­rių (kar­tu su A. Čer­niaus­ku ir R.Ju­rė­la).

So­viet­me­čio ver­ti­ni­mo ne­si­bai­mi­na

– Ko­dėl Jums bu­vo svar­bu ra­šy­ti šią kny­gą?

– Praė­jo ke­tu­rias­de­šimt me­tų, kai su­va­žia­vo­me į Šiau­lius dirb­ti jau­ni spe­cia­lis­tai ar­chi­tek­tai. Dar ta­da pa­si­žiū­rė­jau, kas bu­vo iki mū­sų, ko­kie ar­chi­tek­tai Šiau­liuo­se dir­bo? O jų kaip ir nė­ra, – pri­si­me­na A. Vyš­niū­nas. – Nes apie juos nie­kas ne­ra­šė.

Šio­je kny­go­je ban­dė­me su­rink­ti tai, kas bu­vo iki mū­sų, ir ką pa­tys da­rė­me.

Vi­si ta­da dir­bo­me ran­ka, da­rė­me brė­ži­nius, ma­ke­tus. Daug kas sa­vo pie­ši­nius, es­ki­zus iš­mė­tė, ma­ke­tų ne­bė­ra. Ma­ke­tų nie­kas nė ne­be­da­ro. No­rė­jo­me ky­go­je už­fik­suo­ti tą dar­bą, ku­rio nie­kas ne­be­da­ro, nes jis tu­ri ver­tės.

Ber­ly­ne yra net ar­chi­tek­tū­ros pie­ši­nių, es­ki­zų mu­zie­jus. Dai­li­nin­ko es­ki­zas – ver­tė, o ar­chi­tek­to – nie­kas? Iš da­lies ar­chi­tek­tai pa­tys kal­ti – es­ki­zas yra tik prie­mo­nė brė­ži­niui, o tiks­las – pa­sta­tas.

Iš pra­džių idė­ja bu­vo su­bur­ti au­to­rių ko­lek­ty­vą, iš­leis­ti straips­nių rin­ki­nį. Bet pa­si­ro­dė, kad ar­chi­tek­tai yra pa­sy­vūs, daug kas sa­vo ar­chy­vų neiš­sau­go­ję.

Rei­kė­jo už­fik­suo­ti ne tik ar­chi­tek­tū­ri­nes idė­jas, ku­rias da­rei, rea­li­za­vai, bet ir tas, ku­rios li­ko neį­gy­ven­din­tos. Apie ku­rias iš vi­so nie­kas ne­ži­no. Ypač tos se­no­sios gvar­di­jos, ku­riai pri­klau­sė ar­chi­tek­tas Al­ber­tas Rat­ni­kas (1923–1993), idė­jas.

Kny­go­je memorialinis/pagarbos as­pek­tas svar­bus. A. Rat­ni­kui siū­lo­me pa­sta­ty­ti pa­mink­lą. Jis dir­bo Mies­tų sta­ty­bos ins­ti­tu­to Šiau­lių sky­riu­je, ne vie­nas ar­chi­tek­tas jį lai­ko sa­vo mo­ky­to­ju.

A. Rat­ni­kas su­pro­jek­ta­vo Vil­niaus gat­vės at­sta­ty­mą po ka­ro. Jo nuo­pel­nas – iš­lai­ky­ta mies­to cent­ro kvar­ta­li­nė sis­te­ma. To ne­pa­vy­ko nei Klai­pė­dai, nei Pa­ne­vė­žiui.

Aka­de­mi­kas ar­chi­tek­tas V. E. Če­ka­naus­kas apie A. Rat­ni­ką sa­kė: „Len­kiu prieš jį gal­vą“.

Pa­mink­lo A. Rat­ni­kui idė­ja – jis ga­lė­tų sto­vė­ti tarp žmo­nių Vil­niaus gat­vė­je, prie na­mo su ar­ka Vil­niaus ir Var­po gat­vių san­kir­to­je. Tą na­mą jis pro­jek­ta­vo ir ja­me gy­ve­no. Jo pro­jek­tas ir au­to­bu­sų sto­tis, uni­ka­lus pa­sta­tas, ku­ris nu­griau­tas dėl pre­ky­bos cent­ro sta­ty­bos ne­pa­lie­kant nė jo­kio frag­men­to.

– Ne­bi­jo­jo­te kny­go­je im­tis ver­tin­ti so­viet­me­čio pe­rio­do?

– Ne vie­nas man sa­kė, kam į tai ve­lie­si? Tie­siog ste­biuo­si, kad žmo­nės bi­jo kal­bė­ti apie so­viet­me­tį. Bi­jo įvar­din­ti ko­la­bo­ran­tą, pri­si­tai­kė­lį ir pan. Ne­sup­ran­tu, ko­dėl rei­kia bi­jo­ti. Jei­gu mes esa­me vie­nos tau­tos, vie­nos vals­ty­bės žmo­nės, tai at­vi­rai pa­žiū­rė­ki­me, koks tas pe­rio­das bu­vo?

Šiau­liuo­se, pa­vyz­džiui, bu­vo du bend­ra­pa­var­džiai Kum­piai, sim­bo­liš­ka, kad jų li­ki­mai at­spin­di vi­siš­kai skir­tin­gus ver­ty­bi­nius pa­si­rin­ki­mus. Jo­nas Kum­pis bu­vo po­ka­rio ko­mu­nis­tas su ar­chi­tek­to dip­lo­mu, pro­jek­ta­vęs sta­li­nis­ti­nius pa­sta­tus (tarp jų Ko­le­gi­jos pa­sta­tą) ir Juo­zas Kum­pis, pir­ma­sis avia­ci­jos la­kū­nas, žu­vęs ko­vo­se už Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę, pa­lai­do­tas se­no­sio­se Šiau­lių ka­pi­nė­se.

Jei­gu ven­gi apie so­viet­me­tį kal­bė­ti, va­di­na­si, esi kaž­ko pri­si­dir­bęs. Ki­taip to ven­gi­mo ne­trak­tuo­ju.

Ma­no su­pra­ti­mu, Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je tu­ri sto­vė­ti pa­mink­las par­ti­za­nams. Tai bū­tų aiš­kus ženk­las, kad Šiau­liai grį­žo į na­tū­ra­lios evo­liu­ci­jos ke­lią, į is­to­ri­nio mies­to na­ra­ty­vą. Šiau­liuo­se dar 1944 me­tais ge­ne­ro­las Mo­tie­jus Pe­čiu­lio­nis pa­si­ra­šė Lais­vės ar­mi­jos dek­la­ra­ci­ją – nuo čia pra­si­dė­jo re­zis­ten­ci­ja, pa­si­prie­ši­ni­mo oku­pan­tui ko­va.

At­vi­rai sa­kau, jei­gu Šiau­liuo­se Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je neiš­kils pa­mink­las Lais­vės ko­vo­to­jams, tai sa­ky­ki­me at­vi­rai – aikš­tė­je pri­si­kė­lė LTSR. Fi­lo­so­fė N.Pu­ti­nai­tė tai va­di­na – ne­prik­lau­so­ma LTSR. Anks­čiau gal­vo­jau, kad pa­grin­di­nė pro­ble­ma – ne­kom­pe­ten­ci­ja, bet da­bar be­veik esu įsi­ti­ki­nęs, kad eg­zis­tuo­ja tam tik­ras sa­bo­ta­žo me­cha­niz­mas, ku­rio tiks­las – ne­leis­ti pa­sta­ty­ti pa­mink­lą Lais­vės ko­vo­to­jams. Pag­rin­di­nė prie­mo­nė – pa­keis­ti pa­grin­di­nę pa­mink­lo temą/turinį. Tai da­ro­ma rei­ka­lau­jant sta­ty­ti pa­mink­lą li­be­ra­liai lais­vei, t.y. lais­vei be ri­bų, lais­vei da­ry­ti ką no­ri, lais­vei be pa­rei­gų ir įsi­pa­rei­go­ji­mų. To­kia lais­vės sam­pra­ta ne­tu­ri nie­ko bend­ra su Tau­tos lais­ve. Per vie­šą pa­skai­tą pa­pra­šiau pub­li­kos iš­var­din­ti 1949 m. par­ti­za­nų Dek­la­ra­ci­jos sig­na­ta­rų pa­var­des. Bu­vo spen­gian­ti ty­la. Tai ko­dėl ne­ži­nan­tys to­kių pa­pras­tų da­ly­kų ko­men­tuo­ja pa­mink­lo sta­ty­mo da­ly­kus, jei­gu jie net ne­su­vo­kia re­zis­ten­ci­jos reiš­ki­nio mas­to ir reikš­mės?

Jei­gu dvi­de­šimt me­tų vyks­tan­čios dis­ku­si­jos ir da­bar baig­sis nie­kuo, jei­gu ir nau­jas pa­mink­lo kon­kur­sas ne­duos re­zul­ta­to, siū­lau su­dė­ti re­zis­ten­ci­jos ženk­lus į Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tę. Tai bus la­bai si­mo­bo­liš­ka, nes iš es­mės tai ir ati­tin­ka dvie­jų Lie­tu­vų kon­cep­ci­ją (V.Radž­vi­las) – iš­kan­kin­tos emig­ruo­jan­čios Lie­tu­vos ir no­menk­la­tū­ri­nės LTSR kles­tin­čių pa­li­kuo­nių Lie­tu­vos.

Aikš­tės kop­ly­tė­lė­je ga­li­ma įpras­min­ti par­ti­za­nų at­mi­ni­mą, o ko­lo­nos pje­des­ta­le pa­da­ry­ti bron­zi­nes pla­ke­tes, skir­tas 1918 me­tų Va­sa­rio 16-osios ak­tui, 1949 me­tų Va­sa­rio 16-osios par­ti­za­nų apy­gar­dų va­dų Dek­la­ra­ci­jai ir 1990 me­tų Ko­vo 11-osios Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­tui.

Taip so­viet­me­čiu sta­ty­ta aikš­tė įgau­tų konk­re­tų Lais­vės tu­ri­nį, nes da­bar sto­vi lyg tarp dvie­jų epo­chų – prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mos LTSR ir Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos.

Tai bū­tų ir pir­mas pa­mink­las Są­jū­džiui, ir Ko­vo 11-ajai – ir bū­tų pa­mink­las ne­be LTSR, o Lie­tu­vos Res­pub­li­kai. Rei­kia tik po­li­ti­nės va­lios.

Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tė dar so­viet­me­čiu mums sie­jo­si su lais­ve. Kny­go­je įdė­jau A. Nas­vy­čio ci­ta­tą, jis 1989 me­tais ru­siš­ka­me žur­na­le „Ar­chi­tek­tū­ra SSSR“ ra­šė, jog ši aikš­tė – pir­mo­ji Lais­vės kregž­dė. Aikš­tės am­fi­teat­ri­nė struk­tū­ra – tai de­mok­ra­ti­jos iš­raiš­ka, Šau­lys – Lais­vės šau­lys. Tai iš­reikš­ti bu­vo es­mė.

„Fik­suo­ja­me eta­pą ir ei­na­me to­liau“

– Koks mies­tas kny­go­je at­si­sklei­džia?

– Vi­są mies­tą ma­to­me, kaip lie­tu­vių kul­tū­ros frag­men­tą.

Kny­gos es­mė, kad praei­na­me is­to­ri­nę-kul­tū­ri­nę di­men­si­ją. Kal­ba­me apie mies­to vys­ty­mo­si pro­ce­sus – bend­rą ar­chi­tek­tū­ros lau­ką ir politinį–kultūrinį kon­teks­tą.

Čia lyg fik­sa­žas iš­ryš­kin­ti si­tua­ci­jai, fik­suo­ti vie­ną nuei­tą eta­pą, pa­sa­ky­ti, ką rei­kia da­ry­ti ir ei­ti to­liau. Kad ne­rei­kė­tų dar vie­nai ar­chi­tek­tų kar­tai vis­ką pra­dė­ti iš nau­jo, t.y. nuo ske­veld­rų.

Pro­fe­so­rius dr. J. Z. Dau­no­ra re­cen­zi­jo­je pa­ra­šė, jog ši kny­ga yra Lie­tu­vos mies­tų kul­tū­ros diag­no­zė per Šiau­lių pa­vyz­dį. Vi­siš­kai su­tin­ku.

Ki­ta re­cen­zen­tė dr. Ing­ri­da Ve­liu­tė tei­gia, kad to­kią kny­gą pri­va­lo ant sta­lo tu­rė­ti kiek­vie­nas, kas prii­ma spren­di­mus, su­si­ju­sius su ar­chi­tek­tū­ra ir ur­ba­nis­ti­ka.

Mies­tų ta­ry­bų na­riai, tik iš­rink­ti, tu­rė­tų bū­ti su­pa­žin­di­na­mi su ur­ba­nis­ti­kos prin­ci­pais ir tik po to ga­lė­tų prii­mi­nė­ti spren­di­mus, su­si­ju­sius su mies­to ur­ba­nis­ti­ne rai­da.

Ro­dau iš­kal­bin­gą sche­mą, ku­rio­je vien rau­do­nai api­brėž­ti kvadratai – tai mies­to cent­ro plo­tai, ku­riuos nag­ri­nė­jo­me su stu­den­tais. Tai jų bai­gia­mie­ji dar­bai, įver­tin­ti tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se. O mies­to Sa­vi­val­dy­bė sa­ko, ne­ži­no­me, ką da­ry­ti, duo­kit idė­jų!

Pats at­ve­žiau į Šiau­lius VGTU at­sto­vus, Sa­vi­val­dy­bė pa­si­ra­šė su uni­ver­si­te­tu bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį, o stu­den­tų dar­bų, skir­tų Šiau­liams, nė neat­si­ver­čia.

Stu­den­to kon­cep­ci­ja ne­bū­ti­nai ga­li bū­ti at­sa­ky­mas, ką da­ry­ti, bet stu­den­to dar­be yra ana­li­zė, ku­ri ga­li pa­dė­ti su­for­mu­luo­ti už­duo­tį. To­dėl į kny­gą su­dė­jau ir stu­den­tų dar­bus.

– Ką sie­kė­te pa­ro­dy­ti, iš­kel­da­mas ar­chi­tek­tū­ri­nių idė­jų pa­vyz­džius, pri­min­da­mas pro­jek­tų is­to­ri­jas ir dėl jų ki­lu­sias aist­ras?

– Svar­bu ne pa­sta­tai, o ur­ba­nis­ti­niai pro­ce­sai, erd­vi­nės mies­to struk­tū­ros for­ma­vi­mas.

Ši kny­ga ir apie ne­ži­no­mus Šiau­lius. Su­dė­tos kon­kur­sus lai­mė­ju­sios, bet neį­gy­ven­din­tos idė­jos – ge­le­žin­ke­lio sto­ties re­konst­ruk­ci­jos, Kaš­to­nų alė­jos, pla­ne­ta­riu­mo ir ki­ti pro­jek­tai.

Štai, 1982 me­tais bu­vo uni­ver­sa­li­nės par­duo­tu­vės pro­jek­to kon­kur­sas. Ta­da bu­vo pa­teik­ta idė­ja virš Že­mai­tės gat­vės sta­ty­ti pės­čių­jų til­tą (ar­chi­tek­tas K. Ju­rė­nas), sie­jan­tį tur­gaus pa­vil­jo­ną su uni­ver­sa­li­ne par­duo­tu­ve. Taip pat neį­gy­ven­din­ta.

Per pa­vyz­džius ro­dau, kaip svar­bu ma­ty­ti ne vie­ną pa­sta­tą, o vi­są an­samb­lį, kvar­ta­lą, ne at­ski­rą na­mą ir skly­pą, o vi­są sis­te­mą.

Daug ką ga­li­ma iš­siaiš­kin­ti per komp­lek­si­nio ver­ti­ni­mo pri­zmę ir spręs­ti, ko­kios pa­sek­mės bus mies­tui.

– Ar Sa­vi­val­dy­bė­je, ku­ri prii­ma spren­di­mus, ma­to­te to­kių ver­tin­to­jų?

– Šiuo at­žvil­giu mies­tui ga­li pa­dė­ti uni­ver­si­te­tai. Sa­vi­val­dy­bė­je nė­ra struk­tū­ros, ku­ri ver­tin­tų mies­to ko­ky­bės da­ly­kus. Sa­vi­val­dy­bė da­bar at­lie­ka tik tei­si­nius pro­ce­dū­ri­nius da­ly­kus.

Fak­tiš­kai mies­to pla­na­vi­mas yra sti­chi­nis – „kaip gau­sis, taip“. Vis­kas su­ve­da­ma į in­te­re­sų de­ri­ni­mo me­cha­niz­mą, va­di­na­mą „te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mu“, o ko­ky­bi­nio pa­ra­met­ro nė­ra ir nė­ra, kam jį ma­tuo­ti – ne tos kom­pe­ten­ci­jos.

Dėl to ne Jo­nas ar Pet­ras kal­tas. Lie­tu­vo­je yra pa­da­ry­ta tei­si­nė „kliur­ka“, kai 1995 me­tais Te­ri­to­ri­nio pla­na­vi­mo įsta­ty­mas pa­kei­tė vy­riau­sio­jo ar­chi­tek­to sta­tu­są. Vy­riau­sia­sis ar­chi­tek­tas iš kon­cep­tua­lis­to vir­to net ne vi­zio­nie­riu­mi, o tik funk­cio­nie­riu­mi. Nuo ta­da ne­be­li­ko ir ur­ba­nis­ti­nių kon­cep­tua­lių ana­li­zių, ga­li­my­bių stu­di­jų. Nie­kas ne­ga­li tiks­liai, ob­jek­ty­viai ir kom­pe­ten­tin­gai pa­sa­ky­ti – ten ar ten ei­na­me?

Šiau­liai tu­ri se­na­mies­tį

– Šiau­liai gy­vuo­ja aš­tuo­nis šimt­me­čius, o vis abe­jo­ja­me, ar tu­ri is­to­ri­nį se­na­mies­tį?

– Bend­ro­jo pla­no lyg­me­niu yra įro­dy­ta, kad Šiau­liai ga­li tu­rė­ti se­na­mies­tį. Kon­cep­ci­ja pa­teik­ta, nes tam yra vi­si is­to­ri­nio mies­to struk­tū­ri­niai po­žy­miai.

Se­na­mies­tį vis su­pran­ta­me, tik kaip se­nus is­to­ri­nius pa­sta­tus, o se­na­mies­tis – tai is­to­riš­kai su­si­for­ma­vęs gat­vių tink­las ir aikš­tė, ku­ri tu­ri aiš­kius pa­ra­met­rus. Štai ir at­sa­ky­mas, ar Šiau­liai tu­ri se­na­mies­tį.

Tik se­na­mies­ty­je ne­ga­li da­ry­ti, ką no­ri. Čia tu­ri bū­ti nu­sta­ty­tos pa­vel­do ap­sau­gos tai­syk­lės, bet to iki šiol ne­pa­da­ry­ta. Truk­do kū­ry­bos ir vers­lo lais­vei? O ko­dėl tu­ri mo­der­nis­tai „siau­tė­ti“ is­to­ri­nia­me mies­to cent­re – eik į Dai­nus, Gy­ta­rius, ten pil­na vie­šų­jų erd­vių – pai­šyk, da­ryk ką no­ri, sta­tyk ką no­ri. Bet ne – vi­si ei­na į cent­rą. Rei­kia su­vok­ti: ar­ba čia – is­to­ri­nis mies­tas, ar­ba da­rai, ką no­ri.

Yra pa­ro­dy­tas al­go­rit­mas, ką da­ry­ti cent­ri­nės mies­to da­lies kvar­ta­lų lyg­me­niu, už­sta­ty­mo ir aukš­tin­gu­mo as­pek­tais. Kaip su­skai­čiuo­ti už­sta­ty­mo tan­ku­mą, kaip val­dy­ti pro­ce­sus, ko­kie tu­ri bū­ti vie­tos spren­di­niai.

Pa­tei­kiau Li­sa­bo­nos pa­vyz­džius, kaip mies­tas ma­to sa­vo is­to­ri­nes ver­ty­bes ir jas sau­go. Rim­tas, so­cia­liai at­sa­kin­gas vers­li­nin­kas to­kius da­ly­kus su­pran­ta, į juos at­si­žvel­gia ir pa­gal tai sa­vo vers­lo pla­ną da­ro. Pas mus vers­li­nin­kas, jei­gu tu­ri cent­re skly­pą, pa­sii­ma pa­sko­lą ir da­ro vis­ką, kad bū­tų taip, kaip jis no­ri.

Apie ar­chi­tek­to vaid­me­nį

– Ko­kius ar­chi­tek­tus Šiau­liuo­se ma­to­te, koks yra ar­chi­tek­to vaid­muo?

– Kaip me­di­kai yra įvai­rių spe­cia­li­za­ci­jų, taip ir ar­chi­tek­tai yra skir­tin­gi. Vie­ni dir­ba su erd­vė­mis ir struk­tū­ro­mis – tai ur­ba­nis­tai, ki­ti yra pa­sta­tų ar­chi­tek­tai, tre­ti dir­ba kaip ei­li­niai di­zai­ne­riai ir t.t. Tai skir­tin­gi žan­rai, ir nie­ko nuo­sta­baus, kai aikš­tes, kvar­ta­lus, gat­ves pro­jek­tuo­jan­tis ar­chi­tek­tas ne­su­si­kal­ba su pa­sta­tų ar­chi­tek­tu. Ma­tau ir skir­tin­gas ar­chi­tek­tū­ros mo­kyk­las. Apie tai bus kita kny­ga.

Pas­ta­to ar­chi­tek­tas iš es­mės yra pa­sta­to di­zai­ne­ris. Jis ap­tar­nau­ja už­sa­ko­vą. Šiais lai­kais toks ar­chi­tek­tas yra pro­jek­ta­vi­mo vers­lo at­sto­vas. Yra ar­chi­tek­tū­ros meist­rai, ku­rie su­ge­ba kur­ti ur­ba­nis­ti­nes erd­ves, ar­chi­tek­tū­ri­nius an­samb­lius – tai aukš­čiau­sias lyg­muo. Yra brai­žy­to­jas, pro­jek­tuo­to­jas, ar­chi­tek­tas ir ar­chi­tek­tas-ur­ba­nis­tas. Pas­ta­ro­jo tik ne­rei­kia pai­no­ti su te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo do­ku­men­tų ren­gė­ju, nes tai vie­šo­jo ad­mi­nist­ra­vi­mo sri­tis.

– Ką Šiau­liuo­se tu­rė­jo­me per ap­ra­šo­mus de­šimt­me­čius – duo­bes, pa­ki­li­mus?

– Vis­ko bu­vo. Vie­ną au­to­ri­te­tą ci­tuo­ju: „Ar ga­lė­jo bū­ti ge­riau? Ga­lė­jo. Ar ga­lė­jo bū­ti blo­giau? Ir dar kaip.“ Mū­sų kar­ta ma­tė­me, jog rei­kia sta­bi­li­zuo­ti kul­tū­ros tra­di­ci­ją. Tie, ku­rie už­sta­tė dau­gia­bu­čiais Ka­ted­rą ar su­pro­jek­ta­vo Drau­gys­tės pro­spek­tą, „pai­šė“ vėjus/nesąmones. So­viet­me­čiu bu­vo pa­keis­tos žai­di­mo tai­syk­lės, nes ne­bu­vo že­mės nuo­sa­vy­bės. Da­ryk, ką no­ri.

Tik kai ku­rie ar­chi­tek­tai su­pra­to, kad rei­kia su­rink­ti ur­ba­nis­ti­nės struk­tū­ros ske­veld­ras, ki­taip is­to­ri­nio mies­to vi­sai ne­liks – jis bus kaip vai­kas be at­min­ties, be praei­ties, be nie­ko.

To­dėl dar so­viet­me­čiu pra­dė­jo­me dė­lio­ti mies­to cent­ro de­ta­lų­jį pla­ną. Ro­do­me, ko­kie pui­kūs aikš­čių ma­ke­tai bu­vo pa­da­ry­ti.

Ne vi­si dar ge­rai su­vo­kia, koks tai bu­vo eta­pas. Vė­liau bu­vo Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tės eta­pas. Ma­žai iki šiol ži­no­ma, ko­kią di­džiu­lę sėk­mę ši aikš­tė tu­rė­jo Są­jun­go­je, o Lie­tu­vo­je apie ją bu­vo ty­la.

Pa­žiū­rė­kim, ir ko­kius Šiau­liai tu­rė­jo vy­riau­siuo­sius ar­chi­tek­tus tarp­uka­riu – Ka­ro­lis Rei­so­nas, Vla­das Bi­tė, Ste­po­nas Stul­gins­kis. S. Stul­gins­kis Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te vė­liau įkū­rė Ur­ba­nis­ti­kos katedrą.

Į Šiau­lius 7–8 de­šimt­me­tį at­vy­kus nau­jai kar­tai ar­chi­tek­tų kon­kur­si­nė veik­la bu­vo la­bai ak­ty­vi. Tų ar­chi­tek­tū­ri­nių idė­jų kon­kur­sų me­džia­ga yra su­dė­ta į kny­gą.

Ne­bu­vo, pa­vyz­džiui, kon­kur­so Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tei su­kur­ti – vy­ko kon­kur­sas idė­jai, įpras­mi­nan­čiai ar­tė­jan­tį Šiau­lių 750 metų ju­bi­lie­jų. Mes siū­lė­me aikš­tę, ki­ti – sta­ty­ti mu­zie­jų.

Bu­vo idė­jų kon­kur­sai, da­bar yra pro­jek­ta­vi­mo pa­slau­gos pir­ki­mų kon­kur­sai pa­gal ma­žiau­sios kai­nos kri­te­ri­jų. To­dėl ir ne­bė­ra kon­cep­tua­lių idė­jų.

Bend­ra­vau su bu­vu­siu Lat­vi­jos kul­tū­ros mi­nist­ru ar­chi­tek­tu J. Dri­pe, jis juo­kė­si, kad Lat­vi­jos ar­chi­tek­tū­rą ku­ria Lie­tu­vos ar­chi­tek­tai. Sa­kė: „To­dėl, kad mes per­ka­me idė­jas, o jūs – tik fi­zi­nį dar­bą“. Ir per­ka­me mes pa­slau­gą už ma­žiau­sią kai­ną, o šykš­tus mo­ka du kar­tus – čia nie­ko nau­jo.

– Ko­dėl tei­gia­ma, kad ši kny­ga ne vi­siems pa­tiks?

– To­dėl, kad jo­je yra pa­sau­lė­žiū­ros di­men­si­ja, ver­ty­bi­niai da­ly­kai. Esu pa­sa­kęs, kad kai ku­rie da­ly­kai yra klai­da. Pa­vyz­džiui, vys­ku­pi­jos pa­sta­tas prie Ka­ted­ros. Pa­ci­ta­vau aka­de­mi­ką Al­gi­man­tą Miš­ki­nį, jo ver­ti­ni­mą ir žur­na­lis­tus, ku­rie ra­šė apie tą sta­ty­bą.

Ne apie pa­sta­tą kal­ba­me, o apie dar­bo sti­lių – tai ab­so­liu­čiai „sa­vų“ ra­to su­konst­ruo­tas da­ly­kas. Kaž­kas su kaž­kuo kaž­ką su­si­ta­ria – štai kur pro­ble­ma. Kaip ko­kia­me pro­vin­ci­jos mies­te­liūkš­ty­je, ku­ria­me vis­ką spren­džia mies­te­lio gal­va, kle­bo­nas, ap­tie­ko­rius ir juos ap­tar­nau­jan­tis ar­chi­tek­tas. Lyg prie kor­tų sta­lo su­si­rin­kę tvar­ko mies­to li­ki­mą.

As­me­niš­ku­mų jo­kių nė­ra – čia tik iliust­ra­ci­ja reiš­ki­nio, me­to­di­nis da­ly­kas, nes jei­gu nė­ra pa­vyz­džio, tuš­čiai kal­ba­me ir yra pa­vo­jus, kad nie­kas ne­si­keis. Čia ne per­so­na­li­jų ko­men­ta­ras, o jei­gu kas to ne­ma­to, ką da­ry­si.

– Vil­niaus gat­vės bul­va­ro pro­jek­tą kaip ver­ti­na­te?

– So­viet­me­čiu pa­da­ry­ta ši pės­čių­jų gat­vė – bu­vo po­li­ti­nė idė­ja ir pro­fe­sio­na­lų spren­di­mas. Tam ne­bu­vo ur­ba­nis­ti­nio po­rei­kio. Tai nu­trauk­ta gat­vė, o ji – vie­na pa­grin­di­nių mies­to ar­te­ri­jų. Gat­vių tink­lo taip ne­ga­li­ma už­da­ri­nė­ti.

Įsi­vaiz­duo­ki­te, jei­gu žmo­gui už­spau­džiu krau­ja­gys­lę, tai jis nu­mirs. O mies­tas iš­tvė­rė. Išt­vė­rė, nes ta­da au­to­mo­bi­lių ne­bu­vo.

Pri­si­me­nu, kaip ta­da skai­čia­vo per­spek­ty­vi­nį po­rei­kį: 180 au­to­mo­bi­lių – tūks­tan­čiui gy­ven­to­jų, o rea­liai bu­vo daug ma­žiau. Tik to­dėl leng­vai gat­vių tink­las bu­vo trans­for­muo­tas į žie­di­nę struk­tū­rą. Da­bar, kai vie­na šei­ma tu­ri ir po du au­to­mo­bi­lius, mies­to cent­re ky­la di­de­lių par­ka­vi­mo pro­ble­mų.

Re­konst­ruk­ci­jos lau­kian­čios bul­va­ro da­lies pro­ble­ma, kad čia nė­ra iš­lai­ky­tas gat­vės pe­ri­met­ras. Ten, kur tu­ri bū­ti pa­sta­tas, sto­vi kaž­ko­kie suo­lai, skam­biai va­di­na­mi am­fi­teat­ru. Kvar­ta­lus rei­kia su­tvar­ky­ti. Bul­va­ro am­fi­teat­ras – tai tik suo­lai su­sta­ty­ti, net sce­nos nė­ra. Komp­ro­mi­sas bū­tų sta­ty­ti vie­toj jo kul­tū­ri­nį ob­jek­tą, pa­vyz­džiui, kon­cer­tų sa­lę. Kny­go­je yra pa­vyz­džiai, kaip tai ga­li­ma pa­da­ry­ti.

– Ko­kia šian­dien Šiau­lių si­tua­ci­ja? Ką šiau­lie­čiams pa­ta­ria­te?

– Pa­kan­ka­mai ge­ra Šiau­lių si­tua­ci­ja.

Re­cen­zen­tai sa­ko, kad šios kny­gos ini­cia­ty­vą ga­li­ma ver­tin­ti kaip kul­tū­ri­nį spro­gi­mą. Ar­chi­tek­tų są­jun­gos Šiau­lių sky­rius yra ta­pęs rim­ta kū­ry­bi­ne vi­suo­me­ni­ne or­ga­ni­za­ci­ja. Tai tik­rai ne­bė­ra kon­to­rė­lė (kaip bu­vo anks­čiau), ku­ri yra prie­mo­nė kū­ry­bi­nės są­jun­gos pir­mi­nin­kui tvar­ky­ti sa­vo vers­lo rei­ka­lus.

Su­vok­ta, jei­gu no­ri kaž­ką da­ry­ti, rei­kia si­tua­ci­jos diag­no­zės. Rei­kia struk­tū­ros ir kryp­ties na­ra­ty­vą su­konst­ruo­ti, o kny­go­je su­dė­ta me­to­di­ka, nau­do­ki­tės.

Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je su­kur­ki­te struk­tū­rą, ku­rio­je bū­tų žmo­gus, at­sa­kin­gas už mies­to ko­ky­bę. Ne tei­si­nes pro­ce­dū­ras, bet bū­tent erd­vi­nę mies­to ko­ky­bę.

Bet vi­so­je Lie­tu­vo­je tai yra pro­ble­ma. Tu­ri­me vals­ty­bė­je vy­riau­sią­jį miš­ki­nin­ką, vy­riau­sią­jį ve­te­ri­na­rą, vy­riau­sią­jį gink­luo­tų­jų pa­jė­gų va­dą, o kas už mies­tus at­sa­kin­gas?

Kur vy­riau­sia­sis ur­ba­nis­tas? Pran­cū­zai to­kį tu­ri pa­gal re­gio­nus, jie tu­ri ir ur­ba­nis­ti­kos ko­dek­są – stan­dar­tą, kaip elg­tis. Suo­mi­jo­je yra vals­ty­bės vy­riau­sia­sis ar­chi­tek­tū­ros po­li­ti­kos pri­žiū­rė­to­jas.

– Bet juk vy­riau­sio­jo ar­chi­tek­to pa­rei­gos yra Sa­vi­val­dy­bė­je.

– Vi­siš­kai pa­si­kei­tė šių pa­rei­gų tu­ri­nys. So­viet­me­čiu, pa­vyz­džiui, mies­to vy­riau­sia­sis ar­chi­tek­tas ne­prik­lau­sė mies­to ad­mi­nist­ra­ci­nei struk­tū­rai ir ne­bu­vo pa­val­dus mies­to ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vui. Vy­riau­sie­ji mies­tų ar­chi­tek­tai bu­vo pa­val­dūs Sta­ty­bos rei­ka­lų ko­mi­te­tui, ku­rio pir­mi­nin­ko pir­ma­sis pa­va­duo­to­jas bu­vo ir Ar­chi­tek­tų są­jun­gos pir­mi­nin­kas.

Da­bar sa­vi­val­dy­bės vy­riau­sias ar­chi­tek­tas tė­ra ad­mi­nist­ra­ci­jos ko­kio nors sky­riaus ve­dė­jas ar de­par­ta­men­to di­rek­to­rius, t.y. val­di­nin­kas. Šiau­liuo­se – jis net ne sky­riaus ve­dė­jas.

Vy­riau­sia­sis ar­chi­tek­tas ta­po sa­vi­val­dy­bės Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus ir po­li­ti­kų pa­stum­dė­liu. To­dėl pa­rei­gy­bė su rea­liu pro­fe­si­niu tu­ri­niu vi­siš­kai ne­be­su­si­sie­kia.

Rim­tas, sa­ve ger­bian­tis ir tu­rin­tis kū­ry­bi­nių am­bi­ci­jų ar­chi­tek­tas nė ne­ga­li ei­ti tų pa­rei­gų, nes iš prin­ci­po neišt­vers.

Kny­ga ro­do ke­lius, ku­riuos pa­me­tė­me, ir tas idė­jas, prie ku­rių rei­kia grįž­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ar­chi­tek­tas, ur­ba­nis­tas, pro­fe­so­rius Al­gis Vyš­niū­nas ar­chi­tek­to ke­lią pra­dė­jo Šiau­liuo­se.

Pro­fe­so­rius Al­gis Vyš­niū­nas kny­go­je ke­lia idė­ją Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tė­je su­dė­ti re­zis­ten­ci­jos įpras­mi­ni­mo ženk­lus.

Iš­leis­ta so­li­di be­veik 500 pus­la­pių kny­ga apie Šiau­lius, ur­ba­nis­ti­ką ir ver­ty­bes.

Kny­gos idė­jos ini­cia­to­riai šiau­lie­čiai ar­chi­tek­tai Vy­te­nis Ru­do­kas (kai­rė­je), Rū­ta Stuo­pe­lie­nė, Ar­chi­tek­tų są­jun­gos Šiau­lių meis­to sky­riaus pir­mi­nin­kė, ir kny­gos au­to­rius pro­fe­so­rius Al­gis Vyš­niū­nas.