Naujausios
Devyniasdešimtaisiais Pietinis garsėjo didžiausia gezų koncentracija mieste, masiškai vilkimais treningais su lakierkomis ir beisbolo lazdomis, ir gaujomis, gyvenančiomis pagal gatvės taisykles. Vis dėlto, daugeliu atveju gandai būna gerokai perdėti, juo labiau, kad pažinojau porą iš Pietinio kilusių kolegų, kurie buvo visiška priešingybė rajoną gaubusiam kriminaliniam romantizmui.
Savo akimis išvysti Pietinį teko tik pradėjus nagrinėti jo architektūrą – rašant knygą „Jūs gaunate butą“ apie būstą sovietų okupuotoje Lietuvoje ir filmuojantis Julijos Juknaitės dokumentiniame filme „Mano rajons: Pietinis“. Tad koks tas Pietinis? Kokia ta jo architektūra ir ar ji kuo nors išskirtinė?
–
Masinė daugiabučių statyba nėra sovietinis išradimas – šis XX a. antros pusės reiškinys būdingas visai pokario Europai. Įvairios grandiozinės valstybinės būsto programos Europoje (nepaisant skirtingų politinių režimų) liudija to meto tikėjimą ir pasitikėjimą masinės gyvenamosios statybos technologijomis. Sovietų sąjungoje po Stalino mirties (1953 m.) pripažinus ekonominį atsilikimą ir milžinišką būsto trūkumą, naujasis lyderis Nikita Chruščiovas taip pat pasišovė modernizuoti būsto statybą ją standartizuojant ir industrializuojant. Kadangi komunistų partija buvo įsipareigojusi kiekvieną gyventoją aprūpinti „nemokamu“ būstu, jai teko rasti pigiausią sprendimą ir jį tiražuoti.
Chruščiovo valdymo metais 1957 m. priimtas nutarimas „Dėl gyvenamosios statybos SSRS išvystymo“ žadėjo per 10–12 metų likviduoti butų trūkumą SSRS. Vieninteliu keliu įgyvendinti šį uždavinį laikyta masinė surenkamojo gelžbetonio blokinių daugiabučių statyba. SSRS projektuotojai nusikopijavo Vakarų Europos šalių technologinius sprendimus ir nuo 1959 m. masiškai „paleido“ standartinių gyvenamųjų namų gamybą. Per keletą metų buvo pastatyta per 200 namų statybos kombinatų, o keturi tokie iškilo ir Lietuvos SSR didžiuosiuose miestuose. 1973 m. toks namų statybos kombinatas įsteigtas ir Šiauliuose.
Tai, kad sovietų šalyje būstas buvo ne įsigyjamas už uždirbtas lėšas, bet skirstomas partiniais-administraciniais nurodymais (per darbovietę), pavertė jį socialinės kontrolės priemone ir iškreipė jo architektūrinę prigimtį. Normatyvais, taisyklėmis ir nurodymais suvaržytas projektuotojas privalėjo pateikti reikalaujamą skaičių kvadratinių metrų gyvenamojo ploto, bet ne kurti gyvenamuosius namus ir erdves.
Surenkamųjų namų standartus reglamentavo liūdnai pagarsėję SNiP‘ai – Statybos normos ir taisyklės, įdiegtos 1955 m. statybinės-architektūrinės reformos metu. Jos buvo atnaujinamos retai, tik 1958, 1962, 1971 ir 1985 metais, tad ir būstas tobulėjo itin lėtai. Būtent totalitarinis režimas lėmė, kad ši būsto statybos ir skirstymo politika nepakito per visą sovietų okupacijos laikotarpį.
Šešto dešimtmečio pabaigoje įsigalėjo penkiaaukštis, pagarsėjęs „chruščiovkos“ pavadinimu. Tokiuose namuose suprojektuoti itin „taupūs“ butai: dominavo 1–2 kambarių butai; didesniuose, 2–3 kambarių butuose vyravo pereinami kambariai; nedidelės virtuvės buvo skirtos tik maisto ruošimui (plotas iki 4,5–6 kvadratinių metrų); vonios darytos bendroje patalpoje su tualetais, o standartinio buto aukštis nustatytas iki 2,5 m. Tokie namai iškilo 1966 m. pradėtuose statyti Lieporiuose.
Prasidėjus masinei daugiabučių statybai Sovietų sąjungoje pasikeitė ir kvartalo koncepcija – nauji gyvenamieji namai pradėti grupuoti į mikrorajonus (apie 10 000 gyventojų). Atsisakyta namų statymo pagal kvartalo perimetrą, namai laisvai išdėstomi žaliosiose zonose, o kvartalų ir mikrorajonų viduje – pėsčiųjų alėjos. Įdiegta pakopinė visuomeninio kultūrinio-buitinio aptarnavimo sistema: šalia namų statomi socialinės infrastruktūros pastatai: mokykla, vaikų darželiai ir prekybos-buitinių paslaugų centras. Iš mikrorajonų sudaromas gyvenamasis rajonas, turintis pagrindinį prekybos, laisvalaikio (kultūros, sporto), medicinos centrą, sporto aikštynus ir parką. Tokia miestų plėtra mikrorajonais ir rajonais atrodė itin racionali.
Kodėl Pietinis nusidriekė į pietvakarius? Daugiabučių statyba pakeitė įprastus miestų kvartalus. Pradėta užstatyti naujas teritorijas aplink miestą, parengiant idealias statybos aikšteles, pritaikytas kranams ir surenkamajai statybai iš stambių plokščių. Kadangi žemės nuosavybė buvo valstybinė – naujos teritorijos laisvai buvo jungiamos prie miestų, apsupdamos istorinius miestų branduolius apsupo miegamųjų rajonų žiedais (kaip Vilniuje) arba nusidriekdamos palei ilgas transporto magistrales (kaip Šiaulių Pietiniame).
Šiaulių naujiesiems rajonams buvo parinkta pietvakarinė miesto pusė (toliau nuo karinio oro uosto), prie kelio, vedančio į Bubius ir Kurtuvėnus. Masinės statybos rajonai dėstyti ne atsitiktinai, o derinti su pramonės zonomis. Kadangi miestai sovietmečiu buvo organizuojami kaip stambiosios valstybinės pramonės darbininkų centrai, tai lėmė gyvenamųjų teritorijų planavimą. Šiaulių Pietiniame tą liudija Pramonės gatvė, atsišakojanti už Vairo dviračių ir variklių gamyklos ir vedanti į Lieporių pramonės rajoną, kuriame pastatyta Televizorių gamykla, Eksperimentinė elektros konstrukcijų gamykla, Medžio apdirbimo kombinatas, „Mechanikos“ eksperimentinė gamykla, kitos įmonės. 1966 m. pradėta statyti karinės elektronikos gamykla „Nuklonas“, kurioje, pasak gyventojų, dirbo „pusė Pietinio“. Tuo tarpu „Nuklono“ kultūros namai (dabar „Akropolis“), itin ilgai statyti, bet trumpai gyvavę, Pietinio žmonių atminty išliko kaip pastatas-vaiduoklis, nesamas kultūros centras ir pogrindinė bažnyčia, paženklinusi istorinį virsmą po Nepriklausomybės atgavimo.
Taip Pietinis ir augo abipus centrinės Tilžės (buv. Lenino) magistralės, lipdant mikrorajoną prie mikrorajono, užkariaujant senų kaimų, tokių kaip Žaliūkės, Lieporiai, Dainai, Gytariai, Gegužiai, vietas. Nugriautų kaimų pavadinimai suteikti naujiesiems rajonams. Nors to meto architektai skatinti gyvenamiesiems rajonams parinkti įvairaus reljefo vietoves, Pietinis augo lygiose, statybiniams kranams patogiausiai prieinamose aikštelėse. Jame charakteringai atsispindi visos masinės gyvenamosios statybos namų ir mikrorajonų planavimo tendencijos – nuo chruščiovkių ir postmodernizmo.
–-
Lieporiai – pirmasis didelis (plotas 94 ha, archit. Algirdas Kuosa) naujas daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonas, sudarytas iš trijų mikrorajonų, kuriame apsigyveno daugiau nei 30 000 šiauliečių. Pirmasis mikrorajonas su 2650 butų pradėtas statyti 1966 m. Šiuose daugiabučiuose po 1966 m. žemės drebėjimo Taškente buvo apgyvendinti žmonės iš nelaimės vietos, todėl ši rajono dalis praminta Taškentu.
Netrukus, 1968 m. pradėtas statyti antrasis mikrorajonas, o trečiasis, kuriame statyti ne tik penkiaaukščiai, bet jau ir devynių aukštų namai – 1970 m. Šie mikrorajonai dėl tolumo nuo miesto centro gyventojų buvo praminti Sachalinu ir Kamčiatka.
Iš trijų mikrorajonų sudarytame rajone pagal privalomą pakopinio kultūrinio-buitinio aptarnavimo schemą pastatytos 4 vidurinės mokyklos, keletas vaikų darželių, buitinės įstaigos, prekybos centras „Lieporiai“ su parduotuvėm, madų ateljė ir alaus baru „Lielupė“, pasodintas Lieporių parkas (buv. Pionierijos). Naujo tipo ketvirtąjį mikrorajoną 1981 m. suprojektavo jauni architektai Jonas Barkauskas ir Remigijus Jurėla.
106 ha užimantis ir 35 tūkst. gyventojų talpinantis Dainų rajonas pradėtas statyti 1975 m. Jį sudaro 4 mikrorajonai su keturiomis mokyklomis, septyniais vaikų darželiais ir parku (buv. Pergalės). I ir II mikrorajonus 1974 ir 1977 m. suprojektavo architektai Vladas Naujikas ir A. Kuosa; III ir IV mikrorajonus – archit. Algimantas Černiauskas (1979 ir 1981 m.). Būtent čia galima pastebėti ir naujosios urbanistikos bruožų – rajonas turi savo pėsčiųjų zoną, miesto dizaino elementų ir smulkiosios architektūros objektų, daugiau dėmesio skiriama stambiaplokščių namų įvairovei, spalvoms.
Šiaulių namų statybos kombinate iki 7 deš. pradžios buvo gaminami serijos I-464A namai, o keičiantis reikalavimams, 1974 m. Šiaulių seriją I-464LI-A atnaujino Vilniaus Miestų statybos projektavimo instituto architekto Broniaus Krūminio grupė (archit. Algimantas Umbrasas, Vidas Sargelis, inž. Vaclovas Zubrus). Tai buvo kelių tipų penkių ir devynių aukštų blokai, teikę įvairesnes užstatymo galimybes. Apdailai naudotos įvairesnės medžiagos: keraminės mozaikinės plytelės, marmuro skalda, dekoratyvinės plokštės su betono užpildu, reljefinės plokštės; fasaduose atsirado įėjimus žyminčių dekoratyvinių stogelių. Statyti didesnio bendrojo ploto tipo butai, tačiau planavimo schema būdinga ankstesnei kartai.
–-
Masinių gyvenamųjų rajonų statyboje įsitvirtinus penkių ir devynių aukštų namams, mikrorajonų savitumo pradėta ieškoti ne tik spalvinėmis ar namų komponavimo priemonėmis, bet ir tūriniais akcentais. Jais turėjo tapti bokštiniai namai. 1981–1982 m. Krūminis drauge su architektu Danu Rusecku Vilniuje suprojektavo 13 ir 16 aukštų monolitinio gelžbetonio gyvenamuosius namus suapvalintais balkonais – būtent tokie pat pastatyti Dainuose ir tapo rajono akcentais.
Septintojo dešimtmečio pradžioje visuomeniniai prekybiniai mikrorajonų centrai buvo projektuojami naudojant tipinius projektus, o 9 deš. pradžioje ėmė rastis vis daugiau individualių postmodernizmo stiliaus projektų. Pavyzdžiui, Dainų gyvenamojo rajono vienas iš dviejų centrų išdėstytas rajono pakraštyje, prie Tilžės gatvės; jį sudarė laisvai stovinčių pastatų grupė: vaikų poliklinika, postmodernistinis buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas (archit. Algimantas Alekna, 1981 m.), raudonų plytų baldų parduotuvė (archit. Kajetonas Jurėnas, 1982 m.), prekybos centras „Aidas“ su kavine, gėlių ir spaudos kioskais (archit. J. Barkauskas), kino teatras „Dainai“ (1979 m., nugriautas). Pastatų meninei išraiškai formuoti pasirinkta plytų mūro apdaila. Dabar kompleksas apleistas, kompleksas papildytas naujais pastatais, dalis pastatų yra nugriauti.
Kitas Dainų gyvenamojo rajono visuomeninis prekybos centras „Lyra“ (archit. R. Jurėla, 1981 m.), sukomponuotas aplink kvadratinę aikštę ir išdėstytas ant rajono pėsčiųjų ašies, meninei išraiškai formuoti pasirinkta raudonų plytų mūro apdaila. Jis priskiriamas nestandartinių, autorinių, individualiai suprojektuotų visuomeninių prekybos centrų grupei, kuri pradėjo formuotis vėlyvuoju sovietmečiu kaip atsakas į gyvenamųjų rajonų monotoniją. Šią tendenciją architektas Gediminas Baravykas vadino laimėta architektų kova individualiai projektuoti kasdienos architektūros objektus. Šiandien šis kompleksas yra papildytas naujais pastatais, kurie suardė urbanistinės-architektūrinės idėjos vientisumą.
Taigi, nors masinė gyvenamoji architektūra Lietuvos SSR buvo neatsiejama nuo bendro sovietinio konteksto ir normatyvų, vis dėlto architektų kūrybinės ambicijos ilgainiui leido savarankiškiau diegti gyvenamosios statybos pagerinimus ir formuoti mikrorajonų centrų individualumą. Net ir monotoniškame Šiaulių Pietiniame, kuris gali būti laikomas tipiniu sovietiniu daugiabučių rajonu, galima rasti jaunų architektų postmodernistinių eksperimentų. Žinoma, Pietinio rajono specifiką formuoja gyventojai ir jų nematerialusis paveldas, o architektūra čia atlieka tik foninį vaidmenį. Tačiau šiame fone gimė, užaugo ir šiaip gyveno daugiau nei pusė – 70 000 šiauliečių.
––
Šis straipsnis yra projekto „Rajonų veidai: Šiaulių pietinis“ dalis. Jo metu buvo sukurtas dokumentinis filmas „Mano rajons: Pietinis” (rež. Julija Juknaitė).
Projektas finansuojamas „Lietuvos kultūros tarybos“
