Šiaulių žemaičiai per tris dešimtmečius neišskydo

Kar­tu su Są­jū­džiu

"Jums tur­būt bus pa­to­giau, jei kal­bė­siu bend­ri­ne kal­ba, kad ne­rei­kė­tų iš­si­vers­ti?"– po­kal­bio pra­džio­je pa­si­tiks­li­na iš Skuo­do ki­lęs J. Pab­rė­ža.

Kal­bi­nin­kas di­džiuo­da­ma­sis ro­do sa­vo že­mai­čio pa­są nu­me­ris 64. At­ver­čia pus­la­pį, ku­ria­me ant­spau­das liu­di­ja, kad pa­so sa­vi­nin­kas Pa­sau­lio že­mai­čių die­no­se bu­vo iš­rink­tas am­ba­sa­do­riu­mi.

Drau­gi­ja "Sau­lau­kis" pir­muo­sius že­mai­tiš­kus pa­sus iš­lei­do kaip sa­vo drau­gi­jos na­rio pa­žy­mė­ji­mą.

"Įver­ti­nant že­mai­čių is­to­ri­ją, ne­si­no­rė­jo, kad drau­gi­jos pa­žy­mė­ji­mas bū­tų pa­pras­tas – Ka­zi­mie­ras Al­mi­nas su­ma­nė, kad rei­kia pa­da­ry­ti "Že­mai­tiu pa­są". Su­kū­rė pa­si­telk­da­mas Vi­lių Pu­ro­ną", – sa­ko J. Bart­kus.

Šiau­lie­čių idė­ja pa­ti­ko Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jai: da­bar­ti­niai že­mai­čių pa­sai yra vi­sos Že­mai­ti­jos že­mai­čių drau­gi­jų na­rio pa­žy­mė­ji­mas. Šiau­liuo­se pa­sų iš­duo­ta per 300.

"Kas­met Šiau­liuo­se įtei­kia­me apie 10 pa­sų. Pa­są ima su di­de­liu no­ru, pro­ble­ma, kad į veik­lą ne taip en­tu­zias­tin­gai įsi­lie­ja. Bet džiau­gia­mės tuo, kad žmo­nės iden­ti­fi­kuo­ja sa­ve že­mai­čiais. Nors aš sa­kau, kad vi­si šiau­lie­čiai yra že­mai­čiai, iš­sky­rus tuos, ku­rie yra ne­že­mai­čiai. Šiau­liai vi­sa­da bu­vo Že­mai­ti­ja", – nea­be­jo­ja J. Bart­kus.

"Sau­lau­kio" is­to­ri­ja glau­džiai sie­ja­si su Są­jū­džiu.

"Kai Są­jū­dis su­ju­di­no vi­są Lie­tu­vą, iš­kart pa­dvel­kė gai­vūs vė­jai ju­dė­ji­mams. Ir mes, že­mai­čiai, pra­dė­jo­me kel­ti gal­vas, kal­bė­ti, kad ir su že­mai­čių ju­dė­ji­mu ga­li­me pra­dė­ti kaž­ką da­ry­ti", – pri­si­me­na J. Pab­rė­ža.

1989 me­tų spa­lio 1 die­ną į Są­jū­džio būs­ti­nę suė­jo pen­ki pra­di­nin­kai: Ka­zi­mie­ras Al­mi­nas, My­ko­las Žal­ne­ra­vi­čius, a.a. Ro­ma­nas Vil­kaus­kas, Juo­zas Pab­rė­ža ir Al­do­na Si­rei­kie­nė.

Pen­ke­tu­kas su­ta­rė: pa­ts lai­kas "su­ju­din­tė Šiau­liū mies­ta že­mai­tius, su­spėis­tė i vėi­na krū­va vė­sus, kat­rėms bron­gi Že­mai­tė­jė, že­mai­tiu kul­tū­ra, tra­di­cė­jės, pa­pruotē".

Tik kaip su­ju­din­ti? Nusp­ren­dė, kad pir­miau­sia rei­kia pa­skleis­ti nau­jie­ną spau­do­je. Mies­to laik­raš­čio pir­ma­me pus­la­py­je bu­vo iš­spaus­din­tas J. Pab­rė­žos ir K. Al­mi­no pa­si­ra­šy­tas straips­nis "Že­mai­tee, soee­kem i krū­va" že­mai­čių kal­ba.

Straips­ny­je vi­si su­si­pra­tę že­mai­čiai bu­vo pa­kvies­ti "su­si­spėis­tė" pa­sku­ti­nį šeš­ta­die­nį prieš ad­ven­tą.

Pas­ku­ti­nė "su­ba­ta" prieš ad­ven­tą iki šiol yra kas­me­ti­nis Šiau­lių že­mai­čių su­si­rin­ki­mo lai­kas. Tai – pa­sku­ti­nis šeš­ta­die­nis, kai ga­li­ma links­min­tis, pa­šok­ti, pa­dai­nuo­ti.

1989 me­tais toks šeš­ta­die­nis bu­vo gruo­džio 2 die­na.

Į pir­mą­jį ren­gi­nį Šiau­lių spor­to ma­nie­že su­plau­kė jū­ra žmo­nių. Šven­tė bu­vo pa­va­din­ta Že­mai­tiš­ku jo­mar­ku.

Spe­cia­liai jo­mar­kui su­ma­ny­ta iš­leis­ti sa­vus pi­ni­gus. Pir­mo­ji "ne­rub­li­nė" va­liu­ta – Že­mai­tiu li­taa – bu­vo K. Al­mi­no idė­ja ir ini­cia­ty­va. Pi­ni­gų di­zai­ną su­kū­rė di­zai­ne­ris V. Pu­ro­nas, li­tai at­spaus­ti Šiau­lių spaus­tu­vė­je "Tit­na­gas".

Ant sta­lo J. Pab­rė­ža iš­dė­lio­ja įvai­rių no­mi­na­lų že­mai­tiš­kus pi­ni­gus: "Įsi­vaiz­duo­ki­te, jie yra su mū­sų as­me­ni­niais pa­ra­šais! Da­bar – nu­miz­ma­ti­nė ver­ty­bė!"

Rub­liai šven­tė­je bu­vo kei­čia­mi san­ty­kiu 1:1, vie­nas rub­lis, vie­nas li­tas.

J. Pab­rė­ža pri­si­me­na: žmo­nės sto­vė­jo ei­lė­se, kad pa­si­keis­tų pi­ni­gus. Vie­ni už juos pir­ko, ki­ti pa­si­li­ko kaip su­ve­ny­rą.

Į pir­mą­jį su­siė­ji­mą or­ga­ni­za­to­riai pri­kvie­tė že­mai­čių et­nog­ra­fi­nių ko­lek­ty­vų. Ren­gi­nio pa­bai­go­je nu­skam­bė­jo krei­pi­ma­sis steig­ti Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ją.

Pa­va­di­ni­mas "Sau­lau­kis", sa­ko J. Pab­rė­ža, su­si­jęs su Šiau­liais: sau­lės lau­ke 1236 me­tais vy­ko mū­šis, ku­ria­me sa­vo pul­kus ve­dė Že­mai­čių ku­ni­gaikš­tis Vy­kin­tas.

"Pa­va­di­ni­mas – la­bai že­mai­tiš­kas. Aukš­tai­tiš­kas bū­tų "Sau­la­lau­kis". Že­mai­čiai iš­me­ta jun­gia­mą­jį bal­sį, sa­ko ne "dal­gia­ko­tis", o "dal­kuo­tis", ne "žva­ki­ga­lis", o "žva­ga­lis", to­dėl "Sau­lau­kis" – gry­nai že­mai­tiš­ka for­ma", – sa­ko pa­va­di­ni­mo su­ma­ny­to­jas.

Drau­gi­jos ini­cia­to­riai tu­rė­jo pa­tvir­ti­nę nuo­sta­tus, tad ren­gi­nio da­ly­vius pa­ra­gi­no pri­tar­ti try­li­kos žmo­nių val­dy­bai. Be mi­nė­to pen­ke­tu­ko dar rei­kė­jo aš­tuo­nių as­me­nų. Val­dy­bos na­riais ta­po ži­no­mi žmo­nės: Kons­tan­ci­ja Ge­ra­si­men­ko, Al­gir­das Kon­tau­tas, Ed­mun­das Leo­na­vi­čius, Juo­zas Ly­gu­tas, Alek­sand­ras Ron­kus, Vi­de­ta Sa­mie­nė, Ber­nar­das Šim­kus, Jo­nas Ta­mu­lis.

"Ap­lo­dis­men­tai, va­lio – mū­sų jau try­li­ka!" – tos die­nos at­mos­fe­rą pri­si­me­na J. Pab­rė­ža.

Val­dy­ba pir­ma­ja­me po­sė­dy­je pir­mi­nin­ku iš­rin­ko J. Pab­rė­žą, jis Šiau­lių že­mai­čiams va­do­va­vo de­šimt me­tų. Ket­ve­rius me­tus val­dy­bos pir­mi­nin­ke bu­vo Al­do­na Si­rei­kie­nė, pa­sta­ruo­sius 16 me­tų drau­gi­jai va­do­vau­ja Jo­nas Bart­kus.

Išs­kir­ti­nė veik­la

"Nie­kas ne­tu­ri to­kio tęs­ti­nu­mo, kaip drau­gi­jos lei­džia­mas že­mai­čių ka­len­do­rius. 30 me­tų – 30 ka­len­do­rių. Kiek­vie­nas ka­len­do­rius skir­tas at­ski­rai te­mai", – sa­ko J. Bart­kus.

Ka­len­do­rių ko­lek­ci­ja – įspū­din­ga. De­šimt ka­len­do­rių su­kū­rė Vai­do­tas Ja­nu­lis, de­šimt – Gra­ži­na Ši­mo­liū­nie­nė, pa­sta­ruo­sius de­šimt – Jur­gi­na Jan­kaus­kie­nė.

Šių me­tų ka­len­do­riaus te­ma – že­mai­čių pa­sta­tai. Nuot­rau­ko­je įam­žin­ta klė­tis, 1976 me­tais iš J. Bart­kaus žmo­nos so­dy­bos Jakš­tai­čių kai­me (Sa­lan­tų r.) per­kel­ta į Rum­šiš­kes. Tri­jų du­rų klė­tis, sa­ma­no­mis apau­gu­siu skied­rų sto­gu, da­tuo­ja­ma 1746 me­tais.

Ka­len­do­riams at­min­ti­nas da­tas su­ren­ka J. Ta­mu­lis, teks­tus į tai­syk­lin­gą že­mai­čių kal­bą ver­čia J. Pab­rė­ža. Idė­ją daž­niau­siai ge­ne­ruo­ja J. Bart­kus su J. Jan­kaus­kie­ne.

J. Pab­rė­ža džiau­gia­si, kad vi­sus 30 me­tų drau­gi­jos veik­la tu­rė­jo dvi aiš­kias kryp­tis.

Pir­mo­ji – kul­tū­ri­nė edu­ka­ci­ja. Vy­ko dau­gy­bė ren­gi­nių: su­si­ti­ki­mai, kon­cer­tai, pro­gi­niai mi­nė­ji­mai, va­ka­rai su mu­zi­kuo­jan­čio­mis šei­my­no­mis, moks­li­nės kon­fe­ren­ci­jas. At­gar­sio su­lau­kė tra­di­ci­nės že­mai­tiš­ko žo­džio, dai­nų, is­to­ri­jos var­žy­tu­vės.

"Au­go­me kar­tu su gar­siuo­ju My­ko­lo Žal­ne­ra­vi­čiaus an­samb­liu "Au­da". Pir­mie­ji Šiau­liuo­se pri­kė­lė­me Už­ga­vė­nes. Su "au­diš­kiais" ei­da­vo­me į Šiau­lių gat­ves, Sa­vi­val­dy­bę, uni­ver­si­te­tą – at­gai­vi­no­me tra­di­ci­ją", – pri­si­me­na J. Pab­rė­ža.

Svar­biau­sias drau­gi­jos ren­gi­nys – suei­ga. Suei­gos vys­ta kas­met, Di­džio­ji suei­ga, kai per­ren­ka­ma val­dy­ba, kas ant­rus me­tus. Per 30 me­tų ne­bu­vo pra­leis­tas nė vie­nas že­mai­čių su­siė­ji­mas.

Ki­ta "Sau­lau­kio" drau­gi­jos veik­los sri­tis, šiau­lie­čius iš­ski­rian­ti iš vi­sos Lie­tu­vos že­mai­čių, – lei­dy­ba. Šiau­lie­čiai yra pir­mie­ji, ku­rie pra­dė­jo "ju­din­ti" že­mai­čių kal­bos ra­šy­bą.

"Įpa­rei­go­jo ma­ne su­da­ry­ti mi­ni­ma­lias ra­šy­bos tai­syk­les, pa­ra­šy­ti, kad vi­si ga­lė­tų pra­dė­ti at­gai­vin­ti že­mai­tiš­ką raš­tą", – pri­si­me­na J. Pab­rė­ža.

2017 me­tais kal­bi­nin­kas pri­sta­tė pen­ke­rius me­tus ra­šy­tą dar­bą – mo­nog­ra­fi­ją "Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba". So­li­džios kny­gos iš­ta­kos bu­vo ma­žu­tė kny­gu­tė, 1991 me­tais iš­leis­ta Šiau­lių "Tit­na­ge".

"Sa­ko­ma, kad Šiau­liams rei­kia lenk­tis, kad pri­kė­lė že­mai­tiš­ką ra­šy­bą. Vyks­ta kon­kur­sai, kiek kny­gų iš­leis­tų že­mai­tiš­kai! Di­džiu­lis pa­ki­li­mas", – džiau­gia­si kal­bi­nin­kas.

2018 me­tais bu­vo iš­leis­ta že­mai­čių kū­ry­bos an­to­lo­gi­ja "Že­mai­čiai – Že­maitē". An­to­lo­gi­jo­je pub­li­kuo­ja­mi ge­riau­si že­mai­tiš­kai ra­šan­čių poe­tų, pro­zi­nin­kų, dra­ma­tur­gų kū­ri­niai – apie 40 au­to­rių.

"Vi­di­nė bū­ti­ny­bė bū­ti kar­tu yra la­bai stip­ri. O kas tą le­mia? Koks svar­biau­sias že­mai­čio cha­rak­te­rio bruo­žas? Pui­kiai ži­no­te – už­si­spy­ri­mas. Už­sis­py­ri­mas ne blo­gą­ja pra­sme. Čia yra prie­šin­gai: už­si­spir­ti ir pa­da­ry­ti ka­pi­ta­li­nius dar­bus. Ir ma­no kny­go­je yra Plun­gės ra­jo­ne už­ra­šy­tas po­sa­kis, ku­rį la­bai mėgs­tu: jei že­mai­tis už­si­spirs, ir į de­be­sį įspirs", – sa­ko J. Pab­rė­ža.

Sa­vos šak­nys

Že­mai­čių Nau­mies­ty­je gi­męs J. Bart­kus į Šiau­lius at­va­žia­vo 1982 me­tais. 1989 me­tais da­ly­va­vo gar­sia­ja­me že­mai­čių jo­mar­ke – bet dar kaip pa­pras­tas šiau­lie­tis. Da­bar jau 16 me­tų va­do­vau­ja "Sau­lau­kio" drau­gi­jai.

Šie­met "Sau­lau­kis" or­ga­ni­za­vo ant­rą­ją Že­mai­tiš­ką nėb­rę (pir­mo­ji vy­ko 2016 me­tais), į sve­čius kvie­tė Po­vi­lą Gir­de­nį, an­samb­lį "Spi­gėns" iš Tel­šių. Pag­rin­di­nis nėb­rių or­ga­ni­za­to­rius – Pran­ciš­kus Tri­jo­nis.

"Sei­mo pa­skelb­ti Že­mai­ti­jos me­tai da­vė im­pul­są, prie drau­gi­jos pri­si­jun­gė nau­jų na­rių, at­nau­jin­si­me val­dy­bą. Ieš­ko­me poe­tų, mu­zi­kan­tų, su ku­riais ga­lė­tu­me bend­ra­dar­biau­ti", – sa­ko J. Bart­kus.

Šiau­liuo­se šie­met vy­ko ir dau­giau Že­mai­ti­jos me­tams skir­tų ren­gi­nių: Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je pri­sta­ty­ta kny­gų pa­ro­da "Ke­ra­vuo­kem sa­va buo­čiu šne­ka...", Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jo­je – Šiau­lių že­mai­čių dai­lės pa­ro­da, or­ga­ni­zuo­tos kon­fe­ren­ci­jos, lei­di­nių pri­sta­ty­mai.

"Že­mai­tiš­ku­mas tu­ri bū­ti ta­vo šir­dy. Že­mai­čiai ne­pla­nuo­ja tu­rė­ti sa­vo ka­riuo­me­nės, jo­kių po­li­ti­nių už­ma­čių nė­ra, bet yra di­de­lis no­ras iš­sau­go­ti kal­bą, pa­pro­čius, – sa­ko J. Bart­kus. – Blo­gai, kai žmo­gus ne­ži­no, kas jis yra. Pa­ro­dy­ki­te aukš­tai­čius Šiau­liuo­se, jų nė­ra, yra lie­tu­viai ir že­mai­čiai. Da­bar vyks­ta dis­ku­si­ja dėl pa­mink­lo Šiau­liuo­se – o ar ja­me ne­ga­lė­tų bū­ti Že­mai­ti­jos de­da­mo­ji? Gal tai, kad Šiau­liai ne­ran­da tin­ka­mo pa­mink­lo, yra dėl to, kad neap­sisp­ren­džia­me, kas esa­me?"

J. Bart­kus pri­me­na: Vin­cas Gry­bas tar­pu­ka­riu bu­vo pa­kvies­tas pa­sta­ty­ti Ra­sei­nių pa­grin­di­nė­je aikš­tė­je pa­mink­lą ne­prik­lau­so­my­bei. Skulp­to­rius pa­sta­tė pa­mink­lą "Že­mai­tis".

"Pa­sau­lio pa­bai­ga bus, kai žmo­nės ne­be­ži­nos, kas jie yra. Bu­vau krui­ze, lai­ve per 2 tūks­tan­čius žmo­nių iš vi­so pa­sau­lio. Toks ho­mo sa­piens, jo­kio tau­tiš­ku­mo. Pa­si­da­rė bai­su: žmo­gus da­bar – kaip eko­no­mi­nis vie­ne­tas. Ir vis­kas. Man at­ro­do, kad čia kaž­kas ne taip. Žmo­gus tu­ri ži­no­ti sa­vo šak­nis. Že­mė, nors ir bend­ra, tu­ri tu­rė­ti at­ski­ru­mą", – ma­no J. Bart­kus.

Be konf­ron­ta­ci­jos

J. Pab­rė­ža iš anks­to ap­gal­vo­jo, ko­kiais žo­džiais kreip­sis į ju­bi­lie­ji­nės "Sau­lau­kio" suei­gos da­ly­vius.

"Jei­gu mes per 30 me­tų neišs­ky­do­me į šo­nus, neiš­sisk­lai­dė­me į pa­ša­lius, tai tvir­ti­nu, kad mū­sų su­siė­ji­mas tik­rai ne­bu­vo "ni­kis", kaip sa­ko že­mai­čiai, – už­gai­da. Bet tik­rai bu­vo vi­di­nė bū­ti­ny­bė su­si­bur­ti, o suė­jus da­ry­ti dar­bus, ku­rie yra bran­gūs sau ir sa­vo gim­ta­jam kraš­tui Že­mai­ti­jai. Tiems, ku­rie yra val­dy­bo­je ar tik į ren­gi­nius atei­na, rū­pi, kas da­bar yra ta Že­mai­ti­ja, kur ji to­liau ei­na, ko­kia si­tua­ci­ja su pa­grin­di­niais ta­pa­ty­bės ženk­lais: is­to­ri­ja, že­me, pa­pro­čiais, tra­di­ci­jo­mis, kal­ba."

– Kas šian­dien yra že­mai­tis?

– Že­mai­tis yra tau­ty­bė. Tau­ta tu­ri tu­rė­ti pa­grin­di­nes su­de­da­mą­sias da­lis: is­to­ri­ja, že­mė, pa­pro­čiai, tra­di­ci­jos, kal­ba. Vis­ką tu­ri­me.

Sa­ko, tai ką, su lie­tu­viais konf­ron­tuo­ja­te? Nie­ko pa­na­šaus. Mes esa­me Lie­tu­vo­je, Lie­tu­vos vals­ty­bės žmo­nės, Lie­tu­vos vals­ty­bės pi­lie­čiai, bet kil­mė yra že­mai­tiš­ka.

V. Pu­ro­nas pa­lei­do an­tį apie Til­žės gat­vę, ski­rian­čią Aukš­tai­ti­ją nuo Že­mai­ti­jos, o žmo­nėms pa­tin­ka to­kie da­ly­kai. Kiek rei­kė­jo steng­tis, varg­ti, kad įro­dy­tu­me, jog Šiau­liai nė­ra joks pa­ri­bys, pa­ru­be­žis.

Is­to­ri­kas Alf­re­das Bumb­laus­kas Šiau­lių kny­gų mu­gė­je vis­ką į vie­tą su­dė­lio­jo: jei kas nors pa­sa­ko, kad Šiau­liai – ne Že­mai­ti­ja, sės­kis, du.

Jei­gu vyk­tų šiau­lie­čių ap­klau­sa, ma­nau, kad bū­tų ryš­ki per­sva­ra tų, ku­rie sa­ve lai­ky­tų že­mai­čiais, nors gal ne­be­kal­ba že­mai­tiš­kai.

Iš kar­to gau­nu klau­si­mą: ko­dėl Šiau­liuo­se ne­kal­ba že­mai­tiš­kai? Tu­riu ką at­sa­ky­ti. Kal­ba kin­ta, kei­čia­si, trau­kia­si į vie­ną ar ki­tą pu­sę. Mū­sų bend­ri­nė kal­ba at­si­ra­do iš su­val­kie­čių: Ku­dir­kos Nau­mies­tis, Vil­ka­viš­kis, Ma­ri­jam­po­lė. Stip­rio­ji lie­tu­vių bend­ri­nės kal­bos ge­ne­ti­ka stu­mia gre­ti­mas tar­mi­nes sis­te­mas, o gre­ta yra že­mai­čiai: Ra­sei­niai, Kel­mė, Tau­ra­gė, ar­ti Šiau­liai. Na­tū­ra­lu, kad kal­ba trau­kia­si į va­ka­rus ir tik­ros že­mai­tiš­kos kal­bos, ko­kia yra Že­mai­ti­jos šiau­rė­je ir pie­tuo­se, ne­be­ga­li bū­ti ir ne­bė­ra. Bet, kaip kal­bi­nin­kas, įro­dau, kad Šiau­liuo­se šian­dien že­mai­tiš­kos kal­bos pa­li­ki­mo yra daug. Ga­lū­nių trum­pi­ni­mas, kir­čio ati­trau­ki­mas, dvi­bal­si­ni­mas – "tievs", "muo­ti­na", "bieg­ti", "ruo­dy­ti", tai že­mai­tiš­kos ypa­ty­bės.

Kai vis­ką su­dė­lio­ji į len­ty­nė­les, ma­tai, kad Šiau­liai yra Že­mai­ti­ja.

– Kur jūs trauk­tu­mė­te Že­mai­ti­jos "ru­be­žių"?

– Kur, pa­gal Si­mo­ną Sta­ne­vi­čių, su­si­ti­ko meš­ka ir ark­lys? Prie Ne­vė­žio.

Bet vi­siš­kai ne­pyks­tu, jei rad­vi­liš­kie­čiai sa­ve iden­ti­fi­kuo­ja ne tais tik­rai­siais že­mai­čiais. Bet Šiau­lius skal­dy­ti nie­kaip nei­šei­na.

Kai Šiau­liuo­se bu­vo fil­muo­ja­ma "Na­cio­na­li­nė eks­pe­di­ci­ja", man la­bai pa­ti­ko A. Bumb­laus­ko pa­siū­ly­mas: jūs, Šiau­liai, ga­lė­tu­mė­te va­din­tis nau­jo­sios, mo­der­nio­sios Že­mai­ti­jos sos­ti­ne. Ir iden­ti­te­tą, va, ko­kį tu­rė­si­te! Liuks, man tin­ka!

– Per su­si­ti­ki­mą Šiau­lių kny­gų mu­gė­je A. Bumb­laus­kas kal­bė­jo apie nau­jo her­bo, ku­ria­me bū­tų ir Meš­ka, ir Vy­tis, idė­ją.

– Ko­dėl gi ne? Už­til­tų se­pa­ra­tis­tai, nes yra žmo­nių, ku­rie no­ri skal­dy­ti, kal­ba apie sie­nas. O mums rei­kia at­mu­ši­nė­ti to­kias ne­są­mo­nes. Mes kal­ba­me apie kul­tū­rą, iden­ti­te­tą. Nie­ka­da to ne­pai­nio­ju su po­li­ti­ka.

– Že­mai­čių ta­pa­ty­bė – ar ji stip­res­nė, nei tar­ki­me, su­val­kie­čių, dzū­kų?

– Ma­nau, kad taip. Aukš­tai­čiai, dzū­kai, su­val­kie­čiai yra vė­les­nio lai­ko, nė­ra ko ly­gin­ti. A. Bumb­laus­kas į prie­kaiš­tus, kad ir ki­ti, kaip že­mai­čiai, ga­li švęs­ti 800 me­tų, sa­kė: pa­ro­dy­ki­te, kur is­to­ri­jo­je aukš­tai­čiai, dzū­kai yra bu­vę, ką jūs apie 800 me­tų kal­ba­te. Ir čia – ne pa­si­di­džia­vi­mas, čia is­to­ri­niai fak­tai. Jie neiš­mu­ša­mi – ker­ti­niai kū­liai.

Jau­ni­mo at­gi­mi­mas

– Šiau­lių uni­ver­si­te­te vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je, skir­to­je Že­mai­ti­jos me­tams, skai­tė­te pa­skai­tą apie ra­šy­to­ją Ro­mual­dą Gra­naus­ką. Kuo ypa­tin­ga že­mai­čio pa­sau­lė­jau­ta?

– R. Gra­naus­ko kny­gos bend­ri­ne kal­ba pa­ra­šy­tos, o skai­tai ir kaž­ku­ria­me pus­la­py­je pa­jun­ti, kad teks­tas pa­są­mo­nė­je plau­kia že­mai­čių kal­ba. Įsi­vaiz­duo­ja­te, kaip tu­ri bū­ti pa­ra­šy­ta! Va­di­na­si, tik pa­vir­šius – gar­se­liai – iš­vers­ti į bend­ri­nę kal­bą, o vi­sa pa­sau­lė­jau­ta, kal­bos es­mė yra struk­tū­ro­je, žo­džiuo­se, mor­fo­lo­gi­jo­je.

R. Gra­naus­kas yra uni­ku­mas. Ne kiek­vie­nas že­mai­tis ra­šy­to­jas ga­li to­kius da­ly­kus pa­ro­dy­ti per sa­vo kū­ry­bą, li­te­ra­tū­rą. Kaž­kiek Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis, Juo­zas Apu­tis, Pet­ras Dir­gė­la, bet taip stip­riai, kaip R. Gra­naus­kas – ne­tu­ri ly­gių. Taip ir ve­ria­si sa­vi­ta, ki­to­kia že­mai­čio pa­sau­lė­jau­ta, iš daug da­lių su­si­de­dan­ti.

– Ar šiau­lie­čiai nė­ra pa­kly­dę sa­vo ta­pa­ty­bė­je?

– Yra. Rei­kia dau­giau pa­skai­tų, kon­fe­ren­ci­jų, kad šiau­lie­čiai ne­sa­ky­tų: esu pe­rė­jū­nas ar pa­ru­be­žio žmo­gus. At­rask sa­ve per skai­ty­mą, ren­gi­nius, kul­tū­ri­nes edu­ka­ci­jas, pa­si­žiū­rėk, kas tau la­biau tin­ka.

Nie­ka­da ne­pyk­čiau, jei at­va­žia­vęs žmo­gus iš šiau­ri­nės ar ry­ti­nės Lie­tu­vos pu­sės sa­ky­tų: jau­čiuo­si aukš­tai­tis esąs.

Šak­ni­niams šiau­lie­čiams sa­kau – žiū­rė­ki­te ge­ne­ti­ką, is­to­ri­ją. Svar­bu jaus­ti, kas esi.

– Ar že­mai­čių kal­ba vie­šu­mo­je gau­na dau­giau erd­vės?

– Kuo to­liau, tuo dau­giau. Ne­per­dė­da­mas ir ne­si­gir­da­mas sa­kau, kad man leng­viau aiš­kin­ti, kad tai yra kal­ba. Jei prieš de­šimt­me­tį pa­sa­ky­da­vo­me, kad tai – kal­ba, su pro­fe­so­riu­mi Alek­su Gir­de­niu bu­vo­me lai­ko­mi iš­si­šo­kė­liai.

Skuo­de šie­met vy­ko jau aš­tun­ta­sis Že­mai­tiš­kos kū­ry­bos kon­kur­sas, bu­vau pir­mi­nin­kas. Kaip žmo­nės no­ri ra­šy­ti! Kaip ge­rė­ja ra­šy­ba!

Po kiek­vie­no kon­kur­so iš­lei­džia­mos kny­gos. La­bai džiau­giuo­si, kad yra jau­ni­mo pa­ki­li­mas. Mū­sų mo­kyk­los lai­kais vie­šo­jo­je erd­vė­je bu­vo­me pa­juo­kia­mi, pa­šie­pia­mi, kai no­rė­da­vo­me tar­miš­kai ta­pa­ty­bę ro­dy­ti. Da­bar – at­virkš­čiai, jau­ni­mas, ypač Že­mai­ti­jos mo­kyk­lo­se, džiau­gia­si, ži­nu­tes ra­šo že­mai­tiš­kai – fan­tas­ti­ka! Įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip tė­vams, se­ne­liams sma­gu.

Kaip man pa­ti­ko prieš ke­le­rius me­tus Skuo­do ra­jo­no Alek­sand­ri­jos se­niū­no, vi­du­ri­nės kar­tos že­mai­čio, pa­sa­ky­mas. Jis pa­sa­kė to­kį gra­žų sa­ki­nį: "Mū­sų vai­kai yra di­des­ni že­mai­čiai ne­gu mes pa­tys". So­vie­ti­niai lai­kai ge­ro­kai pri­mu­šė, bet vai­kai at­si­gau­na – at­gi­mi­mas.

– O ar jū­sų šir­dis at­si­gau­na kal­ban­tis že­mai­tiš­kai?

– Ži­no­ma! Čia ma­no di­džio­ji at­gai­va. Ne tik į Že­mai­ti­ją nu­va­žia­vęs, ir Šiau­liuo­se ži­nau, su kuo ga­liu že­mai­tiš­kai kal­bė­tis.

Kaž­ko­kie psi­cho­lo­gi­niai da­ly­kai vei­kia: ži­nai, kad že­mai­tis, kad ta­vo kraš­to žmo­gus, ir au­to­ma­tiš­kai pe­rei­ni į ki­tą kal­bą.

Džiau­giuo­si, kad sa­vo vai­kus iš­mo­kiau že­mai­tiš­kai. Rei­kia vel­niš­ko už­si­spy­ri­mo. Sa­vo va­do­vo A. Gir­de­nio klau­siau, kaip jis Vil­niu­je iš­mo­kė vai­kus že­mai­tiš­kai? Vie­nin­te­lė me­to­di­ka: kal­bė­tis, ne ki­taip. O jei ma­ma tu­ri ki­tą tar­mę? Ne, tar­mių mai­šy­ti ne­ga­li­ma, tu­ri šei­mo­je su­si­tar­ti, kas kal­ba stip­res­nią­ja tar­me, kas bend­ri­ne kal­ba.

Gal­vo­ju, sek­siu sa­vo mo­ky­to­jo pė­do­mis. Tre­ji, pen­ke­ri, še­še­ri me­tai sū­nui – nie­ko, pa­rei­na iš dar­že­lio, šiau­lie­tiš­kai kal­ba. Pir­mo­je kla­sė­je – lū­žis! Va­di­na­si, jam rei­kė­jo tiek lai­ko. Da­bar pui­kiai kal­ba, duk­ra ir­gi.

– Ko­kie "Sau­lau­kio" atei­ties pla­nai?

– Ma­nau, es­mė yra kul­tū­ri­nė edu­ka­ci­ja, jos plė­ti­mas be­ri­bis. Lei­dy­bi­nę veik­lą taip pat tę­si­me. Gal at­si­ras nau­jų kryp­čių – duok, Die­ve. Ge­rą­sias tra­di­ci­jas tę­si­me, nes ma­to­me pra­smę.